Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos L. J. prašymą dėl Šveicarijos Konfederacijos Lavaux-Oron rajono taikos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimo leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, suinteresuotas asmuo A. G. (A. G.), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja L. J. kreipėsi į teismą, prašydama leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Šveicarijos Konfederacijos Lavaux-Oron rajono taikos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimo byloje Nr. 5366822 dalį, kuria pareiškėjai iš suinteresuoto asmens A. G. priteista 614 800 Šveicarijos frankų bei 5 procentų metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2009 m. rugsėjo 27 d.Pareiškėja nurodė, kad dar 2014 m. sausio 16 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydama pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje paminėtą Šveicarijos Konfederacijos Lavaux-Oron rajono taikos teismo sprendimą. Šį jos prašymą Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-8-186/2015, patenkino iš dalies – pripažino nurodytą užsienio teismo sprendimą ir leido vykdyti jo dalį, kuria A. G. nurodyta sumokėti L. J. 1 790 Šveicarijos frankų išlaidų sumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis palikta nepakeista (civilinė byla Nr. 3K-3-95-695/2016).Pareiškėjos teigimu, leidęs vykdyti tik dalį Šveicarijos Konfederacijos Lavaux-Oron rajono taikos teismo sprendimo, kuria suinteresuotam asmeniui nurodyta sumokėti jai 1 790 frankų bylinėjimosi išlaidų sumą, reikalavimą dėl likusios šio užsienio teismo sprendimo dalies, kuria iš suinteresuoto asmens priteista 614 800 Šveicarijos frankų skolos suma ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2009 m. rugsėjo 27 d., Lietuvos apeliacinis teismas paliko nenagrinėtą.Kasacinis teismas, spręsdamas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. procesinio sprendimo teisėtumo klausimą, nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra aktualus Šveicarijos Konfederacijoje galiojantis teisinis reglamentavimas, būtent – 1889 m. Federalinis skolų išieškojimo ir bankroto statutas (toliau – FSIBS), inter alia, reglamentuojantis skolų išieškojimo procedūrą ne teismo tvarka. Priimdamas 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, Lietuvos apeliacinis teismas nurodytu užsienio teisės aktu nesivadovavo.FSIBS II antraštinės dalies VIII skyriaus 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolų išieškojimo tarnyba (toliau – Tarnyba), gavusi prašymą pradėti skolos išieškojimo procedūrą, parengia mokėjimo reikalavimą, kuriuo skolininkas informuojamas apie teisę per 10 dienų nuo mokėjimo nurodymo įteikimo dienos pateikti prieštaravimus arba per 20 dienų sumokėti skolą (FSIBS 69 straipsnio 2, 3 dalys). Prieštaravimo pareiškimo sukeliamos teisinės pasekmės nustatytos FSIBS 78 straipsnyje – prieštaravimas sustabdo skolos išieškojimo procedūrą (1 dalis). Pagal FSIBS 79 straipsnio 1 dalį, skolininkui pareiškus prieštaravimą, kreditorius turi teisę prašyti prieštaravimą panaikinti. Prieštaravimas gali būti panaikinamas civiline arba administracine tvarka. Vienas iš FSIBS įtvirtintų prieštaravimo panaikinimo būdų – laikinas prieštaravimų panaikinimas. Laikino prieštaravimų panaikinimo teismine tvarka gali siekti kreditorius, kurio naudai skolos išieškojimo procedūra pradėta skolos pripažinimo dokumento, patvirtinto parašu, arba autentiško skolos pripažinimo dokumento pagrindu (FSIBS 82 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pareiškėja pasinaudojo šia teise, todėl Šveicarijos teismo sprendimu buvo laikinai panaikintas skolininko (suinteresuoto asmens) pareikštas prieštaravimas.Pagal FSIBS 83 straipsnio 1 dalį teismui laikinai panaikinus prieštaravimą, kreditorius, suėjus skolos mokėjimo terminui, gali prašyti areštuoti skolininko turtą arba atlikti skolininko turto inventorizaciją. Skolininkas turi teisę per 20 dienų kreiptis dėl atleidimo nuo skolos. Tais atvejais, kai skolininkas FSIBS 83 straipsnyje nustatyta teise nepasinaudoja arba jo prašymas atmetamas, laikinas prieštaravimų panaikinimas arba turto areštas, jeigu jis pritaikytas, tampa galutinis (FSIBS 83 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo paminėta teise nepasinaudojo, sprendimas tapo galutiniu. Tą patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartis pripažinti Lietuvos Respublikoje Šveicarijos Konfederacijos Lavaux-Oron rajono taikos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimą. Toks pripažinimas galimas tik tuo atveju, jeigu sprendimas yra įsiteisėjęs pagal tos valstybės, kurioje yra priimtas, įstatymus.FSIBS 88 straipsnyje nustatyta papildoma sąlyga, be kurios negalima teismo sprendimo dėl laikino prieštaravimo panaikinimo vykdymo pradžia – kreditorius, siekdamas priverstinio sprendimo vykdymo, ne anksčiau kaip po 20 dienų ir ne vėliau kaip po vienerių metu po mokėjimo reikalavimo įteikimo skolininkui dienos privalo kreiptis į Tarnybą ir prašyti tęsti skolų išieškojimo procedūrą. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškintu Šveicarijos teisės aktų taikymu nagrinėjamoje situacijoje, aplinkybė, įrodant Šveicarijos teismo sprendimo vykdytinumą pagal Šveicarijos teisinį reglamentavimą, yra FSIBS 88 straipsnyje nustatyta papildoma sąlyga – pakartotinis kreditoriaus kreipimasis į Tarnybą, prašant tęsti skolų išieškojimo procedūrą. Civilinės bylos Nr. 2T-8-186/2015 nagrinėjimo metu pareiškėja nepateikė duomenų, ar ji, kaip kreditorė, teismo sprendimo, kuriuo laikinai panaikinti prieštaravimai, pagrindu FSIBS 88 straipsnyje nustatyta tvarka pateikė prašymą Tarnybai tęsti skolų išieškojimo procedūrą, todėl tiek Lietuvos apeliacinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas negalėjo nuspręsti dėl užsienio teismo sprendimo vykdytinumo. 2010 m. gruodžio 2 d. pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Tarnybą, kaip to reikalauja FSIBS 88 straipsnis, todėl Šveicarijos Konfederacijos Lavaux-Oron rajono taikos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimas yra vykdytinas. Šią aplinkybę patvirtina kartu su prašymu pridedami 2011 m. balandžio 6 d. ir 2016 m. rugsėjo 13 d. Tarnybos raštai, kurie nebuvo pateikti civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-695/2016.Užsienio teismo sprendimas Lietuvoje gali būti vykdomas, jeigu yra pripažintas, nenustačius CPK 810 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, jeigu gali būti vykdomas valstybėje, kurios teismai jį priėmė. Nagrinėjamu atveju egzistuoja abi šios aplinkybės, nes Šveicarijos teismo sprendimą Lietuvos apeliacinis teismas pripažino 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi, o aplinkybę, kad sprendimas yra vykdytinas pagal Šveicarijos teisę įrodo pridedamas pakartotinis 2010 m. gruodžio 2 d. pareiškėjos kreipimasis į Tarnybą, kaip reikalauja FSIBS 88 straipsnis. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi iš esmės neišsprendė klausimo dėl 614 800 Šveicarijos frankų skolos ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 2009 m. rugsėjo 27 d., todėl nėra ir res judicata galios šiam reikalavimui. Suinteresuotas asmuo A. G. atsiliepime prašo pareiškėjos prašymą palikti nenagrinėtą arba civilinę bylą nutraukti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas iš užstato sumos, jei toks bus nustatytas, išnagrinėjus jo 2016 m. gruodžio 12 d. prašymą.Pareiškėjos prašymas yra pateiktas inicijuojant tapačią civilinę bylą, kuri buvo išnagrinėta ir buvo priimtas įsiteisėjęs ir galiojantis teismo sprendimas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl byla nutrauktina CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu. Pareiškėja dar 2014 m. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl to paties Šveicarijos Konfederacijos Lavaux-Oron rajono taikos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi pripažino paminėtą užsienio teismo sprendimą visa apimti, tačiau leido vykdyti tik jo dalį dėl 1 790 Šveicarijos frankų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Likusios dalies sprendimo vykdyti Lietuvos apeliacinis teismas neleido, motyvuodamas tuo, kad ji neturi vykdytinumo savybės, t. y. negalėtų būti įvykdyta net ir tuo atveju, jeigu teismas duotų leidimą vykdyti visą sprendimą. Priešingai nei teigia pareiškėja, sprendimas priteisti skolą su palūkanomis nebuvo priimtas, nes, kaip matyti iš teismo sprendimo įžanginės dalies, pareiškėja pareiškė prašymą dėl turto arešto nuėmimo, taigi toks prašymas teisme ir buvo išspręstas – nuspręsta panaikinti suinteresuoto asmens prieštaravimą dėl turto arešto taikymo, kurio, beje, pareiškėja pati vėliau atsisakė ir turto areštas buvo nuimtas, pareiškėjos prašymas panaikintas (civilinės bylos Nr. 2T-8-186/2015 t. 1, b. l. 90-91).Kasaciniame skunde pareiškėja Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį skundė tuo pagrindu, kad neva teismas, leisdamas vykdyti tik sprendimo dalį, iš esmės analizavo ir revizavo teismo sprendimo turinį tiek lingvistiniu, tiek teisiniu aspektu, taip pažeisdamas CPK 810 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas, neleisdamas vykdyti dalies sprendimo, anot pareiškėjos, iš esmės nusprendė, kad dalis Šveicarijos teismo sprendimo yra neteisėta, be to, nesirėmė jokia norma, draudžiančia leisti vykdyti visą sprendimą. Taigi pareiškėja ne tik nemanė, kad vienas iš jos reikalavimų buvo paliktas nenagrinėtas, tačiau netgi tvirtino, kad Lietuvos apeliacinis teismas pernelyg detaliai išanalizavo ir revizavo jos prašomą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio teismo sprendimą bei nusprendė dėl jo esmės.Naujai pateiktame prašyme pareiškėja laikosi pozicijos neva Lietuvos apeliacinis teismas jos reikalavimą dėl likusios teismo sprendimo dalies, kuria jai priteista 614 800 Šveicarijos frankų skola ir 5 procentų metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2009 m. rugsėjo 27 d., paliko nenagrinėtą. Tokia pareiškėjos pozicija neatitinka tikrovės – prašyme pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Šveicarijos Konfederacijos Lavaux-Oron rajono taikos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimą buvo prašoma pripažinti nurodytą teismo sprendimą, leisti jį vykdyti Lietuvos Respublikoje, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taigi argumentas, kad reikalavimas dėl teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjai priteista skola ir palūkanos, buvo paliktas nenagrinėtas, neatitinka tikrovės, nes tokio atskiro reikalavimo nebuvo pareikšta. Be to, CPK yra aiškiai įvardinti visi pareiškimo palikimo nenagrinėtu pagrindai, tačiau nei vienas iš jų nebuvo taikytas ir paminėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartyje. CPK 178 straipsnis imperatyviai įpareigoja šalį įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas ankstesnę bylą pagal pareiškėjos prašymą, nusprendė, kad bylai teisingai ir tinkamai išnagrinėti reikalinga rengti žodinį bylos nagrinėjimą ir 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje išaiškino, kad tuo atveju, jeigu šalys ketina teismo procese remtis užsienio teise, jos turi pareigą pateikti teismui atitinkamų teisės normų vertinimą į valstybinę kalbą, atskleisti jų reikšmę nagrinėjamoje byloje. Bylos nagrinėjimo metu teismas ne kartą pareiškėjai siūlė pateikti papildomus įrodymus, kurie pagrįstų, kad prašomu pripažinti ir leisti vykdyti Šveicarijos teismo sprendimu buvo priteista skola su palūkanomis.Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad teismai negalėjo nuspręsti dėl užsienio teismo sprendimo vykdytinumo. Tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, patvirtina antspaudas pačiame sprendime, kad jo vykdytinumas išnykęs – pareiškėjos prašymas nutraukti vykdymą ir Tarnybos pranešimas, kad pareiškėjos prašymu ieškinys panaikinamas (civilinės bylos Nr. 2T-8-186/2015 t. 1, b. l. 90-91).Pareiškėjos tvirtinimas, kad Šveicarijos Konfederacijos Lavaux-Oron rajono taikos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimu jai iš suinteresuoto asmens buvo priteista skola su palūkanomis ir klausimo dėl skolos priteisimo bei vykdymo teismas iš esmės neišsprendė, yra absoliučiai nepagrįstas. Pirma, pareiškėja nei jau išnagrinėtoje byloje, nei šioje byloje neįrodė, kad nurodytu užsienio teismo sprendimu apskritai buvo sprendžiamas skolos ir palūkanų priteisimo klausimas, o byloje esantys įrodymai rodo priešingai. Antra, pati procedūra, kuomet taikomos baudžiamojo persekiojimo priemonės, rodo, kad nebuvo sprendžiamas skolos ir palūkanų priteisimo klausimas. Trečia, pateiktas prašymas Tarnybai dėl skolos išieškojimo niekaip nekeičia prašomo leisti vykdyti teismo sprendimo, o joks kitas teismo sprendimas nebuvo pateiktas. Ketvirta, pareiškėja sąmoningai nutyli, kad dėl aptariamos skolos vėliau tarp šalių buvo sudarytas taikus susitarimas ir skola pagal jį buvo dengiama (civilinės bylos Nr. 2T-8-186/2016 t. 1, b. l. 154-157). Penkta, net jei pareiškėjos naujai pateikti dokumentai ir kaip nors keistų esamą situaciją, tai vis vien negalėtų būti pagrindas pradėti tapačią civilinę bylą ar savaime panaikinti įsiteisėjusius galiojančius teismų sprendimus. Pagal prašomą leisti vykdyti užsienio teismo sprendimą Lietuvos Respublikoje negalėtų būti išduotas vykdomasis raštas, nes yra suėjęs vykdomo dokumento pateikimo senaties terminas (CPK 606 straipsnis). Vadovaujantis FSIBS 83 straipsnio nuostatomis Šveicarijos taikos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimas turėjo įsiteisėti po 20 dienų nuo sprendimo priėmimo, t. y. 2010 m. spalio 8 dieną, jei skolininkas nepateikė prašymo dėl atleidimo nuo skolos ar jo prašymas buvo atmestas. Sprendimo gale esantis antspaudas patvirtina, kad sprendimas įsiteisėjo 2010 m. spalio 8 d. Net jei laikyti pagrįstu pareiškėjos argumentą, kad sprendimo vykdytinumui reikalinga papildoma procedūra – kreditoriaus prašymo teikimas Tarybai dėl skolų išieškojimo procedūros tęsimo, ši procedūra ginčo atveju buvo atlikta 2010 m. gruodžio 2 d., t. y. gerokai daugiau nei prieš penkerius metus. Tai reiškia, kad net ir išnagrinėjus šią bylą pakartotinai ir priėmus pareiškėjai palankų sprendimas, toks sprendimas Lietuvos Respublikoje negalėtų būti vykdomas dėl senaties termino vykdomajam dokumentui pateikti suėjimo. CPK 646 straipsnis nustato, kad suėjus CPK 606 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui, teismas neišduoda vykdomo rašto. Naujausia Lietuvos apeliacinio teismo praktika patvirtina, kad negalėjimas pateikti pripažintą sprendimą vykdyti apskirtai daro tolimesnį bylos nagrinėjimo procesą netikslingą. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2T-54-370/2016, atsisakiusi patenkinti prašymus dėl liudytojų apklausos, įrodymų išreikalavimo etc., teisėjų kolegija konstatavo, kad teismų ar arbitražų sprendimų, priimtų daugiau nei prieš penkerius metus, pripažinimas ir leidimas juos vykdyti Lietuvos Respublikoje neatitiktų imperatyvių vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų, t. y. pažeistų viešąją tvarką.