- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-17
- Bylos Nr.
- 1A-542-530/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-36911-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis, Danutė Giačaitė, Valdas Vitunskas
- Nuteistasis
- V. K.
- Nukentėjusysis
- K. V.
- Advokatai
- Laimutis Jankauskas, Linas Mažonas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Arūno Paštuolio ir Valdo Vitunsko sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas devyniems mėnesiams.
Bausmės vykdymo laikotarpiu V. K. uždrausta bendrauti su nukentėjusiuoju K. V. (BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktas).
V. K. išaiškinta, kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo: 1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; 2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; 3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.
Civilinis nukentėjusiojo ieškinys dėl turtinės žalos patenkintas. Iš V. K. nukentėjusiajam K. V. priteista 261,76 Eur (du šimtai šešiasdešimt vienas euras 76 ct).
Nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos patenkintas iš dalies. Nukentėjusiajam K. V. iš V. K. priteistas 1000 Eur (vienas tūkstantis eurų).
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys patenkintas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui iš V. K., priteisti 840,67 Eur (aštuoni šimtai keturiasdešimt eurų 67 ct).
Procesas dėl Kauno teritorinės ligonių kasos 97,65 eurų civilinio ieškinio nutrauktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 107 straipsnio pagrindu.
Nukentėjusiajam K. V. iš V. K. priteisti 726 Eur (septyni šimtai dvidešimt šeši) eurai advokato atstovavimo išlaidų (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, už tai, kad nesunkiai surikdė sveikatą: 2017 m. liepos 21 d., laikotarpiu nuo 20.20 val. iki 20.44 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto su nukentėjusiuoju K. V. metu, tyčia metaline juosta – profiliu, du kartus sudavė K. V. į kairės rankos alkūnę, padarydamas K. V. kairės alkūnės alkūnkaulio alkūninės ataugos atvirą lūžį.
2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad V. K. kaltas padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir baustinas.
Šalies argumentai
3. Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
3.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad kaltinamajame akte nurodyta, jog 2017 m. liepos 22 d. V. K. pirminės apklausos metu įteikus pirminį pranešimų apie įtarimų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos prisipažino visiškai ir parodė, kad namų virtuvėje tarp jo ir K. V. kilo konfliktas, jo metu į rankas paėmė metalinę (aliuminę) liniuotę, kuri buvo svetainėje prie durų, ja du kartus sudavė K. V. Tačiau 2018 m. balandžio 11 d. posėdžio metu kaltinamasis ir jo gynėjas L. Mažonas baigiamojoje kalboje atkreipė teismo dėmesį, kad įtariamojo apklausos protokolas buvo surašytas tik lietuvių kalba, kurios V. K. nesupranta, kalbėti skaityti ir rašyti lietuviškai nemoka, todėl apklausos protokolas surašytas neteisingai, jame nėra paminėta, kad jį nukentėjusysis užsipuolė peiliu, be to nurodoma neteisinga aplinkybė, kad jis supyko ant K. V., kadangi jaučia nuoskaudų, kad jiems nepadeda, kad kilo buitinis konfliktas, kurio metu į rankas paėmė metalinę (aliuminę) liniuotę, kuri buvo svetainėje prie durų, ja du kartus sudavė K. V., kur pataikė suduodamas nežino, sužaloti nenorėjo, po to abu paskambino į policiją, matė, kad atvykę medikai apžiūrinėjo ranką, kurią tiksliai negali pasakyti. Namuose buvo žmona, tačiau ji konflikto nematė, nes miegojo kitame kambaryje. Dėl šio įvykio nuoširdžiai gailisi, jis konflikto metu nesusivaldė ir sudavė K. V., pilnai prisipažįsta.
3.2. Apeliacinio skundo autoriaus teigimu, nuosprendžio 1-2 lapuose neteisingai ir painiai nurodyti jo paaiškinimai. Teismas nuosprendžio 2 lape nurodė, kad kaltinamojo parodymų nevertina įrodymais, atitinkančiais objektyvią tikrovę ir vertina juos parodymais, kuriuos kaltinamasis duoda, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė nukentėjusiojo K. V. parodymais, liudytojos E. V. parodymais, specialisto išvada, vaizdo ir garso įrašais. Kartu teismas pastebėjo, kad kaltinamojo parodymai, duoti teisiamajame posėdyje yra nenuoseklūs. Tai absoliuti netiesa, teismas sąmoningai iškraipė jo duotus parodymus. V. K. patvirtino 2017 m. gruodžio 11 d. papildomos apklausos nurodytas aplinkybes, kur jis parodė: „Butas nuosavybės teisėmis priklauso jiems su žmona J. K.. K. V. yra J. K. sūnus iš pirmos santuokos. Iki šio įvykio jie visi kartu t. y. jo sutuoktinė, jis ir jos sūnus kartu gyveno 20 metų. Tarpusavio santykiai visuomet buvo komplikuoti. Pripažįsta, kad besigindamas nuo peilio, kurį savo rankose laikė K. V., jis jam sudavė keletą kartų su metaline liniuotę į kairės rankos alkūnę. Nuėjo į virtuvę, o K. V. ten gamino valgyti. Jis jam pasakė, kad jis eitų iš virtuvės, nes jis neprisidėjo nei fiziškai nei finansiškai prie viso buto remonto darbų. K. V. vartojo necenzūrinius žodžius, buvo išgėręs. Pagriebė peilį, kuris buvo padėtas ant stalo, žengė du žingsnius link jo, sakė dabar jam duos. Tokį elgesį V. K. suprato kaip realią grėsmę. Taip jis elgėsi jau ne pirmą kartą, labai išsigando, pasitraukė nuo jo į šoną, buvo afekto būsenoje, pamatė kampe stovėjusių metalinę liniuotę, paėmė ir sudavė jam į kairės rankos alkūnę. Taip pasielgė, nes jis ėjo link jo su peiliu. Savo elgesį traktuoja kaip savigyną. Tyčia jo sužaloti tikrai nenorėjo. Po jo suduotų smūgių konfliktas baigėsi, jie abu skambino policijai.
3.3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendį teismas grindžia nukentėjusiojo K. V. parodymais, liudytojos E. V. parodymais, specialisto išvada, vaizdo ir garso įrašais Liudytoja E. V. konflikto nematė, jame nedalyvavo. Vaizdo-garso įraše, jokių aplinkybių dėl konflikto neužfiksuota, pats konfliktas neužfiksuotas, yra tik nufilmuota konflikto vieta ir nukentėjusysis, specialisto išvadoje tik nurodyta, kad sužalojimai buvo padaryti kairės rankos srityje ir šie sužalojimai yra neginčijami.
3.4. Teismas, disponuodamas neišsamia ir nepakankama informacija apie įvykį, neišnagrinėjo būtinosios ginties (BK 28 straipsnio 1 dalis). Teismas neįvertino visos konfliktinės situacijos pavojingumo, sumenkino V. K. grėsusio pavojaus pobūdį, neatsižvelgė į konfliktuojančių pusių jėgų santykį ir kaltinamojo galimybę atremti užpuolimą, todėl padarė neteisingas išvadas dėl būtinosios ginties nebuvimo. Pagal įvykio aplinkybes konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis, nuo kurio veiksmų jis turėjo teisę gintis, o įstatymas neriboja gynybai nuo kėsinimosi naudojamų priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2007), taigi jis gynėsi nuo realaus, pavojingo ir tebesitęsiančio kėsinimosi puolimo peiliu. Teismo medicinos specialisto išvadoje tik nurodyta, kad sužalojimai buvo padaryti kairės rankos srityje, tačiau tai savaime neįrodo jo kaltės ir tyčios kryptingumo (tyčia konstatuota remiantis vien nukentėjusiojo parodymais nes niekas šio konflikto nematė), priešingai, akivaizdu, kad K. V. puldamas peiliu dešinėje rankoje ir pamatęs, kad V. K. gindamasis metaline juosta nuo peilio bando smūgiuoti per peilį, tai K. V. užsidengė kaire ranka kur ir gavo smūgį per ranką.
3.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien nukentėjusio asmens parodymais, nesant kitų kaltę patvirtinančių objektyvių duomenų, negalima, o priimant sprendimą byloje visos abejonės turi būti vertinamos išimtinai kaltinamojo naudai. Asmens kaltės grindimas tik netiesioginiais įrodymais, kurie neatitinka šių reikalavimų, vertintinas kaip esminis BPK pažeidimas. Taigi priimtas apkaltinamasis nuosprendis iš esmės neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, pažeistos BK 15 bei 28 straipsnių, reglamentuojančių veikos teisinį vertinimą bei kvalifikavimą.
Atsiliepimas
4. Nukentėjusysis K. V. pateikė atsiliepimą į nuteistojo V. K. apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas, prašo jį atmesti ir priteisti iš V. K. patirtas išlaidas teisinei advokato pagalbai apmokėti.
4.1. Atsiliepime nurodoma, jog nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, kad 2017 m. liepos 22 d. įtariamojo apklausos protokolas buvo surašytas tik lietuvių kalba, kurios V. K. nesupranta, kalbėti skaityti ir rašyti lietuviškai nemoka, todėl protokolas surašytas neteisingai, nepagrįsti. Viso ikiteisminio tyrimo metu, kaip ir teismo posėdyje, nuteistajam buvo užtikrinta jo teisė kalbėti gimtąja kalba ir naudotis vertėjo paslaugomis, todėl įtariamo apklausos protokolą jam išvertė vertėja G. B. šią aplinkybę patvirtina protokole esantys nuteistojo ir vertėjo parašas. Lygiai taip pat viso ikiteisminio tyrimo metu buvo užtikrinta nuteistojo teisė į gynėją, visuose veiksmuose, kuriuose dalyvavo nuteistasis, dalyvavo ir jį gynęs advokatas. Apklausos protokole nuteistasis patvirtino, kad protokolas buvo iš jo žodžių surašytas teisingai.
4.2. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad apeliacinio skundo teiginiai, jog K. V. puldamas kaltinamąjį peiliu dešinėje rankoje ir pamatęs, kad kaltinamasis gindamasis metaline juosta nuo peilio bando smūgiuoti per peilį, tai K. V. užsidengė kaire ranka kur ir gavo smūgį per ranką, neatitinka tikrovės. Ne K. V. užpuolė nuteistąjį su peiliu, tačiau su peiliu gynėsi nuo nuteistojo, po to, kai jis metaliniu strypu sulaužė jam ranką, kuria užsidengė galvą siekdamas išvengti smūgio metaliniu strypu į galvą. Tai patvirtina ir T. V. 2017 m. liepos 21 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad pranešėjas - nukentėjusysis gynėsi peiliu. Be to, jeigu nuteistasis būtų metaliniu strypu taikęsis į dešinėje rankoje esantį peilį, jis nebūtų sulaužęs kairės rankos alkūnkaulio. Todėl jau vien iš sužalojimo pobūdžio galima spręsti, jog nuteistasis apeliaciniame skunde rašo netiesą.
4.3. Atsiliepimo autoriaus teigimu, nepagrįsti ir prieštaringi ir nuteistojo argumentai, kad teismas sąmoningai iškraipė jo duotus parodymus, nes nuteistasis 2017 m. gruodžio 11 d. papildomoje apklausoje nurodė, jog labai išsigando, pasitraukė nuo jo į šoną, buvo afekto būsenoje, pamatė kampe stovėjusią metalinę liniuotę, paėmė ją ir sudavė jam. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad atsakydamas atstovo klausimus, nuteistasis teigė, kad „sofos nėra koridoriuje ir prieangyje, liniuotė buvo prie sofos. Taip, tai yra tiesa, o sofa buvo prie durų didžiajame kambaryje. Taip pat nuteistasis 2017 m. rugpjūčio 21 d. liudytojo apklausos protokole nurodo, kad metalinį strypą rado prie sofos. Taigi, pats nuteistasis net du kartus nurodė, jog metalinis strypas buvo prie sofos, kuri randasi didžiajame kambaryje, o ne virtuvėje, kaip teigia apeliantas ir jam reikėjo išeiti iš virtuvės, kad galėtų pasiimti metalinį strypą. Byloje esančiose nuotraukose matosi, kad sofos prie kurios buvo metalinis strypas virtuvėje nėra. Tad teismas nuosprendyje tinkamai pastebėjo, kad duoti nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs ir nuteistojo bandymas savo veiksmus motyvuoti, kaip būtinąją gintį nepagrįsti, nes nuteistasis išėjo iš virtuvės pasiimti metalinio strypo su kuriuo, grįžęs į virtuvę, ir sužalojo nukentėjusįjį.
4.4. Atsiliepime nurodoma, kad liudytoja E. V. paneigė nuteistojo parodymus apie tai, jog nukentėjusysis, atvykus policijai, tebelaikė rankoje peilį. Ji liudytojo apklausos protokole parodė, jog jiems atvykus K. V. rankose peilio tikrai nelaikė. Jis paaiškino, kad peilį buvo pasiėmęs, bet tik norėdamas apsiginti nuo V. K.. Kad nukentėjusysis peiliu tik gynėsi nuo jį jau sužalojusio nuteistojo patvirtina ir pokalbio su bendruoju pagalbos centru įrašas, kuriuo nuosprendį grindė teismas. Teismas vertino visus byloje surinktus įrodymus, t. y. nukentėjusiojo nuoseklius parodymus byloje, liudytojos E. V. parodymus, specialisto išvadą, vaizdo bei garso įrašus. Taigi, byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų nuteistojo įrodinėjamas aplinkybes apie tai, jog nukentėjusysis jį užpuolė peiliu ir jis tik gynėsi suduodamas metaline detalę du kartus per ranką.
4.5. Atsiliepime nurodoma, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusysis rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, naudojosi advokato L. Jankausko teisine pagalba ir patyrė išlaidas.
5. Teismo posėdyje nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas L. Mažonas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis K. V. ir jo atstovas advokatas L. Jankauskas nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti nukentėjusiajam atstovavimo išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
6. Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmetamas.
7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. V. K. nesutinka su nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, teigia, jog nukentėjusysis jį užpuolė, todėl jis turėjo teisę gintis. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė BPK normų pažeidimą, netinkamai įvertino jo parodymus, o nuosprendį grindė vien tik nukentėjusiojo parodymais, todėl aukštesnysis teismas pasisako apeliacinio skundo ribose.
8. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nors apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tai neduoda pagrindo konstatuoti, kad baudžiamojo proceso metu buvo pažeisti įrodymų vertinimo reikalavimai, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis.
9. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais skundo teiginiais nesutinka. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį V. K. atžvilgiu. Byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo įvertinti, skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti apylinkės teismo sprendimą, remiantis vien tik apeliacinio skundo autoriaus savaip pateikiama, tačiau pakankamai objektyviais duomenimis neparemta įvykio versija nėra pagrindo.
10. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad V. K. konflikto metu su nukentėjusiuoju K. V. tyčia metaline juosta – profiliu, du kartus sudavė jam į kairės rankos alkūnę, padarydamas kairės alkūnės alkūnkaulio alkūnės ataugos atvirą lūžį, t. y. nesunkiai sutrikdė sveikatą. Nors savo kaltės dėl suduotų smūgių V. K. neneigia, tačiau teigia, jog šiuos veiksmus atliko gindamasis nuo nukentėjusiojo.
11. Pagal BK 28 straipsnio nuostatas teisė į būtinąją gintį atsiranda, jeigu asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis (ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus) nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. teisėta gynyba reiškia atkirtį tokiems veiksmams, kurie yra realūs, objektyviai egzistuojantys ir yra akivaizdžiai pavojingi, darantys žalą, arba kai žalos grėsmė visiškai aiški. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar buvo būtinosios ginties situacija, turi būti atsižvelgiama į daugelį konkrečių veiksnių, aplinkybių, parodančių įvykio eigą, jame dalyvaujančių asmenų veiksmus ir jų seką, padedančių atskleisti kėsinimosi ir gynybos (jei tokie buvo) pobūdį, įvykio dalyvių elgesio kryptingumą bei tikruosius siekius ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-511/2018). Siekiant patikrinti keliamą įvykio versiją, teigiant, jog V. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis, aptartini byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai.
12. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamame konflikte dalyvavo tik V. K. ir K. V., jokių pašalinių asmenų aplinkui nebuvo, J. K., konflikto metu buvusi namuose, tačiau įvykio nematė, o įrodymų vertinimas iš esmės ginčijamas nurodant, jog V. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis, šiuo atveju aptartinos nukentėjusiuoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažinto K. V. ir nuteistojo V. K. viso proceso metu nurodomos analizuojamo įvykio aplinkybės, taip pat duomenys pagrindžiantys ar paneigiantys jų nurodomas aplinkybes.
13. Pirminiai duomenys patvirtinantys nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes susijusias su įvykiu yra užfiksuoti policijos informacinės duomenų bazės „Polis“ ataskaitų žiūryklėje, kurioje užfiksuota, kad K. V. paskambinęs pagalbos telefonu nurodė, jog jį sumušė mamos vyras su pagaliu, sužalojo ranką, jis ginasi peiliu (1 t., b. l. 7). Apžiūros protokolas, kuriame pateikiama BPC garso įrašo stenograma patvirtina, kad nukentėjusysis paskambinęs pagalbos telefonu, nurodė, jog mamos vyras puolė jį su pagaliu, sumušė ranką, dabar jis pasiėmė peilį, kad išsikviestų policiją, kad neužmuštų (1 t., b. l. 43-44). Tą pačią įvykio dieną Pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, K. V. nurodė, kad buvo virtuvėje atėjo V. K., kuris pradėjo rėkti sakydamas, jog neturi teisės daryti valgyti virtuvėje, nes jos neremontavo. Įvyko žodinis konfliktas. V. K. iš kambario paėmė metalinį strypą ir atėjęs į virtuvę trenkė jam į galvą. Jis kairiąja ranka užsidengė galvą, todėl metalinis strypas pataikė į ranką. Strypu į ranką buvo suduoti du kartai. Gindamasis iš stalčiaus paėmė peilį, laikė jį prie savęs. V. K. pabėgo. K. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad virtuvėje su V. K. apsižodžiavo, ir V. K. iš virtuvės išėjo, manė, kad jų konfliktas pasibaigė, tačiau netikėtai V. K. grįžo į virtuvę rankoje laikydamas dur-aliuminio strypą. Jis užsimojo su strypu prieš K. V. ir juo ketino trenkti į galvos sritį, jis spėjo sureaguoti ir iškėlė kairiąją ranką virš galvos, taip užsidengdamas ir norėdamas apsisaugoti nuo smūgio. V. K. minėtu metaliniu strypu sudavė jam du kartus į tą pačią ranką. Minėtas strypas prakirto ranką, ėmė bėgti kraujas, juto stiprų fizinį skausmą. Gindamasis iš stalčiaus pastvėrė virtuvinį peilį ir laikydamas jį rankoje liepė atstoti ir jis atsitraukė (1 t., b. l. 100). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis K. V. paaiškino, kad gamino virtuvėje valgyti, V. K. jį užsipuolė, rusiškai įžeidinėjo, liepė išeiti iš virtuvės. Nukentėjusysis atsakė, jog teismas nuspręs ar gali būti virtuvėje. Po to V. K. išėjo iš virtuvės ir netrukus sugrįžo su metaline maždaug metro ilgio virtuvės spintelės dalimi rankose. Sudavė smūgį, taikydamas į galvą, tačiau jis spėjo užsidengti galvą kaire ranka, kad apsaugoti galvą nuo smūgio. Pataikė į alkūnę. Sudavė ir dar vieną smūgį, nuo kurio jis taip pat dengėsi ranka. Tuo metu nukentėjusysis atsidarė stalčių ir išsitraukė peilį. Kaltinamasis pamatė peilį ir iš karto išbėgo iš virtuvės. Tada iškvietė policiją. Netikėti šiais K. V. parodymais teisinio pagrindo nėra. Viso proceso metu nukentėjusysis analizuojamo konflikto aplinkybes dėstė detaliai ir nuosekliai, jokių prieštaravimų jo parodymuose, teisėjų kolegija neįžvelgia. Šią pagrįstumo nukentėjusiojo parodymų visuma išvadą teismas daro įvertinęs ir tai, kad juos patvirtina baudžiamojoje medžiagoje esanti medžiaga. Tai, kad analizuojamo įvykio metu K. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl alkūnkaulio atviro lūžimo patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2017 m. liepos 24 d. specialisto išvada Nr. G2045/2017(02). Policijos darbuotoja E. V. apklausiama liudytoja paaiškino, jog atvyko į įvykio vietą pagal iškvietimą. Nukentėjusysis paaiškino, kad jį užpuolė metaliniu strypu, nukentėjusysis rankoje peilio neturėjo. Su V. K. bendravo vertėjaujant jo sutuoktinei, jis prisipažino, kad įvyko konfliktas, pats padavė strypą. Įvykio vietoje buvo daromas vaizdo įrašas. Teisėjų kolegija peržiūrėjo iš karto po įvykio darytą vaizdo įrašą, jame matyti, jog nukentėjusiojo ranka ties alkūne sužalota. Nukentėjusysis vaizdo įraše neginčija aplinkybės jog paėmė peilį, tačiau aiškiai nurodo, jog siekdamas apsiginti.
14. Tuo tarpu vertinant apeliacinio skundo argumentus aptartini ir nuteistojo V. K. parodymai viso proceso metu. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Be to, sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Šiame kontekste svarbu paminėti tai, kad teisėjų kolegija įvertino apeliacinio skundo argumentus dėl BPK normų pažeidimo atliekant V. K. apklausą ikiteisminio tyrimo metu, tačiau jokių esminių pažeidimų nenustatė. V. K. 2017 m. liepos 22 d. buvo apklausiamas įtariamuoju, iš apklausos protokolo matyti, jog apklausoje dalyvavo ir V. K. gynėja advokatė A. Fominienė ir vertėja I. S. Nors vertėja šio protokolo įžanginėje dalyje nebuvo nurodyta tarp dalyvaujančių atliekant šį proceso veiksmą asmenų, tačiau protokolo pabaigoje vertėja pasirašė. Vertėja buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingą ir žinomai neteisingą vertimą (2 t., b. l. 1). Be to, proceso veiksmo protokolo specialusis priedas patvirtina, kad protokolas V. K. perskaitytas, vertėjos išverstas į rusų kalbą, surašytas teisingai, papildymų neturi, šį veiksmą patvirtina V. K., jo gynėjos ir vertėjos parašai. Šių duomenų visumoje, nėra jokio pagrindo abejoti 2017 m. liepos 22 d. įtariamojo apklausos teisėtumu, jokių pažeidimų ar kitų aplinkybių, dėl kurių nebūtų galimybės jame užfiksuotų parodymų vertinti įrodymų visumoje nenustatyta. V. K. 2017 m. liepos 22 d. apklausiamas įtariamuoju nurodė, kad supranta, kuo yra įtariamas ir savo kaltę pripažino pilnai. Paaiškino, kad kilo konfliktas su K. V., nes jis jaučia nuoskaudą, kad K. V. nepadeda. Kilo buitinis konfliktas, jis paėmė metalinę (aliuminę) liniuotę, kuri buvo svetainėje prie durų ir ja du kartus sudavė K. V. Kur pataikė nepastebėjo. Ikiteisminio tyrimo metu V. K. 2017 m. gruodžio 11 d. apklausiamas įtariamuoju paaiškino, kad kaltės nepripažįsta. Pripažįsta, kad besigindamas nuo peilio, kurį savo rankose laikė K. V. sudavė jam keletą kartų su metaline liniuote į kairės rankos alkūnę. Kilus konfliktui K. V. pagriebė peilį, jį laikydamas rankoje ir žengė du žingsnius link jo sakydamas, kad jam duos. V. K. pajuto realią grėsmę, išsigando, pasitraukė į šoną, būdamas afekto būsenoje pamatė kampe stovėjusią liniuotę, paėmė ją ir sudavė į kairės rankos alkūnę.
15. Vertinant nuteistojo V. K. paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu, visų pirma pažymima, kad visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nuosprendyje iškraipė V. K. duotus paaiškinimus. Teismas V. K. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų pažodžiui į nuosprendį neperrašė, tačiau tik todėl, kad V. K. paaiškinimuose nėra nuoseklumo. Todėl pirmosios instancijos teismas iš V. K. parodymų visumos, pagrįstai nuosprendyje pateikė nuoseklią įvykio eigą. Teisėjų kolegija nenustatė, jog teismas iškraipė ar kitaip neteisingai pateikė V. K. nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausiamas V. K. paaiškino, kad įvyko konfliktas, jis paėmė liniuotę ir sudavė du kartus, kartą per galvą, o kitas smūgis buvo nejučiomis. Kai nukentėjusiajam sudavė per pečius, nukentėjusysis pakėlė ranką. Nežino, kodėl jis pakėlė ranką, jo per galvą nemušė. Nukentėjusysis paėmė peilį, kai jis užėjo į virtuvę. Tuo metu nukentėjusysis gamino sau maistą. Atsakydamas į klausimus V. K. paaiškino, kad konfliktas su nukentusiuoju įvyko, kai nukentėjusysis buvo virtuvėje, prie stalo buvo su peiliu ir gaminosi vakarienę. Kai V. K. atėjo iki virtuvės nukentėjusysis jau turėjo peilį rankose. Metalinę virtuvės baldų detalę jis pasiėmė iš prieangio. Kai jis nusprendė paimti metalinę detalę, nukentėjusysis jam grasino. Sudavė smūgius nukentėjusiajam, nes buvo gynyba ir nuoskauda, tai buvo provokacija. Nežino, kodėl iš buto neišėjo. Aptartų nuteistojo V. K. parodymų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. K. parodymai nebuvo nuoseklūs, juos nuteistasis davė siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, teisinga ir pagrįsta. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų pagrindžiančių V. K. aiškinimus, kad nukentėjusysis virtuvėje buvo neteisėtai ar elgėsi provokuojamai, nes pagal bylos duomenis jis gaminosi sau maistą savo motinos namuose, o būnant virtuvėje ir gaminant maistą peilio naudojimas dažniausiai yra būtinas.
16. Byloje nustatyta, kad V. K. konflikto metu, tyčia, metaline juosta du kartus sudavė K. V. į kairės rankos alkūnę. Nukentėjusiojo nurodomos aplinkybės susijusios su įvykio eiga, o taip pat peilio paėmimu, siekiant apsiginti viso proceso metu buvo nuosekliai nurodomos, juos patvirtina aukščiau aptarti įrodymai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos aplinkybės, jų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Aptartų įrodymų visumos pagrindu nustatyta, kad V. K. sudavė metaline juosta K. V., nurodyta versija apie tai, jog jis veikė būtinosios ginties aplinkybėmis (t .y. gynėsi nuo nukentėjusiojo, kuris su peiliu žengė kelis žingsnius link jo) – byloje nėra patvirtinta jokiais patikimais, neginčytinais įrodymais. Priešingai V. K. atėjo į virtuvę, kur valgyti gamino nukentėjusysis, kilus žodiniam konfliktui nuteistasis turėjo galimybę pasišalinti iš virtuvės kur įvyko konfliktas. Tačiau, vietoj to, jis iš kitos patalpos paėmė metalinę juostą, kuria sudavė nukentėjusiajam. Įvertinus aptartą situaciją akivaizdu, jog realios objektyviai egzistuojančios grėsmės V. K. nebuvo. Be to, vertinant byloje nustatytas aplinkybes ir nuteistojo teiginius, jog jis gynėsi nuo nukentėjusiojo, kuris žengė link jo su peiliu rankose, loginiu požiūriu pažymima, jog tokiu atveju būtų sužalota nukentėjusiojo dešinė ranka, kurioje buvo peilis, tuo tarpu nagrinėjamojoje byloje sužalota kairės rankos alkūnė. Konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo, kad K. V. jokių BK 28 straipsnio prasme veiksmų, kuriuos būtų galima laikyti pavojingu kėsinimusi, nuo kurių V. K. būtų reikėję gintis, neatliko.
17. Atsižvelgusi į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes ir teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Dėl išdėstytų priežasčių V. K. apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.
18. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje instancijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015).
18.1. Šioje byloje apeliacinį skundą padavė nuteistasis V. K., jame buvo keliami klausimai dėl nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas atmetamas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo atstovas advokatas L. Jankauskas dalyvavo dviejuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, kurių trukmė buvo neilga (vienas iš jų nevyko, nagrinėjimas atidėtas), įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo atstovo teiktų teisinių paslaugų apimtis apeliacinės instancijos teisme nebuvo didelė – nukentėjusysis pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį sudaro trys su puse puslapio, tačiau motyvai nurodomi dviejuose puslapiuose. Šiame kontekste pažymima ir tai, kad vyko žodinis bylos nagrinėjimas, dėl to rašytinis atsiliepimas į skundą nebūtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57/2015). Be to, su baudžiamosios bylos medžiaga advokatas buvo iš anksto susipažinęs, kadangi kaip nukentėjusiojo atstovas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ši byla taip pat nėra sudėtinga ar didelės apimties, byla buvo nagrinėta dėl vienos nusikalstamos veikos, kurią padarė vienas nuteistasis, bylą sudaro 2 tomai. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad už nukentėjusiojo atstovo paslaugas apeliacinės instancijos teisme prašoma priteisti 605 Eur suma yra pernelyg didelė, neproporcinga šio proceso sudėtingumui, bylos trukmei bei advokato atliktam darbui. Todėl ši suma turi būti atlyginta iš dalies, t. y. iš nuteistojo V. K. priteisiant 300 Eur nukentėjusiojo K. V. turėtų proceso išlaidų advokatui. Tokio dydžio priteistinos išlaidos neprieštarauja Lietuvos apeliacinis teismo praktikai, dėl priteistinų išlaidų atstovo pagalbai apmokėti bylose, kuriose nukentėjusiojo atstovas rengė procesinį dokumentą, dalyvavo posėdyje (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-212-318/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 14 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-299-197/2018).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo V. K. nukentėjusiajam K. V. 300 Eur teisinių paslaugų išlaidoms apeliaciniame procese apmokėti