Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus ir Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. patikslintą skundą atsakovams Alytaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Administracinėje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo buvimo nuteistųjų, linkusių užpulti, įskaitoje pagrįstumo ir tikslingumo vertinimo.

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros vykdymo tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija) (ginčui aktuali redakcija Nr. 2017-12651, galiojusi nuo 2017 m. liepos 27 d.), kurios 141 punkte įtvirtinta, jog per mėnesį laiko nuo atvykimo dienos Drausmės komisijoje apsvarstomas visų naujai atvykusių suimtųjų arba nuteistųjų, įrašytų į linkusių užpulti suimtųjų arba nuteistųjų įskaitą, nebuvusių įrašytų į įskaitą šioje laisvės atėmimo vietoje, buvimo įskaitoje pagrįstumas ir tikslingumas. Naujai atvykusių suimtųjų arba nuteistųjų, įrašytų į linkusiųjų užpulti įskaitą, išbraukimas iš įskaitos įforminamas Instrukcijos 140 punkte nustatyta tvarka. Drausmės komisijai nutarus, kad nėra pagrindo suimtąjį arba nuteistąjį išbraukti iš linkusiųjų užpulti įskaitos, toks sprendimas įforminamas posėdžio protokolu, kuriame laisvės atėmimo vietos direktorius rezoliucijoje pažymi, ar sutinka su Drausmės komisijos sprendimu. Drausmės komisijos posėdžio protokolo išrašas arba kopija saugoma suimtojo arba nuteistojo asmens byloje.

Administracinės bylos duomenimis, pareiškėjas Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. nutarimo pagrindu perkeltas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Antrojo sektoriaus į Alytaus pataisos namus tęsti bausmės atlikimo ir nuo 2019 m. birželio 14 d. paskirtas į 20 būrį (1 t., b. l. 182, 183). Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-4017-595/2019 pagrindu iš Alytaus PN tęsti bausmės atlikimo nuo 2020 m. vasario 13 d. perkeltas į Pravieniškių PN (2 t., b. l. 1, 90–95).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Pataisos namai ir Kalėjimų departamentas yra viešojo administravimo subjektai, todėl, be specialiųjų teisės nuostatų, savo veikloje privalo laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2876/2011, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-617/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimas, „Administracinė jurisprudencija“, 2014, Nr. 26, p. 460–564).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų suskirstymas yra svarbus ne tik siekiant užkirsti kelią neigiamai įtakai, kurią tam tikri kalinami asmenys gali turėti kitiems nuteistiesiems, bet ir įgyvendinant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą nuteistųjų atskyrimo tikslą – padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą. Šis tikslas, be kita ko, įgyvendinamas laisvės atėmimo vietos administracijai sudarant nuteistųjų Linkusiųjų pabėgti arba Linkusiųjų užpulti įskaitas. Spręsdamas nuteistųjų įrašymo į šias įskaitas pagrįstumo klausimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, jog, vertindama pateiktą informaciją, laisvės atėmimo įstaigos administracija yra saistoma protingumo ir proporcingumo kriterijų, visais atvejais yra vertinama bet kokia (tarp jų ir asmenines savybes charakterizuojanti) informacija apie buvusį suimtojo ar nuteistojo elgesį. Be kita ko, tai reiškia, kad nustatant tokį polinkį nėra būtina remtis konkrečiais užpuolimo faktais. Tam, kad nurodytoje įskaitoje įrašytas asmuo būtų iš jos išbrauktas, pakanka nustatyti, jog šio asmens elgesys pasikeitė taip, kad būtų galima spręsti apie jo atsisakymą sumanymo užpulti. Ir priešingai, kai duomenų apie tokį nuteistojo ar suimtojo asmens elgesio pakeitimą nėra, tai gali būti pakankamu pagrindu šį asmenį palikti nurodytoje įskaitoje (2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-916/2011, 2011 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1611/2010, 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1600/2010).

Teismas pažymi, jog pagal Instrukcijos 135 punkto nuostatas, nuteistojo įrašymo į linkusiųjų užpulti įskaitą klausimas svarstomas į Drausmės komisijos posėdį pristatant nuteistąjį, todėl tokia pat procedūra taikytina ir nagrinėjant buvimo Įskaitoje pagrįstumo ir tikslingumo klausimą.

Konkrečiu atveju pareiškėjas nurodė, jog Drausmės komisijoje jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, apsiribota tik supažindinimu su Protokolu. Šios aplinkybės byloje kitais duomenimis nepaneigtos.

Iš bylos duomenų matyti, jog skundžiamas Drausmės komisijos 2019 m. liepos 3 d. posėdžio protokolas, priimtas vadovaujantis 2019 m. liepos 1 d. Saugumo valdymo skyriaus specialisto R. Š. tarnybiniu pranešimu, kuriame išdėstytos aplinkybės, susijusios su Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2007 m. lapkričio 22 d. įsakyme Nr. N-125 dėl pareiškėjo įrašymo į linkusiųjų užpulti įskaitą nurodytomis 2007 m. lapkričio 8 d. įvykio aplinkybėmis, tačiau naujų aplinkybių, dėl kurių minėtas nuteistasis paliktas Įskaitoje, nenurodyta.

Instrukcijos 140 punkte įtvirtinta, jog suimtojo ar nuteistojo buvimo linkusiųjų užpulti įskaitoje tikslingumą Drausmės komisija svarsto suimtojo arba nuteistojo prašymu kas vienerius metus. Turėdamas duomenų, kad įrašytas į įskaitą suimtasis arba nuteistasis atsisakė sumanymo užpulti, Drausmės komisijai dėl tolesnio asmens palikimo įskaitoje tikslingumo Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnas pateikia tarnybinį pranešimą, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnas pateikia pažymą, Psichologinės tarnybos specialistas – charakteristiką. Nors konkrečiu atveju pareiškėjo buvimo linkusiųjų užpulti įskaitoje tikslingumas Drausmės komisijoje buvo svarstomas ne nuteistojo prašymu (o dėl perkėlimo į kitus pataisos namus), tačiau įvertinant 141punkte įtvirtintas nuostatas, pagal kurias išbraukimas iš įskaitos įforminamas šios instrukcijos 140 punkte nustatyta tvarka (pareiškėjas siekia išbraukimo iš įskaitos), atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, jame įtvirtintus principus, darytina išvada, jog Drausmės komisijai, sprendžiant pareiškėjo tolesnio asmens palikimo įskaitoje tikslingumą, nepakako duomenų (trūko Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūno pažymos, Psichologinės tarnybos specialisto charakteristikos) dėl išvados pareiškėją palikti Įskaitoje.

Išnagrinėjus bylą iš esmės, atsakovo atstovas teismui kartu su 2020 m. gegužės 18 d. raštu pateikė 2020 m. gegužės 15 d. Alytaus pataisos namų Resocializacijos skyriaus psichologės surašytą Nuteistojo K. J. charakteristiką Nr. 14.3-207, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad minėta charakteristika buvo pateikta Drausmės komisijai, pastarajai svarstant pareiškėjo tolesnio palikimo įskaitoje tikslingumo klausimą, todėl jos pateikimas teismui po bylos išnagrinėjimo nepaneigia procedūros pažeidimų.

Remiantis išdėstytais argumentais, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog konkrečiu atveju, Drausmės komisijai svarstant pareiškėjo tolesnio palikimo įskaitoje tikslingumo ir pagrįstumo klausimą, nebuvo laikomasi Instrukcijos 140–141 punktuose nustatytų reikalavimų ir procedūrų, nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, įvertinimas, pažeidžiant Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus gero administravimo principus, reikalavimus administracinio sprendimo turiniui (Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnis, 3 straipsnis, 8 straipsnis). Kalėjimų departamentas, ginčą nagrinėdamas ikiteismine tvarka pagal pareiškėjo skundą priimdamas 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 2S-3380, minėtų trūkumų neištaisė, neatliko objektyvaus ir išsamaus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, vertinimo. Minėti procedūriniai pažeidimai pripažintini esminiais, sudarančiais pagrindą ginčijamus sprendimus panaikinti (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis).

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Alytaus pataisos namus išbraukti pareiškėją iš linkusių užpulti įskaitos negali būti tenkinamas, byloje nustačius, jog pareiškėjas Alytaus pataisos namuose bausmės nebeatlieka, nuo 2020 m. vasario 13 d. yra perkeltas į Pravieniškių pataisos namus.

Pareiškėjas skundu prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tvirtindamas, jog nuo 2007 m. lapkričio 22 d. nepagrįstai įtraukus jį į linkusiųjų užpulti įskaitą, beveik 12 metų turi gyventi nežmoniškomis sąlygomis, nepagrįstai jam taikomi papildomi apribojimai, neleidžiama susitikti su šeima, naudotis kitomis teisėmis, kuriomis naudojasi neįrašyti į Įskaitą nuteistieji.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar pataisos namų (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės požymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kita (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Teismas pažymi, jog pagal ABTĮ 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrą taisyklę administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, todėl byla nagrinėjama pagal 2020 m. sausio 22 d. nutartimi priimtus reikalavimus (1 t., b. l. 159–161).

Iš skundo turinio spręstina, jog pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš sprendimo, kuriuo jis buvo įtrauktas į linkusiųjų užpulti įskaitą, neteisėtumo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011).

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Lukiškių TI-K Drausmės komisijos 2007 m. lapkričio 16 d. posėdžio protokolo Nr. 31-32, kurio pagrindu pareiškėjas įrašytas į Įskaitą, panaikinimo, konstatavus, jog yra praleistas terminas jo nuginčijimui ir pareiškėjas nepateikė svarbias priežastis patvirtinančių įrodymų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 19d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-173-662/2020 minėtą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų nutartį paliko nepakeistą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog administraciniai aktai, kol jie įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti, yra teisėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2232/2011, 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1497/2012, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1033-520/2016).

Remiantis išdėstytais argumentais, atsižvelgiant į tai, kad buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Lukiškių TI-K Drausmės komisijos 2007 m. lapkričio 16 d. posėdžio protokolo Nr. 31-32, kurio pagrindu pareiškėjas įrašytas į Įskaitą, minėtas administracinis aktas nenuginčytas, priimtas ne atsakovo, o kitos bausmių vykdymo institucijos (Lukiškių TI-K Drausmės komisijos), todėl nėra pagrindo atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą sieti su pareiškėjo įrašymo į linkusių užpulti įskaitą aplinkybėmis.

Teismas pažymi, jog pagal Instrukcijos 141 punktą nuteistąjį perkeliant į kitą laisvės atėmimo vietą, nuo jo atvykimo dienos iki įrašymo į linkusiųjų užpulti įskaitą pagrįstumo ir tikslingumo svarstymo Drausmės komisijoje, vadovaujantis laisvės atėmimo vietos direktoriaus įsakymu, kuriuo suimtasis arba nuteistasis įrašytas į šią įskaitą, taikomi papildomi režimo reikalavimai, skirti įrašytiems į linkusiųjų užpulti įskaitą suimtiesiems arba nuteistiesiems, todėl atsakovas iki pareiškėjo ginčo klausimo svarstymo Drausmės komisijoje turėjo vadovautis Lukiškių TI-K Drausmės komisijos 2007 m. lapkričio 16 d. posėdžio protokolu Nr. 31-32 ir jo pagrindu taikyti papildomus reikalavimus, skirtus įrašytiems į linkusiųjų užpulti įskaitą nuteistiesiems. Atsakovo atstovo veiksmai buvo teisėti, nesudarantys pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Pareiškėjo argumentai, siejami su jo įrašymu Įskaitą, ir iš to kildinama žala atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas tvirtino, jog buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, sanitarinių higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose, kentė nuo žiaurių, brutalių pareigūnų veiksmų, tačiau skunde neišdėstė, kokiose konkrečiai Alytaus pataisos namų kamerose, jam atliekant bausmę, buvo pažeisti sanitariniai higienos reikalavimai, kaip šie pažeidimai pasireiškė, todėl abstrakčiai išdėstyti deklaratyviais argumentais grindžiami teiginiai negali būti pagrindu neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Teismas pažymi, jog pareiškėjo patikslintas skundas (reg. Nr. DOK-5346) dėl Pravieniškių pataisos namų veiksmų ir kalinimo sąlygų juose 2020 m. kovo 3 d. nutartimi atsisakytas priimti (2 t., b. l. 3–4), todėl šioje byloje jis nėra nagrinėjimo dalyku.

Pareiškėjas atsakovo neteisėtus veiksmus siejo su jo nurodytomis aplinkybėmis dėl 2008 m. birželio 3 d. kalinamojo A. B. sumušimo pareigūnų veiksmais (jo mirties nuo sužalojimų), taip pat dėl 2008 m. rugsėjo 5 d. prieš pareiškėją panaudoto pareigūnų smurto. Iš bylos duomenų matyti, jog 2008 m. pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, todėl akivaizdu, jog pirmiau nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos šioje byloje, nes susijusios su Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, o ne Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmais. Remiantis nurodytais argumentais, ši pareiškėjo skundo dalis nepagrįsta.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Drausmės komisijos protokolas buvo priimtas, siekiant Alytaus PN direktoriui G. L. su pareiškėju susidoroti, piktnaudžiaujant tarnyba, viršijus įgaliojimus, tačiau šie skundo argumentai abstraktūs, deklaratyvūs, byloje nesurinkta objektyvių duomenų dėl minėtos institucijos vadovo veiksmų neteisėtumo CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos atsakomybės taikymo požiūriu skundo aplinkybių kontekste. Teismas pažymi, jog pareiškėjas, manydamas, jog pataisos namų direktorius padarė nusikalstamą veiklą, turi teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Iš skundo turinio galima manyti, jog pareiškėjas Alytaus PN neteisėtus veiksmus kildina iš jo skundo tinkamo neregistravimo ir sąlygų kreiptis į teismą pasunkinimo. Tačiau netgi manant, jog šiuo požiūriu buvo pažeistos pareiškėjo teisės, teismo vertinimu, pažeidimai neesminiai, nes nesutrukdė kreiptis teisminės gynybos ir pasiekti teisinio rezultato.

Tačiau teismui panaikinus skundžiamus sprendimus nekyla abejonių, kad Alytaus pataisos namai atliko neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė procedūriniais pažeidimais, nagrinėjant pareiškėjo buvimo Įskaitoje tikslingumo ir pagrįstumo klausimą, taip pat byloje nustatyti ir Kalėjimų departamento neteisėti veiksmai, neobjektyviai ir nevisapusiškai išnagrinėjus pareiškėjo skundą, kurie galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ir išgyvenimų.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, Nr. 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Teismo vertinimu, šiuo atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatęs, kad pareiškėjo teisės būtų pažeistos negrįžtamai, įvertinęs bylos aplinkybes, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pripažinimu, kad Alytaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė atlyginti nagrinėjant bylą teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, apie kurias duomenis pateikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba.

ABTĮ 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 punktą, proceso šalis, jos naudai priėmus sprendimą, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, be kita ko, ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.).

Kadangi pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl valstybei turėtų būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ginčą pralaimėjusios šalies. Tačiau šiuo atveju iš dalies ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą atstovavimą pareiškėjui byloje. Nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas (ABTĮ 40, 41 ir 42 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-690-556/2015).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo K. J. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Alytaus pataisos namų Drausmės komisijos 2019 m. liepos 3 d. posėdžio protokolą Nr. 153.

Panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 2S-3380.

Pripažinti, kad buvo pažeistos K. J. teisės, Alytaus pataisos namams ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nagrinėjant pareiškėjo buvimo nuteistųjų, linkusių užpulti, įskaitoje pagrįstumo ir tikslingumo klausimą.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.