Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei A. M. ir jos atstovei advokatei E. G., trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, atstovei L. S., neatvykus atsakovo VĮ Turto bankas atstovui, gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ Turto banko, dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir palikimo priėmimo fakto nustatymo; tretieji asmenys: Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM ir notaras V. Ž..

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė ieškiniu prašė 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji priėmė palikimą, atsiradusį po dėdės V, P. M., gim. (duomenys neskelbtini), mirties (duomenys neskelbtini), faktiškai pradėdamas jį valdyti; 2) pripažinti negaliojančiu 2019-08-07 palikimo perėjimo valstybei liudijimą, išduotą į po V. P. M., turtą.

Motyvuojamoji dalis

Pagal LR CK 5.50 straipsnio 2 dalį, 5.51 straipsnį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Nors asmens valia, pradėjus faktiškai valdyti paveldėtą turtą, nėra išreiškiama oficialia forma, paduodant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ar pan., tačiau toks palikimo priėmimo būdas sukuria tokius pat teisinius padarinius, kaip ir pasinaudojus kitu įstatyme nustatytu palikimo priėmimo būdu - asmuo laikomas priėmusiu palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-13 nutartis civilinėje byloje J. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-78- 248/2016; 201 l-l 0-11 nutartis civilinėje byloje S. V. W. v. R. E. S., kt., bylos Nr. 3K-3-3 81/2011; kt.; 2016-03-10 nutartis civilinėje byloje D. B. v. R.B., kt., Nr. 3K-3-147-687/2016).

Iš byloje šiuo melu esančių kitų įrodymų ir pareiškėjos pareiškimo teiginių yra akivaizdu, kad ji žinojo apie savo dėdės mirtį, tačiau per įstatyme nustatytą terminą neatliko aktyvių veiksmų dėl pareiškime nurodyto turto, todėl nėra pagrindo teigti, jog ji buvo aktyvi, o valstybei palikimo perėjimo liudijimas buvo išduotas neteisėtai. Šiuo atveju A. M. nepriėmus ir neįregistravus palikimo per LR CK nustatytus terminus, VĮ Turto bankas pagrįstai vykdė mirusiosios turto valstybei paveldėjimo procedūrą ir Šiaulių m. 1-ojo notarų biuro notaras teisėtai 2019-08-07 palikimo perėjimo valstybei liudijimą išdavė valstybei, atstovaujamai VĮ Turto banko (Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Visuma aptartų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad ieškovės ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas laikantis paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, todėl pagrindo notaro veiksmus, išduodant 2019-08-07 paveldėjimo teisės liudijimą, pripažinti neteisėtais nėra. VĮ Turto bankas, kaip valstybės institucija, kuriai teisės aktai nustato pareigą vykdyti valstybės paveldėto nekilnojamojo turto, iškaitant ir jam priskirtus žemės sklypus ir akcijų perėmimą, įvertinimą ir apskaitą pagal Taisyklių nuostatas (Taisyklių 10⁵ punktas), neatliko jokių prieštaraujančių teisės aktams veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti ieškovės interesus.

Ši civilinė byla bus vedama ne per advokatą.

Vadovaudamasi išdėstytais faktais; jų juridiniu vertinimu, VĮ Turto bankas teismo prašo:

2) civilinę bylą Nr. e2-12701-772/2019 nagrinėti VĮ Turto banko atstovui nedalyvaujant ir atsiųsti neįsiteisėjusio teismo sprendimo kopija kai ši byla bus išspręsta iš esmės.

Trečiasis asmuo Šiaulių m. 1 - ojo notarų biuro notaras V. Ž. savo nuomonės dėl ieškovės ieškinio reikalavimų atsakovui nepateikė. Šis asmuo buvo tinkamai informuotas apie bylos vietą, datą ir laiką, tačiau į teismo posėdį neatvyko. Teismas išklausęs bylos dalyvių nuomonę nusprendė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (CPK 247 str. 1 d.).

Pažymime, kad su ieškinio reikalavimais nesutinkame.

Dėl bylos esmės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš : 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai - įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis - tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. ir kt. v. E. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-468/2009).

Kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų, už V. P. M. nuosavybės teise valdyto buto išlaikymą yra susidarę ženklios skolos, o tai leidžia manyti, kad niekas po V.o P. M. mirties nebuvo prisiėmęs buto išlaikymo išlaidų.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad V. P. M. palikimo priėmimo faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti Ieškovė neįrodė, todėl šis ieškinio reikalavimas negali būti tenkinamas.

Nesutiktina su ieškovės teiginiu, kad valstybei atstovaujanti institucija ir notaras turėjo išsiaiškinti, kad ieškovė yra penktos eilės įpėdinė. Toks platus palikėjo giminystės ryšių nagrinėjimo, kuris yra neįmanomas nenaudojant asmens duomenų, kurių panaudojimui nei valstybės institucijos, nei notaras neturi realaus teisinio pagrindo, reikalavimas negalėtų būti laikomas pagrįstu, todėl toks reikalavimas ir nėra nustatytas.

VMI prie FM vertinimu, palikimo perėjimo valstybei liudijimo neteisėtumas šioje byloje taip pat yra neįrodytas.

Dėl bylos šalių.

Vadovaujantis Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, faktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėmis, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 634, valstybei paveldint statinius, valstybei atstovauja VĮ Turto bankas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu.

Vertinant ieškiniu pareikštus reikalavimus, šioje byloje tinkamu atsakovu yra Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto bankas, todėl VMI prie FM procesinė padėtis turėtų būti pakeista iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens.

1. Pakeisti VMI prie FM procesinę padėtį iš atsakovo į trečiąjį suinteresuotą asmenį;

2. Ieškovės A. M. ieškinio reikalavimų netenkinti.

Byla nebus vedama per advokatą.

Ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai.

Nors ieškovė su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymo (pagrindinis reikalavimas), tačiau tokiu atveju šalių ginčas nagrinėtinas pagal ypatingosios teisenos normas. Tokia teismo išvada siejasi su CPK 443 str. 7 dalies nuostata, kuomet tokių bylų nagrinėjime kilus ginčui dėl teisės, jos vis tiek yra nagrinėjamos pagal ypatingosios teisės nuostatas.

Byloje tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs su paveldėjimo teisės nuostatų taikymu, atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Pirmiausia, pažymėtina, kad šalys skirtingai aiškiną CK 5. 50 str. nuostatas galiojusias iki 2015-07-08, kurios susijusios palikimo priėmimu. Antra, šalių santykiams taikytinos ir CK 5. 67 str. nuostatos numatančios paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo terminą. Trečia, teismas vertindamas šalių argumentus dėl CK 5.62 str. nuostatų taikymo, remiasi ir CK 1. 9 str. įtvirtintais šio kodekso normų aiškinimo principais. Be to teismas įvertindamas šalių ginčo teisinius argumentus žemiau pasisako ir apie ankstesnę notarinę praktiką.

Velionis V. P. M. iki mirties testamento nebuvo sudaręs (60 b. l.). Atsiradus palikimui jį priimti yra kviečiami įpėdiniai pagal įstatymą (CK 5. 5 str. 1 d.). Kadangi tokia ieškovė yra laikytina įpėdine į atsiradusi velionio V. P. M. palikimą, todėl ji irgi įgijo teisę atsižvelgiant į jos eilę priimti palikimą pagal įstatymą (CK 5.11 str. 1 d. 5 p.).

Palikimo perėjimas valstybei yra specifinis paveldėjimo teisės institutas, nes palikimas pereina specialiam subjektui - viešajam juridiniam asmeniui (valstybei). Remiantis LR CK 5.62 str. 1 dalimi, paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu:

1) turtas testamentu paliktas valstybei;

2) palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą;

3) nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo;

4) iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė.

Visais šiais atvejais palikimas pagal paveldėjimo teisės normas pereina tiesiogiai valstybei. Valstybė paveldi pagal įstatymą ir negali atsisakyti, nepriimti palikimo.

Iš teismui pateiktos pas notarą užvestos paveldėjimo bylos seka, kad ieškovė per įstatymo nustatytą terminą nesikreipė į notarą išreikšdama valią priimti dėdės palikimą. Pastebėtina, kad minėtoje byloje nėra duomenų ir apie galimus įpėdinius į dėdės palikimą, kurie yra nurodyti VĮ Registrų centras gyventojų registre (19-20 b. l.).

Bylos rašytiniais įrodymais, ieškovės paaiškinimais, liudytojų A. M., P. M. ir V. M. parodymais, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini)mirė ieškovės dėdė iš tėvo pusės V. P. M. (9 b. l.). Po V. P. M. mirties liko paveldimas turtas – dviejų kambarių butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: Šiauliai, (duomenys neskelbtini), (10-11 b. l.). Kaip jau teismas yra nurodęs ieškovė per įstatymo nustatytą 3 mėnesių terminą į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Turto banke 2019 m. balandžio 25 d. buvo gauti duomenys iš mokesčių administravimo sistemos su informacija apie nepriimtą mirusio V. P. M. palikimą (64-65, 75 b. l.). Dėl to atsakovas TB 2019-07-09 pateikė prašymą Šiaulių m. 1 - ojo notarų biuro notarui V. Ž. dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimo (72-73 b. l.). Šiaulių m. 1 - ojo notarų biuro notaras V. Ž. 2019-08-07 išdavė Palikimo perėjimo valstybei liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo patvirtino, kad V. P. M. turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (82-83 b. l.).

Dėl palikimo priėmimo, pradėjus turtą faktiškai valdyti

Mirus palikėjui, įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Pažymėtina, kad palikimo atsiradimo faktas savaime nuosavybės teisės į palikimą įpėdiniui nesukuria. Įpėdinis, norėdamas įgyti palikimą, turi jį priimti. Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią perimti palikėjo teises ir pareigas. Įpėdinio valia priimti palikimą turi būti išreiškiama įstatymo nustatytais būdais ir terminais. Įstatymas įtvirtina du palikimo priėmimo būdus: įpėdinis paduoda palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo arba pradeda faktiškai valdyti paveldėtą turtą (CK 5.50 str. 2 d.). Šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 str. 3 d.). Pažymėtina, kad nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldėtą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais, t. y. asmuo laikomas priėmusiu palikimą.

Palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus jį valdyti, būdas įtvirtintas CK 5.50 str. 2 d., 5.51 str. 1 d. Pagal nuosekliai šių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimu formuojamą kasacinio teismo praktiką, priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad jis palikimą priėmė ir išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku. Nors tokiu atveju asmens valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais. Teismų praktikoje laikoma, kad palikimo priėmimu, pradedant faktiškai jį valdyti, paprastai suprantami aktyvūs įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės (patalpų remontas, gyvulių priežiūra, sklypo įdirbimas, mokesčių mokėjimas, patalpų išnuomojimas, buto nuomos mokesčio ėmimas iš nuomininkų, gyvenimas name ir t. t.). Ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia jo valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais, t. y. ar įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, sprendžia teismas, nustatęs ir įvertinęs konkrečios situacijos aplinkybes, jų visumą – šalių paaiškinimus, kitus byloje esančius įrodymus, atsižvelgęs į turto, sudarančio palikimą, pobūdį ir įpėdinio elgesį su šiuo turtu tiek palikimo atsiradimo momentu, tiek ir po to.

Ieškovė savo paaiškinimais, rašytiniais duomenimis apie deklaruotą gyvenamąją vietą, liudytojų parodymais įrodinėjo, kad ji per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą faktiškai atliko palikimo priėmimo veiksmus, t. y. po dėdės V. P. M. mirties apie tai gavusi informaciją pirmiausia, jau 2018 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje, atsižvelgiant į jos sveikatos būklę, kuomet ji apsilankė paskutinėje velionio gyvenamojoje vietoje. Po to 2018 m. spalio mėnesio pabaigoje patekusi į butą adresu Šiauliai, (duomenys neskelbtini), ėmėsi ir tvarkymo darbų, nes turėjo buto raktą, dar dėdei esant gyvam. Tuo pat metu buvo susitikusi ir su gyvenamojo namo bendrijos pirmininke, kur yra paveldimas butas. Paveldimame bute ieškovė lankėsi kartu su buvusiu sutuoktiniu. Ieškovė apie esamas palikėjo skolas informaciją gavo iš gyvenamojo namo bendrijos pirmininkės ir pagal savo finansines galimybes pradėjo jas apmokėti. Anksčiau gauti informacijos dėl esamų palikėjo skolų negalėjo dėl asmens duomenų apsaugos, tačiau mano, jog rūpinosi į palikimo sudėtį patenkančio turto išsaugojimu ir išlaikymu, nors ir pavėluotai, tačiau pradėjo mokėti skolas ir visiškai sutvarkė dėdės butą. Dėl dėdės palikimo priėmimo į vietos notarą nesikreipė, nes nežinojo, kad turi tai padaryti per konkretų laiką.

Teismas daro išvadą, jog ieškovė pagrindė savo reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes, dar dėdei esant gyvam turėjo jo buto raktą (buvo teisėta buto valdytoja), o sužinojusi apie dėdės mirtį ėmėsi ir buto sutvarkymo darbų, tai yra rūpinosi esamos nuosavybės išsaugojimu. Aplinkybes, kad ieškovė atliko minėtus veiksmus, patvirtina ir foto nuotraukos, pinigų sumokėjimo kvitai bei susitarimas su paslaugų teikėju dėl buto valymo darbų. Nors vėliau ieškovė ir nebepateko į minėtą butą, kadangi jį perėmė VĮ Turto bankas pagal 2019 m. rugpjūčio 7 d. turto apžiūros aktą ir tą pačią dieną išduotą Palikimo perėjimo valstybei liudijimą atsakovas bei pakeitė durų spyną (37-42 b. l.), tačiau šį aplinkybė nelaikytina jos, kaip teisėtos buto valdytojos atsisakymu į paveldimą turtą. Kaip jau teismas yra nurodęs, po palikėjo mirties tik ieškovė, o ne atsakovas iki 2019-08-07 buvo teisėta paveldimo turto valdytoja (CK 4.23 str. 2 d., 4.26 str. 2 d.). Šios teisės normos siejamos ne tik su valdymo sąžiningumu, bet ir su teisėtumo prezumpcija. Tai leidžia teismui konstatuoti, kad gyvenamąją patalpą, esančią Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), priklausiusią V. P. M. po pastarojo mirties, pirmiausia tik ieškovė valdė kaip savo, o ne vėliau pradėjęs šį daiktą valdyti atsakovas. Atsakovas norėdamas paimti ginčo daiktą, faktiškai valdomą kito asmens, neįrodė pastarojo faktinio valdymo neteisėtumo. Tą jis galėjo padaryti tik teisminės gynybos priemonėmis, bet ne savavališkai užvaldydamas nekilnojamąjį daiktą (CK 4.34 str.). Todėl ieškovės valdymo faktas turi būti ginamas. Pastebėtina, kad velionis buvo paveldėjęs savo sutuoktinės irgi įgytą paveldėjimo keliu nekilnojamąjį daiktą (10-11 b. l.).

Be to velioniui V. P. M. esant nestabilios psichinės būklės ir mirus gydymo įstaigoje, o ne bute, jis buvo palaidotas artimiesiems nežinant. CK. 5.51 str. 1 d. numato, kad įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmiausia, ieškovė priėmė mirusio dėdės V. P. M. palikimą, gavusi informaciją apie jo mirtį ir faktiškai pradėdama jį valdyti.

Kiekvienos žemesnės eilės įpėdiniai paveldi tik jeigu nėra aukštesnės eilės įpėdinių, jie atsisakė palikimo, nepriėmė palikimo per įstatymo nustatytą terminą jį priimti, neturi teisės paveldėti pagal CK 5.6 straipsnį arba palikėjas testamentu atėmė iš jų paveldėjimo teisę. Kadangi atsakovas nepaneigė, jog ieškovė nėra faktiniu valdymu priėmusi dėdės palikimo, todėl ieškovė būdama 5 eilės įpėdine pagal įstatymą ir išreiškusi savo teisę į velionio dėdės palikimą, pripažintina jį priėmusia.

Nors įstatymo leidėjas 2015-07-08 nauja redakcija išdėstė CK 5. 50 str. 3 d. nuostatas, tačiau jų esmė liko tokia pat, tai yra kiekvienas iš pretendentų į palikimą gali atlikti nuo jo atsiradimo dienos veiksmus per 3 mėnesių terminą, tačiau teisinės pasekmės atsiranda tik jeigu pirmesnės eilės įpėdinio pagal įstatymą ar pagal testamentą nepriėmė palikimo. Ankstesnė šios dalies redakcija galiojusi iki 2015-07-08 numatė, kad įpėdiniai palikimą gali priimti palikimą eilės tvarka per 3 mėnesius.

Kaip jau teismas anksčiau yra nurodęs CK 5. 50 straipsnio 3 dalyje nustatytas trijų mėne­sių terminas palikimui priimti. CK 5. 50 straipsnio 2 dalyje nurodyti veiksmai turi būti atlikti per tris mėnesius. Trijų mėnesių termino eiga pagal CK 1.118 straipsnį prasideda kitą dieną po to, kai atsirado palikimas. Palikimo priėmimo veiksmai turi būti atlikti atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną (CK 1.119 str. 2 d.). Jeigu paskutinė termino diena yra ne darbo diena, tai šiuos veiksmus galima atlikti kitą po jos einančią darbo dieną (CK 1.121 str. 2 d.).

CK 5. 50 straipsnio 4 dalyje galiojusioje iki 2017-07-08 buvo nurodyta, kad paveldėjimo teisė atsiranda tik tuo atveju, jeigu kiti įpėdiniai palikimo nepriima. Kaip jau teismas yra nurodęs, įstatymo leidėjui panaikinus nurodyta teisės normą, kai kurios jos nuostatos buvo perkeltos į CK 5. 50 str. 3 d., kuri galioja nuo 2015-07-08.

Atskirai pažymėtina, kad notarinė praktika dėl įpėdinio teisės pateikti prašymą palikimui priimti nebuvo vienoda, faktiškai egzistavo dvi nuomonės.

Viena nuomonė - pirmos eilės įpėdiniai palikimą turi priimti per tris mėnesius nuo palikėjo mirties dienos, o antros eilės įpėdiniams teisė priimti palikimą atsiranda tik po to, kai palikimo nepriėmė pirmos eilės įpėdiniai, t. y. praėjus trims mėnesiams po palikėjo mirties. Kiekviena vėlesnė įpėdinių eilė turi išlaukti tą laiką, kuris skirtas priimti palikimą ankstesnei eilei, ir tik tada per tris mėnesius priimti palikimą. Taigi visais atvejais ketvirtos eilės įpėdinis palikimą gali priimti ne anksčiau kaip praėjus devyniems mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, o liudijimą gali gauti praėjus 12 mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos.

Kita nuomonė - visi įpėdiniai, pretenduojantys į palikimą, nepriklausomai nuo paveldėjimo būdo (pagal įstatymą ar pagal testamentą), įpėdinių eilės ir kitų aplinkybių, pareiškimą apie palikimo priėmimą /sutikimą priimti palikimą palikimo atsiradimo vietos notarui turi pateikti per tris mėnesius nuo palikėjo mirties dienos, siekiant nepažeisti įpėdinių, paveldimo turto bendraturčių, kreditorių, valstybės bei kitų trečiųjų asmenų interesų.

Tik įsigaliojus Civiliniam kodeksui, dauguma notarų laikėsi pirmosios nuomonės. Po to gerokai vėliau Notarų rūmų prezidiumas siūlė notarams keisti jų praktiką ta linkme, kad terminas palikimui priimti yra trys mėnesiai ir visi įpėdiniai savo valią turi pareikšti per šį terminą. Šios taisyklės išimtis - CK 5.58 straipsnis, kuriame reglamentuojama paveldėjimo transmisija.

Nagrinėjamoje byloje svarbu tai, kad 5 eilės įpėdinis paveldėjimo teisės niekada neatsisakė. Be to pagal bylos duomenis nustatyta, kad ieškovė būtent yra tas įpėdinis, kuris faktinių valdymu išreiškė savo teisę į velionio dėdės palikimą ir būsima įpėdinė po palikėjo mirties teisėtai valdė atsiradusį palikimą. Ginčo atveju susiklosčiusi teisinė situacija leidžia teismui daryti išvadą, kad teisėtų po V. P. M. mirties atsiradusio palikimo įpėdiniu laikytina būtent ieškovė, o ne atsakovas. Pastebėtina, kad CK 5. 51 straipsnis įtvirtina prezumpciją, kas nagrinėjamos bylos atveju irgi yra labai svarbu.

Dėl reikalavimo panaikinti palikimo perėjimo valstybei liudijimą

Taip pat ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančiu Palikimo perėjimo valstybei liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini).

Kaip jau teismas yra nurodęs valstybei paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina tik tokiais atvejais, kai yra paliktas valstybei testamentu, palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo arba iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (CK 5.62 straipsnio 1 dalis). Ši įstatymo norma yra imperatyvaus pobūdžio, nes joje nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kai paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Kaip minėta, vienas iš palikimo priėmimo būdų - kai nustatoma, kad įpėdinis pradeda faktiškai valdyti paveldimą turtą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Priimdamas palikimą šiuo būdu, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė A. M. įstatymo nustatytu terminu priėmė palikėjo V. P. M. palikimą, pradėdamas turtą faktiškai valdyti (CK 5.50 straipsnio 2 dalis, 5.51 straipsnis). Todėl laikytina, kad V. P. M. turtas negalėjo pereiti valstybei paveldėjimo teise CK 5.62 str. 1 d. nurodytu pagrindu, nes jau iki tol buvo valdomas ieškovės, o atsakovo VĮ Turto banko 2019-07-09 pateiktas prašymas notarui dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimo, kaip vienašalis sandoris (CK 1.63 str. 1-2 d.), irgi laikytinas prieštaraujančiu imperatyviai CK 5.62 str. 1 d. nuostatai, todėl negalioja ab initio CK 1.80 str. 1 d. numatytu pagrindu. Atitinkamai negalioja ir šio vienašalio sandorio pagrindu Šiaulių m. 1 - ojo notarų biuro notaro V. Ž. atsakovui išduotas Palikimo perėjimo valstybei liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) (CK 5.2 straipsnio 3 dalis, 5.8 straipsnis, 5.62 straipsnio 1 dalis).

Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 str. 2 d.). Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad butas, esantis Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), į Valstybės valdymą perėjo neteisėtai, todėl taikytina restituciją ieškovei grąžinant ginčo butą.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas VĮ „Turto bankas“ atsiliepime į ieškovės ieškinį nenurodė, kad teismui panaikinus Palikimo perėjimo valstybei liudijimą, ieškovė turėtų atlyginti ir valstybės, atstovaujamos VĮ „Turto bankas“, patirtas bei apmokėtas išlaidas, susijusias su palikėjo V. P. M. turtu, ir atsakovas nepareiškė kaip savarankiško reikalavimo dėl tokių išlaidų priteisimo iš ieškovės (CPK 443 straipsnio 7 dalis), todėl teismas dėl jų priteisimo šioje byloje nepasisako.

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Atskirai pažymėtina, kad tuo tarpu įrodinėjimą teismuose įtvirtinančio teisės akto – LR CPK 177 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties kodekso 177 str. 2 d. nustatyta, kad šie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais <...>. Pagal LR CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai, nes priešingu atveju ieškovei nereikėtų kreiptis į teismą (LR CPK 445 str.).

Pažymėtina, kad leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atsto­vus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2-3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.

Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Bylos atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios pro­cesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.

Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.

Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.

Bylos atveju teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, spręsdamas klausimą apie gautų faktinių duomenų tikrumą, leistinumą, jų tarpusavio ryšį bei pakankamumą. Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (2001-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2003-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-907/2003). Įrodymų vertinimas grindžiamas tikėtinumo taisykle: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Išanalizavus byloje esančius įrodymus bei nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad yra faktinis pagrindas ieškovės ieškinį patenkinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovės ieškinio pagrindimas reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra susijęs su ypatingąja teisena. O ypatingosios teisenos bylose galioja taisyklė, kad kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 str. 6 d.). Tačiau įstatymas numato ir išimtį, jog kai byloje dalyvaujančių asmenų interesas yra skirtingas arba priešingas, tuomet jos padalijamos proporcingai. Tačiau kaip jau teismas yra nurodęs, tarp šalių netiesiogiai kilo ginčas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl šios išlaidos šalims neatlygintinos. Bylos atveju teismas taiko ir viešojoje teisėje galiojantį turinio viršenybės prieš formą principą, kadangi ir CPK laikytinas viešosios teisės normų rinkiniu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovės ieškinį tenkinti.

1. Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovė A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą, atsiradusį po dėdės V. P. M., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) mirties (duomenys neskelbtini) faktiškai pradėdama jį valdyti.

2. Pripažinti negaliojančiu ab initio vienašalį sandorį – 2019-07-09 VĮ Turto banko pateiktą prašymą notarui dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimo.

3. Pripažinti negaliojančiu Šiaulių miesto 1 - ojo notarų biuro 2019-08-07 palikimo perėjimo valstybei liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini).

4. Atmesti ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.