Vilniaus apygardos teismo nutartis

20. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimu civilinės bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti 2009-01-29 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą negaliojančiu nutraukė. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovėms A. D. U. ir G. B. 1 950 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti; kiekvienai atsakovei po 975 Eur. Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Frizas“, trečiajam asmeniui notarei J. S. 250 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 7518 kv.m. ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (6868/7518 dalys) ir A. I. (650/7518 dalys). Laikotarpiu nuo 2006-11-06 iki 2024-06-18 650/7518 dalys žemės sklypo nuosavybės teise priklausė K. U. (mirusiam (duomenys neskelbtini); kurio teisių ir pareigų perėmėjos – atsakovės A. D. U. ir G. B.). Lietuvos Respublikai priklausanti žemės sklypo dalis 2003-01-24 valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi išnuomota ieškovei UAB ,,Frizas“. Šioje žemės sklypo dalyje ieškovė nuosavybės teise valdo pastatus ir statinius. 2004-10-11 pareiškimu UAB ,,Frizas“ pareiškė, jog sutinka, kad bendraturtis K. U. minėtame 7518 kv.m. žemės sklype statytų pastatą. 2004-2009 m. laikotarpiu K. U. pastatė pastatą – sandėlį, kuris registruotas Nekilnojamojo turto kadastre ir registre kaip nekilnojamasis daiktas.

22. Įvertinęs minėto pareiškimo (sutikimo) turinį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jame nebuvo aiškiai išreikšta valia dėl statinio pobūdžio (laikinas ar nuolatinis statinys). Teismo vertinimu, ieškovės direktorius E. B., išsilavinęs, statybų verslą vykdęs asmuo, suprato arba turėjo suprasti, kad sutikime nenurodžius leistino statyti statinio pobūdžio, šiuo sutikimu suteikiama teisė statyti tiek laikiną, tiek nuolatinį statinį. Pažymėjo, kad Pastato statybos metu galiojusio Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 15.2 punkte buvo įtvirtinta, jog tam, kad gautų statybos leidimą statytojas be kitų dokumentų turi pateikti savivaldybės merui arba administracijos subjektui žemės sklypo bendraturčių sutikimą, jei žemės sklypas priklauso jiems bendrosios nuosavybės teise. Taigi, notarinės formos sutikimo reikalavimo teisės aktuose nebuvo. Ieškovė nepagrįstai remiasi CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta teisės norma. Pareiškimas, kuriuo leidžiama kitam asmeniui žemės sklype statyti statinį, nėra nei daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo, nei daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoris. Teismo vertinimu, ieškovės akcentuojama aplinkybė, kad tą pačią dieną K. U. ir ieškovė UAB ,,Frizas“ vienas kitam išdavė skirtingos formos sutikimus, tereiškia tai, kad tokia buvo jų valia, tačiau negali būti traktuojama, kad paprasta rašytine forma išduotas sutikimas buvo išduotas statyti laikinam statiniui. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ginčo 2004-10-11 sutikimo negaliojančiu, kaip sudaryto ieškovei suklydus, kadangi juo nebuvo išduotas sutikimas konkrečiai nuolatinio statinio statybai, o išduodamas aiškiai neapibrėžto statinio statybai sutikimą ieškovės vadovas suprato arba turėjo suprasti, kad pagal šį sutikimą gali būti statomas tiek nuolatinis, tiek laikinas statinys.

23. Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti, kad ginčo pastatas – sandėlis yra laikinas statinys, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vienu iš argumentų ieškovė nurodė tai, kad ieškovės 2004- 10- 11 sutikimas statyti statinį buvo išduotas laikino statinio statybai, tačiau sprendimu konstatuota, kad sutikimas išduotas neapibrėžto statinio statybai. Pažymėjo, kad 2004-12-24 raštu Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė neprieštaraujanti, kad K. U. nuomojamoje žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalyje statytų naujus statinius ar įrenginius ar rekonstruotų esamus statinius, jeigu statyba neprieštaraus nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui, su sąlyga, kad tam neprieštaraus bendraturčiai ir kiti šio sklypo naudotojai. Šiame dokumente taip pat nėra nurodyta, kokio pobūdžio statiniui išduodamas sutikimas. Prie atsiliepimo į ieškinį pateiktas žemės sklypo planas patvirtina, kad ieškovė sutiko su statinio vieta. Nors ieškovės vadovas E. B. nurodė, kad iš tiesų buvo pasirašytas kitas planas, o šis yra suklastotas, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. 2005-03-14 K. U. pateiktas projektavimo sąlygų sąvadas, kuriame nurodyti dokumentai, sudarantys prielaidas realizuoti statytojo teisę. Nei viename iš šių dokumentų nėra duomenų, kad bus statomas laikinas statinys. 2009-01-15 suformuota nekilnojamojo daikto (sandėlio) kadastro duomenų byla; 2009-01-29 priimtas pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Šių dokumentų pagrindu ginčo pastatas – sandėlis įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Sandėlio pastatymo metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas laikino statinio apibrėžimas – tai statinys, skirtas naudoti ne ilgiau kaip 3 metus, pagamintas gamykloje ar pastatytas iš surenkamųjų konstrukcijų, kurį galima išardyti ar perkelti į kitą vietą ir kuris neturi pamatų, bet remiasi į žemės paviršių: kioskas, gatvių prekybos, pramogų ar parodos paviljonas, parodos eksponatas, palapinės danga ar pneumatinis apvalkalas, vagonėlis, konteineris, įvairios paskirties aikštelė su dirbtine danga, statybininkų, tyrėjų ar kitos terminuotos veiklos reikmėms skirtas statinys. Atsižvelgdamas į tai, kad iš kadastro duomenų bylos matyti, kad pastatas – sandėlis turi betoninius pamatus, konstatavo, kad jis neatitinka laikinio statinio apibrėžimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovės atstovas iš esmės neginčijo kad ginčo sandėlis turi nekilnojamojo daikto charakteristikas, tačiau, ieškovės atstovo teigimu, nebuvo teisinių prielaidų tokiam daiktui sukurti. Tačiau teismo vertinimu, byloje nustatyta, kad egzistavo tiek teisinės prielaidos tokiam (nekilnojamajam) daiktui sukurti, tiek pats daiktas atitinka nekilnojamojo daikto požymius. Atkreipė dėmesį, kad pats ieškovės vadovas, apie ginčo statinį žinojęs nuo jo sukūrimo dienos, 15 metų dėl jo nereiškė jokių pretenzijų, nors turėjo žinoti, kad laikino pastato eksploatavimo terminas yra 3 metai. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ginčo sandėlis Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas kito žemės sklypo dalyje esančio statinio – kiemo aikštelės vietoje yra teisinga, tačiau tai savaime nereiškia, kad pastatas - sandėlis buvo statomas kaip laikinas statinys. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato, kad ant kiemo aikštelės, suformuotos kaip nekilnojamasis daiktas, negali būti statomas kitas nuolatinis statinys, be to ieškovė sutiko su tuo, kad šioje vietoje (ant ieškovei priklausančios kiemo aikštelės) būtų statomas ginčo statinys (sandėlis). Nurodytų argumentų pagrindu teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškinio reikalavimą dėl statinio – sandėlio pripažinimo laikinu statiniu. Kartu atmetė ir išvestinius reikalavimus dėl VĮ Registrų centro 2022-08-03 ir 2022-10-05 priimtų sprendimų panaikinimo, teisinės registracijos VĮ Registrų centre panaikinimo, taip pat reikalavimą įpareigoti atsakoves savo lėšomis nugriauti pastatą – sandėlį.

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės pareiškimas dėl alternatyvių reikalavimų, kuriame pareikštas ir reikalavimas pripažinti 2009-01-29 statinio pripažinimo naudoti aktą negaliojančiu, teismui paduotas 2023-09-22. Tuo metu galiojusios ABTĮ redakcijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju ieškovė ginčija 2009-01-29 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, taigi nuo skundžiamo administracinio akto priėmimo yra suėjęs naikinamasis 10 metų terminas (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad ginčas šioje byloje susijęs tiek su administraciniais aktais, tiek su civiliniais teisiniais santykiais, ką pripažino ir pati ieškovė pradiniame ieškinyje. Atsižvelgiant į tai bei remiantis teismų praktika, ieškovės argumentas, kad ABTĮ nustatyti terminai nagrinėjamam ginčui netaikytini, nes tai yra civilinio pobūdžio ginčas, atmestas kaip nepagrįstas.

26. Konstatavęs, kad šioje byloje ieškovė ginčija administracinį aktą (2009-01-29 statinio pripažinimo naudoti aktą) praėjus 10 metų nuo jo priėmimo, ir atsižvelgęs į kasacinio teismo ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktiką, civilinės bylos dalį, kuria ginčijamas 2009-01-29 statinio pripažinimo naudoti aktas, pirmosios instancijos teismas nutraukė (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Atitinkamai atmetė ir išvestinius reikalavimus dėl 2023-01-26 paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo ir reikalavimo įpareigoti atsakoves savo lėšomis nugriauti pastatą – sandėlį.

27. Pasisakydamas dėl reikalavimo įpareigoti atsakoves nugriauti ginčo statinį CK 4.103 straipsnio 2 dalies pagrindu, pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis teismų praktika, nurodė, kad tuo atveju, kai reikalavimas reiškiamas remiantis CK 4.103 straipsnio 2 dalimi, ir statybos teisėtumas ginčijamas teisės aktų reikalavimų pažeidimo pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas. Šiuo atveju pastato statybos teisėtumą patvirtina nenuginčytas 2009-01-29 pastato tinkamu naudoti pripažinimo aktas, todėl atmestas ieškovės reikalavimas dėl atsakovių įpareigojimo nugriauti ginčo pastatą – sandėlį.

Žemesnės instancijos teismas

28.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovui sutikime nenurodžius leistino statyti statinio pobūdžio, ieškovė galėjo ir turėjo suprasti, kad tokio sutikimo pagrindu K. U. turi teisę statyti tiek laikiną, tiek nuolatinį statinį. Bylos medžiaga patvirtina, kad iš K. U. veiksmų (t. y. neveikimo) ieškovė negalėjo suprasti, kad K. U. tikroji valia – statyti ne laikino, bet nuolatinio pobūdžio statinį ieškovo valdomoje ir naudojamoje žemės sklypo dalyje tuo labiau, jog dėl sandėlio, kaip nuolatinio statinio statybos, K. U. niekada nesikreipė į savivaldybę dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, neatliko jokių kitų valinių veiksmų, kurie pagal teisės aktų reikalavimus privalomi projektavimo ir statybos būdu sukuriant nuolatinį statinį.

28.4. Teismas neįvertino, jog laikotarpiu nuo 2006-11-16 iki 2014-06-18 K. U. nuosavybės teise priklausė 650/7518 dalių žemės sklypo. Ieškovė buvo pagrįstai įsitikinusi, jog K. U. laikiną statinį statys savo turimoje (naudojamos) 650/7518 žemės sklypo dalies apimtyje, o ne ant ieškovei nuosavybės teise priklausančio nuolatinio inžinerinio statinio – kiemo aikštelės, dėl kurios remonto/griovimo darbų, kadastrinių duomenų keitimo (mažinant kiemo aikštelės plotą) ir/ar žemės sklypo dalies naudojimosi tvarkos nustatymo ieškovė su K. U. nesitarė jokia forma. Kadangi ieškovė suprato, jog K. U. statys tik laikino pobūdžio statinį, 2004-10-11 sutikimo išdavimo metu papildomų susitarimų sudarymas (pavyzdžiui, dėl kompensacijos ir išlaidų atlyginimo už kiemo aikštelės remonto/griovimo darbus, projektinės dokumentacijos parengimą, kadastrinių matavimų atlikimą, žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo ir pan.) inicijuotas nebuvo.

28.5. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios, įrodymais pagrįstos pozicijos, jog jam, kaip pelno siekiančiam juridiniam asmeniui, nebuvo jokios prasmės ir tikslo neatlygintinai ir neterminuotam laikui leisti K. U. be jokio užmokesčio ir/ar papildomų susitarimų statyti nuolatinį statinį ieškovės naudojamoje žemės sklypo dalyje, kurioje eksploatuojami ieškovei priklausantys statiniai (konkrečiai – kiemo aikštelė, ant kurios buvo pastatytas sandėlis), kai sandėlio statybos metu K. U. buvo išskirtos 650/7518 dalys žemės sklypo 2003-01-16 nuomos sutarties pagrindu, kurią K. U. vėliau įsigijo 2006-08-21 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Teismas šių aplinkybių byloje nevertino, dėl jų nepasisakė.

28.6. Nesutiktina su teismo išvadomis, kad neturi reikšmės aplinkybė, jog tą pačią dieną ieškovės ir K. U. vienas kitam išduoti skirtingos sutikimai statyti statinius, neturėjo reikšmės vertinant, kokio statinio statybai ieškovė išdavė sutikimą K. U.. Šis 2004-10-11 išduotų sutikimų formos skirtumas yra reikšmingas tuo, jog ieškovė buvo aiškiai išreiškusi savo valią statyti nuolatinio pobūdžio statinį, todėl K. U. išdavė notarinės formos sutikimą, kuriuo buvo leidžiama ieškovei statyti naują pastatą. K. U. išduoto sutikimo atveju ieškovė išdavė paprastos rašytinės formos sutikimą, kadangi K. U. nenurodė, jog bus statomas nuolatinis statinys, K. U. taip pat nebuvo pateikęs susipažinti projektuojamo statinio projekto ir (ar) išduoto statybą leidžiančio dokumento. Kaip paaiškėjo vėliau, K. U. apskritai neparengė nuolatinio statinio projekto ir niekada nesikreipė dėl statybos leidimo išdavimo sandėlio, kaip nuolatinio statinio statybai. K. U. negalėjo nežinoti ir/ar nesuprasti, jog nuolatinio statinio statybai yra reikalingas notaro patvirtintas žemės sklypo bendraturčio raštiškas sutikimas tuo labiau, jog paties K. U. 2005-01-20 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui pateiktame prašyme projektavimo sąlygų sąvadui gauti yra aiškiai nurodyta, kokie su prašymo priedu turi būti pateikiami statytojo dokumentai, įkaitant notarinės formos bendraturčių sutikimai. Byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina, kad tokio pobūdžio dokumentų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas negavo. Negana to, Vilniaus miesto savivaldybės administracija tiek 2023-09-05 pateiktame atsakyme, tiek pagal teismo įpareigojimą 2023-12-22 pateiktame atsakyme nurodė, kad K. U. niekada nesikreipė dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, kuris buvo privalomas pagal sandėlio statybos metu galiojusį teisinį reglamentavimą.

28.7. Pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad K. U. nesiekė statyti laikino statinio, nėra pagrįstas faktine situacija, kadangi ieškovės išduotas sutikimas neturėjo reikiamo aiškumo dėl nuolatinio statinio statybos, todėl įvertinus bylos medžiagą, darytina labiau tikėtina išvada, kad ieškovė K. U. prašymą dėl sutikimo išdavimo pagrįstai galėjo suprasti kaip leidimą statyti laikino pobūdžio statinį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendimu turėjo pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2004-10-11 Ieškovo išduotą sutikimą K. U., o jei toks sutikimas nebūtų pripažintas negaliojančiu, jis turėtų būti aiškinamas ir suprantamas tik kaip sutikimas laikino statinio statybai.

28.8. Nagrinėjamu atveju ieškovė teismo posėdžių metu ne kartą akcentavo, jog atsakovių į bylą pateikta žemės sklypo plano kopija byloje nereikėtų vadovautis, nes nėra pateiktas dokumento originalas. Pateikta plano kopija taip pat kardinaliai skyrėsi nuo ieškovės į bylą pateiktos žemės sklypo plano kopijos, kuri buvo gauta iš VĮ Registrų centro. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovių pateiktoje žemės sklypo plano kopijoje ieškovės atžyma apie sutikimą pažymėtai statinio vietai yra be datos, nėra aiškus šio dokumento sukūrimo laikas. Ši dokumento kopija taip pat nesuderinama nei su K. U. tuo metu naudotos 650/7518 žemės sklypo dalies plotu ir ribomis jau pastatyto ir K. U. įsigyto pastato (t.y., jame esančių gamybinių patalpų, pastato žymėjimas plane 12P1p) eksploatavimui. Žemės sklypo plano kopija taip pat nedera ir su vėlesniais K. U. veiksmais, siekiant suformuoti ir nuosavybės teise įsigyti tik 650/7518 dalį žemės sklypo, reikalingą pastate esančių patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) eksploatavimui o ne naujo statinio (sandėlio) pagal 2004-10-11 sutikimą statybai. Plano kopija taip pat nedera su kitais bylos duomenimis, patvirtinančiais K. U. valios statyti naują nuolatinį statinį nebuvimą, tai yra: 1) K. U. daugiau nei 15 metų nesikreipė dėl žemės sklypo dalies priskyrimo ir (ar) naudojimosi tvarkos nustatymo būsimo statinio (sandėlio) eksploatavimui. Apeliantė teikia Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2024-10-11 su lydraščiu gautą 2006-06-02 Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.3.-5330-01, kuris patvirtina, kad K. U. išreiškė valią įsigyti tik 650/7518 dalį žemės sklypą, reikalingą jam priklausančių gamybinių patalpų, esančių 1976 metais pastatytame pastate (žymėjimas plane 12P1p) eksploatavimui 2016-05-13 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-3532 pagrindu 650/7518 dalių žemės sklypą su pastate esančiomis gamybinėmis patalpomis įsigijo A. I..

28.9. Ieškovė buvo įsitikinusi, kad K. U. nuolatinį statinį gali statyti tik jo nuomojamoje, o vėliau nusipirktoje 650/7518 dalių žemės sklype, kadangi 2004-12-24 Vilniaus apskrities viršininko administracijos išduotame sutikime K. U. buvo leidžiama statyti naujus statinius ar įrenginius tik jo nuomojamoje žemės sklypo dalyje. Būtent tuo pagrindu ieškovė dar 2004-10-11 išdavė K. U. sutikimą, pagrįstai tikėdamasi, kad laikinas statinys bus statomas K. U. valdomoje 605/7518 žemės sklypo dalyje. Tokius ieškovės lūkesčius patvirtino sandėlio statybos metu galiojusi Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostata (redakcija nuo 2002-07-01), pagal kurią teisė būti statytoju įgyvendinama tada, kai statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Todėl tuo metu ieškovė pagrįstai manė, kad, jeigu statytojas K. U. siekia statyti nuolatinio pobūdžio statinį, tai tą jis ta gali daryti tik savo sklypo teritorijoje (Statybos įstatymo 3 str. 2 d.), o ne žemės sklypo dalyje, kuri valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu priskirtina ieškovei ir jos statinių eksploatavimui. Pirmosios instancijos teismas šių faktinių duomenų byloje nevertino ir sprendime nemotyvavo, kodėl šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos.

28.10. Praėjus daugiau nei 15 metų nuo sandėlio statybos pabaigos sandėlis nebuvo eksploatuojamas ir nebuvo atliekami jokie veiksmai dėl valstybinės žemės ploto, tariamai reikalingo sandėlio eksploatavimui, suformavimo ir priskyrimo iki pat iki 2022-02-21. Laikotarpiu nuo 2016-04-27 iki 2016-05-19 patvirtintoje žemės sklypo naudojimosi tvarkoje žemės sklypo savininkai neišskyrė ir nenurodė, kokia dalis žemės sklypo yra reikalinga K. U. priklausančio sandėlio eksploatavimui. Tokiai žemės sklypo naudojimo tvarkai neprieštaravo ir su ja sutiko tuometinis sandėlio savininkas – K. U.. K. U. jam priklausančiu statiniu (sandėliu) nesirūpino. Šie K. U. veiksmai (t. y. neveikimas) taip pat rodo, kad K. U. laikė, jog jo sukurtas (pastatytas) statinys yra laikino pobūdžio, kurio naudojimui bei eksploatavimui nėra reikalingas žemės plotas. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovių į bylą pateikta žemės sklypo plano kopija nedera su kitais į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, kad iki ir po statinio statybos K. U. turėjo ketinimą statyti laikiną, ne nuolatinį statinį, kurio eksploatavimui reikalingas žemės sklypas.

28.11. Pirmosios instancijos teismas, neįvertino aplinkybių, jog nei iki, nei po sandėlio pastatymo kiemo aikštelės kadastriniai duomenys keičiami nebuvo. Tiek iki sandėlio pastatymo, tiek ir vėliau tokio paties dydžio bei ploto kiemo aikštelė liko žemės sklypo dalyje ir nebuvo remontuojama ir (ar) rekonstruojama, ir (ar) griaunama (naikinama). Teismas neatsižvelgė į tai, jog K. U. nebuvo išduotas sutikimas/leidimas žemės sklypo dalyje, ant ieškovei nuosavybės teise priklausančios kiemo aikštelės, pasistatyti sandėlį, kas reikštų ieškovės nuosavybės teisių į kiemo aikštelę (t. y., jos visą plotą) apribojimą. Teismas nepasisakė kodėl ieškovei, kaip pelno siekiančiam juridiniam asmeniui ir kiemo aikštelės (bei kitų nuomojamoje žemės sklypo dalyje esančių pastatų) savininkas, savo sąskaita turėjo neatlygintinai išduoti sutikimą K. U. statyti nuolatinį statinį ant ieškovo nuolatinio statinio, nekeičiant nei jo ploto, nei kitų kadastrinių duomenų nekilnojamojo turto registre..

28.12. Esminį K. U. valios trūkumą statyti nuolatinį statinį patvirtina tai, kad jis niekada nesikreipė savivaldybę dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Pirmosios instancijos teismas įrodymus kurie patvirtino, kad K. U. neinicijavo nuolatinio statinio projektavimo, nesikreipė ir negavo statybą leidžiančio dokumento, vertino tik statinio pripažinimo tinkamu naudoti ir statybos teisėtumo kontekste, atmesdamas ieškovo alternatyvius ieškinio reikalavimus. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateikti dokumentai apie neišreikštą K. U. valią statyti nuolatinio pobūdžio statinį taip pat turi esminę reikšmę sprendžiant byloje klausimą, kokie buvo K. U. tikslai ir ketinimai statant nuolatinį/laikiną statinį.

28.13. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl neteisėtai pastatyto statinio nugriovimo, pažeidė CK 4.47 str. 4 p., 4.103 str. ir visuotinai žinomą taisyklę ex iuria ius non oritur (iš neteisėtumo teisė neatsiranda). Teismas nevertino ir nepasisakė dėl ieškovo argumentų, susijusių su statinio nugriovimu, kadangi, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atmetus pagrindinį reikalavimą, kartu atmestini visi kiti išvestiniai ieškinio reikalavimai. Net ir tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pritartų pirmosios instancijos teismo išvadai, kad sandėlis yra nuolatinis statinys, tai tokio statinio pastatymas be statybą leidžiančio dokumento taip pat reiškia, kad statinys turi būti nugriautas CK 4.103 str. pagrindu, nes neteisėtai pastatytas statinys (neturint statybos leidimo) negali būti pripažįstamas nuosavybės teisės objektu.

28.14. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas argumentus dėl sandėlio, kaip laikino statinio, nugriovimo, ir konstatuodamas, kad statinys yra nuolatinio pobūdžio, formaliai pritaikė ABTĮ 30 str. 1 d. įtvirtintą naikinamąjį 10 metų terminą ir padarė išvadą, kad administracinis aktas (2009-01-29 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas), praėjus daugiau nei 10 metų nuo jo priėmimo, nebegali būti ginčijamas. Vis dėlto, teismas neįvertino ieškovės akcentuoto teisinio reglamentavimo, susijusio su naujų statinių statyba 2004-2009 metais, taip pat į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, kurie vienareikšmiškai patvirtino, kad sandėlio statyba, neturint statybą leidžiančio dokumento, buvo (ir vis dar yra) neteisėta.

28.15. Pagal sandėlio statybos metu galiojusį teisinį reglamentavimą K. U. 2004 metais pradėtas statyti sandėliui statybą leidžiantis dokumentas buvo privalomas. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2023-09-05 ieškovės atstovui pateiktame atsakyme konstatavo, kad K. U. nebuvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas sandėlio statybai. Byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina, kad K. U. 2005-01-20 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui pateikė prašymą be reikalaujamų priedų dėl projektavimo sąlygų sąvadui gauti (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 4), tačiau daugiau byloje nebuvo jokių tiesioginių ir (ar) netiesioginių įrodymų, kurie bent tikėtinai pagrįstų, jog ankstesnis statinio savininkas būtų atlikęs kokius nors kitus veiksmus nuolatinio statinio projektavimui, statybą leidžiančio dokumento išdavimui ir tokio statinio statybai. Pirmosios instancijos teismas šių dokumentų byloje nevertino, dėl jų įrodomosios reikšmės nepasisakė. Jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tas daiktas negali būti pripažįstamas nuosavybės teisės objektu ir statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis, juo disponuoti (jo parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada „šiuo atveju pastato statybos teisėtumą patvirtina nenuginčytas 2009-01-29 pastato tinkamu naudoti pripažinimo aktas, todėl atmestinas ieškovės reikalavimas dėl atsakovių įpareigojimo nugriauti ginčo pastatą – sandėlį“ yra teisiškai nepagrįsta ir prieštaraujanti naujų statinių statybą reglamentuojantiems teisės aktų reikalavimams.

28.16. Teismas byloje netyrė ir visiškai nepasisakė dėl ieškovės argumentų tuo pagrindu, kad statinys buvo pastatytas neturint statybą leidžiančio dokumento, kuris tokio statinio statybai buvo privalomas. Teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl sandėlio statybos metu galiojusios Statybos įstatymo nuostatos nagrinėjamu atveju nėra aktualios ir (ar) kodėl į jas nebuvo atsižvelgta, priimant skundžiamą teismo sprendimą. Šioje dalyje teismo sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, prieštarauja Statybos įstatymo nuostatoms ir CK 4.103 str., CK 4.47 str. 4 p. Byloje atsakovės pačios pripažino faktą, kad sandėlio statybai buvo būtina gauti statybą leidžiantį dokumentą. Nagrinėjamu atveju aktuali ir sandėlio statybos metu galiojusios Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies (2002-07-01 redakcija) nuostatos,. Nei viena iš šių sąlygų sandėlio statybos metu nebuvo tenkinama, kadangi: 1) K. U. nevaldė ir nenaudojo žemės sklypo dalies, kuri valstybinės žemės nuomos pagrindu buvo priskirta ieškovui priklausančių statinių eksploatavimui; 2) K. U. neturėjo parengto statinio projekto; 3) K. U. neturėjo išduoto statybos leidimo. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų reikšmės nepasisakė, ko pasekoje priėmė neteisėtą teismo sprendimą.

28.17. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą, dėl sandėlio pripažinimo laikinu statiniu, kaip išvestinius ieškinio reikalavimus taip pat atmetė reikalavimus dėl VĮ Registrų centro 2022-08-03 ir 2022-10-05 priimtų sprendimų panaikinimo bei teisinės statinio registracijos VĮ Registrų centre panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė, prieš kreipdamasi į teismą, įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į privalomą ikiteisminę ginčo išnagrinėjimo instituciją – Centrinį registratorių (nuo 2024-01-01 – Registrų tvarkytojo sudaryta ginčų nagrinėjimo komisija), todėl ieškovė pagrįstai ieškinyje pareiškė išvestinius ieškinio reikalavimus, prašydama panaikinti VĮ Registrų centro 2022-08-03 ir 2022-10-05 sprendimus bei panaikinti statinio teisinę registraciją VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant ieškinio reikalavimus dėl statinio pripažinimo laikinu statiniu ir (ar) statinio nugriovimo, turi būti tenkinami ir išvestiniai ieškinio reikalavimai, susiję su VĮ Registrų centro priimtų sprendimų ieškovės atžvilgiu panaikinimu.

Žemesnės instancijos teismas

32.5. Nacionalinė žemės tarnyba sutinka su Teismo sprendimu, kad minimame Vilniaus apskrities viršininko administracijos sutikime taip pat nėra nurodyta, kokio pobūdžio statiniui išduodamas sutikimas ir jame nenurodyta, kad sutikimas išduodamas būtent laikino statinio statybai. Teismas šioje byloje pilnai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes ir visus pateiktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą,