Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas), Vytauto Kursevičiaus ir Rasos Bartašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) J. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau-UAB) „Alnida“ ieškinį atsakovui J. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 3500,00 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. balandžio 20 d. atsakovas J. G. išrašė paprastąjį vekselį, kuriuo be sąlygų įsipareigojo sumokėti ieškovei UAB „Alnida“ 3500,00 Eur iki 2015 m. spalio 20 d. į UAB „Alnida“ kasą arba į atsiskaitomąją sąskaitą. Ieškovės ieškinio dalyką sudarė piniginiai reikalavimai, atsiradę iš rašytinio dokumento (vekselio), visi ieškovės reikalavimai buvo grindžiami prie ieškinio pridėtais leistinais rašytiniais įrodymais, todėl teismas bylą nagrinėjo dokumentinio proceso tvarka ir 2016 m. birželio 6 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino.

Atsakovas, nesutikdamas su priimtu preliminariu sprendimu, pateikė prieštaravimus. Nurodė, kad ieškovė yra praleidusi Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (toliau-ĮPVĮ) numatytus terminus, todėl vekselis tapo paprastu skolos rašteliu. Vekselis, kaip skolos raštelis, nepatvirtina fakto, jog atsakovas gavo iš ieškovės 3500,00 Eur paskolą pagal išduotą paprastąjį vekselį. Pažymėjo, kad ieškovė teismui nepateikė jokio pinigų apskaitos dokumento, kad vekselio pagrindu paskolinti pinigai buvo perduoti atsakovui. Jeigu pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta, todėl atsakovas laikė, kad šalių nesiejo ir negalėjo sieti paskolos teisiniai santykiai. Taip pat atsakovas nurodė, kad vekselio pasirašymo metu jis buvo vienas iš UAB „Monosa“ akcininkų, o būtent ji (bendrovė) ir turėjo teisinių santykių su ieškove, t.y. nuomojosi gamybines patalpas iš ieškovės, kuriose buvo ir UAB „Monosa“ gamybinė įranga, skirta baldų gamybai.

Trečiojo asmens UAB „Monosa“ atstovas nurodė, kad jis skolos dokumentų su UAB „Alnida“ nesudarė, tokį dokumentą sudarė byloje įtrauktas fizinis asmuo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. kovo 14 d. galutiniu sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo 3293,43 Eur sumą (ieškovė sumažino savo reikalavimą) ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad vekselio pasirašymo momentu UAB „Monosa“ buvo skolinga UAB „Alnida“ už pateiktas prekes ir už patalpų nuomą pagal neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras, tačiau skolos suma buvo kitokia (mažesnė), nei nurodyta vekselyje. Ieškovės UAB „Alnida“ atsakovui UAB „Monosa“ dalį išrašytų sąskaitų yra pasirašęs ir priėmęs tuometinis UAB „Monosa“ vadovas Š. M., kitą dalį sąskaitų, išrašytų iki minėto vekselio pasirašymo ir po jo, yra pasirašęs ir sąskaitas priėmęs atsakovas J. G..

Teismas nurodė, jog atsakovo pasirašytas vekselis, vekselio galios iš esmės ir nebuvo niekada įgijęs, nes jis neatitiko CK 1.105 straipsnio 5 dalyje numatytos formos reikalavimo. Vekselis, kurio negalima realizuoti ĮPVĮ nustatyta tvarka, tampa skolos rašteliu – rašytiniu skolos dokumentu.

Teismas laikė, jog labiau tikėtina, kad vekselis kaip prievolės užtikrinimo priemonė buvo pasirašytas užtikrinti jau esamos skolos apmokėjimą ir tik esant tokiam užtikrinimui ieškovė galėjo numatyti (tęsti) šalių bendradarbiavimą ateityje. Be to, teismas padarė išvadą, kad vekselis atsirado (buvo atsakovo pasirašytas) ne kaip paskolos dokumentas, o buvo pasirašytas atsakovo - juridinio asmens dalyvio (akcininko), atsakančio už juridinio asmens skolas, kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė. Todėl teismas sprendė, jog egzistuojant teisėtam reikalavimui, kurio įvykdymo užtikrinimui buvo pasirašytas vekselis, nes skola nebuvo apmokėta, ieškovės reikalavimas dėl 3293,43 Eur sumos yra pagrįstas ir jį tenkino, pakeisdamas preliminarų sprendimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Alnida“ ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas priimdamas galutinį sprendimą dėl skolos priteisimo pagal apelianto pasirašytą paprastąjį vekselį jį išdavus pažeidžiant imperatyvias ĮPVĮ reikalavimus dėl privalomos notarinės formos, turėjo savo iniciatyva pripažinti vekselį niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, o nelaikyti jo paprastu skolos dokumentu. To nepadarydamas, teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos analogiškose bylose, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas, kaip ir bylos šalys, neabejotinai laiko, kad atsakovo 2015 m. balandžio 20 d. išduotas vekselis buvo tik kaip prievolės ieškovei įvykdymo užtikrinimo (užtikrinti UAB „Monosa“, o galimai ir paties asmeniškai apelianto ateities bendradarbiavimą su UAB „Alnida“ gaunant užsakymus), priemonė, prievoliniai santykiai susiklostė tarp ieškovės UAB „Alnida“ ir trečiojo asmens UAB „Monosa“. Kadangi 2015 m. balandžio 20 d. paprastasis vekselis laikytinas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, tai reiškia, kad atsakovas nėra užtikrinęs skolos ieškovei apmokėjimą, ko pasekmėje ieškovė neturi teisinio pagrindo pagal 2015 m. balandžio 20 d. galios neturintį paprastąjį vekselį reikalauti iš atsakovo sumokėti skolą.

Atsiliepimu ieškovė UAB „Alnida“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia sekančiais argumentais: Pagal kasacinio teismo praktiką, pripažinimas, jog atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą.

Apeliantas nereiškė atskiro reikalavimo pripažinti vekselį negaliojančiu ir niekiniu, todėl teismas neturėjo pareigos pripažinti vekselį niekiniu savo iniciatyva. Pagal LAT praktiką teismas ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, taiko niekinio sandorio teisines pasekmes tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus.

Teismas tinkamai nustatė, kad vekseliai, kurie pasirašyti nesilaikant įstatyme reikalaujamos notarinės formos nėra ir negali laikomi vekseliais, tačiau tokie dokumentai nėra niekiniai teisine prasme, nes šiuo atveju toks dokumentas buvo pasirašytas kaip reikalavimo užtikrinimo priemonė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto (atsakovo) J. G. apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje tarp šalių yra iškilęs ginčas dėl atsakovo pareigos apmokėti ieškovei vekselyje nurodytą sumą. Ieškovė laiko, kad vekselį atsakovas pasirašė kaip prievolės užtikrinimo priemonę. Anot ieškovės, vekseliu kaip prievolės užtikrinimo priemone buvo užtikrinta prievolė, atsiradusi iš prekybos ir patalpų nuomos sutarčių, nes atsakovas kaip UAB „Monosa“ dalyvis (akcininkas) užtikrino šio juridinio asmens prievolių įvykdymą ieškovei, kad skola už pateiktas prekes ir patalpų nuomą bus apmokėta. Tuo tarpu atsakovas su tokia pozicija nesutinka ir teigia, jog vekselį jis pasirašė ne todėl, kad užtikrinti jau esamų juridinio asmens, kurio dalyviu jis buvo, skolų sumokėjimą, tačiau siekdamas bendradarbiavimo ateityje su UAB „Alnida“. Komercinį bendradarbiavimą atsakovas siejo nebūtinai jam esant UAB „Monosa“ dalyviu. Kadangi bendradarbiavimas ateityje nevyko ir net nebuvo prasidėjęs, atsakovas laiko, kad jis neturi ir pareigos apmokėti vekselyje nurodytą sumą, o ieškovei sumažinus reikalavimą iki 3293,43 Eur taip pat neturi pareigos apmokėti ir šios sumos.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas (atsakovas) savo poziciją grindžia iš esmės tuo, kad pasirašytas paprastasis vekselis išduotas pažeidžiant imperatyvias ĮPVĮ reikalavimus dėl privalomos notarinės formos, todėl teismas turėjo savo iniciatyva pripažinti vekselį niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, o nelaikyti jo paprastu skolos dokumentu pagal kurį ieškovė neva įgyja teisinį pagrindą reikalauti iš atsakovo sumokėti skolą. Su šiais atsakovo apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2015 m. balandžio 20 d. J. G. išrašė dokumentą, pavadintą paprastuoju vekseliu, kuriuo be sąlygų įsipareigojo sumokėti UAB „Alnida“ 3500,00 Eur iki 2015 m. spalio 20 d. į UAB „Alnida“ kasą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), arba į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (3 b. l.). Suėjus apmokėjimo terminui šis dokumentas apmokėtas nebuvo. Dokumentas, pavadintas vekseliu, ĮPVĮ nustatyta tvarka, dėl vykdomojo įrašo notarui pateiktas nebuvo. Vekselio pasirašymo metu jį pasirašęs atsakovas J. G. buvo vienu iš dviejų UAB „Monosa“ akcininkų (135 b. l.). Ieškovė UAB „Alnida“ ir UAB „Monosa“ buvo sudariusios prekybos sutartį (63-66 b.l.) ir ilgalaikio nekilnojamojo turto nuomos sutartį (67-70 b.l.). Vekselio pasirašymo momentu UAB „Monosa“ UAB „Alnida“ buvo skolinga už pateiktas prekes ir už patalpų nuomą pagal neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras (44-62 b.l.), tačiau skolos suma buvo kitokia (mažesnė), nei nurodyta vekselyje. Ieškovės UAB „Alnida“ atsakovui UAB „Monosa“ dalį išrašytų sąskaitų yra pasirašęs ir priėmęs tuometinis UAB „Monosa“ vadovas Š. M., kitą dalį sąskaitų, išrašytų iki minėto vekselio pasirašymo ir po jo, yra pasirašęs ir sąskaitas priėmęs atsakovas J. G. (46-51, 53, 54, 60 b.l.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. ir kt. v. G. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-605/2012). Tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad jis negavo pinigų ar daiktų ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. I. v. D. O., bylos Nr. 3K-3-171/2013; 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. G. J., bylos Nr. 3K-3-82/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. K. K., bylos Nr. 3K-3-23-248/2015). Šiuo atveju atsakovas neneigia, kad daiktų iš ieškovės visai negavo ar kad jų nesiejo jokie sutartiniai teisiniai santykiai, iš kurių kilo pareiga trečiajam asmeniui UAB „Monosa“ ir atsakovui, kaip juridinio asmens dalyviui, atsakančiam už juridinio asmens susidariusią skolą, siekiant tolimesnio bendradarbiavimo užtikrinimo, atsiskaityti su ieškove.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad vekselis, kurio apmokėjimo terminas yra praleistas ir jis nebuvo realizuojamas ĮPVĮ nustatyta tvarka, netenka vekselio teisinės galios, tampa skolos rašteliu (rašytiniu skolos dokumentu) ir kiekvienoje byloje vertinamas kartu su kitais bylos įrodymais. Neapmokėtas vekselis patvirtina mokėjimo prievolę, kol ji nepasibaigia arba kol vekselis nepripažįstamas negaliojančiu įstatymų nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausio teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016). Atsižvelgiant į vekselių paskirtį ir jų tikslus vekselis gali būti išduotas kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė. Tuo atveju, kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, jog sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai, kreditoriaus reikalavimo teisė tokiu atveju yra apribota ir iš atsakingų už prievolės įvykdymą asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-695/2016).

Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad nagrinėjamu atveju vekselis atsirado (buvo atsakovo pasirašytas) ne kaip paskolos dokumentas, o buvo pasirašytas kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė, kai egzistuoja teisėtas reikalavimas – juridinio asmens UAB „Monosa“ neapmokėtos sąskaitos faktūros. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo teikiami argumentai, kad vekselis buvo pasirašomas siekiant tik bendradarbiavimo ateityje, visiškai ignoruojant jau esamos skolos faktą (pagal skolos paskaičiavimo lentelę vekselio pasirašymo metu skola buvo 3205,13 Eur) neatitinka nei verslo logikos, nei kasdienio gyvenimo protingumo, rūpestingumo ir atidumo kriterijų. Suprantama, ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad bendradarbiavimas ateityje negali būti vertinamas atskirai nuo jau esamo teisinio santykio (esamos skolos) ir tik esant susidariusios skolos apmokėjimo užtikrinimui, ieškovė galėjo numatyti (tęsti) šalių bendradarbiavimą ateityje. Pastebėtina, kad atsakovo teiginius, jog vekselį pasirašė neturėdamas tam pakankamai žinių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė patikimais, kadangi atsakovas nuo pat vekselio pasirašymo 2015 m. balandžio 20 d. iki pat ieškinio pateikimo teismui 2016 m. birželio 2 d. jo neginčijo ir neprašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu.

Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, bylos aplinkybes vertino objektyviai ir visapusiškai. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmestus apeliacinį skundą iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Alnida“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini) naudai 500,00 Eur (penkis šimtus eurų 00 ct) turėtų teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.