Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

2021-08-02 · Civilinė byla Nr. e2-5566-1031/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-08-02
Bylos Nr.
e2-5566-1031/2021
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ernestas Šukys
Atsakovas
L. D.
Ieškovas
UAB „Gelvora“
Civilinė byla Nr. e2-5566-1031/2021Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02258-2021-4
Procesinio dokumento kategorijos: 2.3.5.2; 2.6.4.4(S)ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugpjūčio 2 d.Šiauliai
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Ernestas Šukys,sekretoriaujant Sigitai Batulevičienei,dalyvaujant atsakovui L. D., nedalyvaujant ieškovės UAB „Gelvora“ atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui L. D. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė UAB „Gelvora“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo L. D. 463,08 Eur skolą, 452,65 Eur kompensacines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad 2013-08-24 pradinis kreditorius UAB „4finance“ ir atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 986326007 (toliau – Sutartis), kuria UAB „4finance“ suteikė atsakovui 579,24 Eur (2000 Lt) kreditą 30 dienų terminui, o atsakovas įsipareigojo nustatytu terminu – 2013-09-23 grąžinti suteiktą kreditą, kartu sumokant vartojimo kredito kainą su nuolaida – 27,23 Eur (94,01 Lt), iš viso 606,47 Eur (2094,01 Lt). Pagal Sutartį atsakovas savo prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl pradinis kreditorius 2014-12-01 nutraukė Sutartį ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei nesumokėtas palūkanas. UAB „Gelvora“ ir UAB „4finance“, UAB „Finansų administravimas“ 2017-05-04 pasirašė Paskolų portfelio pardavimo sutartį Nr. 17-50-03, pagal kurią perleido UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises į atsakovo skolą. Ieškovė CK 6.109 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka 2017-05-24 pranešimu informavo atsakovą apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau atsakovas 463,08 Eur skolos, 362,57 Eur palūkanų, nurodytų reikalavimo perleidimo sutartyje, ir po reikalavimo perleidimo iki ieškinio parengimo ieškovės paskaičiuotų 90,08 Eur palūkanų, viso 452,65 Eur kompensacinių palūkanų, nesumokėjo.

Ieškovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant, papildomai pateikė paaiškinimus, kad tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo Vartojimo kredito sutartis Nr. 986326007 buvo sudaryta nuotoliniu būdu per sistemą WWW.smscredit.lt, kurios 1.2 punkte yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog kredito gavėjas esmine šios Sutarties sąlyga laiko galimybę gauti nedidelį vartojimo kreditą nuotoliniu būdu. Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 2.6 punktą šalys susitarė, jog paraiškos pateikimo metu kredito gavėjo atlikti veiksmai ir nurodyti duomenys (kuriuos patvirtina SMS žinutės išklotinė, arba telefoninio pokalbio garso įrašas, arba kredito davėjo duomenų bazės išrašas apie kredito gavėjo veiksmus jo paskyroje https://www.smscredit.lt/), yra laikomi kredito gavėjo parašu, turinčiu, tuo metu galiojusio Elektroninio parašo įstatymo 8 str. 1 dalyje įtvirtintą teisinę galią, o paraiška ir jos pagrindu sudaryta Vartojimo kredito sutartis, pagal kurią kredito gavėjui yra pervedama kredito suma, yra prilyginama dokumentui, sudarytam rašytine forma, ir sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir dokumentas, patvirtintas kredito gavėjo parašu kiekviename jo lape. Sutarties 2.14 punkte nurodyta, kad nusprendus suteikti kreditą, kredito davėjas sudaro vartojimo kredito sutartį su unikaliu jos identifikaciniu numeriu ir išsiunčia ją kredito davėjo duomenų bazėje registruotu kredito gavėjo elektroninio pašto adresu. Atsakovo registruotas el. pašto adresas buvo (duomenys neskelbtini), todėl šiuo el. paštu buvo išsiųsta su atsakovu nuotoliniu būdu sudaryta vartojimo kredito sutartis, kurios specialiosiose sąlygose nurodyta kredito gavėjo pateikta informacija, reikalinga kredito gavėjo mokumui įvertinti ir laiko žyma, kada buvo gautas kredito gavėjo patvirtinimas dėl sutarties sudarymo. Sutarties sąlygas atsakovas patvirtinto 2013-08-24 iš IP adreso (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad atsakovas papildomai 6 kartus atliko mokėjimus po 54,45 Eur, taip nukeldamas po 30 dienų galutinį kredito grąžinimo terminą. Pateikė visus atsakovo pradiniam kreditoriui atliktus mokėjimus ir paaiškino, kad be kredito grąžinimo termino pratęsimo įmokų, likusios sumos buvo skirtos palūkanoms ir pagrindinei skolai dengti.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad iš tiesų su pradiniu kreditoriumi 2013-08-24 sudarė vartojimo kredito sutartį, tačiau paimtas 579,24 Eur (2000 Lt) yra visiškai grąžintas. Pinigų grąžinimą įrodinėja 7 mokėjimo pavedimais, kuriais iš viso pradiniam kreditoriui sumokėta 1021,78 Eur (3528 Lt) suma. Tuo pagrindu ieškinį prašo atmesti. Taip pat nurodė, kad sudarant Sutartį, jis nebuvo supažindintas su Sutarties sąlygomis ir buvo pažeistas Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnis, todėl Sutartis yra negaliojanti.

Atsakovas teismo posėdžio metu akcentavo, kad ieškovė grasino ir nesąžiningai elgėsi atsakovo atžvilgiu: siuntė gąsdinančius laiškus, reikalaudama neadekvačių palūkanų, grasino areštuoti turtą. Teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti, nurodydamas, kad skola pradiniam kreditoriui yra visiškai grąžinta, kitų reikalavimų nereiškė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Teismas nustatė tokias teisiškai reikšmingas nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes: 2013 m. rugpjūčio 24 d. tarp pradinio kreditoriaus UAB „4finance“ ir atsakovo buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 986326007 (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovui 30 dienų terminui iki 2013-09-23 buvo suteiktas 579,24 Eur (2000 Lt) kreditas su 114,37 proc. metine palūkanų norma (bendra kredito kainos metinė norma nurodyta Sutarties specialiosiose sąlygose – 198,40 proc.). Atsakovas įsipareigojo nustatytu terminu grąžinti 579,24 Eur (2000 Lt) kreditą ir sumokėti 27,23 Eur (94,01 Lt) (pradiniam kreditoriui pritaikius nuolaidą) palūkanas, Sutartyje įvardintos kaip bendra vartojimo kredito kaina, iš viso 606,47 Eur (2094,01 Lt) (9-19 b. l.).

Ieškinyje ieškovė nurodė, kad pagal Sutartį atsakovas savo prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl pradinis kreditorius 2014-12-01 nutraukė Sutartį ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei nesumokėtas palūkanas.

2017 m. gegužės 4 d. UAB „Gelvora“, UAB „4finance“ ir UAB „Finansų administravimas“ pasirašė Paskolų portfelio pardavimo sutartį Nr. 17-50-03, pagal kurią perleido UAB „Gelvora“ naudai visas reikalavimo teises atsakovo atžvilgiu. Iš byloje pateikto išrašo iš priedo prie Paskolų portfelio pardavimo sutarties Nr. 17-50-03 matyti, jog pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į 463,08 Eur atsakovo skolą ir 362,57 Eur bendros kredito kainos palūkanų sumą (6, 22-25 b. l.). Apie reikalavimo perleidimą atsakovas buvo informuotas tinkamai, t. y. 2017-05-24 pranešimu (CK 6.109 straipsnio 1 dalis) (4-5 b. l.).

Atsakovas pateikė įrodymus, jog atliko 7 mokėjimo įmokas pradiniam kreditoriui UAB „4finance“, t. y. iš esmės nesilaikė nustatyto kredito grąžinimo grafiko ir sumokėjo vėluodamas: 2013-10-09 pradiniam kreditoriui sumokėjo 54,45 Eur (188 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodant „kredito Nr. 986326007 pratęsimas“, 2013-12-21 – 54,45 Eur (188 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodant „kredito Nr. 986326007 pratęsimas“, 2014-01-26 – 54,45 Eur (188 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodant „kredito Nr. 986326007 pratęsimas“, 2014-03-25 – 54,45 Eur (188 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodant „kredito Nr. 986326007 pratęsimas“, 2014-05-29 ­– 54,45 Eur (188 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodant „kredito Nr. 986326007 pratęsimas“, 2014-07-29 – 54,45 Eur (188 litus), mokėjimo paskirtyje nurodant „kredito Nr. 986326007 pratęsimas“ (31-36 b. l.). 2014-12-19 atsakovas mokėjimo nurodymu Nr. 281 pradiniam kreditoriui sumokėjo 695,09 Eur (2400 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodant „kredito Nr. 986326007 grąžinimas“ (30 b. l.). Iš viso pradiniam kreditoriui atsakovas sumokėjo 1021,78 Eur (3528 Lt) sumą.

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas, ar atsakovas pradiniam kreditoriui yra grąžinęs visą skolą. Atsakovas laiko, kad pradiniam kreditoriui mokėjimo pavedimais į sąskaitą pervesdavo atitinkamas sumas po 54,45 Eur ir paskutiniu 2014-12-19 mokėjimo nurodymu pervedant 695,09 Eur (2400 Lt), grąžinta visa 579,24 Eur (2000 Lt) paskolos suma ir palūkanos. Ieškovė nurodo, kad atsakovas mokėdamas 54,54 Eur įmokas pratęsdavo įmokos grąžinimo terminą 30 dienų laikotarpiui, o likusi sumokėta suma buvo skirta palūkanoms ir pagrindinei skolai dengti.

Dėl vartojimo sutarties kvalifikavimo.

Pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.228¹ straipsnio 2 ir 3 dalys). Atsižvelgiant į pirmiau aptartose normose pateiktą vartojimo sutarties sampratą, kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016). Taigi, vartojimo kredito sutartis pagal savo turinį ir prigimtį yra vartojimo sutartis.

Atsakovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad kreditas buvo skirtas jo asmeniniams poreikiams patenkinti. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą reglamentavimą tarp pradinio kreditoriaus UAB „4finance“ ir atsakovo sudaryta 2013 m. rugpjūčio 24 d. vartojimo kredito sutartis laikytina vartojimo sutartimi.

Dėl informavimo pareigos.

Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnyje (aktuali redakcija, įsigaliojusi 2012 m. sausio 1 d.) buvo įtvirtinta kreditoriaus pareiga pateikti visą reikalingą informaciją siekiant apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad per protingą terminą, pakankamą susipažinti su pateikiama informacija, iki vartojimo kredito sutarties sudarymo vartojimo kredito davėjas ir, jei taikoma, vartojimo kredito tarpininkas, remdamiesi vartojimo kredito davėjo siūlomomis vartojimo kredito sąlygomis ir atsižvelgdami į vartojimo kredito gavėjo nurodytus prioritetus ir pateiktą informaciją, pateikia vartojimo kredito gavėjui informaciją tam, kad šis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo. Ši informacija turi būti rašytinė, nustatytos standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formos ir pateikiama patvariojoje laikmenoje. Patvarios laikmenos sampratą savo sprendimuose yra atskleidęs ESTT teismas, nurodydamas, kad tai priemonė, kuri suteikia galimybę mokėjimo paslaugų vartotojui saugoti jam asmeniškai skirtą informaciją taip, kad su ja būtų galima susipažinti ateityje, informacijos paskirtį atitinkančiu laikotarpiu, ir kuri suteikia galimybę saugomą informaciją atgaminti nepakeistą. Ši laikmena, analogiškai popierinei laikmenai, turi užtikrinti vartotojui, kad jis turės šioje nuostatoje nurodytą informaciją, kad prireikus galėtų įgyvendinti savo teises. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kokia konkreti informacija turi būti nurodyta nustatytos formos standartinėje informacijoje. Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (1-19 punktai) yra įtvirtinta, kokia standartinė informacija turi būti pateikta prieš sudarant vartojimo kredito sutartį.

Atliekant šį vertinimą lemiamą reikšmę turi, pirma, tai, ar sąlygos suformuluotos aiškiai ir suprantamai, kad leistų vidutiniam vartotojui, t. y. pakankamai informuotam ir protingai pastabiam bei nuovokiam vartotojui, įvertinti šią kainą, ir, antra, ar aplinkybė, kad kredito sutartyje nenurodyta informacija, kuri, atsižvelgiant į šioje sutartyje nurodytų prekių ir paslaugų pobūdį, laikoma esmine. Teisės doktrinoje išskiriama, kad esmine informacija laikytina ta, kuri apima visą kreditoriaus skolinių įsipareigojimų naštą (palūkanos, visi kiti mokesčiai ir pan.), bendros kredito kainos metinę normą, kredito grąžinimo terminus, kredito rūšį, sutarties atsisakymo ir nutraukimo sąlygas. Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, jog kilus ginčui dėl to, ar vartojimo kredito davėjas suteikė pakankamai informacijos vartojimo kredito gavėjui, kad šis galėtų įvertinti, ar siūloma vartojimo kredito sutartis atitinka jo poreikius ir finansinę būklę, įrodinėjimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui. Jei būtų nustatyta aplinkybė, jog vartotojui nebuvo suteikta visa informacija dėl bendros vartojimo kredito kainos, bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, palūkanų ir vartojimo kredito sumos, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, būtų pagrindas šias sutarties sąlygas laikyti nesąžiningomis pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, jog jam nebuvo suteikta visa reikalinga informacija apie vartojimo kredito sutarties sąlygas, kurios yra akivaizdžiai grobikiškos. Teismas su šiais atsakovo teiginiais nesutinka. Byloje nustatyta, kad pradiniam kreditoriui UAB „4finance“ sudarius vartojimo kredito sutartį su atsakovu, vartojimo kredito sutartis atsakovui buvo pateikiama į atsakovo el. paštą, ko neneigė ir atsakovas, dėl to darytina išvada, kad sutartis bet kuriuo metu buvo pasiekiama atsakovui, todėl atsakovas galėjo analizuoti sutarties sąlygas. Sutartyje aiškiai ir suprantamai nurodyta informacija dėl bendros vartojimo kredito kainos, t. y. 54,45 Eur (188 Lt), dėl bendros kredito kainos metinės normos, t. y. procentine išraiška 198,40 procentų, dėl vartojimo kredito metinės palūkanų (mokėjimo, pelno) normos procentinės išraiškos, t. y. 114,37 procentų ir dėl vartojimo kredito suma 579,24 Eur (2000 Lt).

Dėl vartojimo kredito grąžinimo.

Civilinio proceso teisėje apie tam tikrų aplinkybių (faktų) egzistavimą ar neegzistavimą teismas sprendžia remdamasis tikimybiniu pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai teismui leidžia padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo, teismas šiuos faktus pripažįsta nustatytais. Teismui nustatyti tam tikrų faktų ar aplinkybių egzistavimą reikia pašalinti pagrįstą abejonę ir tik tokią abejonę pašalinus galima tokius faktus pripažinti patvirtintais.

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitus rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis). Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 straipsnis). Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis).

Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo, pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo, pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad atsakovas mokėjimo nurodymais atliko 6 mokėjimus po 54,45 Eur (188 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodęs – „kredito Nr. 986326007 pratęsimas“. Teismas sutinka su ieškovės nuomone, kad atsakovas, sumokėdamas po 54,45 Eur (188 Lt), nukeldavo galutinį mokėjimo terminą 30 dienų. Sutartis buvo sudaryta 30 dienų terminui, atsakovas turėjo grąžinti suteiktą 579,24 Eur (2000 Lt) kreditą ir sumokėti 27,23 Eur (94,01 Lt) bendrą vartojimo kredito kainą iki 2013-09-23 dienos, tačiau savo prievolės neįvykdė. Sutarties bendrųjų sąlygų 3.7 – 3.9 punktais numatyta, kad kredito gavėjas turi teisę pratęsti kredito ir/ar palūkanų grąžinimo terminą 30 dienų pagal tinklapyje www.smscredit.lt ar pagal kredito davėjo išrašytoje sąskaitoje pateiktus nurodymus. Kredito ir/ar palūkanų grąžinimo terminas buvo laikomas pratęstu, kai kredito gavėjas sumoka iš anksto sumoka kredito ir/ar palūkanų grąžinimo termino pratęsimo palūkanas, kurios yra apskaičiuojamos Sutarties 4 dalyje nustatyta tvarka pageidaujamam pratęsti terminui nuo negrąžintos kredito ir palūkanų sumos, pagal Sutarties specialiose sąlygose nustatytas palūkanų normas. Kredito ir palūkanų grąžinimo termino laikotarpio pratęsimo palūkanos yra nurodomos Sutarties specialiose sąlygose ir/arba kredito davėjo pagal Sutarties nuostatas pateiktoje sąskaitoje ar kredito davėjo paskyroje tinklapyje www.smscredit.lt.

Specialiosiose Sutarties sąlygose nurodyta bendra vartojimo kredito kaina 188,01 Lt (54,45 Eur). Atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, pagal pradinio kreditoriaus pateiktą išankstinį nurodymą 6 kartus sumokėjo po 54,45 Eur (188 Lt). Nurodo, kad pradinis kreditorius privertė jį mokėjimo paskirtyje nurodyti, jog šie mokėjimai atlikti kredito terminui pratęsti. Teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio l dalis). Teismas laiko, kad atsakovas laiku negrąžino kredito, todėl pagal Sutarties sąlygas atsirado pareiga jam mokėti kreditoriaus nustatytą mokestį už kredito ir/ar palūkanų grąžinimo termino pratęsimą.

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas, ar atsakovas grąžino pradinio kreditoriaus suteiktą 579,24 Eur (2000 Lt) kreditą. Atsakovo teigimu, jis yra visiškai grąžinęs suteiktą 579,24 Eur (2000 Lt) kreditą, atlikęs 2014-12-19 paskutinį mokėjimo nurodymą, būtent dėl šios priežasties atsakovas pradiniam kreditoriui atliko 695,09 Eur (2400 Lt) dydžio mokėjimo pavedimą, mokėjimo paskirtyje nurodant „kredito Nr. 986326007 grąžinimas“. Tokiu būdu pradiniam kreditoriui yra grąžinęs 579,24 Eur (2000 Lt) kreditą ir 400 Lt palūkanas. Ieškovė pripažino, jog atsakovas mokėjo po 54,45 Eur (188 Lt) už kredito ir/ar palūkanų grąžinimo termino pratęsimą. Pateikė atsakovo mokėjimo lentelę, kurioje nurodytos atsakovo atliktų mokėjimų datos ir jo mokėjimų sumos eurais: prie 2013-10-09 datos nurodyta mokėjimo suma – 39,93 ir 14,52; prie 2013-12-21 datos nurodyta mokėjimo suma 18,15 ir 36,30; prie 2014-01-26 datos nurodyta mokėjimo suma – 9,07 ir 45,37; prie 2014-03-25 datos nurodyta mokėjimo suma – 10,89 ir 43,56; prie 2014-05-29 datos nurodyta mokėjimo suma – 3,63 ir 50,82; prie 2014-07-29 datos nurodyta mokėjimų suma – 3,63 ir 50,82. Šios sumos ir datos atitinka atsakovo atliktus 6 mokėjimus po 54,45 Eur (188 Lt) už kredito ir/ar palūkanų grąžinimo termino pratęsimą.

Prie 2014-12-19 datos nurodyta mokėjimų suma – 116,16, 27,23, 551,70, kuri atitinka atsakovo sumokėtą paskutinę 695,09 Eur (2400 Lt) įmoką, tačiau pati ieškovė šios sumos nedetalizavo, nurodė, kad likusi mokėti suma buvo skirta palūkanoms ir pagrindinei skolai dengti (CK 6.54 straipsnis.)

Rungimosi principas reikalauja, kad šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą (CPK 178 straipsnis). Bylose dėl paskolos grąžinimo atsižvelgiant į įrodinėjimo pareigų paskirstymą, paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, kad jis paskolą ar jos dalį grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui. Teismų praktikoje nustatyta, kad paskolos sutarties atveju svarbu tai, jog tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009). Atsakovas pateikė rašytinius duomenis, kad jis 2014-12-19 į pradinio kreditoriaus sąskaitą banke atliko mokėjimą 695,09 Eur (2400 Lt) sumai, kurio mokėjimo paskirtyje nurodė „kredito Nr. 986326007 grąžinimas“, taigi atsakovas pateikė leistinus įrodymus, jog jis įvykdė pagrindinę prievolę pradiniam kreditoriui, kurie atitinka įstatyme numatytą paskolos sutarties įvykdymo būdą.

Viena vertus, ieškovė pripažino atsakovo 6 mokėjimus po 54,45 Eur (188 Lt) atliktus kaip už kredito ir/ar palūkanų grąžinimo termino pratęsimą, kita vertus, ji neigia prievolės įvykdymą atsakovo atliktu 2014-12-19 mokėjimo pavedimu, kai atsakovas sumokėjo 695,09 Eur (2400 Lt) pradiniam kreditoriui, mokėjimo paskirtyje nurodydamas ir pats laikydamas, kad jo prievolė yra įvykdyta. Kaip teisingai nurodė atsakovas, jis paskutinį mokėjimą į pradinio kreditoriaus sąskaitą atliko mokėjimo paskirtyje nurodęs „kredito Nr. 986326007 grąžinimas“, daugiau jokios informacijos iš pradinio kreditoriaus negavo apie pradelstą mokėjimą. Tik po metų laiko 2016-01-15, 2016-04-22 atsakovas gavo raginimo laiškus iš pradinio kreditoriaus atstovo, kuriuo reikalaujama sumokėti skolą, konkreti skolos suma nenurodyta, tą patvirtina prie bylos pateikti atsakovo gauti elektroniniai laiškai. 2017-05-04 tarp pradinio kreditoriaus UAB „4finance“ ir ieškovės UAB „Gelvora“ buvo sudaryta Paskolų portfelio pardavimo sutartis, kuria pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo 463,08 Eur įsiskolinimą ieškovei. Ieškovė neginčija 695,09 Eur (2400 Lt) gavimo fakto, bet byloje nėra duomenų apie atsakovo sudarytos Sutarties kredito grąžinimo grafiką, iš kurio aiškiai ir suprantamai būtų nurodyta kokią mėnesio dieną ir kokio dydžio įmoką turėjo mokėti atsakovas, įmokų dydis, jų mokėjimų skaičius ir periodiškumas, kokia dalis įmokos įskaitoma palūkanų ir kokia kredito ar delspinigių grąžinimui padengti.

2016-10-26 į atsakovo el. pašto dėžutę gautas elektroninis laiškas iš UAB „Finansų administravimas“, kuriame nurodoma, kad kredito Nr. 986326007 skola yra 825,65 Eur. Tačiau siūloma pasirašyti paprastąjį vekselį vekselio davėjo UAB „Finansų administravimas“ naudai dėl 463,08 Eur skolos, pritaikant išskirtinę 362,57 Eur nuolaidą atsakovui. Šiuo atveju informaciją apie susidariusį įsiskolinimą gavo net ne iš paties pradinio kreditoriaus. Kreditorius, kurio naudai siūloma pasirašyti paprastąjį vekselį, yra net ne kreditorius, suteikęs vartojimo kreditą. Šių duomenų nepateikimas ir klaidinantys laiškai apie susidariusį įsiskolinimą ne iš pradinio kreditoriaus prisidėjo prie mažo sutarties sąlygų skaidrumo užtikrinimo ir neabejotinai atsakovui, kaip vidutiniam vartotojui, nebuvo pakankama, aiški ir suprantama informacija, ar yra ir kiek yra skolingas pradiniam kreditoriui. Byloje įrodyta, kad atsakovas mokėjimo pavedimu, atliktu 2014-12-19, pradiniam kreditoriui sumokėjo 695,09 Eur (2400 Lt), mokėjimo paskirtyje aiškiai nurodęs „kredito Nr. 986326007 grąžinimas“. Teismo vertinimu, atsakovas, tvirtindamas, jog piniginę prievolę įvykdė tinkamai, įrodė šią aplinkybę (CPK 12, 178 straipsnio), ir dėl to spręstina, kad paskolos gavėjas pareigą grąžinti pasiskolintus pinigus įvykdė ir grąžino pradiniam kreditoriui pasiskolintą 579,24 Eur (2000 Lt) vartojimo kredito sumą ir palūkanas (CK 6.873 straipsnio 1 dalis).

Dėl teismo pareigos ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu.

CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje įtvirtinta teismo pareiga būti aktyviam ir vertinti sąlygų sąžiningumą savo iniciatyva. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę. Sąlygų nesąžiningumas ex officio turi būti vertinamas bet kurioje proceso stadijoje. ESTT ne vienoje byloje yra išaiškinęs, kad nacionaliniai teismai turi pareigą savo iniciatyva (ex officio) vertinti nesąžiningas sutarčių sąlygas nepriklausomai nuo to, ar vartotojas reiškia tokį reikalavimą. ESTT taip pat yra nurodęs, kad nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės (2020 m. birželio 9 d. Vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalgą, Teismų praktika Nr. 52).

CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė visų pirma taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Svarbu pabrėžti, jog pagal CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 452,65 Eur kompensacinių palūkanų, kurias sudaro priede prie Paskolų portfelio pardavimo sutarties Nr. 17-50-03 nurodytos 362,57 Eur palūkanos ir 90,08 Eur palūkanos, ieškovės paskaičiuotos 2021-04-26 palūkanų skaičiavimo aktu, taikant 5 procentų metinę palūkanų normą nuo reikalavimo perleidimo (2017-05-04) iki ieškinio parengimo dienos (2021-03-24). Ieškovės prašomos priteisti iš atsakovo 362,57 Eur palūkanos 2017-05-04 priede prie Paskolų portfelio pardavimo sutarties Nr. 17-50-03 įvardintos kaip bendros kredito kainos palūkanų suma. Ieškinyje nurodyta, kad jas paskaičiavo pradinis kreditorius, remiantis Sutarties 4.4 ir 7.1 punktais. Sutarties bendrųjų sąlygų 4.4 punkte nurodyta, kad palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 punkte numatyta, kad kredito gavėjui praleidus kredito ir/ar palūkanų mokėjimo terminą, 4.1. punkte nurodyta bendra norma yra skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.874 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme bei šioje Sutartyje nustatytas taisykles. Sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 punkte numatyta, kad už naudojimąsi kreditu, kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas išreikštas bendra kredito kainos metine norma ir kurios procentinė išraiška pateikiama šios Sutarties specialiosiose sąlygose.

Kadangi iš priedo prie Paskolų portfelio pardavimo sutarties Nr. 17-50-03 negalima nustatyti, o ir ieškovė nenurodė, kokio dydžio palūkanų norma buvo taikoma pradiniam kreditoriui skaičiuojant kompensacines palūkanas, todėl laikytina, kad vadovaujantis Sutarties 7.1 ir 4.1 punktų nuostatomis, pradinio kreditoriaus buvo skaičiuota Sutarties specialiose sąlygose numatyta bendra kredito kainos metinė norma, tačiau ne mažesnė kaip 198,40 procentų.

Ieškovė, formuluodama reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, nurodė, jog prašo priteisti ne negautas pajamas, t. y. suplanuotas gauti pajamas, iki viso vartojimo kredito grąžinimo, bet ne ilgiau nei iki sutarties galiojimo pabaigos, o kompensacines palūkanas. Nurodė, kad tai minimalūs nuostoliai, atsiradę dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, todėl teismas daro išvadą, kad šiuo atveju savo esme aukščiau nurodytos ieškovės prašomos priteisti 362,57 Eur reikalavimo perleidimo sutarties priede nurodytos palūkanos yra laikytinos netesybomis, nes jos mokamos tik esant Sutarties pažeidimui. Kaip buvo minėta, atsakovas pažeidė Sutartį, kai per 30 dienų terminą negrąžinto suteikto kredito ir nesumokėjo palūkanų.

Byloje kyla klausimas, ar šioms 198,40 procentų palūkanoms taikoma VKĮ 11 straipsnio 8 dalis (nagrinėjamai bylai aktuali redakcija, įsigaliojusi 2012 m. sausio 1 d.), kuri nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Taigi, tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati - kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą.

CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019). Iš nurodytų Sutarties nuostatų darytina išvada, kad Sutarties šalys, esant Sutarties pažeidimui, susitarė dėl kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo. Šiuo atveju tarp pradinio kreditoriaus UAB „4finance“ ir atsakovo sudarytos Sutarties 7.1., 4.1. punktuose nustatytas kompensacinių palūkanų dydis yra daugiau nei 10 kartų didesnis nei Vartojimo kredito įstatyme nustatytas maksimalus dydis (18,25 proc. per metus). Teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu bei įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes (kad kompensacinių palūkanų dydis yra daugiau nei 10 kartų didesnis nei įstatymo numatytas), daro išvadą, kad Sutarties sąlyga dėl kompensacinių palūkanų dydžio yra nesąžininga vartotojo atžvilgiu.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, spręstina, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1. punkte nustatyta sąlyga dėl kompensacinių palūkanų dydžio, pagal kurią „kredito gavėjui praleidus kredito ir/ar palūkanų mokėjimo terminą, 4.1. punkte nurodyta bendra norma yra skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.874 straipsnio 1 dalyje, LR vartojimo kredito įstatyme bei šioje Sutartyje nustatytas taisykles“, kuria remiantis pradinis kreditorius, taikydamas 198,40 proc. dydžio bendrą kredito kainos metinę normą, paskaičiavo atsakovui 362,57 Eur kompensacines palūkanas, vertintina kaip nustatanti neproporcingai dideles netesybas vartotojui už sutarties pažeidimą, nes pastato vartotoją į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis, bei į tai, kad ieškovė nėra pateikusi įrodymų, jog, atsižvelgiant į paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, kompensuojamųjų palūkanų dydis galėtų būti laikomas įprastu šiems santykiams, nėra pagrindo spręsti, jog verslininkas dorai, teisingai ir pagrįstai galėjo tikėtis, kad vartotojas būtų sutikęs su tokio dydžio kompensuojamomis palūkanomis, jeigu dėl šios sutarties sąlygos būtų buvę atskirai derėtasi, dėl to Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1. punkte nustatyta sąlyga pripažintina nesąžininga bei negaliojančia ab initio (nuo pradžių) (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 9 dalis). Iš Sutarties turinio nenustatyta, kad, panaikinus Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1. punkte nustatytą sąlygą kaip nesąžiningą, būtų negalima vykdyti likusios Sutarties dalies. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad yra teisinis ir faktinis pagrindas pripažinti Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1. punkte nustatytą sąlygą kaip nesąžiningą ir negaliojančią nuo Sutarties sudarymo.

Taip pat ieškovė prašo priteisti 90,08 Eur kompensacinių palūkanų, kurias pati paskaičiavo nuo reikalavimo teisės perleidimo dienos 2017-05-04 iki ieškinio parengimo dienos, taikant mažesnę 5 proc. metinę palūkanų normą. Remiasi CK 6.874 straipsniu, kuriame numatyta, jog jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita.

Pažymėtina, kad su atsakovu ieškovės jokie sutartiniai, juolab kreditavimo santykiai, nesiejo, ji negali būti ir nėra laikoma paskolos davėja, todėl nėra jokio pagrindo kalbėti apie kompensuojamąsias palūkanas. Sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018). Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Įrodyti žalos faktą ir dydį pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, turi kreditorius (CPK 178 straipsnis).

Ieškovė byloje nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie teiktų pagrindą spręsti, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovė, nutraukus Sutartį, patyrė realių nuostolių. Nurodytų motyvų pagrindu ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo 90,08 Eur kompensacines palūkanas atmestinas kaip visiškai nepagrįstas ir neįrodytas.

Atsakovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl priimant sprendimą jos neskirstytinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 259 – 270 straipsniais,

nusprendžia:

Pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio 2013 m. rugpjūčio 24 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. 986326007 bendrųjų sąlygų 7.1 punkto nuostatą, susijusią su palūkanų (kompensacinių) skaičiavimu.

Ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjas Ernestas Šukys