Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovei J. I. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčijant sandorį dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), tiek dėl jį sudariusio fizinio asmens suklydimo (CK 1.90 straipsnis) yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, klausimas, todėl nors ginčijamą Dovanojimo sutartį patvirtino notarė, t.y. sutartis atitinka CK 6.469 straipsnio 2 dalyje nustatytą formą, būtina išsiaiškinti, ar sutarties turinys atitiko vidinę ieškovės valią, ar sutartis sudaryta laisva valia, ar atitiko tikruosius sutarties šalių ketinimus, o abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

Palikėjai dar būnant gyvai, ji ne kartą akcentavo, kad jos valia buvo ir visa šeima tai žinojo, jog po jos mirties visas jai nuosavybės teise priklausantis turtas turi likti jos – Palikėjos vaikams (įskaitant ieškovės tėvui (palikėjos sūnui) S. M., mirusiam (duomenys neskelbtini), po kurio mirties įpėdine tapo ieškovė) lygiomis dalimis. Tačiau kaip matyti iš susiklosčiusių įvykių, Dovanojimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant įstatymų reikalavimus, nes sudarant šį sandorį atsakovė notarui nepranešė svarbių aplinkybių - kad Palikėja jau nuo (duomenys neskelbtini) sirgo (duomenys neskelbtini)dėl kurios buvo tokios būsenos, jog nesuvokia savo veiksmų reikšmės, pasinaudojo tokiomis aplinkybėmis ir tokiais nesąžiningais veiksmais vienasmeniškai užvaldė Palikėjos turtą viena, t.y. nuslėpė tikruosius savo ketinimus ir Palikėjos tikrąją valią. Asmens, siekiančio įgyti (įgijusio) iš psichikos ir elgesio sutrikimo liga sergančio asmens turtą, elgesio negalima laikyti sąžiningu, nes objektyviuoju požiūriu toks šio asmens elgesys neatitinka protingumo ir teisingumo principų reikalavimų (CK 1.5 str.). Tai įrodo ir tos aplinkybės, jog atsakovei buvo žinomos ir tos aplinkybės, jog ieškovė (po jos tėvo mirties) yra įstatyminė įpėdinė paveldėti turtą (CK 5.11 str. 1 d. 2 p.). Jau minėta, kad medicininiai duomenys leidžia pagrįstai teigti, jog Palikėjos (duomenys neskelbtini) sudaryta Dovanojimo sutartis, kuria buvo atsakovei perleistas Butas, neatitiko Palikėjos valios, nes ji Dovanojimo sutarties testamento sudarymo metu buvo tokios būklės, kad negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, o dėl sveikatos būklės nesuvokė forminamų dokumentų esmės, todėl ji dėl ligos ir senatvės buvo apgauta, t.y. atsakovė aktyviais, nesąžiningais veiksmais pasinaudojo Palikėjos sveikatos būkle, dėl ko ji negalėjo objektyviai įvertinti pasirašytos Dovanojimo sutarties reikšmės ir jos teisinių pasekmių. Sąžiningumo principas Civilinėje teisėje yra neatskiriamas nuo kitų teisės principų, pirmiausia – nuo teisingumo principo. Todėl minėtas sandoris yra neteisėtas. Pažymėtina ir tai, jog Palikėjos (duomenys neskelbtini) sudaryta Dovanojimo sutartis, kuria buvo atsakovei perleistas Butas, neatitiko tikrosios Palikėjos valios, kuri buvo išreikšta (duomenys neskelbtini) (Palikėjai dar būnant sveikai) surašytame Testamente, kad visas jai nuosavybės teise priklausantis turtas paliekamas jos – Palikėjos vaikams (įskaitant ieškovės tėvui (Palikėjos sūnui) S. M., mirusiam (duomenys neskelbtini), po kurio mirties įpėdine tapo ieškovė) lygiomis dalimis.

G. M. mirė būdama senyvo amžiaus, turėjo sveikatos sutrikimų, didžiąja dalimi dėl silpnos širdies, tačiau visą laiko buvo aktyvi. Iki (duomenys neskelbtini) sveikatinimo tikslais kiekvieną dieną (o kartai ir po kelis kartus) G. M. viena vaikščiodavo po (duomenys neskelbtini) sodo apylinkes, apytiksliai 800 metrų. Visada buvo šviesaus proto, nuolat bendravo su namiškiais, gyvai bei mobiliuoju telefonu bendraudavo su draugais bei kaimynais, mezgė, reguliariai lankėsi bažnyčioje, nuolat domėjosi naujienomis, ir nėra jokio pagrindo manyti, kad sudarydama dovanojimo sutartį nesuprato savo veiksmų reikšmės. 2020 m. lapkričio mėnesį G. M. susirgo (duomenys neskelbtini)ir kad padėtų motinai persirgti šią visuotinai žinomą ligą, atsakovė persikėlė pagyventi pas motiną. Ligai paūmėjus, motina buvo trumpam hospitalizuota. Po ligoninės ji grįžo namo ir su atsakovės priežiūra tęsė ambulatorinį gydymą. Išsigydžius virusą, atsakovė pasiūlė G. M. persikelti gyventi pas ją ir motina sutiko. 2020 m. gruodžio pabaigoje G. M. drauge, atsakovės namuose atšventė atsakovės gimtadienį, vėliau Šv. Kalėdas bei sutiko Naujus metus, o galiausiai liko gyventi su atsakove. G. M. labai džiaugėsi, kad sulaukė pagalbos, gavo atsakovės, jos sutuoktinio ir vaikų dėmesio, pagalbos ir palaikymo. Ji buvo labai dėkinga, kad senatvėje neliko vieniša. Laikui bėgant G. M. pareiškė, kad norėtų atsakovei padovanoti savo butą. Atsakovei atsisakius, ji pradėjo įkalbinėti atsakovę priimti dovaną. Galiausiai, 2022 m. liepos mėnesį atsakovė sutiko užrašyti motiną vizitui pas notarą. Atsakovė kreipėsi į notarę (duomenys neskelbtini), tačiau notarė ne iškart sutiko tvirtinti sandorį. Notarė paprašė iš pradžių atvežti motiną pas ją su tikslu pabendrauti ir išsiaiškinti jos valia. Tik pabendravusi su motina Notarė sutiko skirti laiko dovanojimo sandoriui sudaryti. Reikšminga pastebėti, kad po motinos pokalbio su notare į dovanojimo sutartį buvo įtrauktos nuostatos dėl uzufrukto nustatymo. Šios aplinkybės atsakovei dovanojimo sutarties pasirašymo metu leido pagrįstai manyti, kad G. M. yra veiksni.

CK 1.89 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. Ieškovė nurodo, kad G. M., sudarydama dovanojimo sutartį, negalėjo tinkamai suprasti savo veiksmų reikšmės, jų valdyti ir tinkamai įvertinti šio sandorio pasekmių, nes: buvo senyvo amžiaus - 90 metų ir (duomenys neskelbtini) jai buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini). Atsakovė nesutinka su tokiais teiginiais. A priori, žmogaus amžius nėra ir negali būti pagrindu jį laikyti negebančiu suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. CK 2.10 str. 1 d. nustatyta, kad fizinis asmuo, kuris dėl psichikos ir elgesio sutrikimo negali suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu toje srityje. Sistemiškai vertinant CK 2.10 str. nuostatas teismas gali fizinį asmenį pripažinti neveiksniu tik dėl psichikos ir elgesio sutrikimo. Fizinio asmens amžius negali būti pagrindu asmenį pripažinti neveiksniu. Taip pat būtina pažymėti, kad diagnozuota (duomenys neskelbtini) savaime nereiškia, kad fizinis asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Juolab, taikant neveiksnumo nustatymo nuostatas, būtina aiškiai išskirti sritis, kuriose fizinis asmuo pripažįstamas neveiksniu. Fizinis asmuo dėl psichikos ir elgesio sutrikimo gali nesuprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, ir tuo pačiu gali puikiai suprasti savo veiksmų kitoje srityje reikšmės ir juos valdyti. Inter alia, ieškovė be pagrindo neišskiria veiklos srities, kurioje, jos manymu, G. M. buvo neveiksni. Sistemiškai vertinant CK 2.10 str. nuostatas, teismas negali fizinį asmenį pripažinti neveiksniu visose veiklos srityse, o ir tokio tikslo, tikėtina, šioje byloje nėra.

Ekspertų išvada yra vienas iš bylos įrodymų, kurią teismas privalo įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu įrodymų viseto ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį, eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos.

Pažymėtina, kad G. M. vedė aktyvų socialinį gyvenimą ir daug bendravo su kaimynėmis ir draugėmis. Po motinos mirties atsakovei tapo žinoma, kad apie savo ketinimui atsakovei padovanoti butą G. M. ne kartą pasakojo kaimynei L. L. G. M. jos taip pat prašė, nuvežti ją pas notarą. G. M. taip pat gliaudžius ryšius palaikė su kaimyne R. S. Be to, (duomenys neskelbtini) R. S. ir L. L. lankė motiną, sveikino su gimtadieniu ir galėtų papasakoti apie jos sveikatos būklę. Apie G. M. sveikatos būklę taip pat galėtų papasakoti ją lankiusi L. J. bei kaimynė T. D., kuri sode neturi vandens ir nuolat ateidavo į svečius prisipilti geriamo vandens. Minėtos kaimynės ir draugės taip pat galėtų paliudyti teismui apie tai, kaip G. M. jautėsi, kokia veikla užsiimdavo, kokius turėjo gebėjimus.

Teismas ieškinį atmeta.

Teismas ieškinį atmeta, nes ieškovė neturi subjektinės reikalavimo teisės reikšti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes ieškovė L. M. po tėvo S. M. mirties (mirusio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartimi perleido motinai D. M. paveldėjimo teises į tėvo turtą ir turtines teises.

Teismas ieškinį atmeta, nes, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu – taisykle, pateikti įrodymai (liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai) leidžia teismui padaryti išvadą, jog yra didesnė tikimybė, kad G. M. savo butą padovanojo dukrai (šiuo atveju – serganti (duomenys neskelbtini)) suprasdama veiksmų reikšmę ir juos valdydama, suprasdama dovanojimo sutarties teisines pasekmes. Įrodymų pakankamumo klausimas šios kategorijos bylose turi būti sprendžiamas taikant labai griežtus kriterijus, suformuluotus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant bylas, susijusias su testatoriai, kurie testamento sudarymo metu turėjo vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų. Aplinkybė, kad G. M. sirgo (duomenys neskelbtini), neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad G. M. negalėjo turėti savo pagrįstos nuomonės dėl dovanojimo sutarties pasekmių. Turto savininkas su savo nuosavybe turi teisę elgtis kaip tinkami, nes nenustatyta, jog toks jos elgesys neatitiko tikrosios valios ir prieštaravo jos interesams.

Teismas pagal pateiktus įrodymus- civilinės būklės aktus, nustatė, kad ieškovė L. M. yra S. M., mirusio (duomenys neskelbtini), dukra ir G. M., mirusios (duomenys neskelbtini), vaikaitė. Teismui pateikta (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartis rodo, kad L. M., po tėvo S. M. mirties, paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises padovanojo mamai D. M. Teismo posėdyje apsvarsčius 2023-02-24 atsakovės pareiškimą dėl ieškovo byloje pakeitimo, ieškovas ieškinį palaikė, pareiškė nesutikimą, kad būtų pakeista tinkamu ieškovu (LR CPK 45 str.1 d.). Testamentų registro išrašas rodo, kad G. M. palikimą priėmė ieškovė, kuri pagal LR CK 5.11 str., yra antros eilės paveldėtoja, ir atsakovė, kuri yra pirmos eilės paveldėtoja. (Duomenys neskelbtini) testamentu G. M. visą savo turtą lygiomis dalimis paliko S. M. ir atsakovei J. I. S. M. mirus anksčiau nei testatoriui, į jo dalį, tenkančią pagal G. M. testamentą, pretenduoja visi įstatyminiai įpėdiniai, įskaitant atstovavimo teise (LR CK 5.22 str., 5.11–5.14 str.).

Asmuo tampa palikėju po savo mirties, t. y. tik jam mirus susidaro sąlygos atsirasti paveldėjimo santykiams. Tais atvejais, kai įpėdinis yra fizinis asmuo, tačiau jis miršta iki atsirandant palikimui ar netrukus po palikimo atsiradimo nespėjęs jo priimti, gali būti atitinkamai taikomi paveldėjimo atstovavimo teise arba paveldėjimo transmisijos institutai. Siekiant tinkamai nustatyti, kada kuris institutas turėtų būti taikomas, itin svarbus tampa įpėdino mirties momentas ir paveldėjimo pagrindas. Pažymėtina, kad paveldėjimas atstovavimo teise ar paveldėjimo transmisija neatsiranda, kai įpėdinis atsisako palikimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palikimo atsisakymas reiškia paveldėjimo teisės pasibaigimą tam įpėdiniui be šios teisės transformacijos į kitą teisę. Atsisakydamas priimti palikimą įpėdinis išreiškia savo valią ir taip įgyvendina atsiradusią teisę paveldėti. Tokiu atveju šio asmens teisės priimti palikimą neperima jo įpėdiniai, kaip, pavyzdžiui, paveldėjimo transmisijos atveju, kai įpėdinis miršta, nespėjęs išreikšti valios dėl palikimo priėmimo (CK 5.58 straipsnis), arba paveldėjimo atstovavimo atveju, kai įpėdinis miršta iki palikimo atsiradimo, t. y. miršta pirmiau už palikėją (CK 5.12 straipsnis). Byloje kilusio ginčo atveju teismas nagrinėjo ieškovės paveldėjimo teisės įgyvendinimo ginčo klausimus, jai siekiant paveldėti G M. turtą atstovavimo teise.

Paveldėjimas atstovavimo teise (CK 5.12 straipsnis) galimas esant šioms sąlygoms:

- tik paveldint pagal įstatymą;

- paveldėti gali tik vaikaičiai ir provaikaičiai vietoj savo mirusių tėvų. Paveldėjimo atstovavimo teise instituto tikslas – užtikrinti vaikaičių ir provaikaičių paveldėjimo teises, kai yra aukštesnės eilės paveldėtojų. Žemesnės pagal giminystės laipsnį eilės įpėdiniams įstatymų leidėjas tokios teisės nenustatė, t. y. įstatymų leidėjas užtikrino aukštesnį giminystės laipsnį turinčių įpėdinių (vaikaičių ir provaikaičių) teises ir gina jų interesus, tačiau nelaiko prioritetu ginti kitų, žemesnio giminystės laipsnio, įpėdinių interesų;

- galimi įpėdiniai (vaikaičių, provaikaičių tėvai) yra mirę iki palikėjo mirties;

- tam, kad būtų galima paveldėti atstovavimo teise, turi būti atitinkamos pirmos ar antros eilės įpėdiniai, su kuriais paveldima.

- paveldėdami atstovavimo teise palikėjo vaikaičiai ar provaikaičiai paveldi tą dalį, kurią būtų paveldėjęs jų miręs tėvas / motina.

Byloje kilusio ginčo atveju, jeigu nebūtų (duomenys neskelbtini) buto dovanojimo sutarties ir (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties, į (duomenys neskelbtini) testamentu G. M. paliktą pusę turto asmeniui, kuris mirė anksčiau nei testatorė, galėtų pretenduoti ieškovė, atstovavimo teise, ir atsakovė J. I. lygiomis dalimis. Ieškovė paveldėjimo teisę po tėvo mirties yra perleidusi, todėl neturi teisės priimti palikimo atstovavimo teise, paveldint pagal įstatymą, o kilusio ginčo atveju, po G. M. mirties, yra antros eilės įpėdinė pagal įstatymą.

Iš nurodytų atsiradusių teisinių santykių, paveldint G. M. palikimą, ieškovė L. M., atstovavimo teise, pareiškė ieškinį dėl (duomenys neskelbtini) buto (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia LR CK 1.89 str., 1.91 str., 1.90 str. pagrindu. Teismas ieškovės ieškininį reikalavimą atmeta, nes ieškovė paveldėjimo teisę po tėvo mirties yra perleidusi, todėl neturi teisės priimti palikimo pagal įstatymą atstovavimo teise ir neturi subjektinės teisės reikšti reikalavimą dėl sandorio negaliojimo, siekiant įgyvendinti teisę į palikimą paveldint atstovavimo pagrindu. Teismas ieškininį reikalavimą atmeta, nes G. M. liga ir amžius nesudaro pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu dėl asmens būsenos.

Ieškovė L. M. ieškinį dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu trimis pagrindais - LR CK 1.89 str., 1.90 str., 1.91 str. pagrindu. Teismas atmeta ieškovės reikalavimą, nes ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad G. M. dėl ligos ir amžiaus negalėjo tinkamai suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, kad ji suklydo ar buvo apgauta. LR CK 1.89 str. 1 d. numatyta, kad fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. LR CK 1.90 str. 1 d. iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Pagal LR CK 1.91 str. 1 d. dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Ieškovė ieškinį grindžia tik medicininių dokumentų išrašais ir ekspertizės išvada, kur nurodyta, kad yra tik prielaidinė išvada apie tai, kad G. M. negalėjo suprasti veiksmų reikšmės ir jų valdyti, negalėjo pilnai suvokti sudaromo juridinio sandorio esmės ir numatyti jo padarinius. Teismo psichiatrijos 2024 m. kovo 21- balandžio 16 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad nėra galimybės pateikti kategoriškos ekspertinės išvados. G. M. ligos istorijose konstatuotos ligos, sveikatos būklės duomenys, tačiau nėra duomenų apie asmens neveiksnumą.

Pagal kasacinio teismo formuojamą teisminę praktiką asmens būseną, kaip juridinį faktą, paprastai patvirtina teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu. Eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Turi būti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingai – motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Esant prieštaringiems įrodymams dėl to paties fakto, kurio patikrinti objektyvių galimybių nėra, nes testatorius yra miręs, teismas turi vertinti visas su byla susijusias faktines aplinkybes, kurios gali padėti susidaryti pagrįstą nuomonę apie testatoriaus gyvenimo sąlygas ir būdą, santykius su įpėdiniais, kuriems paliktas turtas, ir įpėdiniais, ginčijančiais testamentą, galimus testatoriaus argumentus dėl turto palikimo. Nurodoma, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Taigi sprendžiant klausimą, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį, suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, būtina atsižvelgti į asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes) ir į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita). Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas, o ginčo atveju dovanojimo sutartis CK 1.89 straipsnio pagrindu, įrodymų vertinimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Tačiau gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2010. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2017).

Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Mirusiojo asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais. Jeigu nagrinėjant ieškinio reikalavimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu nustatoma, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuotas, pats suformavo savo valią bei ją išreiškė ir nėra tos valios įforminimo trūkumų, tai sandoris turėtų būti išsaugomas. Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. CK nekelia reikalavimų priežasčiai, lėmusiai atitinkamą asmens būseną. Tokia būsena gali būti ir dėl išsivysčiusios ar ūminės ligos. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. V. C., bylos Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. A. K. v. V. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. S. S. v. S. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2009). Kiekvieno sandorio būtini elementai yra subjektai, jų valia ir valios išreiškimas, sandorio turinys ir forma. Kad sandoris galiotų, įstatymo reikalavimus turi atitikti visi jo elementai. Testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie ir nėra esminiai.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad G. M. ir atsakovę J. I. siejo glaudus ryšys, jos gyveno kartu, atsakovė rūpinosi jos poreikiais, sveikata. Ieškovė nepateikė įrodymų kuo pasireiškė apgaulė ar suklydimas, sudarant (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį. Teismas kritiškai vertina pateiktus rašytinius įrodymus 2021-02-25 protinės būklės trumpą tyrimą ir (duomenys neskelbtini), nes G. M., gim. (duomenys neskelbtini), lenkų tautybės, kalbėjo lenkiškai, mokėjo rusiškai, galėjo pakartoti žodžius, bet pasakyti lietuviško žodžio „medis“ raides nuo kito galo ar išlaikyti kopijuojamų įstrižų geometrinių figūrų penkiakampių proporcijas jai, 90 metų amžiaus, galėjo būti sunku, bet tai neatspindi jos protinių savybių, nesusiję su jos neveiksnumu. 2021-03-13 BĮ Vilniaus miesto socialinės paramos centro Asmens veiklos ir gebėjimų dalyvauti klausimyne ir lentelėse matyti, kad G. M. iš dalies savarankiška, jai reikalinga kitų asmenų pagalba namų ruošoje, suprasti, prasta atmintis. Asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti 2021 ir 2022 metų įrašai, kad G. M. skundžiasi širdies skausmais, kojų tinimu, sutrikusia atmintimi. Liudytoja N. J., notarė, parodė, kad G. M. pati atvyko su dukra, pati atsakinėjo į klausimus bei nurodė, kad sūnus mirė, todėl nori perleisti butą dukrai J. I., kuri ją prižiūri, kartu gyvena. G. M. pati rusiškai paaiškino motyvus, kodėl ji nori dovanoti butą – sūnus mirė, todėl turtas turi atitekti dukrai. Liudytoja D. R., gydytoja, parodė, kad (duomenys neskelbtini) įprasta liga devyniasdešimtmečiams, o G. M. orientavosi laike, vietoje, galėjo apsitarnauti pati buityje, suprato ko iš jos norima. Liudytoja L. L. parodė, kad ji buto kaimynė laiptinėje, švęsdavo G. M. gimtadienius, susiskambindavo telefonu, o G. M. pažinojo ne tik ją, bet ir visus laiptinės kaimynus, vardindavo jų vardus, pavardes, todėl kalbos apie jos negebėjimą orientuotis aplinkoje yra neatitinkančios tikrovės. Nurodė, kad jos gyvenimas vyko pagal darbotvarkę, jos hobi - mezgė 4 ar 6 virbalais kojines, kur reikėjo skaičiuoti mezgimo akis, ką ne kiekvienas sugeba, domėjosi pasaulio įvykiais, ji buvo savarankiška, jos butas tvarkingas ir sutvarkytas. Liudytoja R. S. nurodė, kad G. M. buvo aukšto kaimynė, ji buvo labai dėmesingas asmuo, nenusišnekėdavo, (duomenys neskelbtini) buvo nuvykusi į jos gimtadienį sodininkų bendrijoje, kur ji aprodė sodybą, aplinką, visur orientavosi, pastoviai lankė bažnyčią, siuvo, apie jokias jos ligas nežinojo, jos atmintis buvo gera – visų vardus žinojo. Liudytoja L. J. parodė, kad iki mirties G. M. tvarkinga, susišukavusi, kalbėjo apie gyvenimą, juokavo, vaišindavo, jokios orientacijos trūkumų. Liudytoja T. D. parodė, kad yra atsakovės J. I. sodo sklypo kaimynė ir dažnai matydavo, kai G. M., labai tvarkinga, pastoviai eidavo pasivaikščioti po bendriją gan dideliu ratu, nes po (duomenys neskelbtini) gyveno pas dukrą, dažnai su ja pasišnekėdavo, jokios (duomenys neskelbtini) jai nebuvo, tai buvo blaivaus proto žmogus. Liudytojų parodymai rodo, kad G. M. gyveno su dukra, bendravo su kaimynais, juos atpažindavo, laikėsi įpročių, orientavosi aplinkoje, nenusišnekėdavo. Gydytojos ligos (duomenys neskelbtini)konstatavimas savaime dar nereiškia teisinio veiksnumo neturėjimo. Teismas nustatė, kad G. M., sirgo daugybė ligų, tačiau buvo tokios sveikatos, psichikos būklės, kad suprato, dovanojimo sandorio turinį, pasekmes, sąmoningai siekė butą perleisti dukrai – atsakovei. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-588-421/2015; kt.). Teismo ištirti įrodymai leidžia konstatuoti, kad G. M. suprato dovanojimo sandorio prasmę, siekė perleisti turtą dukrai, kuri ją prižiūrėjo, padėjo buitinių poreikių tenkinime, pas kurią gyveno, jos sveikatos būklė leido jai orientuotis teisiniuose veiksmuose, todėl nebuvo apgaulės, nei suklydimo. Teismas ieškovės reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmeta, nes iš ieškovo pusės nėra pateikti įrodymai, kad G. M. nesiorientavo aplinkoje. Medicinos dokumentai rodo tik diagnozę, bet diagnozė kraujagyslinė demencija sudaro tik prielaidą teigti, spėlioti, kad G. M. galėjo nesuprasti veiksmų reikšmės, bet nėra pateikta kitų įrodymų, kad ji nesuprato dovanojimo sandorio prasmės. Liudytojai, atsakovė, kurie bendravo su G. M. iki jos mirties, parodė, kad ji buvo sąmoninga, komunikabili, turėjo savo įpročius, pomėgį, kas paneigia ieškovo ieškinyje išdėstytus teiginius, padarytus, vadovaujantis sveikatos istorijos išrašais.

Ieškovės įrodinėjimo priemonė yra eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis), kuri nėra kategoriška, o tik prielaida. Ieškovė kitų įrodymų kuo pasireiškė G. M. nesiorientavimas aplinkoje, buityje, proto negalia, nepateikė. Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. <...>“. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012 nurodyta, kad teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės. Teismas, kiek tai leidžia jo žinios, turi įvertinti eksperto išvadą kartu su įžangine ir tiriamąja ekspertizės dalimis. Išvada, jog testatorius testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir padarinių, turi būti pagrįsta tiriamojoje dalyje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentacija, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie per kelerius metus sirgtas ligas, vartotus vaistus ir pan. Pvz., kai pateikiama išvada, kad testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės dėl progresuojančios ligos, tiriamojoje ekspertizės akto dalyje turi būti aiškiai pagrindžiama, kad konkrečiu reikšmingu bylai momentu liga buvo pasiekusi tokią stadiją, dėl kurios testatorius prarado gebėjimus suprasti savo veiksmus“. Teismas, susipažinęs su pateiktais įrodymais, gali padaryti tik vieną išvadą, kad G. M. sugebėjo suprasti ir valdyti savo veiksmus, numatė veiksmų pasekmes – siekė, kad turtas (butas) atitektų dukrai, o ne svetimiems (jos supratimu). Kai kurie liudytojai G. M. iki jos mirties lankė, (duomenys neskelbtini) šventė jos gimtadienį, nurodė, kad ji buvo bendraujanti, diskutuojanti, geros nuotaikos. Faktinės aplinkybės rodo, kad G. M. orientavosi laike ir vietoje, suprato aplinką kurioje gyveno, pažinojo kaimynus, bendravo su jais. Teismas ekspertizės išvadoje išdėstytą prielaidą, kad G. M. nesuprato dovanojimo sandorio esmės, jo padarinių, atmeta. Teismo ištirtos aplinkybės rodo, kad G. M. sudarė dovanojimo sutartį, kad butas atitektų dukrai, todėl nėra pagrindo pripažinti dovanojimo sandorį negaliojančiu LR CK 1.89 str., 1.90 str., 1.91 str. nurodytais pagrindais. Teismas ieškinį atmeta, nes G. M. sudarė dovanojimo sutartį sąmoningai, kad butas atitektų ją prižiūrinčiai atsakovei, pas kurią ji gyveno iki mirties.

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 88 str., 93 str. 1 d., 98 str., išsprendžia bylinėjimosi išlaidų klausimą. Atsakovė nepateikė įrodymus, kad turėtų advokato teisinės pagalbos išlaidas. Minėtas išlaidas teismas nepriteisia iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti 2022 m. lapkričio 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti butą su rūsiu, unikalus Nr.:(duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį J. I., a.k. (duomenys neskelbtini); uždrausti atsakovei J. I., a.k. (duomenys neskelbtini) dalyvauti sandoriuose arba imtis kitokių veiksmų, kuriais būtų perleistas butas su rūsiu, unikalus Nr.:(duomenys neskslbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), arba kitaip šis turtas būtų apsunkintas, konkrečiai uždraudžiant atsakovei dalyvauti sandoriuose, kuriais būtų perleista, įkeista, laiduota, garantuota, išnuomota ir (ar) panaudos pagrindais perleista ar kitaip suvaržytos daiktinės teisės į minėtą nekilnojamąjį turtą.

Išsiųsti sprendimą dalyvaujantiems byloje asmenims ir VĮ Registrų centrui (turto arešto aktų registras, nekilnojamojo turto kadastras ir registras).

Sprendimas per 30 dienų gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.