Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Andrius Ignotas, Jūra Marija Strumskienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų A. S. ir A. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Dominikonas“ ieškinį atsakovams J. R., A. S., A. M. ir D. J. dėl administravimo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovas A. M. atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atsiliepime nurodytos tos pačios aplinkybės kaip ir atsakovo A. S. atsiliepime į ieškinį. Prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas tiesiogiai iš bankroto administratoriaus ir skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas BUAB „Dominikonas“ atsiliepime prašo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus ir palikti galioti sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad bankroto administratorius, reikšdamas ieškinius tiek dėl žalos atlyginimo, tiek dėl administravimo išlaidų, atstovauja ne save, o kreditorių interesus ir bankrutuojančią įmonę. Tai patvirtina ir teismų praktika. Dėl to ieškinys yra pareikštas tinkamo ieškovo, o pagal įstatymą bankrutuojanti įmonė yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl ieškinys neturėjo būti apmokėtas žyminiu mokesčiu. Dėl teismingumo tai, kai ieškinys reiškiamas keliems atsakovas, gyvenantiems skirtingose vietose, tuomet teismingumą pasirenka ieškovas pagal vieno iš atsakovo gyvenamąją vietą. Ieškovas taip pat nesutinka su apeliantų argumentais, jog neįrodytos visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos. Nustatytas žalos dydis – administravimo išlaidų suma. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad tiek įmonės vadovas, tiek akcininkai 2014 m. balandžio pabaigoje turėjo ir galėjo sužinoti apie tai, kad įmonė UAB „Dominikonas“ yra nemoki, todėl negalės atsiskaityti su kreditoriais, taigi tuo metu turėjo vėliausiai kelti įmonei bankroto bylą. Jau 2013 metais įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, tai yra nustatytas įmonės nemokumo ir pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo faktas. Tuo atveju, jei įmonės UAB „Dominikonas“ akcininkai ar vadovas būtų laiku kreipęsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nebūtų padidėjusi kreditorinių reikalavimų suma (padidėjo 100 000 Lt), būtų buvę turto, iš kurio būtų galimas kreditorių ir bankroto administratoriaus išlaidų padengimas. Ieškovas pateikė PVM sąskaitas faktūras, apmokėjimą patvirtinančius dokumentus, todėl išlaidos yra patirtos ir pagrįstos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovų A. M. ir A. S. apeliacinių skundų ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinių skundų argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Viena dalis apeliantų skundų argumentų yra susijusi su tuo, kad, jų vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir neatsižvelgė į tai, kad ieškinys nagrinėjamoje byloje yra pareikštas netinkamo ieškovo, pažeidžiant teismingumo taisykles ir neapmokėjus žyminiu mokesčiu. Teisėjų kolegija su tokia apeliantų pozicija sutikti neturi pagrįsto pagrindo.

Kai įmonė tampa nemokia ĮBĮ prasme ir jai iškeliama bankroto byla, bendrovės vadovams gali būti reiškiami reikalavimai ne tik CK 2.87 straipsnio pagrindu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-06 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015), bet ir savarankiškais pagrindais, įtvirtintais ĮBĮ, nustatančiais vadovo atsakomybę už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, bendrovės turto neperdavimą ir kt. Pagrindinis subjektas, turintis teisę pareikšti ieškinį nemokios įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo šiais abiem pagrindais (CK ir ĮBĮ), yra įmonės bankroto administratorius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus ieškinio buvusiam įmonės vadovui, šiam laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, pagrįstumo, išaiškino, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimą (ĮBĮ 23 str.), siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės sutampa ir neturi būti priešinami. Kadangi bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, tai kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius, o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, todėl bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Dėl to atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai dėl ieškovo netinkamumo.

CPK 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinys keliems atsakovams, gyvenantiems ar esantiems ne toje pačioje vietoje, pareiškiamas pagal vieno iš atsakovų gyvenamąją vietą ar buveinę ieškovo pasirinkimu. Nagrinėjamu atveju ieškinys yra pareikštas A. S., (duomenys neskelbtini), A. M., gyv. (duomenys neskelbtini), J. R., gyv. (duomenys neskelbtini), bei D. J., gyv. (duomenys neskelbtini). Ieškinys pareikštas Vilniaus miesto apylinkės teismui pagal atsakovo J. R. gyvenamąją vietą, dėl to ieškinio teismingumo taisyklės nėra pažeistos.

Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą bankrutuojanti UAB „Dominikonas“ yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl ieškinys, reiškiamas bankrutuojančios įmonės vardu, neturėjo būti apmokėtas žyminiu mokesčiu.

Kita dalis atsakovų (beje, dviejų iš keturių, nes atsakovai J. R. ir D. J. apeliacinių skundų nepateikė) apeliacinių skundų argumentų yra susijusi su ieškinio esme, t.y. apeliantai teigia, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos visos jų (atsakovų) civilinės atsakomybės sąlygos. Tačiau ir su šiais apeliantų skundų argumentais teisėjų kolegija sutikti neturi pakankamo ir pagrįsto pagrindo.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-01-29 nutartimi UAB „Dominikonas“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Talismanas LT“. Minėta nutartimi nustatyta, kad iš atsakovo vadovo pateikto balanso už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31 UAB „Dominikonas“ turtas yra įvertintas 15 387 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro daugiau nei 220 000 Lt; iš pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonė 2013 m. ir 2012 m. dirbo nuostolingai, t.y. konstatuotas įmonės nemokumas. Iš Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad A. S. buvo UAB „Dominikonas“ vadovu nuo 2011-11-05, o pagal 2011-11-05 akcininkų sąrašą - A. M., J. R., D. J. ir A. S. valdė po 25 proc. įmonės akcijų. Taigi iš įsiteisėjusios teismo nutarties bankroto byloje matyti, kad ieškovo įmonė jau 2013 m. ir 2012 m. dirbo nuostolingai.

Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas bei savininkas (-ai) turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (ar) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (t.y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų) - įmonei tapus nemokia. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tokiu atveju priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę. Tokia yra ir teismų praktika (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; kt.).

Taigi, remiantis ĮBĮ 8 straipsnio nuostatomis, įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Tačiau, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, net ir nesant ĮBĮ nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo, už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius. Tokiu atveju, sprendžiant klausimą dėl civilinės atsakomybės administracijos vadovui ir įmonės savininkams taikymo, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas.

Įmonės administracijos vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškinį pareiškęs asmuo neprivalo jos įrodinėti. Bendrovės vadovas gali šią prezumpciją paneigti, pateikdamas įrodymus, kurie patvirtintų, kad jo kaltės nėra. Pažymėtina, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; atstovauti bendrovei, atsakyti už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Taigi atsakovai, būdami įmonės administracijos vadovu ir įmonės savininkais (akcininkais), matydami, kad įmonės skolos auga ir viršija turimo turto vertę, privalėjo vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio įpareigojimą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovai to nepadarė ir savo neveikimu pažeidė įstatymo nustatytą imperatyviąją pareigą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad vadovas bei savininkai neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai ir išimtinai bendrovės bei kreditorių interesais. Tokiu atveju bankroto byloje patvirtinta administravimo išlaidų suma, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką laikoma administracijos vadovų ir savininkų padarytos žalos dydžiu.

Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą kyla atsakomybė įmonės vadovui. Tokia pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Nors ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau kasacinis teismas yra konstatavęs, jog administracijos vadovas, esant tokioms aplinkybėms, privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, kt.). Todėl šios bylos aplinkybių kontekste, aiškinant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, konstatuotina, kad įmonės vadovas – atsakovas A. S., esant įmonės nemokumo faktui, privalėjo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Kasacinis teismas taip pat nuosekliai plėtoja įmonės dalyvio atsakomybės bendrovės kreditoriams pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį bylų praktiką. Pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004-02-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004, išaiškino, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviams, jog jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriui; nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-03 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009 išaiškinta, kad juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles, nustatytai CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu - neteisėti ir kalti (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Kadangi CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas, tai, sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio sąžiningumo kriterijai – juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles.

Jau minėta, kad ieškovui bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015-01-29 nutartimi pagal vieno iš įmonės kreditorių pareiškimą. Prieš keliant bankroto bylą, teismas, išanalizavęs apie įmonę surinktą medžiagą, nustatė, kad iš pateikto balanso už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31 UAB „Dominikonas“ turtas yra įvertintas 15 387 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro daugiau nei 220 000 Lt (pagal balansą – 220 455 Lt). Iš pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonė 2013 m. ir 2012 m. dirbo nuostolingai, taigi konstatuota, kad įmonė atitiko nemokios įmonės kriterijus. Iš nagrinėjamoje civilinėje byloje pateiktų duomenų matyti, kad įmonė buvo nemoki jau 2012 metais, kuomet įmonės turtas sudarė 35 868 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 216 509 Lt, taigi įmonės vadovas ir įmonės akcininkai neabejotinai pažeidė pareigą savalaikiai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, t.y. atliko neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal pelno (nuostolių) ataskaitas tiek vadovas (turėjęs įstatyminę pareigą sudaryti metinių finansinių ataskaitų rinkinį, parengti bendrovės metinį pranešimą, pateikti informaciją akcininkams ir sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą), tiek akcininkai vėliausiai 2014 metų balandžio pabaigoje (finansinės atskaitomybės sudarymo terminas) turėjo sužinoti, kad įmonė yra nemoki ir negalės atsiskaityti su kreditoriais (LR ABĮ 37 str. 12 p.). 2014 metų balandžio pabaiga vertintina kaip formalusis momentas, kurio metu turi būti įvertinta bendrovės finansinė būklė, tačiau jau 2013 metų antroje pusėje faktiškai, išanalizavęs finansinius dokumentus, bendrovės vadovas turėjo įvertinti bendrovės nemokumo būseną ir inicijuoti įmonės bankroto procedūrą, tačiau į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi ne bendrovės vadovas, o vienas iš kreditorių. Bylos duomenys tvirtina, kad įmonės finansinė padėtis nuolat blogėjo - 2015-12-14 patvirtinti kreditoriniai reikalavimai jau sudarė 69 817,73 EUR (241 066,66 Lt). Be to įmonėje faktiškai nebuvo jokio turto – pagal pateiktus į bylą duomenis bankroto administratoriui buvo perduotas vienintelis turtas – kompiuteris „Asus“, kuris dėl moralinio nusidėvėjimo buvo nepaklausus rinkoje ir nebuvo realizuotas. Pagal 2015 m. sausio mėnesio ilgalaikio turto nurašymo aktą, pasirašytą bendrovės vadovo A. S., konvekcinė orkaitė ir dvipusė švieslentė buvo nurašytos dar iki bankroto bylos iškėlimo. Debitoriniai reikalavimai buvo arba nepagrįsti rašytiniais dokumentais, arba pagal juos atsiskaityta (nėra įrodymų, patvirtinančių debitorinės skolos buvimą). Taigi bankroto administratoriui buvo perduota mažiau turto, nei fiksuota pagal 2013 metų balansą, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bankroto administratoriui nebuvo perduota turto, kurį realizavus, būtų galima gauti pakankamai lėšų bankroto procedūrai administruoti.

Vertindama bendrovės vadovo ir įmonės akcininkų civilinės atsakomybės sąlygas, teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėti veiksmai – šiuo atveju, tai - neteisėtas neveikimas, kai įmonės vadovas A. S. ir įmonės akcininkai A. S., A. M., J. R. ir D. J. neatliko imperatyvios pareigos kreiptis į teismą dėl UAB „Dominikonas“ bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str.). Šioje byloje ieškovo prašomą priteisti žalą sudaro suma – 3 000 EUR, kurios, realizavus bankrutavusios įmonės turtą, neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Kitaip tariant, administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti kreditorių patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti. Dėl to konstatuotina, kad šiuo atveju nustatyta ir kita civilinės atsakomybės sąlyga – nuostoliai, sudarantys 3 000 EUR sumą.

Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vertina, kad nagrinėjamu atveju tarp įmonės vadovo ir akcininkų neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovų, kaip įmonės vadovo ir akcininkų, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo. Kaip jau buvo minėta, bankroto bylos iškėlimo metu buvo konstatuota, kad įmonė 2013 metais turėjo turto – 15 387 Lt, tačiau realiai joks turtas bankroto administratoriui nebuvo perduotas, taip pat padidėjo įmonės finansiniai įsipareigojimai, taigi byloje nustatytas faktinis priežastinis ryšys (žala kilo dėl to, kad nebuvo laiku kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo; jei būtų laiku kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo, tikėtina, kad įmonėje būtų buvę turto, iš kurio būtų galima padengti administravimo išlaidas) ir teisinis priežastinis ryšys (padariniai teisine prasme nėra nutolę nuo neteisėto neveikimo).

Pažymėtina ir tai, kad ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, jog teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio įstatymo 10 dalyje numatytus atvejus. Tai yra, teisminės bankroto procedūros paprastai nepradedamos esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms. Siekiant, kad teismas iškeltų bankroto bylą, nesant įmonės turto ar jo nepakankant teismo administravimo išlaidoms apmokėti, asmuo, pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą sumą (ne didesnę nei 25 MMA), naudotiną teismo ar administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 str. 10 d.). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį ši suma teismine tvarka išieškoma iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Vadovaujantis ĮBĮ reglamentavimu, darytina išvada, kad įmonės vadovas ir akcininkai yra atsakingi, jeigu dėl jų neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu atsakovai būtų kreipęsi į teismą, finansiniams rodikliams rodant įmonės faktinį nemokumą, tačiau nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu atsakovai būtų kreipęsi dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jie būtų įpareigoti įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju irgi administravimo išlaidos būtų apmokėtos.

Nagrinėjamu atveju atsakovų kaltė dėl jų veiksmais padarytos žalos yra preziumuojama. Atsakovai, dėl kurių veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jų kaltės nėra (CK 6.248 str. 1 d.), o atsakovams to nepadarius, konstatuotina, kad atsakovai šioje byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, tad nėra pagrindo juos atleisti nuo atsakomybės už neteisėtu neveikimu padarytą žalą.

Kiti atsakovų apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.