Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Jaliniausko ir Audriaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo H. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme, vietoje intensyvios priežiūros įpareigojant jį per visą laisvės apribojimo laikotarpį tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje bei uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Procesas dėl I. K. atstovo advokato M. B. pareikšto civilinio ieškinio H. K. dėl 4000 eurų neturtinės ir 50 eurų turtinės žalos atlyginimo nutrauktas.

Iš H. K. I. K. priteisti 2500 eurų bylinėjimosi išlaidų.

Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo H. K. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė Gitana Kaupė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo H. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistojo H. K. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas, nes išvada dėl H. K. kaltės padaryta remiantis nenuosekliais, nepatikimais nukentėjusiosios parodymais. Taigi, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl H. K. kaltės, su teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, jog sužalojimai nukentėjusiajai galėjo atsirasti nugriuvus (būnant neblaiviai ir nuo epilepsijos priepuolio), taip pat jam besiginant nuo nukentėjusiosios, bandant ją sulaikyti, nustumiant.

Dėl įrodymų vertinimo.

6. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013, 2K-106-719/2023). Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282-303/2020).

7. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas H. K. kaltu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tinkamai taikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka. Teismas, įvertinęs iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją, padarė pagrįstą ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad H. K. savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

8. Analizuojant bylos medžiagą nustatyta, kad H. K. kaltės nepripažino ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusioji puolė jį, o jis tik gynėsi. Gynėsi rankomis ir daiktais. Jį puolė, varė iš namų, stūmė jį, jis priešinosi, tačiau jokių smurtinių veiksmų neatliko. Pas nukentėjusiąją sužalojimų buvo ir iš anksčiau, ji krito ant žemės, tačiau ne nuo jo veiksmų. Virtuvėje konflikto nebuvo. Galvoja, kad nukentėjusiajai ryte iš 13 dienos į 14 dieną įvyko epilepsijos priepuolis. Priepuolio jis nematė, tačiau taip sprendžia iš nukentėjusiosios sužalojimų, jos neadekvatumo. Po priepuolių ji būna neadekvati ir daug ko neatsimena (4 t., b. l. 76-80).

9. Nors neigiant kaltę nuteistasis nurodė, jog jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją neatliko, tačiau vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo argumentus, kad jis nukentėjusiosios nesužalojo, nuo jos gynėsi, jis susižalojo pati dėl neblaivumo ir epilepsijos priepuolio vertina, kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės, juo labiau, kad šią versiją paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Šiame kontekste pažymima ir tai, kad teismui vidinį įsitikinimą padeda formuoti ir tai, kad ikiteisminiame tyrime pagal H. K. pranešimą, jis paaiškinant apie epizodą lauke pripažino, jog nukentėjusiąją nustūmė nuo savęs, ji krito ant drožto asfalto. Nurodydamas apie epizodą virtuvėje taip pat nurodė, jog ją stūmė kelis kartus ir ji krito (2 t., b. l. 102).

10. Nukentėjusioji I. K. pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., b. l. 77-78,92-93, 98-100, 105-106, 111-112), paaiškino, kad vakare kai buvo draugai krito, nes H. K. pastūmė, kai ji norėjo pasilikti kolonėlę lauke, tik kakta buvo sužalota. Išvažiavus draugams, toliau pykosi, H. K. ją už rankų (tarp peties ir alkūnės) pora kartų papurtė, didžioji dauguma sužalojimų jai padaryta virtuvėje, daug kartų krito ir į spinteles trenkėsi rankomis, nes stūmė. Visi kritimai buvo nulemti H. K. veiksmų. Ji vartojo alkoholio, bet jautėsi gerai, nesijautė apsvaigusi, jautėsi adekvati. Nebuvo, kad sunkiai stovėtų ant kojų. Epilepsija buvo valdoma vaistais. Priepuolio nebuvo. Nukentėjusioji I. K. 2021 m. kovo 17 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad konfliktas vyko virtuvėje, H. K. ją sugriebė abejomis rankomis už žastų, labai smarkiai spaudė, skausmas buvo stiprus, jis ją tąsė už rankų, stumdant ji svirduliavo, kelis kartus krito, nukritus vis bandė atsistoti, tačiau jis neleisdavo, pastumdavo ir ji nukrisdavo, buvo uždėjęs koją ant nugaros, labiau ties šonu, kad negalėtų atsikelti. Jai būnant ant žemės, sugriebęs plaukus, trenkė galvą į žemę, taip pat ir stovint tampė už plaukų, įdrėskė į veidą (1 t., b. l. 77-78). Nukentėjusioji 2021 m. lapkričio 11 d. taip pat nurodė, jog 2021 m. kovo 13 d. H. K. norėjo išvežti muzikinę kolonėlę, kelio danga buvo skalda, jis atsisukęs ją stipriai pastūmė, krisdama susitrenkė kaktą, liko nubrozdinimas, kraujavo. Tą pačią dieną apie 23 val., t. y. arti vidurnakčio ji konfliktavo su H. K., jis stipriai suėmė ją už abiejų rankų (1 t., b. l. 111-112). Nukentėjusioji, paskambinusi Bendruoju pagalbos telefonu nurodė, jog sutuoktinis ją sumušė šeštadienį ir sekmadienio ryte (t. 2, b. l. 30-33). Nukentėjusioji nuo pat pranešimo teisėsaugos institucijoms apie įvykį nuosekliai nurodė, jog ją sužalojo H. K., detaliai ir nuosekliai nurodė įvykio vietas (pastūmė lauke, dauguma sužalojimų padaryti virtuvėje) ir laiką (13 dienos vakare apie vidurnaktį ir 14 dienos ryte), sužalojimų mechanizmą (stumdė, suėmė už žastų ir spaudė, suėmęs už plaukų trenkė galvą į grindis, įdrėskė į veidą), šie jos parodymai atitinka nagrinėjamojoje byloje nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, juos patvirtina liudytojų parodymai ir rašytiniai duomenys, todėl jie vertinami, kaip patikimi ir teisingi.

11. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas, kritikuodamas nukentėjusiosios parodymus ir neigdamas nuteistojo kaltę teigia, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi, jai buvo epilepsijos priepuolis, dėl to ji galėjo nukristi, kas įtakojo sužalojimų atsiradimą ir pažymi, kad po priepuolių ji ne viską atsimena, ką ir pati nukentėjusioji yra nurodžiusi. Teisėjų kolegija sutinka, kad nukentėjusioji buvo vartojusi alkoholio, ji pati tai nurodė, tačiau teigė, kad jautėsi adekvati, nebuvo patyrusi priepuolio, epilepsija buvo valdoma vaistais. Kaip jau minėta, ji apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai nurodė, jog sužalojimus jai padarė H. K., nurodė sužalojimų mechanizmą ir kitas aplinkybes, teigė, kad visi griuvimai buvo nulemti H. K. veiksmų (stumdymų), todėl nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios adekvatumu ar gebėjimu suprasti nuteistojo atliktus veiksmus. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji patvirtino, kad ne viską atsimena tik dėl įvykių (smurtinių veiksmų) eiliškumo, kas po ko vyko, nes buvo išsigandusi, tačiau pačius smurtinius veiksmus atsimena. Be to, liudytoja A. N., pas kurią nukentėjusioji nuvyko po 2021 m. kovo 14 d. 11 valandos įvykio, paaiškino, kad nukentėjusioji neatrodė išgėrusi, nejautė kvapo ir nebuvo kitų neblaivumo požymių. Taigi apibendrinant daroma išvada, kad jokių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios neadekvačią būklę dėl alkoholio, ligos ar kitų aplinkybių analizuojamo įvykio metu, byloje nėra, todėl aptarti apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip neteisingus ar išgalvotus.

12. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios parodymų patikimumas kritikuojamas ir tuo aspektu, jog į ikiteisminio tyrimo instituciją nukentėjusioji kreipėsi po dviejų dienų, taip pat būdama neblaivi ir ne savo iniciatyva. Teisėjų kolegija pažymi, kad po įvykio vykusios aplinkybės, šiuo atveju: kada nukentėjusioji kreipėsi į teisėsaugos institucijas, kas ją paskatino kreiptis, tai, kad kreipimosi metu buvo neblaivi, nepaneigia smurto panaudojimo fakto. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. kovo 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-648/2023. Nukentėjusiajai kreiptis į teisėsaugos institucijas patarė liudytojos, mačiusios ją iš karto po įvykio, pamačiusios jos sužalojimus bei išgirdusios jos pasakojimą apie tai, kas nutiko. Tuo tarpu vertinant nukentėjusiajai nustatytą neblaivumo laipsnį kreipimosi į teisėsaugos institucijas metu (nustatytas 0.51 promilės neblaivumas), matyti, kad jis nėra toks didelis, kad dėl neblaivumo ji būtų galėjusi neatsiminti esminių įvykio aplinkybių, todėl nėra pagrindo laikyti, kad nukentėjusiajai nustatytas neblaivumas turėjo įtakos jos parodymų teisingumui. Siekiant sumenkinti nukentėjusiosios parodymus nurodoma, jog jie nepatikimi ir todėl, kad patikrinus nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad jis vartoja narkotines medžiagas, jie nepasitvirtino, ar, kad nepasitvirtino ir kiti jos teikti pareiškimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, susijusios su narkotinėmis medžiagomis, t. y. kad konfliktavo su H. K. dėl to, kad jis nesutiko gydytis nuo priklausomybės kokainui, taip pat tai, jog buvo atsisakyta pradėti kitą ikiteisminį tyrimą pagal nukentėjusiosios pareiškimą, tiesiogiai nėra susijusios su analizuojamu įvykiu ir nesudaro pagrindo netikėti jos parodymais, susijusiais su smurtiniais veiksmais. Nukentėjusiosios parodymų patikimumu nesuteikia pagrindo abejoti ir tai, kad ji atsisakė civilio ieškinio, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradinėje stadijoje buvo nutrauktas.

13. Vertinti nukentėjusiosios parodymus, kaip teisingus ir patikimus, o apeliacinio skundo argumentus atmesti, sudaro pagrindą byloje surinktų įrodymų visuma. Nukentėjusiosios I. K. parodymus neabejotinai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir ją rengusio specialisto parodymai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu bei Teismo medicinos konsultacinė specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai: nustatytas nubrozdinimas kaktoje, nubrozdinimas nosyje, kraujosruva dešinio peties srityje, kraujosruvos, nubrozdinimas dešiniame žaste, nubrozdinimas dešinės alkūnės srityje, kraujosruvos, nubrozdinimas dešiniame dilbyje, kraujosruva krūtinės dešinėje, kraujosruva kairio peties srityje, kraujosruvos kairiame žaste, kraujosruva, nubrozdinimas kairės alkūnės srityje, kraujosruvos, nubrozdinimas kairiame dilbyje, rieše, kraujosruva kairėje plaštakoje, kraujosruva kairio klubo srityje, kraujosruva dešinėje šlaunyje, kraujosruvos dešinėje blauzdoje, kraujosruva kairio sėdmens srityje, kraujosruvos kairėje šlaunyje, kraujosruvos kairės blauzdoje. Sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku. Sužalojimai galėjo būti padaryti daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir (arba) kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais). Sužalojimai galėjo būti padaryti dėl ne mažiau, kaip 15 trauminių poveikių (1 t., b. l. 184-186). Teisiamojo posėdžio metu apklausiamas specialistas G. A. C. patvirtino savo išvados teisingumą. Paaiškino, kad sužalojimų vaizdas ir kiekis rodo, kad jie visi negalėjo būti padaryti epilepsijos priepuolio metu. Kai būna priepuolis asmuo gali kristi ir atsitrenkti į daiktus, būna sužalota viena kūno pusė. Kūnas turi keturias puses, priekį, užpakalį ir du šonus. Vienas iš trijų galėjo būti padarytas priepuolio metu (t. y. kaktoje ir nosies srityje arba alkūnės nubrozdinimas arba kairio peties kraujosruva) (4 t., b. l. 137-139). Teismo medicinos konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nustatyta, kad I. K. nustatyti sužalojimai negalėjo susidaryti ištikus epilepsijos priepuoliui, nes sužalojimai išsidėstę įvairiuose kūno paviršiuose, o epilepsijos metu patirti kūno sužalojimai būna vienoje plokštumoje (2 t., b. l. 175-185).

14. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojų I. J., L. N., A. N., A. L.-B., A. G. parodymai. Liudytojos I. J. ir L. N., A. N. patvirtino, kad I. K. atvyko į pas A. N. išsigandusi, su smurto žymėmis, sakė, kad H. K. ją stumdė. Liudytoja A. N. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog atvykusi nukentėjusioji pasakojo, kad H. K. ją vis stumdė, tampė už plaukų, už plaukų paėmęs galvą trenkė į žemę, buvo stipriai suėmęs, neatsimena ar už rankų, ar už kojų. Nukentėjusioji jai nurodė, kad skauda visą kūną, matė nubrozdinimus ant kaktos, nosies srityje, matė mėlynes ant rankų, ant žasto, ties alkūnėmis, ant kojų taip pat matė mėlynes, viena buvo labai didelė. Nukentėjusioji nežinojo ką daryti, ar kreiptis į policiją, ji bijojo kreiptis į policiją, nes H. K. labai supyktų. Šiuos parodymus liudytoja patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojos A. L.-B. parodymai, kuriuos ji patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Liudytoja nurodė, jog 2021 m. sausio 13 d. buvo pas I. K., išgėrė po vieną ar kelias taures šampano, daugiau negėrė. Nukentėjusioji su nuteistuoju konfliktavo žodžiu, konflikto metu H. K. I. K. vis su kūnu ar ranka pastumdavo, nukentėjusioji nekrito, ji irgi jį ranka laikydavo, stumdėsi. Vėliau matė nukentėjusiąją nukritusią prie automobilio. 2021 m. kovo 15 d. nukentėjusioji telefonu, sakė, kad vėl visa mėlyna, kad ją H. K. primušė. Liudytojas A. G. paaiškino, kad yra I. K. tėvas, atvykęs matė dukros sužalotą veidą, pradžioje dukra sakė, jog susižalojo epilepsijos priepuolio metu, bet vėliau jam vienam pasakė, kad H. K. prieš ją smurtavo. Liudytojas nepatikėjo, kad tai epilepsijos priepuolis, nes jos burna buvo švari, o po priepuolio būna sukramtyta. Pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais nėra. Jie patvirtina vieni kitus, rašytinę bylos medžiagą, yra logiški ir nuoseklūs. Jų parodymai atitinka bylos įrodymų visumą ir padeda juos sujungti į vientisą grandinę, kuri patvirtina, kad H. K. smurtavo prieš sutuoktinę ir padarė jai nustatytus sužalojimus.

15. Aptarti liudytojų parodymai svarbus įrodymų šaltinis, patvirtinantis, jog H. K. net ir esant kitam žmogui, buvo agresyviai nusiteikęs nukentėjusiosios atžvilgiu, ją vis pastumdavo. Nukentėjusioji iš karto po įvykių nuvyko pas draugę, liudytojos matė sužalojimus, ji buvo išsigandusi, pasakojo, kad ją sužalojo H. K., detaliai nurodė kokiu būdu – stumdė, tampė už plaukų, suėmęs už plaukė trenkė galvą į žemę, buvo stipriai suėmęs. Liudytojo A. G. parodymai, jog nukentėjusiosios burna buvo švari, kai po priepuolio būna sukramtyta, patvirtina nukentėjusiosios teiginius, jog epilepsijos priepuolio jai nebuvo.

16. Sutiktina su skundo argumentu, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo vykstant skyrybų procesui (bendru sutarimu), jų parodymai turi būti vertinami atsargiai, tačiau aptartų objektyvių duomenų visumoje neginčytinai nustatyta, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie patvirtina nukentėjusiosios parodymus, jog jai specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus padarė nuteistasis H. K., todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymus vertino kaip nuoseklius ir jais grindė nuteistojo H. K. kaltę padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Dėl to tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą ir dėl šios nusikalstamos veikos padarymo H. K. išteisinti nėra pagrindo. Nesant pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį ir įvertinus tai, kad pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, kurias teismas motyvuotai sumažino, todėl apeliacinio skundo prašymas nepriteisti jokių piniginių prievolių atmetamas.

Dėl būtinosios ginties.

17. Apeliaciniame skunde neigiant kaltę keliama versija, kad H. K. nukentėjusiąją sužalojo gindamasis nuo jos puolimo, tai, apelianto nuomone, patvirtina nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų pobūdis bei ikiteisminio tyrimo medžiagoje pagal jo pareiškimą esantys duomenys. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi baudžiamuoju įstatymu ir teismų praktika, formuojama būtinosios ginties klausimo kontekste, nenustatė pagrindo nuteistojo veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį.

18. Būtinoji gintis gali būti nustatoma tik tada, kai asmens veiksmuose egzistuoja nusikalstamos veikos sudėties požymiai, t. y. pripažįstama, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, tačiau teismas nustato egzistuojant būtinosios ginties sąlygas. BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tokia būtinosios ginties samprata leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142-303/2021, 2K-193-648/2022). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022).

19. Pirmosios instancijos teismo nustatytos ir apeliacinės instancijos teismo dar kartą įvertintos aplinkybės sudaro vientisą logišką įrodomąją grandinę, kuria remiantis spręstina, kad būtent nuteistasis H. K. atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiosios I. K. atžvilgiu, o nukentėjusiajai ginantis nuo H. K., pastarasis taip pat patyrė sužalojimų.

20. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) I. K. atžvilgiu pagal H. K. pareiškimą buvo nutrauktas, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, tai yra nustačius, jog I. K. veiksmai buvo nukreipti į savo gynybą, ji gindamasi nuo H. K. pavojingo kėsinimosi, įgyvendino savo teisę į būtinąją gintį bei veikė neperžengdama jos ribų (2 t., b. l. 88-102). Šiame ikiteisminiame tyrime priimti procesiniai sprendimai yra įsiteisėję ir jo metu nustatytos aplinkybės nagrinėjamoje byloje nekvestionuotinos. Nagrinėjamu atveju išanalizuotų byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad būtent nukentėjusioji I. K., o ne pastarasis, atliko fizinius veiksmus išimtinai gynybos tikslais.

21. Vertinant gynybos apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, kad nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, pažymėtina tai, jog nukentėjusiajai nustatyti įvairūs sužalojimai, kraujosruvos, nubrozdinimai, įvairiose kūno dalyse, tuo tarpu minėtame aukščiau ikiteisminiame tyrime pagal H. K. pareiškimą, H. K. nustatyti odos nubrozdinimai, kurie galėjo būti padaryti nagais ir kastinės žaizdelės, kurios galėjo būti padarytos dantimis. Tiek nukentėjusiosios tiek ir nuteistojo sužalojimų kiekis ir jų padarymo būdas rodo, jog H. K. atliko puolamuosius veiksmus, o ne gynybinius. Šią išvadą patvirtina ir aukščiau išsamiai aptarti nukentėjusiosios parodymai, Specialisto išvada, liudytojų parodymai.

Dėl kitų ikiteisminių tyrimų duomenų vertinimo.

22. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama argumentams, susijusiems su ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) I. K. atžvilgiu pagal H. K. pareiškimą, byla, prašoma ją išreikalauti, taip pat prašoma išreikalauti ir prijungti prie bylos ikiteisminio tyrimo Nr. medžiagą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje I. K. kaltino jį neteisėtu laisvės atėmimu, tačiau nepasitvirtino. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus pažymima, jog teismas nagrinėja baudžiamąją bylą apeliacine tvarka byloje pradėtoje pagal I. K. pareiškimą ir vertina šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, jų pagrindu daro teisines išvadas. Todėl šiuo atveju prijunti prie bylos kitų ikiteisminių tyrimų medžiagas nėra pagrindo. Be to, byloje yra nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos vertino tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai.

Dėl bausmės individualizavimo.

23. H. K. skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Apylinkės teismas, individualizuodamas bausmę, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad H. K. padarė vieną tyčinį baigtą nesunkų nusikaltimą, kad dirba, teistumų neturi, baustas administracine tvarka, kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat įvertino, tai, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) nesilankė, nesigydė, į (duomenys neskelbtini) ambulatorinį skyrių per 5 metų laikotarpį nesikreipė dėl konsultacijos ir gydymo. Valstybinės teismo medicinos tarnybos toksikologijos laboratorijos specialisto 2021 m. gegužės 24 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad H. K. šlapime kokaino, kokaino metabolitų, tetrahidrokanabinilio karboksirūgšties, etilo alkoholio nerasta. Šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas nusprendė H. K. skirti vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, vietoj intensyvios priežiūros įpareigojant jį tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje; dalyvauti elgesio pataisos programoje bei uždrausti jam vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 4, punktai, 5 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41, 48 ir 54 straipsnių reikalavimų pažeidimų, H. K. paskirtos bausmės nėra pagrindo keisti, be to, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

24. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. kovo 10 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nėra pagrindo, todėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. kovo 10 d. nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo H. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.