Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO“ filialo „Telšių šiluma“ apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-101-304/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO“ filialo „Telšių šiluma“ ieškinį atsakovei O. K. dėl skolos ir delspinigių priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad buto nuomos sutartis tarp atsakovės ir Telšių rajono savivaldybės yra pasibaigusi 2012 m. sausio 15 d., kaip nurodyta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše. Vertindamas įrodymus teismas turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Apelianto teigimu Gyventojų registro tarnybos išrašas apie asmenį patvirtina, kad atsakovė deklaravusi gyvenamąją vietą bute, adresu (duomenys neskelbtini), todėl pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas prašo priteisti skolą už laikotarpį, kai atsakovė jau nebegyveno nuomojamame bute. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, nepagrįstai pripažino buto nuomos sutartį pasibaigusia, vadovaudamasis tik vienu įrodymu - Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, o ne įrodymų visuma.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.481 straipsnyje numatyta, kad jei sutarties terminui pasibaigus nuomininkas daugiau kaip 10 dienų toliau naudojasi daiktu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota. Apelianto nuomone, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad egzistuoja abi LR CK 6.481 straipsnyje nustatytos sąlygos - 1) po 2012 m. sausio 15 d. nuomos sutarties pasibaigimo atsakovė ir toliau gyveno bute ir šis nuomojimasis nepertraukiamai tęsiasi iki šiol (tai patvirtina tiek deklaruota atsakovės gyvenamoji vieta bute, tiek ankstesni, turintys prejudicinę galią, Telšių rajono apylinkės teismo sprendimai civilinėse bylose Nr. 2-1349-344/2012, Nr. 2-2528-344/2012, Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-784-237/2013; 2) nuomotojas Telšių rajono savivaldybė po 2012 m. sausio 15 d. nuomos sutarties pasibaigimo termino neprieštaravo dėl buto naudojimo, priešingai - savo veiksmais parodė, kad nuomos santykiai tęsiasi, kadangi tik buto savininkas turi teisę išdeklaruoti atsakovės gyvenamąją vietą iš buto, o Telšių rajono savivaldybė sąmoningai to nepadarė iki šiol. Apelianto įsitikinimu, nurodytos teisės normos aiškinimas bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog po 2012-01-15 buto nuomos sutartis tapo neterminuota, nuomos santykiai tęsiasi iki šiol, todėl atmesti apelianto ieškinį nebuvo pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo už akių, kuriuo atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 610,54 Lt skolos už šilumą, karštą vandenį ir su tuo susijusias paslaugas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, formaliai įvertinęs įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, pagrįstai ieškovo ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė laikotarpiu, už kurį ieškovas prašo priteisti skolą, gyveno nuomotame bute bei turėjo pareigą mokėti mokesčius už šilumą ir su tuo susijusias kitas paslaugas.

Pažymėtina, kad sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Sprendimo už akių instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas, taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis bei nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius. Tuo siekiama skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, nevilkinti proceso. Sprendimo už akių priėmimo sąlygos įtvirtintos LR CPK 285 straipsnyje. Vadovaujantis LR CPK 285 straipsnio 2 dalimi, teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. turi įsitikinti, kad, pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Jeigu teismas įsitikina, kad pasitvirtinus pateiktų įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, jis priima sprendimą už akių; toks teismo įsitikinimas LR CPK yra vadinamas „formaliu pateiktų įrodymų vertinimu“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, priimtas byloje Nr. 35/03-11/06). Formalus įrodymų vertinimas iš esmės netiriant įrodymų turinio reiškia, kad teismas vertina tik teisinį, bet ne faktinį jų pagrįstumą, be to, teismas tokiu atveju privalo formaliai įvertinti visus byloje esančius įrodymus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2008). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors, esant atitinkamoms proceso sąlygoms, ir yra galimybė priimti sprendimą už akių atlikus tik formalų pateiktų įrodymų vertinimą, tačiau būtina patikrinti, ar tie įrodymai atitinka LR CPK 177 straipsnio ir kitų norminių aktų formalius reikalavimus, ar jie gauti įstatymų ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka, ar turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar yra leistini (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012). Teismas privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų tirti paviršutiniškai, neįsigilinęs bei neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles. Sprendimo už akių priėmimo institutas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti. Ši priemonė turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad dėl argumentų, keliančių pagrįstą abejonę teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, nors ir grindžiamų jau pirmiau byloje pateiktais įrodymais, nurodymas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra pakankamas pagrindas teismui, nagrinėjančiam tokį pareiškimą, konstatuoti, kad pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2010). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 35/03-11/06, taip pat yra išaiškinęs, kad LR CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos „priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą“ negalima aiškinti kaip reiškiančios, kad esą teismas neprivalo visapusiškai ištirti byloje pateiktų įrodymų, gali juos tirti paviršutiniškai, neįsigilinęs. Šios nuostatos negalima aiškinti ir kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, priimtas byloje Nr. 35/03-11/06; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas sprendimą už akių priėmė vadovaudamasis tuo, kad atsakovei procesiniai dokumentai buvo įteikti tinkamai – viešo paskelbimo būdu (17-18 b.l.), tačiau atsiliepimo per teismo nustatytą dvidešimt dienų terminą atsakovė nepateikė, o ieškovas, tuo atveju jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį, prašė priimti sprendimą už akių (2 b.l.). Iš bylos duomenų – ieškovės pateiktos mokesčių paskaičiavimo pažymos matyti, kad skola už butui, adresu (duomenys neskelbtini), suteiktas paslaugas (įmokos geriamojo vandens tiekėjo naudai, karšto vandens pastovioji dedamoji, šiluma vandens pašildymui, šiluma karšto vandens temperatūrai palaikyti, šildymas, šildymo sistemų priežiūra, karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestis) už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. sudarė 566,40 Lt, delspinigiai už laiku nepamokėtas paslaugas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d. sudarė 44,14 Lt (5-6 b.l.). Iš valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Telšių rajono savivaldybei, nuo 2009 m. balandžio 8 d. galioja įrašas, kad dėl buto nuomos su atsakove O. K. sudaryta nuomos sutartis, sutarties terminas - nuo 2009 m. sausio 15 d. iki 2012 m. sausio 15 d. (7 b.l.). Iš Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išrašo matyti, kad atsakovė O. K. nuo 2005 m. gegužės 4 d. gyvenamąją vietą deklaravusi (duomenys neskelbtini) (10 b.l.). Pirmosios instancijos teismas, formaliai įvertinęs byloje esančius įrodymus konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., už kurį ieškovas prašo priteisti įsiskolinimą, gyveno bute, adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso Telšių rajono savivaldybei. Teismas sprendė, kad nuomos sutartis tarp atsakovės ir Telšių rajono savivaldybės baigėsi 2012 m. sausio 15 d. ir, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog minėta sutartis buvo pratęsta. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas prašo priteisti skolą už laikotarpį, kai atsakovė jau nebegyveno nuomojamame bute, todėl ieškinį atmetė. Ieškovas su teismo sprendimu už akių nesutinka, mano, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pažeisdamas materialinės teisės normas nepagrįstai pripažino, kad buto nuomos santykiai yra pasibaigę ir tuo pagrindu atmetė ieškinį dėl skolos priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad už prievolės ieškovui nevykdymą yra atsakinga atsakovė. Visų pirma, ieškovas nepagrįstai, nepateikdamas įrodymų teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, jų visumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai aiškino bei taikė ir įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas ir tuo pagrindu priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Pagal LR CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas, rašytiniai įrodymai yra viena LR CPK leidžiamų įrodinėjimo priemonių. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK nustatytas išimtis (LR CPK 185 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad nuomos sutartis tarp buto savininkės Telšių rajono savivaldybės ir atsakovės buvo sudaryta terminuotai – nuo 2009 m. sausio 15 d. iki 2012 m. sausio 15 d. (7 b.l.), duomenų, kad minėta nuomos sutartis buvo pratęsta ieškovas nepateikė. Taip pat ieškovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė faktiškai gyveno Telšių rajono savivaldybei priklausančiame bute laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Ieškovo argumentą, jog aplinkybė, kad atsakovės gyvenamoji vieta, nors ir pasibaigus nuomos sutarčiai, vis dar yra deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), patvirtina atsakovės prievolę ieškovui, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstu ir neįrodytu. Atkreiptinas dėmesys, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovė nuo 2005 m. gegužės 4 d. deklaravusi gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), pati savaime nepatvirtina, kad atsakovė faktiškai naudojosi gyvenamosiomis patalpomis minėtu adresu. Pagal LR CK 2.16 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. LR CK 2.16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra asmens pagrindinė gyvenamoji vieta. Gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai įtvirtinti LR CK 2.17 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad, nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Taigi, gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, o įstatymo leidėjas nesieja asmens deklaruotos gyvenamosios vietos su šio asmens faktine gyvenamąja vieta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl nuomos santykių pratęsimo pagrįstai nesirėmė išimtinai vien tik aplinkybe, susijusia su atsakovės viešai deklaruota gyvenamąja vieta bei priešingai nei teigia apeliantas, vertino pateiktų įrodymų visumą, išvadas dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo darė remdamasis objektyviu byloje pateiktų įrodymų išnagrinėjimu.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo materialinių teisės normų pažeidimu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, patvirtinančių, kad terminuota nuomos sutartis buvo pratęsta ir tapo neterminuota. Apeliantas remiasi LR CK 6.481 straipsniu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo šia materialinės teisės norma. Pažymėtina, kad LR CK 6.496 straipsnis numato, kad terminuota nuomos sutartis baigiasi, kai sueina jos terminas, jeigu šalys sutarties neatnaujina sudarydamas naują susitarimą arba LR CK 6.481 straipsnio nustatyta tvarka. LR CK 6.481 straipsnis numato, kad jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota. Atkreiptinas dėmesys, kad LR CK 6.579 straipsnio 1 dalis numato, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu, ją pasirašo įgaliotas pareigūnas ir nuomininkas. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis tik įregistravus ją įstatymų nustatyta tvarka viešame registre (LR CK 6.579 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantas nepagrįstai teigia, kad nuomos sutartis buvo pratęsta neterminuotai, kadangi, kaip jau minėta, nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė faktiškai naudojosi (gyveno) butu laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. ir buto savininkas tam neprieštaravo ar, kad buvo sudaryta nauja rašytinė nuomos sutartis. Apelianto argumentas, kad buto savininkas savo veiksmais parodė, kad nuomos santykiai tęsiasi, yra nepagrįstas jokiomis civilinio proceso numatytomis įrodinėjimo priemonės. Atkreiptinas dėmesys, kad buto savininkas Telšių rajono savivaldybė į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta, jos pozicija nagrinėjamu klausimu nėra žinoma, o ieškovas teigdamas, kad nuomos sutartis, kurios viena iš šalių yra byloje nedalyvaujantis asmuo, yra pratęsta, nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų (nuomos sutarties). Pagal LR CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (LR CPK 182 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga pagal LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose suformuotas taisykles tenka tam, kas teigia - ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui - priešieškinio, pareiškėjui - pareiškimo ar prašymo faktinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga Nr. 51. Teismų praktika. 2004, 22).

Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus, kad Telšių rajono apylinkės teismo sprendimai civilinėse bylose Nr. 2-1349-344/2012, Nr. 2-2528-344/2012 ir Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-784-237/2013 nagrinėjamu atveju turi prejudicinę galią, atmeta kaip nepagrįstus. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta kad ieškovo minimose civilinėse byloje nebuvo nagrinėjamas ir vertinamas nuomos sutarties pratęsimo klausimas. Nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, prašant priteisti įsiskolinimą už nesumokėtus mokesčius už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., įrodinėjimo dalykas yra faktinis atsakovės naudojimasis butu minėtu laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo remtis civilinėse bylose Nr. 2-1349-344/2012, Nr. 2-2528-344/2012 ir Nr. 2-784-237/2013 priimtais sprendimais ir nustatytomis aplinkybėmis, kadangi šiose civilinėse bylose buvo sprendžiamas atsakovės įsiskolinimų priteisimas už ankstesnius laikotarpius nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 rugsėjo 30 d., nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d., t.y. buvo kitas nagrinėjimo ir įrodinėjimo dalykas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, įstatymo nuostatas, į tai, kad apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo tvirtinamas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip neįrodytą faktą, jog ieškinyje nurodytu laikotarpiu atsakovė ginčo bute gyveno, tuo pačiu pripažindamas, kad ieškovas neįrodė atsakovės pareigos mokėti mokesčius už šilumą, karštą vandenį ir su tuo susijusias paslaugas už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (LR CPK 176–185 straipsniai), tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kaip to reikalauja sprendimo už akių priėmimo instituto taikymui nustatytos taisyklės, teismo padarytos išvados atitinka byloje nustatytus faktus, įstatymų nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovo skundą, ieškovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.