Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Faustos Vitkienės ir Agnės Stankevičienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

5. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 8 d. Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėją D. P. išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

6.1. Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 18 d. d. pateikė prašymą Nr. 2208-LLG-6383 Migracijos departamentui išduoti jam leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal UTPĮ 44¹ straipsnio nuostatas).

7. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi ir 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2024 m. vasario 8 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusiją, Sprendimą pavedant vykdyti VSAT, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui.

8. Pareiškėjas nesutikdamas su minėtu Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.

9. UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.

Sutinkamai su UTPĮ 127 straipsnio 5 dalimi, sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu priima Migracijos departamentas.

Aplinkybės, į kurias turi būti atsižvelgiama išsiunčiant užsienietį iš Lietuvos Respublikos, nurodytos UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje, t. y. atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

UTPĮ 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (UTPĮ 130 straipsnio 2 dalis).

10. UTPĮ 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD <...>.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020, yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą priimtą byloje Üner prieš Nyderlandus; ir kt.).

LVAT praktikoje pabrėžiama, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023; ir kt.).

Be to, EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą priimtą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). EŽTT taip pat yra nurodęs, jog užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą priimtą byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

12. Kaip matyti iš bylos, atsakovas priimdamas skundžiamą Sprendimą, be kita ko, rėmėsi VSD Išvada, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas 2017–2021 m. dirbdamas Rusijos Federacijos įmonėje (duomenys neskelbtini), kuri yra Rusijos Federacijos banko (duomenys neskelbtini) dukterinė įmonė, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

13. Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamento Sprendimas priimtas netinkamai pritaikius ir pažeidus UTPĮ normas, nenustačius objektyvaus jų taikymo faktinio pagrindo, remiantis vien tik VSD spėjimais ir prielaidomis paremtu vertinimu. Teigia, jog VSD Išvada negalėjo būti pakankamas ir objektyvus pagrindas priimti Sprendimą.

Tačiau teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka. Kaip matyti iš bylos, Migracijos departamentas vertino duomenų visumą.

Pažymėtina, kad įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Tad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Minėta, kad pagal teismų praktiką tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Teisėjų kolegijos nuomone, Sprendime padaryta išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui šiuos reikalavimus atitinka. Tad, pareiškėjo skundo argumentai, kad atsakovo priimtas Sprendimas yra paremtas tik VSD spėjimais ir prielaidomis, yra nepagrįsti. Be to, reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Minėta, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus.

15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Rusijos Federacijos režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusijos Federacija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo Sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Pabrėžtina, kad (duomenys neskelbtini) dar 2014 m. yra Europos Sąjungos sankcionuota įmonė. Tuo tarpu pareiškėjas dirbo jos dukterinėje įmonėje (duomenys neskelbtini), kuri yra didelė Rusijos Federacijos finansų įstaiga. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas bendrovėje buvo IT sistemų plėtros krypties vadovas, iš bendrovės (duomenys neskelbtini) išėjo likus daugiau nei pusmečiui iki Rusijos invazijos Ukrainoje, t. y., 2021 m. birželio mėn. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, jog pareiškėjas iš bendrovės išėjo 2021 m., tik patvirtina jo grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Kadangi darbo santykiai nutraukti neseniai, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijos Federacijos valdžiai lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

16. Teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento pozicija, kad pareiškėjo grėsmes Lietuvos valstybės saugumui nepaneigia ir pareiškėjo prie skundo pridėtos nuotraukos (kurias į socialinį tinklą „Instagram“ įkėlė pareiškėjo sutuoktinė), parama Ukrainai ir pan., kadangi šie duomenis yra susiję su tik su pareiškėjo sutuoktine. Prie skundo pridėti kelionių bilietai ir pinigų pervedimas (https://raiseforukraine.org/) taip pat nepaneigia pareiškėjo grėsmės Lietuvos valstybės saugumui; šie duomenys iš esmės neturi jokio ryšio su nagrinėjama byla. Aplinkybės, jog pareiškėjas atsakydamas į Migracijos departamento klausimyno 10 klausimą (Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmas Ukrainos teritorijoje ?), pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje, o atsakydamas į 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas ? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai) pažymėjo, jog Krymas priklauso Ukrainai, savaime nepaneigia pareiškėjo grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, kadangi pareiškėjo grėsmė nacionaliniam saugumui kyla ne dėl jo pažiūrų, o dėl jo ryšio su Rusijos Federacijos valdžia. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pareiškėjo nurodytos aplinkybės niekaip nepaneigia jo grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.

17. Be kita ko, pareiškėjo grėsmė Lietuvos valstybės saugumui įrodyta ir teismo konstatuota administracinėje byloje eI2-6877-473/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00472-2024-4).

18. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime nurodyta, kad asmens, siekiančio vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiame ūkio sektoriuje, ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams tam tikrame ūkio sektoriuje.

19. Pareiškėjo manymu, skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas, nes Migracijos departamentas neįvertino ar nėra UTPĮ 130 straipsnyje nustatytų aplinkybių. Pareiškėjo įsitikinimu, jog Sprendime nenustatyta UTPĮ 130 straipsnyje nurodytų priežasčių yra tik formalus išrašas apie tariamai atliktą aplinkybių vertinimą.

Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais pareiškėjo teiginiais. Pažymėtina, kad pagal VSAT duomenis, pareiškėjas nuo 2019 m. balandžio mėn. iki šiol Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš viso kirto 7 kartus, o nuo leidimo laikinai gyventi atsiėmimo dienos (2022 m. spalio 19 d.) – 6 kartus. Pareiškėjo sutuoktinė Y. K. ir jų ir nepilnametis vaikas I. P. nuo 2022 m. rugpjūčio mėn. iki šiol Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirto 7 kartus, o nuo leidimų laikinai gyventi atsiėmimo dienos (2022 m. spalio 26 d.) – 6 kartus. Kaip matyti, pareiškėjas nuo karo Ukrainoje pradžios ne kartą vyko į Rusijos Federaciją. Tad, teisėjų kolegijos vertinimu, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo teiginiai, kad Rusijos Federacijoje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Taigi, Migracijos departamentas Sprendime nenustatydamas UTPĮ 130 straipsnyje nurodytų aplinkybių padarė pagrįstą išvadą.

Tokie pareiškėjo teiginiai yra akivaizdžiai deklaratyvūs, tad jie atmestini kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 1V-329 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarko aprašo patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija nuo 2023 m. rugpjūčio 10 d.) 10.3¹ papunktį, užsienietis asmeniškai, <...> užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Migracijos departamentą, o jeigu prašymas išduoti leidimą bus teikiamas per išorės paslaugų teikėją – per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į išorės paslaugų teikėją, ir užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka VSD patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (-as) (šis papunktis taikomas, kai užsienietis asmeniškai atvyksta į Migracijos departamentą). Taigi, kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, Migracijos departamento klausimynas pateikiamas užpildyti ne tik Rusijos Federacijos piliečiams, o visiems užsieniečiams, kurie teikia prašymą išduoti ir (ar) pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

21. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad atsakovas skundžiamame Sprendime taip pat įvertino pareiškėjo šeimyninius, ekonominius ir socialinius ryšius. Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė Y. K. ir jų nepilnametis sūnus I. P., kuriems 2022 m. spalio 19 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimus išduoti leidimus laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (šeimos narys), t. y. pareiškėjo šeimos nariai yra tiesioginiu priklausomybės ryšiu susiję su pareiškėjo teisiniu statusu Lietuvos Respublikoje; panaikinus leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, UTPĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu panaikinami leidimai laikinai gyventi pareiškėjo sutuoktinei ir jų nepilnamečiui sūnui. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas šiuo metu dirba UAB (duomenys neskelbtini). Taigi, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento padaryta išvada, jog pareiškėją su Lietuva iš esmės sieja tik socialiniai ir ekonominiai ryšiai, kurie nenusveria jo grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas vertino ne tik VSD Išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius. Taip pat atsakovas priimdamas Sprendimą atsižvelgė ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Sprendimas atitinka motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus.

23. Apibendrinant konstatuotina, kad nėra jokio pagrindo panaikinti skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas; tad pareiškėjo skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, UTPĮ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

24. Proceso šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą, priimtą Van de Hurk prieš Olandiją byloje; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą, priimtą Helle prieš Suomiją byloje; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

25. Pareiškėjas skunde prašo jam priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

26. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjo skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tad jis neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitos proceso šalys įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. P. skundą dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.