Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės (pranešėja) ir Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Evelinai Stuinaitei, dalyvaujant apeliantei I. T., jos atstovei advokatei S. Ž., atsakovui E. A., atsakovų atstovei advokatei I. K., apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. T., atsakovų E. A., N. S. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. T. ieškinį atsakovams N. S., E. A., trečiajam asmeniui notarui V. L. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

1. Teismas teisingai išnagrinėjo ir tinkamai vertino įrodymus, patenkinamas ieškinio reikalavimą dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau nepagrįstai šios sutarties nepripažino nesudaryta. Šioje byloje buvo įrodyta, kad pinigai iš tikrųjų paskolos gavėjui nebuvo perduoti, todėl tokiu atveju sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Todėl rezoliucinė teismo sprendimo dalis tikslintina, pripažįstant ginčijamą sandorį nesudarytu.

3. Sprendžiant ieškinio reikalavimą dėl 2010 m. gruodžio 29 d. tarp ieškovės I. T. ir atsakovo E. A. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiu, pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė, dėl ko šioje dalyje byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama visa apimtimi. Teismas visiškai netyrė nurodytų aplinkybių ir padarė nepagrįstas išvadas, kurios absoliučiai neatitinka sprendime nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Atsakovai pasinaudojo ieškovės bloga sveikatos būkle, sutrikusia orientacija, pasekmėmis, atsiradusiomis po insulto, senatve. Nors teismas šias aplinkybes nustatė, tačiau dėl jų nepasisakė sprendžiant ginčijamo sandorio klausimą.

Atsiliepimu į ieškovės I. T. apeliacinį skundą atsakovas N. S. (t. 3, b. l. 22-24) prašo teismo ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

1. Atsakovo teigimu, ieškovė sandorį sudarė savo noru, jai pritarė ir jos vaikaitis T. G., kuriam reikėjo pinigų. Ieškovės sveikatos būklė nesukėlė jokio įtarimo nei E. A., nei notarui, patvirtinusiam sandorį. I. T. konkliudentiniai veiksmai aiškiai atspindi jos valią ir planus parduoti dalį gyvenamojo namo. Ji veikė kryptingai, tikslu, kad būtų sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Todėl sutartis buvo sudaryta teisėtai, valia išreikšta akivaizdžiai, įrodymų, kad sutartis sudaryta neteisėtai, arba kad ieškovė buvo suklaidinta atsakovų, nėra, todėl negalima jos pripažinti negaliojančia. Pinigų gavimo faktą patvirtina ieškovės parašas sutartyje, jog ji pinigus gavo, o T. G. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes jis nedalyvavo sandorių sudarymo metu, be to, yra suinteresuotas bylos baigtimi.

2. Atsakovas E. A. nebuvo statytinis, jis įregistravo savo įmonę, ketino prisiimti visas pirkėjo teises ir pareigas. I. T. nėra pripažinta neveiksnia, todėl jos sudaryti sandoriai yra galiojantys ir teisėti.

3. Jeigu sutartis notarui sukelia abejonių, ji nėra patvirtinama, šiuo atveju sutartis dėl nuosavybės teise priklausančio turto laikoma tęstine, todėl jokių abejonių dėl valios pareiškimo nesukėlė. Sutartys pasirašomos notaro akivaizdoje, dalyvaujant šalims ir notarui.

4. Teismas vertina tik tuos įrodymus pateiktus teismui, kurie yra svarbūs bylos išsprendimui iš esmės. Todėl ir motyvuojamoje teismo sprendimo dalyje teismas neprivalo pasisakyti dėl visų įrodymų ir argumentų.

Atsiliepimu į atsakovo N. S. apeliacinį skundą ieškovė I. T. (t. 3, b. l. 31-35) prašo teismo N. S. apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžiamoje dalyje palikti galioti.

1. Nepagrįstas N. S. argumentas, kad nagrinėjamoje byloje paskolos sutartis turi visus būtinus paskolos sandoriui požymius. Aplinkybės, kad 60 000 Lt ieškovei būtų buvę perduoti nepatvirtina ir jos parašas prie sutarties punkto „Pinigus gavau“. Iš tokio sutarties punkto nėra aišku kur, kada bei kokią pinigų sumą ieškovė gavo. Sutartyje niekur savo parašu ieškovė nepatvirtino, kad tokią sumą yra gavusi. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo.

2. Aplinkybę dėl pinigų (60 000 Lt) perdavimo turėjo įrodinėti byloje ne ieškovė, o atsakovas N. S..

4. Aplinkybes, kad ieškovė buvo suklaidinta, patvirtina tai, kad senyvo amžiaus neįgaliam asmeniui, tokia pinigų suma nėra ir nebuvo reikalinga. Tokia suma nebuvo reikalinga ir ieškovės anūkui, kuris tvirtino, kad jam reikalinga sumokėti 2000 Lt baudą. Net ir esant tokiai situacijai, kuomet būtų reikalinga didelė pinigų suma, ieškovė būtų pardavusi tuo metu jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą, bet tikrai nebūtų skolinusis tokios sumos iš svetimų žmonių.

7. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas disponavo didelėmis pinigų sumomis.

8. Apeliantas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nevertino byloje pateiktos E. A. 2008 m. rugsėjo 8 d. valiutos pirkimo kvito dėl 27 878 Lt pirkimo kopijos. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu minėtas dokumentas būtų atitikęs įrodymams keliamus reikalavimus, faktas, kad 2008 m. rugsėjo 8 d. E. A. pirko valiutos už 27 878 Lt, nepatvirtina, kad jis nuo savo sąskaitos 2011 m. lapkričio 16 d. ar iki to laiko nuėmė 60 000 Lt sumą, kurią perdavė N. S. sumokėti ieškovei.

Atsiliepimų į E. A. apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma. Nors apeliacinės instancijos teismas nagrinėja tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau apeliacija yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir/ar pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Kolegija priima N. S. su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus, nes jie pateikti ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, kurie turėjo galimybę dėl jų išreikšti savo nuomonę (CPK 314 straipsnis).

Kolegija pažymi, kad sprendimas laikytinas teisėtu tik jeigu teismas, išspręsdamas bylą, ne tik teisingai taikė materialines teisės normas, bet ir nepažeidė proceso teisės reikalavimų, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir priemonėmis konstatuotas bylai reikšmingas aplinkybes.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 16 d. šalys, t. y. ieškovė I. T. ir atsakovas N. S., sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovas paskolino ieškovei 60 000,00 Lt, o ieškovė įsipareigojo grąžinti iki 2011 m. vasario 1 d. (t. 1, b. l. 14). 2010 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė atsakovui E. A. už 15 000 Lt pardavė 15/100 dalių jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (t. 1, b. l. 15-20). Ieškovė abiejų sandorių nepripažįsta, motyvuodama tuo, kad realiai pinigų nesiskolino, abiem atvejais jų negavo, sandoriai prieštarauja jos valiai ir įstatymams, sudaryti ją apgaunant bei dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Sprendimo dalis dėl pirkimo-pardavimo sandorio nemotyvuota.

Dėl ieškovės I. T. apeliacinio skundo dėl 2010 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties

Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl pripažinimo negaliojančia 2010 m. gruodžio 29 d. tarp ieškovės I. T. ir atsakovo E. A. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties, šios sprendimo dalies pakankamai nemotyvavo. Tačiau teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Be to, reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis jokiu būdu nereiškia, jog teismas privalo analizuoti ir pasisakyti dėl kiekvieno šalių išsakyto argumento. Kaip matyti iš bylos medžiagos, posėdžių metu teismas aiškinosi bylos aplinkybes dėl šio sandorio sudarymo, o sprendimą priėmė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą.

Sutiktina su apeliante, jog apylinkės teismas, nustatęs, jog I. T. buvo ištikęs insultas, ji gydėsi, tačiau dėl jos būklės įtakos sprendžiant ginčijamo sandorio klausimą, nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į ieškovės sveikatą apibūdinančius įrodymus (t. 1, b. l. 25-27, 94) ir pažymi, jog iš jų galima konstatuoti, jog 2008 m. balandžio mėnesį I. T. buvo ištikęs insultas, tačiau išrašant iš ligoninės, jos būklė buvo pagerėjusi, gyvenimo prognozė palanki. Duomenų apie tai, kad ji nesuprastų ar negalėtų vertinti vykstančių veiksmų, byloje pateikta nėra. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2011 m. gegužės 4 d. (t. 1, b. l. 3), tačiau jos sveikatos būklė, kaip galima spręsti iš įrašų pateiktuose medicininiuose dokumentuose, buvo analogiška prieš sandorių sudarymą buvusiai sveikatos būklei (t. 1, b. l. 94). Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, apeliantė aiškino, jog parduoti gyvenamojo namo dalį norėjo anūkas, tokias aplinkybes nurodžiusi ir apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ši namo dalis faktiškai ir buvo anūko T. G., ką nagrinėjant bylą apylinkės teisme taip pat buvo nurodžiusi I. T., (t. 1, b. l. 98), tačiau nuosavybė registruota I. T. vardu (t. 1, b. l. 127-128, 129-131). Atkreiptinas dėmesys į anūko T. G. parodymus, jog močiutės sveikata buvo vidutinė, jis pats nutarė parduoti butą už 11 000 -12 000 Lt, močiutei pasakė, kad dėl skolų, prašė jos leisti N. S. išsikirsti miško (t. 2, b. l. 99-100). Taigi, ir anūkui močiutės sveikatos būklė ginčo sandorių sudarymo metu nekėlė jokių abejonių. Todėl iš visų šių aplinkybių pagrįstai galima spręsti, jog I. T. suprato, kokį sandorį sudarė. Buvo atliekami tęstiniai veiksmai, o būtent, 2010 m. spalio 28 d. notarinėje kontoroje pasirašytais pareiškimais I. T. pranešė bendraturčiams N. D., S. K., A. K., J. Š., jog ruošiasi parduoti jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias 15/100 dalių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), už 15 000 Lt (t. 1, b. l. 104-113). Kadangi šie veiksmai buvo atliekami per notarą, spręstina apie tai, jog notarui I. T. sveikata ir jos valia parduoti namo dalį nekėlė abejonių. Ką beje, notaras patvirtino ir teismo posėdžio metu. Be to, prieš sudarant ginčo sandorį buvo kreiptasi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl sutikimo, jog I. T. perleistų nuomos teisę žemės sklypo prie naujajam savininkui perleidžiamo pastato (duomenys neskelbtini), ir tokį sutikimą 2010 m. gruodžio 27 d. gavo (t. 1, b. l. 134). Pažymėtina ir tai, jog atsakovui E. A. dalį namo pardavė už 15 000 Lt, t. y. už kainą, kokią buvo nurodžiusi ir namo bendraturčiams. Taigi atmestinas argumentas, jog namas buvo parduotas už per mažą kainą.

Nors apeliantė nurodė, jog pinigų negavo, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti jokių kitų patikimų, be T. G. parodymų, įrodymų nepateikė, o savo parašu notarinėje kontoroje sudarytoje ir patvirtintoje sutartyje patvirtino, jog pinigus gavo prieš pasirašant sutartį (t. 1, b. l. 16). Apeliantės nuomone, teismas nevertino VSDFV Kauno skyriaus pažymos apie E. A. draudžiamąsias pajamas per laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gegužės 4 d. bei Kauno apskrities VMI raštų ir jų priedų apie E. A. ir N. S. mokesčių deklaracijas. Tačiau kolegija sutinka su atsakovo E. A. atstovės nuomone, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovai neturėjo draudžiamųjų pajamų Lietuvos Respublikoje nereiškia, kad neturėjo pajamų kitose valstybėse (Norvegijoje), negalėjo jų sutaupyti, pasiskolinti, perduoti vienas kitam. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, jog pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 2010 m. gruodžio 29 d., tą pačia dieną į E. A. sąskaitą buvo pervesta 78 581 Lt, bei nuimta 70 000 Lt (t. 1, b. l. 31, 46), ką beje, atsiliepime į N. S. apeliacinį skundą nurodžiusi ir pati ieškovė (t. 3, b. l. 34).

Nors pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir nepasisakė dėl atsakovų N. S., E. A. paaiškinimų bei liudytojo T. G. parodymų, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovu N. S., jog teismas vertina tik tuos įrodymus pateiktus teismui, kurie yra svarbūs bylos išsprendimui iš esmės. Susipažinus su atsakovų N. S. ir E. A. paaiškinimais (t. 2. b. l. 61-63), kolegija nesutinka su apeliante, jog jų paaiškinimai visiškai nenuoseklūs. Priešingai tiek jų paaiškinimai, tiek liudytojo T. G. parodymai patvirtina, jog T. G. turėjo reikalų su policija, turėjo nesumokėtų baudų, o močiutė, anot T. G., pinigų neturėjo, o anūkui norėjo padėti.

Iš visų nurodytų aplinkybių ir aptartų bei įvertintų įrodymų, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, įvertinęs įrodymų visumą, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu priėmė teisingą sprendimą, todėl keisti šios sprendimo dalies apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl atsakovo N. S. apeliacinio skundo dėl 2010 m. lapkričio 16 d. sudarytos paskolos sutarties

Pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento tarp ieškovės I. T. ir atsakovo N. S. 2010 m. lapkričio 16 d. Kauno miesto 21-ojo notaro biuro notaro V. L. patvirtintą sutartį, registro Nr. 3994. Teismas savo išvadas, vadovaudamasis tikėtinumo taisykle, grindė minėta paskolos sutartimi, ieškovės paaiškinimu, liudytojo T. G. parodymais bei faktu, kad N. S. tokių pinigų sandorio sudarymo metu neturėjo.

Su tokiomis teismo išvadomis nesutinka apeliantas N. S., motyvuodamas tuo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą pagal tikėtinumo taisyklę, neteisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas bei netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos skirstant šalims įrodinėjimo pareigą, atsakovą įpareigojo įrodinėti, iš kokių šaltinių atsakovas gavo pinigus, o ieškovę atleido nuo įrodinėjimo pareigos, kad ši pinigų negavo.

Apeliantė I. T. prašo patikslinti sprendimo dalį pripažįstant negaliojančia nuo sudarymo momento ir nesudaryta 2010 m. lapkričio 16 d. tarp ieškovės I. T. ir atsakovo N. S. patvirtintą Kauno miesto 21-ojo notaro biuro notaro V. L. sutartį, registro Nr. 3994.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto N. S. argumentais dėl netinkamo įrodymų naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo.

Teisingai taikyti materialiosios teisės normas ir išspręsti šalių ginčą teismas gali tik tada, jeigu yra teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje bei tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga (įrodinėjimo našta) - tai būtinybė šaliai įrodyti aplinkybes, kurių neįrodžius jai gali atsirasti neigiamų padarinių.

Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005). Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, tačiau kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010; 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-145/2012; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2012).

Jeigu įrodoma, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia ir jos pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų – niekine arba nuginčijama). Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).

Taigi, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui faktas. Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad žodžio ,,pasiskolino“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011).

Atsižvelgiant į minėtą formuojamą kasacinio teismo praktiką, kolegija sprendžia, jog tai, kad pateiktoje teismui šalių pasirašytoje, notaro patvirtintoje paskolos sutartyje, kurios 1 punkte nurodyta, ne tik tai, kad I. T. pasiskolino iš N. S. 60 000 Lt, bet ir tai, kad ieškovė patvirtino, jog pinigus gavo, yra pakankamas pagrindas preziumuoti, jog sutartis buvo sudaryta ir pinigus ieškovė gavo. Taigi, pati sutartis yra ir pinigų perdavimą įrodantis dokumentas, patvirtintas abiejų sutarties šalių parašais.

Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 straipsnis); be to, teismas tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus bei sprendžia dėl jų pakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Atsižvelgdama į byloje atliktus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesinius veiksmus ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja byloje CPK 178-179, 185 straipsniuose išdėstytų įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių. Ieškovė, neigdama paskolos sudarymo ir pinigų gavimo faktus, turėjo nuginčyti paskolos sutarties sudarymo prezumpciją, tačiau jokių įrodymų savo reikalavimams pagrįsti nepateikė ir jos pasirašytos paskolos sutarties 1 punkte nurodyto pinigų gavimo fakto nepaneigė.

Ieškovė neįrodė ir aplinkybės, jog ji buvo suklydusi ar suklaidinta atsakovo, pasirašant paskolos sutartį, neva galvojusi, kad pasirašo sutikimą miško kirtimui 2000 Lt sumai, o apie paskolos sutartį sužinojo tik gavusi 2011 m. kovo 21 d. Kauno miesto apylinkės teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-7779-528/2011. Ieškovės nurodytus argumentus ir analogiškus teismo argumentus, kad ieškovė neturėjo pasiėmusi akinių, neperskaitė paskolos sutarties, nežinojo jos turinio, pinigų negavo, paneigia notaro V. L. pateiktas 2010 m. lapkričio 16 d. dieną tvirtinant ieškovės ir atsakovo pasirašytą paskolos sutartį padarytas vaizdo įrašas, peržiūrėtas teismo posėdžio metu bei nagrinėjant apeliacinį skundą. Vaizdo įraše aiškiai užfiksuota, kaip I. T. užsideda akinius, bendrauja su notaru, yra orientuota, rišliai, prasmingai atsakinėja į jo pateiktus klausimus. Ieškovė notarui patvirtino, kad sudaroma sutartimi skolinasi pinigus ir nurodo, jog skolinasi 60 000 Lt. Į notaro klausimą, ar gavo pinigus, ieškovė atsakė teigiamai, kad pinigus gavo namuose. Notaras perskaitė sutartį, paklausė, ar ieškovės vaikai žino apie skolinimosi faktą ir kaip ieškovė grąžins pasiskolintus pinigus, į ką ieškovė atsakė, kad vaikams ir bus, turi mišką ir atsiskaitys su kreditoriumi. Pažymėtina, kad notaras ne tik perskaitė visą paskolos sutartį, bet ir išaiškino kokia tvarka turi būti įformintas paskolos grąžinimo faktas. Taigi, paskolos sutartis yra oficialus rašytinis įrodymas, kuriuo patvirtintos aplinkybės pripažįstamos visiškai įrodytomis iki jos nebus paneigtos kitų įrodymų, išskyrus liudytojų parodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Apylinkės teismas, aplinkybę, kad pinigai I. T. nebuvo perduoti nustatė remdamasis jos vaikaičio T. G. parodymais, kurie yra prieštaringi (t. 2, b. l. 99-100). Kaip matyti iš ieškovės paaiškinimų, liudytojo T. G. parodymų, pinigai buvo reikalingi T. G., kadangi jis turėjo finansinių problemų, kilusių dėl jam taikytų administracinių nuobaudų (t. 2, b. l. 93-94). Jo žinomos nuobaudos siekia beveik 5000 Lt, todėl ieškovės paaiškinimai ir liudytojo parodymai, kad ji ketino pasirašyti įgaliojimą miško kirtimui už 2000 Lt, norėdama padėti vaikaičiui sumokėti skolas (baudas), skamba neįtikinamai, be to, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams - notaro patvirtintai paskolos sutarčiai, vaizdo įraše užfiksuotoms aplinkybėms. Taigi, atmestini ieškovės argumentai, jog ji apie sutartį nieko nežinojo, jos neskaitė, galvojo, jog pasirašo susitarimą dėl miško kirtimo 2000 Lt sumai, buvo suklaidinta ir nepagrįsta padaryta atitinkama apylinkės teismo išvada.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu N. S., kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog N. S. neturėjo 60 000 Lt, todėl negalėjo perduoti jų ieškovei. Kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (t. 1, b. l. 142) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos pažymomis apie atsakovų deklaruotas pajamas Lietuvoje (t. 1, b. l. 143-144) ir atsakovo E. A. sąskaitos „Swedbank“, AB išrašu laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. (t. 2, b. l. 46), tačiau nevertino atsakovo N. S. pateiktų išrašų iš Norvegijoje esančių bankų apie jo turėtas lėšas, iš kurių galima matyti, kad atsakovas N. S. turėjo ne vieną sąskaitą banke ir disponavo pakankamai didelėmis sumomis pinigų, išėmė grynais pinigais iš sąskaitos 6501.13.70084, esančios Nordea Bank Norge ASA, Lietuvoje esančių bankomatų nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. 28 600 Lt, į kitas sąskaitas pervedė – 85 000 Norvegijos kronų, iš sąskaitos Nr. 1202.28.42097 Norvegijos DnB NOR banko nuo 2010 m. spalio 29 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. dienos išėmė grynais pinigais iš Lietuvoje esančių bankomatų 7 500 Lt, pervedė į kitas sąskaitas – 20 000 Norvegijos kronų (t. 2, b. l. 19-30, 69-92). Teismas nevertino ir N. S. paaiškinimo, kad Norvegijoje uždirbtus pinigus jis siuntė ne tik E. A., bet ir savo motinai E. S.. Įvertinus visus šiuos įrodymus, taip pat su apeliaciniu skundu pateiktą N. S. finansinę atskaitomybę už 2010 m. (t. 2, b. l. 151-158), patvirtinančią, jog jis 2010 m. turėjo lėšų, vadovaujantis, tuo, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, tikimybių pusiausvyros principu, pagrįstai galima tikėti, kad N. S. turėjo galimybę 60 000 Lt paskolinti ieškovei. Ieškovės pateikti įrodymai, t. y. jos paaiškinimai, liudytojo T. G. parodymai, kuriems apylinkės teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią, nepatvirtina jos nurodytos aplinkybės, jog pinigų ji negavo.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į ieškovės sveikatą apibūdinančius įrodymus (t. 1, b. l. 25- 27, 94) ir pažymi, jog iš jų galima konstatuoti, jog 2008 m. balandžio mėnesį I. T. buvo ištikęs insultas, tačiau išrašant iš ligoninės, jos būklė buvo pagerėjusi, gyvenimo prognozė palanki. Duomenų apie tai, kad ji nesuprastų ar negalėtų vertinti vykstančių veiksmų, byloje pateikta nėra.

Todėl tenkintinas apelianto N. S. skundas - šioje dalyje teismo sprendimas keistinas, ieškovės reikalavimas atmestinas bei atsakovui iš ieškovės priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6, 9 punktai, 93 straipsnio 1 dalis): 300 Lt už advokato pagalbą (t. 2, b. l. 115), 361,50 Lt už vertėjo paslaugas (t. 2, b. l. 113, 117).

Dėl atsakovo E. A. apeliacinio skundo

Apelianto nuomone, nepagrįstai iš jo priteista solidariai su atsakovu N. S. 58 Lt notarui V. L. vaizdo įrašo laikmenos išlaidoms apmokėti, nes šis įrodymas nesusijęs su E. A. pareikštu reikalavimu, be to, nors teismas atmetė ieškovės reikalavimą jam dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau jo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti nepriteisė.

Teisėjų kolegija visiškai pritaria šiems apelianto argumentams, nes, kaip matyti iš vaizdo įrašo, jame užfiksuotos paskolos sutarties sudarymo aplinkybės, o apeliantas E. A. nėra šio sandorio šalimi, todėl negali būti atsakingas ir už bylinėjimosi išlaidas, susijusias su šiuo sandoriu.

Be to, atmetus ieškovės reikalavimą, atsakovui E. A. turėjo būti priteistos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jis 300 Lt buvo sumokėjęs už advokato teisinę pagalbą (t. 2, b. l. 116).

Patenkinus atsakovų N. S. ir E. A. apeliacinius skundus, jiems priteistinos iš ieškovės atsakovų patirtos išlaidos apeliaciniame procese (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis) bei valstybei – išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 96 straipsnis). Atsakovas N. S. už apeliacinį skundą sumokėjo 142 Lt žyminį mokestį ir 800 Lt už apeliacinio skundo surašymą (t. 2, b. l. 1147-150) bei 220 Lt – už dokumentų vertimą (t. 2, b. l. 151). E. A. už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 700 Lt (t. 3, b. l. 41, 43-44).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovės I. T. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovų N. S. ir E. A. apeliacinius skundus patenkinti – pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą.

Sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės I. T. reikalavimas dėl 2010 m. lapkričio 16 d. paskolos sutarties reg. Nr. 3994, sudarytos tarp ieškovės I. T. ir atsakovo N. S., pripažinimo negaliojančia, panaikinti ir šį reikalavimą atmesti.

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti, ją išdėstant taip: iš ieškovės I. T., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti atsakovui N. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Lt už advokato pagalbą ir 361,50 Lt už vertėjo paslaugas, iš viso 661,50 Lt.

Iš ieškovės I. T., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti atsakovui E. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Lt už advokato pagalbą.

Iš ieškovės I. T., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti notarui V. L. 58 Lt vaizdo įrašo laikmenos išlaidas.

Sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybei palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės I. T., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui N. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 1162 Lt išlaidų, patirtų apeliaciniame procese.

Priteisti iš ieškovės I. T., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui E. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 700 Lt išlaidų, patirtų apeliaciniame procese.

Priteisti iš ieškovės I. T., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 14 Lt apeliacinės instancijos teismo išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos sąskaitą banke Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas - 5660, mokėjimo paskirtis - „bylinėjimosi išlaidos“, ir nedelsiant po apmokėjimo pateikiant kvito ar mokėjimo pavedimo originalą pirmosios instancijos teismui.