Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės ir Danutės Kutrienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui S. B. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

17. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

Nustatytos faktinės aplinkybės

18. Ieškovė ir atsakovas, būdami santuokoje, su Luminor Bank AS (buvęs AB DNB bankas) 2015 m. kovo 25 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią šalims buvo suteiktas 11 000 Eur vartojimo kreditas, bendra grąžintina suma – 14 612,87 Eur. Šalys 2015 m. kovo 26 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi už 6 950 Eur įsigijo transporto priemonę Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

19. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-35820-931/2017 buvo nutraukta šalių santuoka ir patvirtina jų 2017 m. rugsėjo 14 d. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutarties 3.2 punktu šalys be kita šalys susitarė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise atitenka automobilis Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

20. Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarimu atsakovas pripažintas kaltu 2017 m. liepos 15 d. padarius administracinius nusižengimus, numatytus ANK 424 straipsnio 4 dalyje ir ANK 427 straipsnio 1 dalyje, už kuriuos subendrinus nuobaudas paskirta 1 100 Eur administracinė bauda ir administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 3 metams bei automobilio Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.

22. Automobilis Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išregistruotas 2017 m. gruodžio 14 d., o Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos perduotas 2018 m. spalio 10 d.

23. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl to, ar ieškovė turėjo teisę reikšti ieškinį buvusiam sutuoktiniui (atsakovui) dėl žalos atlyginimo, atsakovui teigiant, kad visi jų turtiniai klausimai (turto pasidalijimo, kompensacijų priteisimo, kt.) buvo išspręsti santuokos nutraukimo byloje, taip pat dėl reikalaujamos žalos dydžio.

Dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo ir teisės į žalos atlyginimą iš atsakovo

24. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką. Asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti. CK 1.138 straipsnis nustato, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiame straipsnyje apibrėžtais ir kitais įstatymų nustatytais būdais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019, 86 punktas).

25. Ieškovė pareiškė atsakovui ieškinį dėl žalos atlyginimo, kadangi dėl atsakovo padaryto administracinio nusižengimo buvo konfiskuotas jai priklausantis automobilis Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas nesutinka su tokiais ieškovės teiginiais, nurodydamas, kad viso turto (taigi ir automobilio) padalijimo ir kompensacijų priteisimo klausimai buvo išspręsti santuokos nutraukimo byloje, be kita ko ir atsižvelgus į aplinkybę, kad automobilis bus konfiskuotas, todėl ieškinys dėl žalos atlyginimo naujoje civilinėje byloje negalimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais nesutinka dėl žemiau nurodytų motyvų.

26. Ieškovės ir atsakovo santuoka nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-35820-931/2017, juo patvirtinta šalių 2017 m. rugsėjo 14 d. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Minėtos Sutarties 3.2 punktu be kita ko šalys susitarė, jog ieškovei asmeninės nuosavybės teise atitenka automobilis Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teismo sprendimas įsiteisėjo 2017 m. lapkričio 10 d.

27. Atsakovas administracinį nusižengimą padarė 2017 m. liepos 15 d., Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-384-1040/2017 jis pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus, numatytus ANK 424 straipsnio 4 dalyje ir ANK 427 straipsnio 1 dalyje, už kuriuos jam paskirta subendrinta nuobauda – 1 100 Eur administracinė bauda ir administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 3 m. bei automobilio Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-221-365/2017 pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarimas paliktas nepakeistas, o šios bylos ieškovės apeliacinis skundas atmestas. Taigi, Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, kuriuo be kita ko nutarta konfiskuoti ginčo automobilį, įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 1 d.

28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes sprendžia, kad nors administracinio nusižengimo padarymo metu automobilis Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė ieškovei ir atsakovui (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2YT-35820-931/2017, ieškovė tapo vienintele minėto automobilio savininke. Šalys, sudarydamos sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pasirinko tokį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo variantą, o motyvai, dėl ko šalys laisvu susitarimu išreiškė tokią valią, šioje byloje dėl žalos atlyginimo nėra teisiškai reikšmingi. Teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo yra įsiteisėjęs, todėl galiojantis. Taigi, automobilis Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsiteisėjus teismo procesiniams sprendimui dėl jo konfiskavimo, asmeninės nuosavybės teise priklausė ieškovei.

29. Šalys 2017 m. rugsėjo 14 d. sutartimi išsprendė bendro turto padalijimo klausimus ir būtent dėl tokio susitarimo santuokoje šalių įgytas automobilis atiteko ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija pažymi, kad po santuokos nutraukimo (sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo) tolimesni tarp šalių susiklostę santykiai nebėra reguliuojami CK trečiosios knygos III dalies teisės normų, t. y. tų teisės normų, kurios taikytinos sutuoktinių tarpusavio turtiniams santykiams, prievolėms vykdyti. Dėl to nagrinėjamu atveju CK 3.115 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog jeigu iš bendro sutuoktinių turto buvo sumokėtos baudos už vieno sutuoktinio padarytus teisės pažeidimus, taip pat atlyginta žala, padaryta vieno sutuoktinio veiksmais, tai kaltas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, šiuo atveju netaikytina. Tarp ieškovės ir atsakovo po santuokos nutraukimo atsiradusiems teisiniams santykiams dėl žalos atlyginimo taikytinos CK 6 knygos XXII skyriaus pirmojo ir trečiojo skirsnių nuostatos, numatančios vieną iš civilinės atsakomybės formų – deliktinę atsakomybę. Kadangi teismo procesiniam sprendimui konfiskuoti automobilį įsiteisėjant, šalių turtas jau nebuvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.100 str. 4 p.), atmestini atsakovo teiginiai, kad žalos, patirtos dėl automobilio konfiskavimo, atlyginimas ar kiti su automobiliu susiję klausimai, turėtų būti sprendžiami atnaujinant santuokos nutraukimo bylą.

30. Atsakovas teigia, kad ieškovė, žinodama apie tai, jog automobilis neabejotinai bus konfiskuotas, sudarė tokią 2017 m. rugsėjo 14 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, sutarties pakeitimo neinicijavo net po Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarimo priėmimo. Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos atsakovo argumentus, pažymi, kad nei administracinio nusižengimo padarymo faktas, nei bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme ir nutarimo joje priėmimas nagrinėjamu atveju nesudarė privalomo pagrindo šalims (ar juo labiau vienai iš jų) daryti pakeitimus sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Administracinio nusižengimo padarymas yra tik prielaida administracinio nusižengimo bylai pradėti ir administracinei atsakomybei kilti (ANK 5 straipsnis, 590 straipsnio 1, 2 dalys), o administracinio nusižengimo bylos išnagrinėjimas ir procesinio sprendimo priėmimas pirmosios instancijos teisme iki jo įsiteisėjimo taip pat nesudaro pagrindo kitokiam vertinimui, kadangi realias teisines pasekmes sukelia tik įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas. Faktas, kad teisės normos už atsakovo galimai padarytų administracinių nusižengimų padarymą numatė privalomą turto konfiskavimą, savaime nereikšmingas, kol asmuo nepripažintas kaltu ir ši administracinio poveikio priemonė nepaskirta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (ANK 32 straipsnio 3 dalis).

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad administracinio nusižengimo teisena vyksta pagal baudžiamojo proceso principus (ANK 566 straipsnio 1 dalis), vienas iš kurių yra nekaltumo prezumpcija. Nekaltumo prezumpcijos esmė ta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 dalis). Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu ir atairstų pagrindas taikyti jam paskirtą administracinę nuobaudą ir (ar) administracinio poveikio priemonę, visų pirma, būtina nustatyti administracinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas ir pagrindus, administracinio nusižengimo sudėties požymius, t. y. privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala ir ar galima administracinio nusižengimo byloje nustatyti jos dydį, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti (ANK 567 straipsnio 2 dalis, 591 straipsnis). Tokie įstatymo reikalavimai įgyvendinami administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjusiam teismui priimant galutinį procesinį sprendimą. Nėra teisinio pagrindo a priori neginčijamai konstatuoti, jog teismo nutarimu byloje asmuo neabejotinai bus pripažintas kaltu ir jam bus paskirta konkreti administracinio poveikio priemonė (ANK 635 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įstatyme taip pat numatyti kiti teismo galimi priimti procesiniai sprendimai išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą: administracinio nusižengimo teisenos nutraukimas ar bylos grąžinimas institucijai administracinio nusižengimo tyrimui atlikti (ANK 635 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Kitaip tariant, administracinės nuobaudos ir/ar poveikio priemonės skyrimo klausimas sprendžiamas tik nustačius, kad administracinė atsakomybė apskritai galima, todėl atsakovo teiginiai, kad ieškovė dar iki įsiteisėjusio teismo nutarimo turėjo atsižvelgti į galimą turto konfiskavimą ir dėl to daryti pakeitimus sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, nėra pagrįsti.

32. Šalims 2017 m. rugsėjo 14 d. sudarant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarimas dar nebuvo priimtas. Pirmosios instancijos teismui priimant 2017 m. spalio 10 d. sprendimą nutraukti šalių santuoką ir patvirtinti jų sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių bei šio sprendimo įsiteisėjimo metu (2017 m. lapkričio 10 d.), Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarimas dar nebuvo įsiteisėjęs (įsiteisėjo tik 2017 m. gruodžio 1 d.), todėl negalėjo būti kliūtimi šalims laisvai susitarti dėl santuokos nutraukimo pasekmių norimu būdu, ką jos ir padarė. Nesant teismo procesinio sprendimo, turinčio res judicata galią, šalys neturėjo teisinio pagrindo atsižvelgti į galimą automobilio konfiskavimą ir santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sieti su šia nors ir tikėtina aplinkybe, taip pat vėliau privalomai keisti sutartį. Atsakovas nurodo, kad ieškovė, žinodama apie galimą automobilio konfiskavimą, sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių vis tiek sudarė, jos vėliau nekeitė ir neskundė teismo sprendimo, kuriuo buvo nutraukta santuoka ir patvirtina šalių sutartis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tas pats pasakytina ir apie atsakovo veiksmus – atsakovas galėjo įvertinti numanomą situaciją, sudarydamas sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, o manydamas, kad santuokoje įgyto turto padalinimas neatitinka tikrosios šalių valios, taip pat turėjo galimybę imtis teisinių priemonių sutarties pakeitimui, teismo sprendimo peržiūrėjimui. Atsakovo teiginiai, kad šalys sudaryta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių susitarė, jog jos neturės jokių turtinių reikalavimų, įsipareigojimų ar pretenzijų, susijusių su bendrosios jungtinės nuosavybės teise jiems priklausiusiu turto po santuokos nutraukimo, teismo vertinimu sietini su kitokio pobūdžio pretenzijų reiškimu minėto turto atžvilgiu, tačiau jokia sutarties nuostata negali apriboti ieškovei teisės reikšti ieškinį dėl jai padarytos žalos, netekus sutartimi atitekusio turto, atlyginimo, juolab, kad atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja (Konstitucijos 30 straipsnis, CPK 5 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad sutarties sudarymo metu žala dar nebuvo kilusi, todėl šalys sutartimi negalėjo apriboti savo teisių, kurios ateityje galimai kils ne sutartinių santykių pagrindu, o iš delikto.

33. Atsakovas taip pat nurodo, kad Ukmergės rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarime nustatė, jog ieškovė yra ginčo automobilio bendraturtė ir dėl žalos jį praradus atlyginimo gali kreiptis civiline tvarka, inicijuotoje santuokos nutraukimo byloje, t. y. prašyti priteisti kompensaciją lygią pusei automobilio vertės. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos atsakovo argumentus, jo teigimu reiškiančius tai, kad ieškovė neturėjo teisės reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo atskiroje byloje, pažymi, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimo priėmimo metu šalių santuoka dar nebuvo nutraukta, todėl teismas vertino faktinę situaciją, kokia ji buvo atsakovo cituojamo procesinio sprendimo momentu. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Ukmergės rajono apylinkės teismas nagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, o ne šalių santuokos nutraukimo bylą, teismas nevertino to, ką šalys susitarė santuokos nutraukimo byloje, dėl to tik bendrai nurodė įstatymo nuostatas dėl kalto sutuoktinio pareigos kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, nes tuo metu šalys dar buvo santuokoje. Šalims taikiai nutraukiant santuoką leidžiama pasidalinti turtą joms norimu būdu, jei tai neprieštarauja viešajai tvarkai, nepažeidžia nepilnamečių vaikų ar vieno iš sutuoktinių teisių ir teisėtų interesų (CK 3.53 str. 4 d.), ką, kaip jau minėta, šalys šiuo atveju ir padarė.

34. Kadangi realiai žalos faktas paaiškėjo tuomet, kai konfiskuotas automobilis priklausė ieškovei asmeninės nuosavybės teise, jos ir atsakovo santuokiniai ryšiai nebesiejo, jų bendro turto režimas buvo pasibaigęs, ieškovė pagrįstai kreipėsi su reikalavimu dėl žalos atlyginimo atskiroje byloje. Nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo ieškovei, kuriai asmeninės nuosavybės teise priklausė konfiskuotas automobilis, kreiptis dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje, nes ji savo teises įgyvendina kaip prarasto turto savininkė, o ne kaip atsakovo bendraturtė. Taigi šiuo atveju tarp ieškovės ir atsakovo iš delikto kylę santykiai dėl žalos atlyginimo sprendžiami CK šeštosios knygos teisės normų, reglamentuojančių civilinę (deliktinę) atsakomybę pagrindu.

35. Civilinė atsakomybė kyla esant visumai sąlygų: turi būti nustatyta žala (nuostoliai), ją padarusiojo neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų, kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Byloje buvo nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Šalys pirmosios instancijos teismo nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų neginčijo. Be to, papildomai paminėtina ir tai, kad atsakovo kaltė dėl ieškovei padarytos žalos, pasireiškusios automobilio konfiskavimu, laikytina neįrodinėtina aplinkybe pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018 suformuluota taisyklė, kad nors šioje teisės normoje „<...> tiesiogiai minima tik tai, kad civilinėje byloje nereikia įrodinėti kitoje byloje nustatytų administracinio nusižengimo padarinių, tačiau administracinio nusižengimo padariniai yra neatsiejami nuo paties administracinio nusižengimo pripažinimo teismo nutarimu, todėl civilinėje byloje nereikia įrodinėti ir paties administracinio nusižengimo fakto.“ Taigi atsakovo veiksmų neteisėtumas, žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp jų laikytini įrodymais. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad ieškovė, dėl atsakovo kaltės netekusi jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusio turto – automobilio, turi teisę į žalos atlyginimą iš atsakovo.

Dėl žalos dydžio

36. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti ieškovei 6 950 Eur žalos atlyginimą, nurodydamas, kad priteistos žalos suma yra automobilio įsigijimo suma 2015 m. kovo 26 d., tačiau ieškovė automobiliu naudojosi beveik 3 metus, t. y. iki jo išregistravimo 2017 m. gruodžio 14 d., todėl jo vertė, taigi ir žalos suma, turėjo būti mažesnė. Pažymi, kad vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos amortizacijos normatyvais, pagal kuriuos automobiliai kasmet nusidėvi po 10 procentų, ieškovei priteistos žalos dydis galėtų būti nebent 4 865 Eur arba 2 433 Eur, t. y. pusė automobilio vertės, atsižvelgiant į tai, kad automobilis šalims priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovo argumentais nesutinka.

37. Civilinė atsakomybė yra vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų, turtinė prievolė, atsirandanti esant civilinės teisės pažeidimui. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Jos tikslas – grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (restitutio in integrum), kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo.

38. Pagal bendrąją taisyklę žalos dydį turi įrodyti ieškovė (CPK 178 straipsnis). CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018, 28 punktas). Kartu ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010).

39. Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnio nuostata, įtvirtinanti šalių įrodinėjimo pareigą, reiškia ne tik reikalavimą teikiančios šalies pareigą pateikti jos reikalavimą patvirtinančius įrodymus, bet ir kitos šalies, nesutinkančios su jai reiškiamu reikalavimu, pareigą pateikti jos atsikirtimus patvirtinančius įrodymus. Šiuo aspektu vien šalies išreikšta abejonė kitos šalies pateikto įrodymo tinkamumu ar patikimumu nėra pakankama – teismui turi būti pateikiami CPK reikalavimus atitinkantys įrodymai, paneigiantys kitos šalies pateiktus įrodymus. Civilinėje teisėje įrodymų pakankamumo problema spręstina remiantis tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, negu jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2016, 42–44 punktai).

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime pagrįstai ir teisingai nustatė ieškovei iš atsakovo priteistinos žalos dydį. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė savo patirtą žalą, kurią įsivertino 7 440 Eur, įrodinėjo analogiškų automobilių (komplektacija, rida, kt.) verte ieškinio pateikimo metu (2018 m. lapkričio 28 d.), atsakovas pateikė duomenis, kad 2018 m. spalio mėn. analogiško automobilio vertė siekė 6 170 Eur. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovės pateikti įrodymai iš esmės pagrindžia tai, kad nors automobilis įsigytas 2015 m. kovo 26 d., tačiau jo vertė iki tada, kai ieškovė nebegalėjo juo naudotis (2017 m. gruodžio 14 d.), o ne ieškinio pateikimo momentui, iš esmės nenukrito, taip pat tai, kad nėra duomenų, jo atsakovo pateikta automobilio vertė nustatyta, atsižvelgiant į konfiskuoto automobilio turėtą komplektaciją, sprendė, kad ieškovės kaip nukentėjusio asmens grąžinimą į buvusią padėtį labiausiai atitiktų automobilio įsigijimo kainos kompensavimas, t. y. 6 950 Eur žalos atlyginimas iš atsakovo. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta konfiskuoto automobilio vertė beveik atitinka kiekvienos šalių nurodytos vertės vidurkį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ieškovės pateikti įrodymai pagrindžia, kad analogiškų automobilių vertė žalos apadarymo metu netgi didesnė nei ginčo automobilio įsigijimo kaina, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 7 440 Eur žalos priteisimas iš atsakovo reikštų ieškovės praturtėjimą atsakovo sąskaita, todėl 6 950 Eur (automobilio įsigijimo suma) laikytina labiausiai teisinga. Atsakovas nepateikė pagrįstų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad toks žalos dydis būtų neprotingas ir per didelis, o automobilio vertė buvo mažesnė (CPK 178 straipsnis).

41. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo teiginiais, kad šiuo konkrečiu atveju automobilio vertė turėtų būti nustatoma pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos amortizacijos normatyvus, pagal kuriuos kasmet automobilis nusidėvi 10 procentų, taigi ieškovei naudojantis automobiliu beveik 3 metus, jos patirtos žalos dydis turėtų būti sumažintas 30 procentų, t. y. iki 4 865 Eur arba 2 433 Eur (pusė automobilio vertės). Sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais teiginiais, kad tokiu atveju jau po 10 metų automobilis liktų bevertis. Be to, pažymėtina ir tai, kad laikantis tokios pozicijos, atsižvelgiant į konfiskuoto automobilio gamybos metus (2009 m.), laiką, kurį jis galimai buvo eksploatuojamas ir ankstesnio savininko, jau jo išregistravimo metu (2017 m. gruodžio 14 d.) automobilio vertė turėjo būtų apie 80 procentų mažesnė, o tai, atsižvelgus į ieškovės pateiktus įrodymus apie tuometę analogiškų automobilių vertę, iš esmės paneigta. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto nurodomi normatyvai byloje netaikytini, nes šiuo atveju ieškovės patirtos žalos dydis negali būti siejamas su normatyvuose įtvirtintu automobilių nusidėvėjimu, nes neatitiktų visiško žalos atlyginimo principo (CK 6.251 str. 1 d.). Be to, sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais teiginiais, kad normatyvų taikymo sritis ir paskirtis yra visai kita. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl žalos dydžio.

42. Kadangi teisėjų kolegija šios nutarties 28, 33 punktuose jau konstatavo, kad tuo metu, kai ieškovė patyrė žalą (buvo konfiskuotas automobilis), automobilis jai priklausė asmeninės nuosavybės teise, argumentai dėl to nebekartojami, o ši aplinkybė sudaro pagrindą atsakovo teiginius, kad ieškovei priteistinos žalos dydis turėjo būti sumažintas 1/2 dalimi, atmesti kaip nepagrįstus.

43. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

44. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti atsakovo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.