Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. M. ieškinį atsakovui G. M. ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nurodo, jog žodinis nagrinėjimas būtinas, siekiant nustatyti vaiko gyvenamąją vietą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog byloje nustatytos visos reikšmingos jai tinkamai išnagrinėti aplinkybės, tiek apeliacinio skundo reikalavimai, tiek pagrindas yra išsamūs ir aiškūs, prašymas įpareigoti Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių pakartotinai įvertinti vaiko buities ir gyvenimo sąlygas atmestinas vėlesnėse nutarties dalyse nurodytais argumentais, taigi pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra – pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti įvertintas ir rašytinio proceso priemonėmis. Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

8. Apeliantas su apeliaciniu skundu ir su 2023 m. vasario 6 d. pateiktais rašytiniais paaiškinimais pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus: įrašo portale „Facebook“ kopiją, 2022 m. gruodžio 8 d. Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vaiko situacijos vertinimo anketą, 2023 m. sausio 12 d. biudžetinės įstaigos Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centro Pagalbos planą; prašo įrodymus priimti, nurodo, jog būtinybė pateikti įrodymus atsirado jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo pasikeitus vaiko gyvenamajai vietai. Pažymėtina, jog naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal Civilinio proceso kodekso 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos specifiką, siekdamas išlaikyti protingą pusiausvyrą tarp proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir dispozityvumo, rungtyniškumo principų, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, priima ir prideda prie bylos su apeliaciniu skundu ir su rašytiniais paaiškinimais naujai pateiktus įrodymus. Pažymėtina, jog įrodymai surašyti jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, o atsakovas pakankamomis priežastimis pagrindė naujų įrodymų pateikimo būtinybę. Taip pat priimtini 2023 m. vasario 6 d. atsakovo pateikti rašytiniai paaiškinimai, nes jais iš esmės tik pagrindžiama naujo priimtino įrodymo pateikimo būtinybė.

9. Šioje byloje Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, priešieškinį atmetė: nustatė nepilnamečio vaiko U. M., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su motina ieškove K. M.; nustatė atsakovo G. M. bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką sprendime nurodytomis sąlygomis; priteisė iš atsakovo vaiko išlaikymui po 235 Eur per mėnesį; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, jame skundžia teismo sprendimo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Laikosi pozicijos, jog ji nepagrįstai buvo nustatyta su motina, prašo vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu ir atitinkamai priteisti iš ieškovės sprendime numatyto iš atsakovo priteisto dydžio išlaikymą, taip pat patvirtinti tokią pačią ieškovės bendravimo su sūnumi tvarką, kuri sprendime nustatyta atsakovui. Taigi iš esmės atsakovas kvestionuoja tik teismo sprendimo dalies dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teisėtumą ir pagrįstumą.

10. Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.156 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Tai reiškia, kad net ir nesusituokę ar negyvendami kartu tėvai privalo susitarti dėl tėvų valdžios įgyvendinimo savo vaikams sąlygų ir yra vienodai atsakingi už vaiko auklėjimą ir tinkamų jo raidos sąlygų sudarymą. Visi su vaikų auklėjimu susiję klausimai sprendžiami bendru tėvų sutarimu. Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą išsprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyriumi ir nesutaria, su kuriuo iš jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis). Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi vadovautis vaiko interesais ir atsižvelgti į jo norą (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2014). Teismas, priimdamas byloje sprendimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, taip pat tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko ir tėvo ir motinos, taip pat brolių ir seserų ryšį, vaiko norus ir kt. Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009).

11. Iš esmės atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus (atsakovas akcentuoja liudytojų parodymus); esminis veiksnys, lemiantis būtinybę vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu, yra tas, jog, atsakovo teigimu, ieškovė vartoja prieš vaiką psichologinį ir fizinį smurtą; gyvenamosios vietos su ieškove nustatymas neužtikrina vaiko psichologinio stabilumo poreikio. Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taikė visus reikšmingus tokiam klausimui išspręsti kriterijus ir iš esmės pasisakė dėl visų atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų aspektų.

12. Kaip iš šalių paaiškinimų nustatė pirmosios instancijos teismas, nuo 2021 m. gruodžio mėnesio šalių vaikas gyvena su ieškove; nuo 2020 m. liepos mėnesio iki 2021 m. gruodžio mėnesio šalys vaiko priežiūros laiką dalijosi po lygiai. Taigi nustatyta, jog šalių vaikas šiuo metu faktiškai gyvena su ieškove. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad tėvo ir sūnaus ryšys ir bendravimas niekada nebuvo nutrūkęs, o motinos ir sūnaus ryšys ir bendravimas yra epizodinis; teismas ignoravo tai, kad ieškovė savavališkai nusprendė pasisavinti vaiką ir iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo buvo apribojusi atsakovo bendravimą su vaiku. Kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybės, daro išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad ieškovės bendravimas su vaiku yra epizodinis: akivaizdu, jog faktiškai gyvendama su vaiku ieškovė palaiko nuoseklų ir pastovų ryšį su juo. Priežastys, dėl kurių šiuo metu susiklostė būtent toks šalių gyvenimo su vaiku ir bendravimo su juo modelis, vaiko faktinės gyvenamosios vietos konstatavimo aspektu nėra teisiškai reikšmingos. Šalys nesutaria dėl vaiko gyvenamosios vietos fakto ir bendravimo su juo tvarkos, dėl šios priežasties byla yra nagrinėjama teisme. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog aplinka vaikui buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir, nesant būtino reikalingumo ir aiškaus, pakankamo pagrindo, nenustato vaiko aplinkos keitimo net ir tais atvejais, kai vaikui aplinka buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus.

13. Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas, vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl, kai vaikas daugiau nei vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 27 punktas). Pirmosios instancijos teismas įvertino šį kriterijų ir konstatavo, jog šiuo atveju vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove atitinka vaiko psichologinio stabilumo poreikį, nurodytą psichologės ir pripažįstamą teismų praktikoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ši teismo išvada buvo padaryta psichologės ir institucijos, teikiančios išvadą byloje, išvadų pagrindu.

14. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal CK 3.174 straipsnio 2 dalį, ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismas išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą; į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. CK 3.177 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Bylos nagrinėjimo metu šalių vaiko nuomonė buvo išklausyta taikant individualaus pokalbio su psichologe metodą. Psichologės išvadoje nurodyta, kad šalių vaikas pasižymi puikiais socialinio bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiais, kognityviniais gebėjimais, pokalbio su psichologe metu nuosekliai laikėsi savo pozicijos. Kaip matyti iš psichologės išvados, šalių vaikas nurodė, kad jam svarbūs abu tėvai; vaikas nebuvo visiškai patenkintas nė viena gyvenamąja vieta, nes pas mamą jam trūksta žaisliukų, o pas tėtį – lovos. Psichologės išvadoje nurodyta, kad berniukas galbūt jaučiasi nesaugus (pasakoja tik teigiamus dalykus, apgalvoja atsakymus), jam galbūt trūksta abiejų tėvų dėmesio. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju vaikas geba išreikšti savo norus, nuomonę, tačiau aiškios, vienareikšmės nuomonės dėl savo pastovios gyvenamosios vietos su tėčiu ar mama arba faktinės gyvenamosios vietos pakeitimo neišsakė dėl abiejų tėvų vienodos svarbos jo gyvenime ir reaguodamas į įtemptus tėvų tarpusavio santykius. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vaikas psichologei nurodė, kad jam patinka gyventi su mama, ir neišreiškė svarios kritikos savo dabartinei gyvenamajai vietai, aiškaus nepasitenkinimo ja. Tai, kad jam patinka gyventi su mama, vaikas nurodė ir 2022 m. gegužės 11 d. išklausytas Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje, ir 2022 m. birželio 30 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, šalių vaikas dabartinę savo gyvenamąją vietą vertina palankiai. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės paneigia atsakovo skundo argumentus, jog gyvenamosios vietos su mama nustatymas neatitinka vaiko psichologinio stabilumo poreikio. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindo išvadai, jog gyvendamas su mama vaikas patiria psichologinio saugumo ir stabilumo trūkumą. Akivaizdu, jog konfliktiški tėvų santykiai turi įtakos vaiko emocinei ir psichologinei savijautai, todėl vaiko elgesyje galimi tam tikri nesaugaus prieraišumo niuansai, tačiau būtent siekiant minimizuoti tokio elgesio ir savijautos apraiškas būtina užtikrinti kiek įmanoma stabilesnę vaiko gyvenamąją aplinką; ir šiuo aspektu svarbu užtikrinti ne tiek fizinės gyvenamosios vietos, kiek psichologinio ir emocinio režimo, nuosekliu grafiku formuojant santykį su abiem tėvais, pastovumą. Nagrinėjamu atveju duomenų, jog vaiko faktinė gyvenamoji vieta su mama iš esmės prieštarautų vaiko interesams ar juos pažeistų, byloje nėra, todėl svarbu užtikrinti šio santykių su tėvais modelio pastovumą ir jo be svarbaus pagrindo nekeisti.

15. Ankstesnėje nutarties dalyje nurodytų argumentų pagrindu atmestinas atsakovo argumentas, jog ieškovė nuolat keičia partnerius ir gyvenamąją vietą, taigi neužtikrina vaikui būtino stabilumo. Viena vertus, atsakovo teiginys dėl nuolatinės partnerių kaitos atmestinas kaip nepagrįstas objektyviais įrodymais (įrašo portale „Facebook“ apie tai, kad H. S. turi santykių su neidentifikuotu asmeniu, kolegija nelaiko patikimu įrodymu to fakto, jog ieškovės ir H. S. santykiai yra nutrūkę); kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovės gyvenimo būdas (pasirinkti partneriai ir santykiai su jais) prieštarautų vaiko interesams, pažeistų jo poreikius į psichologiškai saugią aplinką.

16. Pasisakydama dėl atsakovo skundo teiginių, jog ieškovė pakeitė gyvenamąją vietą, o tai sudaro pagrindą peržiūrėti sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos, kolegija pabrėžia, jog, kaip jau akcentuota, svarbu įvertinti ne tiek pačios faktinės gyvenamosios vietos pastovumo faktą (pirmosios instancijos teismas ją įvertino pagal sprendimo priėmimo metu egzistavusias aplinkybes), kiek tėvų gebėjimo sukurti vaikui saugias gyvenimo sąlygas įgyvendinimo laipsnį. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nenustatyta, jog ieškovė negebėtų užtikrinti vaikui saugių gyvenimo aplinkos sąlygų.

17. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė, kad ieškovė kartu su nepilnamečiu vaiku gyvena 3 kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini); dirba (duomenys neskelbtini), jos pajamos per mėnesį siekia 700 Eur. Ieškovės vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra, registruota transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini.) Iš 2022 m. birželio 15 d. šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akto Nr. 5ŠTA-266 matyti, kad ieškovės namuose tvarkinga, jauku, vaikas turi savo kambarį, butas atitinka saugumo reikalavimus. Atsakovas gyvena dviejų kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudos sutarties pagrindu. Atsakovo vardu yra registruotos transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas nekilnojamojo turto neturi, vykdo individualią veiklą. Posėdžio metu nurodė, kad jo pajamos siekia apie 2 000 Eur per mėnesį, tačiau rašytinių įrodymų, patvirtinančių tokių pajamų pastovumą, nepateikė. Iš 2022 m. rugpjūčio 24 d. šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akto Nr. 5ŠTA-267 matyti, kad atsakovo namuose tvarkinga, vaikas turi savo atskirą kambarį, kuriame yra dvi lovos, du stalai, lentynos, žaislai. Taigi pirmosios instancijos teismas buities sąlygas, kurias vaikui gali užtikrinti ieškovė ir atsakovas, įvertino kaip panašias, be esminių skirtumų, t. y. tokių skirtumų, kurie galėtų turėti reikšmės nusprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos.

18. Apibendrindama nurodytas aplinkybes kolegija daro išvadą, jog bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė sugeba užtikrinti vaikui saugias gyvenimo sąlygas. Šios išvados pagrindu atmestinas atsakovo prašymas įpareigoti Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių pakartotinai įvertinti vaiko buities ir gyvenimo sąlygas, kuris iš esmės grindžiamas faktinės gyvenamosios vietos pakeitimu. Be to, bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nereiškia pakartotinio bylos nagrinėjimo – apeliacinė instancija yra pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo kontrolės, o ne bylos pakartotinio bylos nagrinėjimo iš esmės forma (CPK 302 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).

19. Akcentuotina ir tai, jog teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios – pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis). Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014; 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 25 punktas).

20. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, taip pat įvertino brolių ir seserų ryšio užtikrinimo kriterijų. Kaip matyti iš psichologės išvadoje užfiksuotos vaiko nuomonės, vaikas savo šeimos nariu įvardija brolį F. S.. Iš bylos medžiagos matyti, jog F. S., gimęs (duomenys neskelbtini), yra ieškovės ir A. S. vaikas, jo gyvenamoji vieta Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nutartimi patvirtinta šalių taikos sutartimi yra nustatyta su vaiko tėvu. Šia taikos sutartimi taip pat yra nustatyta ieškovės ir F. S. bendravimo tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovas teigia, kad F. S. gyvenamoji vieta su tėvu nustatyta dėl to, ieškovė nesugeba juo pasirūpinti. Kolegija pabrėžia, jog, kaip matyti, vaiko F. S. gyvenamosios vietos nustatymo klausimą šalys (ieškovė ir jo tėvas) išsprendė bendru sutarimu, todėl nėra pagrindo to laikyti fakto, kad ieškovė nesugeba pasirūpinti sūnumi, įrodymu. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog brolių bendravimui ir ryšiui puoselėti palankesnės sąlygos susiklostytų šalių nepilnamečiam vaikui gyvenant pas ieškovę, kur, vykdant bendravimo tvarką, atvyksta F. S.. Atsakovo argumentai, jog tai jis yra atsakingas už ryšio tarp vaikų sukūrimą, teisinės reikšmės neturi, nes nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti šio ryšio palaikymo ir stiprinimo sąlygas. Akivaizdu, jog, kadangi atsakovas nėra F. S. tėvas, jis neturi tokių galimybių užtikrinti, kad vaikai bendraus, kaip ieškovė, kuri yra F. S. mama ir bendrauja su juo pagal teismo patvirtintą bendravimo tvarką. Atsakovas akcentuoja, jog taip pat turi dukterį, kuri gyvena su motina. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, savo sesers – atsakovo dukters E. M. – šalių vaikas, išklausytas pas psichologę, nenurodė, apie ją nepasakojo, todėl šalių vaiko gyvenime jos vaidmuo, tikėtina, yra mažesnis ir vaikui kol kas ne toks reikšmingas, todėl neturi lemiamos reikšmės nusprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Kita vertus, teismo nustatyta atsakovo bendravimo su sūnumi tvarka užtikrina atsakovui galimybę puoselėti jo dukters ir sūnaus ryšį.

21. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog fizinio ir psichologinio smurto prieš mažametį vaiką vartojimas yra esminė aplinkybė, lemianti poreikį vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu. Apie tai, jog prieš vaiką vartojamas smurtas, atsakovo teigimu, nurodo ne tik liudytojai, bet ir pats vaikas.

22. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje pateiktus duomenis, susijusius su atsakovo argumentu, kad ieškovė galbūt naudoja netinkamas auklėjimo priemones, ir konstatavo, kad, kaip matyti iš 2022 m. liepos 29 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, ieškovės smurto prieš šalių nepilnametį sūnų faktas nepasitvirtino. Išvadą teikiančios institucijos atstovė taip pat nurodė, kad smurto prieš šalių vaiką Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius nenustatė, vaikas, 2022 m. gegužės 11 d. apklaustas skyriuje, to nepatvirtino, to iš vaiko kalbos nepatvirtino ir socialinė darbuotoja. Taigi teismas padarė išvadą, jog pakankamų įrodymų, pagrindžiančių atsakovo išdėstytas aplinkybes apie galimą smurtą prieš vaiką, byloje nesurinkta, ir nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo metu šalių vaiko gyvenamoji aplinka (gyvenimas su motina) jam yra nesaugi. Atsakovas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, kurie paneigtų šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Teismo išvada pagrįsta kompetentingų institucijų surinkta medžiaga ir tyrimų duomenimis, jų pagrindu konstatuota, jog smurtinių auklėjimo priemonių naudojimo faktas nepatvirtintas. Taigi atsakovo argumentas dėl smurto prieš vaiką vartojimo kaip pagrindinio faktoriaus nustatyti gyvenamąją vietą su atsakovu atmestinas kaip neįrodytas.

23. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat subjektyviai kvestionuoja ieškovės motinystės įgūdžius, rūpestį vaiku; atsakovo teigimu, nepakankamus ieškovės motinystės įgūdžius rodo jos ilgi išvykimai, draudimas vaikui bendrauti su tėvu, nepaneigti netinkami vaiko auklėjimo būdai. Kolegija pažymi, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad ieškovė negebėtų pasirūpinti vaiku, netinkamai jį auklėtų. Pasisakydamas dėl atsakovo argumentų, jog ieškovė periodiškai išvyksta uždarbiauti į (duomenys neskelbtini) ir nesirūpina vaiku, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė šiuo metu dirba Lietuvoje, todėl nėra pagrindo abejoti ieškovės paaiškinimais, kad ji savo ateitį planuoja Lietuvoje ir išvykti neketina; byloje nustatyta, kad ieškovė dirbti į (duomenys neskelbtini) vykdavo iki 2020 m. liepos mėnesio, tuo metu šalys dar palaikė artimus santykius, vedė bendrą ūkį, taigi, teismo vertinimu, toks sprendimas buvo priimtas abiejų šalių ir vaiko interesais. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog ieškovės buvimas užsienyje atitinkamu laikotarpiu nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovė netinkamai vykdo savo kaip motinos pareigas. Be to, akcentuotinas ir psichologės, pateikusios išvadą byloje, vertinimas, jog, atsižvelgiant į bylos medžiagą (dabartinę vaiko gyvenamąją vietą, atsakovo užimtumą), individualaus pokalbio rezultatus (vaiko bendravimą su broliu, teigiamą savo tėvų vertinimą), psichologinius vaiko poreikius (stabilumą, nuolatinę priežiūrą ir pan.), vaiko dabartinė gyvenamoji vieta atitinka vaiko interesus. Šia psichologės išvada rėmėsi ir vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė.

24. Atsakovas nurodo, jog teismas neįvertino liudytojų parodymų; teigia, jog gerus atsakovo tėvystės įgūdžius ir itin tvirtą ryšį su sūnumi patvirtino ir kaip liudytoja apklausta atsakovo dukters E. M. motina, ieškovės sesuo, atsakovo tėvas. Kolegija šiuo aspektu pažymi, jog teismas įrodymus byloje įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą objektyviu, visapusišku ir išsamiu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Liudytojų parodymai turi būti įvertinti pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus: ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi; išvada dėl jų patikimumo darytina pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kolegija pabrėžia, jog dėl subjektyvaus suvokimo ir vertinimo tarp skirtingų asmenų parodymų apie tas pačias faktines aplinkybes gali būti neatitikčių, parodymuose gali pasireikšti tam tikro pobūdžio nenuoseklumas, tačiau teismas, įvertindamas parodymų įrodomąją reikšmę, turi šiuos prieštaravimus pašalinti, sugretindamas parodymus tarpusavyje ir su kitais byloje esančiais įrodymais, įvertinti, kiek parodymai yra objektyvūs ir patikimi. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime tiesiogiai nesirėmė liudytojų parodymais, tai nereiškia, kad jų įrodomoji reikšmė nebuvo įvertinta visų bylos aplinkybių kontekste. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, turint omenyje nagrinėjamo klausimo specifiką, liudytojų parodymai ir pozicija dėl vaiko gyvenamosios vietos, šalių tėvystės (motinystės) įgūdžių, pakankamo ar nepakankamo rūpinimosi vaiku vertintini kaip subjektyvūs emociniai vertinimai, nulemti asmeninio supratimo apie tinkamą vaiko auklėjimo, rūpinimosi juo, asmeninių santykių kūrimo standartą, todėl akivaizdu, jog teismas sprendimą grindė visų byloje surinktų įrodymų kompleksine analize ir įvertinimu, nesuteikdamas liudytojų parodymams lemiamos įrodomosios reikšmės. Kitų byloje pateiktų įrodymų ištyrimo ir įvertinimo proceso pažeidimų atsakovas nedetalizuoja. Taigi nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, būtų pažeidęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą.

25. Ankstesnėse nutarties dalyse nurodytų argumentų pagrindu kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus kriterijus, reikšmingus klausimui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išspręsti: vaiko nuomonę, kad gyventi su mama jam patinka, šalių vaiko gyvenamosios vietos stabilumo reikšmę jo emocinei, psichologinei būsenai, ryšių su broliais, seserimis palaikymo galimybę, gyvenamosios aplinkos saugumą; taigi, nenustačius, kad dabartinė vaiko faktinė gyvenamoji vieta su mama prieštarautų jo esminiams interesams, ieškovės ieškinio reikalavimas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su ja nustatymo pagrįstai patenkintas, o atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos su juo nustatymo atmestas.

26. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

Dėl bylos procesinės baigties

27. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis teisėta ir pagrįsta, pagrindo pakeisti ją apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

28. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jam nepriteistinas.

29. Ieškovė pateikė duomenis, kad apeliacinėje instancijoje patyrė 968 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodyto tokių išlaidų dydžio, todėl, atsakovo apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovo priteistinas 968 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei K. M. iš atsakovo G. M. 968 Eur (devynių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.