Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Minibank“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Minibank“ pareiškimą skolininkui V. M. dėl teismo įsakymo išdavimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria CPK 435 straipsnio 2 dalies pagrindu atsisakyta priimti kreditorės UAB „Minibank“ pareiškimą skolininkui V. M. dėl teismo įsakymo išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kreditorė UAB „Minibank“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama priteisti iš skolininko V. M. 350 Eur skolą, 144,56 Eur palūkanas, 35 Eur komisinį mokestį, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo pareiškimo teismui padavimo dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas: 3 Eur žyminį mokestį ir 72,6 Eur už UAB „Ekonomistas“ teisines paslaugas. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti kreditorės UAB „Minibank“ pareiškimą, motyvuodama tuo, kad jis yra aiškiai nepagrįstas, nes negali būti patenkintas kreditorės UAB „Minibank“ reikalavimas priteisti jai išlaidas už teisines paslaugas. Kreditorė UAB „Minibank“ nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi grindžia tuo, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra kreditorės turėtos išlaidos už advokato suteiktas paslaugas, įstatymas neįpareigoja kreditorės pagrįsti reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

CPK 431 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjamos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 straipsnio 3 dalis, 435 straipsnio 3 dalis). Visgi pagal CPK 435 straipsnio 2 dalį teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 straipsnio 2 dalis).

CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnis 1 dalis). Įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), todėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimui priteisti CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015, 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nėra būtina, jog už advokato ar advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas byloje klientas advokatui ar advokato padėjėjui sumokėtų tiesiogiai, tam, kad šios išlaidos būtų pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu. Tais atvejais, kai iš kliento ir advokato ar advokato padėjėjo atstovavimo sutarties atsiranda kliento pareiga atsiskaityti su advokatu, advokatas gali nurodyti šią prievolę įvykdyti tarpininkui. Tačiau tokiu atveju tam, kad šios išlaidos būtų pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) kad advokatas ar advokato padėjėjas teisines paslaugas suteikė; 2) kad advokatui ar advokato padėjėjui, kad ir per tarpininką, buvo sumokėta. Kai už advokato ar advokato padėjėjo byloje suteiktas teisines paslaugas klientas sumoka tarpininkavimo įmonei pagal tarpininkavimo teikiant teisines paslaugas sutartį, ir nepateikiami įrodymai, pagrindžiantys tarpininko atsiskaitymą su advokatu, laikytina, kad mokėjimas atliktas tik pagal tarpininkavimo sutartį ir toks mokėjimas nelaikytinas atstovavimo išlaidomis CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Tarpininkavimas surandant klientui advokatą ar advokato padėjėją nėra laikytinas atstovavimu byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017). Toje pačioje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi, advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį, o pagrindas sumokėti už teisines paslaugas yra advokato išrašytas apskaitos dokumentas, kuris gali būti: grynųjų pinigų priėmimo kvitas; sąskaita už teisines paslaugas; PVM sąskaita faktūra (jeigu advokatas yra PVM mokėtojas); kiti apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir pan.) (CPK 88 straipsnio 2 dalis).

Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, kad kreditorė turėtoms 72,6 Eur išlaidoms už UAB „Ekonomistas“ teisines paslaugas pagrįsti pirmosios instancijos teismui pateikė UAB „Ekonomistas“ ir advokato G. Ž. pasirašytą 2017 m. kovo 16 d. paslaugų perdavimo–priėmimo aktą, išrašą iš UAB „Ekonomistas“ ir kreditorės UAB „Minibank“ 2015 m. liepos 1 d. sudarytos teisinių paslaugų teikimo sutarties, išrašą iš UAB „Ekonomistas“ ir advokatų kontoros „Ž. & Ž.“ 2015 m. liepos 15 d. sudarytos sutarties dėl teisinės pagalbos, kreditorės UAB „Minibank“ ir advokatų kontoros „Ž. & Ž.“ 2015 m. liepos 15 d. sudarytą atstovavimo sutartį, UAB „Ekonomistas“ 2017 m. sausio 6 d. kreditorei UAB „Minibank“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Serija EK Nr. 17-002, 2017 m. sausio 9 d. mokėjimo nurodymą Nr. 124, kuriuo kreditorė UAB „Minibank“ apmokėjo UAB „Ekonomistas“ jai išrašytą PVM sąskaitą faktūrą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su kreditorės argumentu, jog jos pateikti dokumentai patvirtina advokato suteiktos teisinės paslaugos kreditorei faktą, leidžia nustatyti patirtas išlaidas dėl konkrečios teisinės paslaugos ir suteikia pagrindą priteisti prašomas bylinėjimosi išlaidas. Iš 2017 m. sausio 9 d. mokėjimo nurodymo Nr. 124 matyti, kad pinigus kreditorė UAB „Minibank“ sumokėjo UAB „Ekonomistas“, o ne advokatui. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad kreditorė UAB „Minibank“ ar UAB „Ekonomistas“ sumokėjo advokatui už jo paslaugas. Byloje nesant įrodymų, jog kreditorei UAB „Minibank“ sumokėjus pinigus UAB „Ekonomistas“, pastaroji atsiskaitė su advokatu, apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog kreditorės UAB „Minibank“ atliktas 72,6 Eur mokėjimas UAB „Ekonomistas“ nelaikytinas atstovavimo išlaidomis CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Byloje taip pat nėra duomenų, kad advokatas kreditorei UAB „Minibank“ ar UAB „Ekonomistas“ pateikė kokį nors apskaitos dokumentą, sudarantį pagrindą sumokėti už jo teisines paslaugas. Nesant advokato pateiktų duomenų dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydžio, nėra ir pagrindo priteisti išlaidas už byloje suteiktas teisines paslaugas.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl galimybės priteisti kreditorei bylinėjimosi išlaidas nebuvimo, rėmėsi aktualia kasacinio teismo praktika, įvardijo konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, kurioje ji suformuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017). Dėl šios priežasties kreditorė UAB „Minibank“ nepagrįstai akcentuoja kasacinio teismo išaiškinimą, suformuluotą civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015 dėl atstovavimo išlaidų priteisimo galimybės, kai už teisines paslaugas atsiskaityta per tarpininką, kadangi jis nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas. Pažymėtina, kad pagal CPK 4 straipsnį vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis formuoja vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 33 straipsnio 2, 4 dalys). Remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo vadovautis ir atskirajame skunde nurodytomis Klaipėdos miesto apylinkės teismo, Klaipėdos apygardos teismo nutartimis bei atsižvelgti į jose pateiktus išaiškinimus.

Teismo įsakymas išduodamas dėl visų reiškiamų reikalavimų (CPK 436 straipsnio 2 dalies 6–8 punktai), todėl jei bent vieno iš jų tenkinimas pažeidžia teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą, teisėtai vertino reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas pagrįstumą ir, nustatęs, jog šis kreditorės UAB „Minibank“ reikalavimas yra nepagrįstas, atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl aiškaus jo nepagrįstumo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, kreditorė UAB „Minibank“ atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina.

Kreditorė UAB „Minibank“ nurodė prie atskirojo skundo pridedanti 2017 m. kovo 30 d. mokėjimo nurodymą, tačiau jo nepridėjo, todėl šio dokumento priėmimo klausimas nespręstinas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.