- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-03
- Bylos Nr.
- eB2-2819-640/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01482-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Suinteresuotas asmuo
- D. V.
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vivlasta“ nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Reniva“ prašymą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vivlasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo – D. V.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. BUAB „Vivlasta“ nemokumo administratorius kreipėsi į teismą su prašymu dėl BUAB „Vivlasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir atsakingu už įmonės tyčinį bankrotą pripažinti buvusį bendrovės vadovą D. V.
2. Nurodė, kad pagal buvusių įmonės buhalterių ir akcininkų parodymus D. V. nuo pat bendravimo pradžios neslėpė, kad atsakovo pagrindinis tikslas yra perimti UAB „Electrolux“ įrenginių garantinio aptarnavimo paslaugas ir perduoti jų vykdymą kitai jo valdomai įmonei – UAB „Baltic Continent“, o UAB „Vivlasta“ uždaryti. Remiantis V. S. žodžiais, atsakovas D. V. anksčiau yra ne vieną kartą kreipęsis į UAB „Electrolux“, siūlydamas UAB „Baltic Continent“ paslaugas, tačiau kol egzistavo ir veikė UAB „Vivlasta“ atsakovas visada gaudavo neigiamą UAB „Electrolux“ atsakymą. Atsakovas įmonėje UAB „Vivlasta“ paliko visus finansinius reikalavimus, išskyrus UAB „Electrolux“. Su šia bendrove atsakovas pilnai atsiskaitė ir bendradarbiavimą perkėlė į kitas savo įmones. UAB „Vivlasta“ gamybinė veikla buvo perkelta į to paties asmens vadovaujamą įmonę, siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškovės kreditoriais, siekiant pašalinti konkurentą iš verslo rinkos. Pažymėjo, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais galimai tyčia inicijavo ieškovės UAB „Vivlasta“ bankroto procesą, taip siekdamas išstumti konkurentą iš aktyvios verslo rinkos, persivilioti ieškovės pagrindinį partnerį UAB „Electrolux“.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo D. V. pateikė atsiliepimą į nemokumo administratoriaus pareiškimą dėl UAB „Vivlasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriuo prašo pareiškimą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais ir aplinkybėmis:
4.1. Nurodė, kad pareiškėjas, teikdamas pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, privalėjo įrodymais pagrįsti visų neva tyčinio bankroto požymių šioje byloje egzistavimą, tačiau to nepadarė.
4.2. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja absoliučiai joks pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, juolab pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą prezumpciją. Nagrinėjamu atveju, tariamą bendrovės veiklos perkėlimą pareiškėjas įrodinėja tik savo samprotavimais apie „perkeltą veiklą“. Tačiau pareiškėjas net nepaaiškina, kaip, anot jo, veikla buvo perkelta, nepateikia absoliučiai jokių įrodymų apie tariamai kitai įmonei ar net įmonėms perkeltas nebaigtas vykdyti sutartis arba (ir) reikalavimo teises, neidentifikuoja, kokios sutartys arba (ir) reikalavimo teisės tariamai buvo perimtos, kada tai įvyko ir pan. Pažymėjo, kad vien tarpusavyje susitarusių ir neigiamai nusiteikusių prieš D. V. asmenų niekuo nepagrįstų samprotavimų, kad bendrovės veikla tariamai buvo perkelta tikrai nepakanka konstatuoti tyčinį bankrotą.
4.3. Pastebėjo, kad bendrovė nebuvo vienintelė UAB „Electrolux“ partnerė. UAB „Electrolux“ turi ne vieną partnerį Vilniuje, teikiantį techninio aptarnavimo paslaugas, įskaitant ir UAB Emtoservis, UAB AG Service, kas matyti iš viešai internete prieinamos informacijos. Tačiau tai savaime nesuponuoja pagrindo teigti, kad į visas šias įmones tariamai buvo perkelta bendrovės veikla, kuri, priešingai nei nepagrįstai nurodo pareiškėjas, net nebuvo pelninga. Tai matyti iš bendrovės viešai VĮ Registrų centre paskelbto 2018 m. pelno (nuostolių) ataskaitos, sudarytos dar tuo metu, kuomet bendrovės vadovu buvo V. S. – 2017 m. bendrovė patyrė 2368 Eur grynąjį nuostolį, 2018 m. bendrovė patyrė 2319 Eur grynąjį nuostolį. Nesuprantama apie kokią tariamai pelningą veiklą, vykdytą iki bankroto bylos iškėlimo bendrovei dienos, pareiškėjas kalba.
Šalies argumentai
4.4. Pareiškėjas, teigdamas, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 26 d. iki 2019 m. spalio 28 d. atsiskaitė su vėlesnės eilės kreditoriumi, taip neva pažeisdama ankstesnės eilės kreditorių interesus, nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, galinčių tai pagrįsti – pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad: 1) laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 26 d. iki 2019 m. spalio 28 d. bendrovė išties atsiskaitė su UAB „Electrolux“ (pavyzdžiui, mokėjimo pavedimų, kasos išlaidų orderių ir pan.); 2) Bendrovė turi kreditorių, kurių reikalavimų įvykdymo terminai pradelsti (nuo kada); 3) vykdant tariamus atsiskaitymus buvo pažeidžiama kalendorinio eiliškumo atsiskaitymų su kreditoriais tvarka; 4) Bendrovės lėšų nepakako atsiskaitymams su kreditoriais; 5) D. V. neva buvo žinoma apie visus kreditorius, įsiskolinimų jiems dydžius ir prievolių įvykdymo terminus (CPK 178 straipsnis). Byloje nesant minėtų duomenų, nėra jokio pagrindo išvadai, kad UAB „Electrolux“ tariamai buvo suteikta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu CK 6.930¹ straipsnio prasme. Kitaip tariant, pareiškėjo teiginiai apie neva atliekamus mokėjimus UAB „Electrolux“ ar tariamus CK 6.930¹ straipsnio pažeidimus neturi jokios įrodomosios galios šioje civilinėje byloje ir nėra pagrindo jais vadovautis.
4.5. Pažymėjo, kad jokios įrodomosios galios pareiškėjo nurodomos aplinkybės negali turėti ir neturi nagrinėjamoje byloje ne tik dėl to, kad jos nėra pagrįstos absoliučiai jokiais įrodymais, bet ir dėl to, kad yra prieštaringos, o jas paneigia paties pareiškėjo pateikta informacija. Pažymėjo, kad prieš įsigydamas bendrovę tikrai neturėjo tikslo jos uždaryti – bankroto byla buvo iškelta dėl to, kad bendrovė jau kelerius metus, dar iki jos akcijų įsigijimo, buvo nemoki. Todėl D. V. turėjo pareigą inicijuoti bendrovės bankroto bylą. Nurodė, kad nei bendrovės darbuotojai, nei turtas ar sutarčių vykdymas perkeltas nebuvo, kitų esminių neteisėtam įmonės veiklos perkėlimui būdingų požymių (tikslu išvengti įsipareigojimų kreditoriams), kuriuos jau yra suformavusi teismų praktika, pareiškėjas neįrodė, todėl nėra pagrindo teigti, kad bendrovės bankrotas tariamai tyčinis, dėl ko pareiškimas turi būti atmestas.
4.6. Nurodė, kad D. V. 2019 m. rugsėjo 2 d. tapus bendrovės vadovu, buvęs bendrovės vadovas V. S. jam neperdavė bendrovės visų dokumentų ir turto. Be to, bendrovei buhalterines paslaugas teikusi UAB „Verslo sindikato apskaita“ taip pat neperdavė D. V. bendrovės dokumentų, kadangi bendrovė šiai įmonei buvo skolinga. Dėl to nuo 2019 m. rugpjūčio mėn. pabaigos buhalterinė įmonė ėmė bendrovei nebeteikti buhalterinės apskaitos paslaugų. Dėl nurodytų aplinkybių D. V., tapus bendrovės vadovu, nebuvo žinoma, nei koks neregistruotas turtas bendrovei priklauso, nei kur jis yra, nei kokių skolinių įsipareigojimų ir kokiems kreditoriams bendrovė turi, nei kokius dar galiojančius sandorius bendrovė buvo sudariusi. Dėl šios priežasties, D. V. tapus bendrovės vadovu, pastarasis dėl objektyvių priežasčių negalėjo tinkamai tęsti ir užtikrinti tolimesnio bendrovės veiklos organizavimo, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnyje. Be to, UAB „Verslo sindikato apskaita“ neperdavus D. V. visų apskaitos dokumentų, D. V. negalėjo toliau tinkamai vykdyti buhalterinės apskaitos ir užtikrinti privalomos teisingos informacijos atitinkamoms valstybės įstaigoms teikimo, juolab, kad nuo 2019 m. rugpjūčio mėn. pabaigos UAB „Verslo sindikato apskaita“ nustojo bendrovei teikti buhalterines paslaugas.
4.7. D. V. tapus bendrovės vadovu, jam nebuvo perduotas bendrovės turtas ir dokumentai, dėl ko pastarasis neturėjo galimybės įvertinti tikrosios bendrovės finansinės būklės ir tai pagrindžiančių dokumentų. Iš paskutinio viešai prieinamo bendrovės balanso už 2018 metus, kurio pagrindu bendrovei buvo iškelta bankroto byla, tapo žinoma, kad 2018 metais bendrovės turtą sudarė tik 13 218 Eur suma, tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai net 9291 Eur. Be to, iš minėto bendrovės balanso taip pat matyti, kad praėjusiu ataskaitiniu laikotarpiu, t. y. 2017 metais, bendrovės turtą sudarė tik 15 626 Eur suma, tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai net 9380 Eur. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, darytina išvada, kad tiek 2018, tiek 2017 metais bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės. Tai reiškia, kad bendrovė jau nuo 2017 metų buvo nemoki ir negalinti vykdyti savo įsipareigojimų. Kitaip tariant, jau 2017 m. bendrovės turto nebepakako bendrovės kreditorių finansiniams reikalavimams padengti. Taigi dar 2017 m. atsirado pagrindas inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.
4.8. Siekdamas išvengti bendrovės skolinių įsipareigojimų didinimo ir vadovaudamasi jam, kaip bendrovės vadovui ĮBĮ nustatytos pareigos inicijuoti nemokios įmonės bankroto iškėlimą, D. V. 2019 m. spalio 10 d. (vadovu tapo 2019 m. rugsėjo 2 d.) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, dėl ko bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Taigi D. V. neturėjo objektyvios priežasties nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nes bendrovė nebeturėjo galimybių tęsti veiklos vykdymo. Nurodė, kad jau nemokios bendrovės prie nemokumo D. V. dar sykį niekaip negalėjo privesti. Nėra jokio ryšio tarp D. V. bendrovės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo ar bendrovės finansinės padėties bloginimo – padėtis sąmoningai tikrai bloginama nebuvo. Priešingai, D. V., tapęs bendrovės vadovu, nedelsdamas ėmėsi visų veiksmų tam, kad bendrovės padėtis nebūtų pabloginta, taip siekdamas užtikrinti ir jos kreditorių interesus. Tęsti nemokios bendrovės veiklą dėl turimo turto ir įsipareigojimų santykio buvo objektyviai nebeįmanoma.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas atmestinas.
5. Pareiškėjas BUAB „Vivlasta“ nemokumo administratorius, remdamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalies 1 punktu, pateikė pareiškimą dėl BUAB „Vivlasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
6. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ), reguliuojantis juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus ir kuriam įsigaliojus neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ.
7. Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuoto asmens veiksmai (neveikimas), kuriais įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. iki JANĮ įsigaliojimo, bei į kasacinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą ir sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktas), klausimas dėl BUAB „Vivlasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu spręstinas pagal iki JANĮ įsigaliojimo galiojusio ĮBĮ nuostatas (JANĮ 155 straipsnis).
8. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).
9. Todėl siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju BUAB „Vivlasta“ bankrotas pripažintinas tyčiniu, turi būti vertinama ginčui aktualių aplinkybių visuma. Tyčinio bankroto požymiai negali būti vertinami formaliai, atsietai nuo įmonės valdymo.
10. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
11. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019).
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio
12. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą teismas preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys.
13. Esminis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą prezumpciją charakterizuojantis požymis yra tas, jog vieno ūkio subjekto veikla perkeliama kitiems ūkio subjektams, tarp kurių ar tarp kurių valdymo organų egzistuoja sąsajumas (pvz., kai veikla perkeliama į nuo skolininko juridinio asmens atskirtą įmonę (naujai įkurtą įmonę), kai veikla perduodama juridiniam asmeniui, kuriam vadovauja (ar pereina vadovauti) įmonės skolininkės valdymo organai ar su jais susiję asmenys) tokiu būdu, kad visi skoliniai įsipareigojimai paliekami įmonei skolininkei, o reikalavimo teisės ir vykdyta veikla pereina kitai (susijusiai) įmonei. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui nepakanka nustatyti vien to, jog kitai veikiančiai ar naujai įsteigtai įmonei buvo perduotas įmonės skolininkės valdytas turtas, bei to, jog į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą įmonę, perėjo dirbti įmonės skolininkės darbuotojai, kadangi turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-445-330/2018; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-700-407/2018; 2020 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1135-381/2020).
14. Byloje nustatyta, kad nuo 2019 m. liepos 30 d. UAB „Vivilasta“ vieninteliu akcininku buvo D. V. D. V. nuo 2019 m. rugsėjo 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Vivlasta“ dienos (2019 m. gruodžio 11 d.) ėjo UAB „Vivlasta“ vadovo pareigas.
15. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nemokumo administratorius nurodo, kad pagal buvusių įmonės buhalterių ir akcininkų parodymus D. V. nuo pat bendravimo pradžios neslėpė, kad atsakovo pagrindinis tikslas yra perimti UAB „Electrolux“ įrenginių garantinio aptarnavimo paslaugas ir perduoti jų vykdymą kitai jo valdomai įmonei – UAB „Baltic Continent“, o UAB „Vivlasta“ uždaryti. Remiantis V. S. žodžiais, atsakovas D. V. anksčiau yra ne vieną kartą kreipęsis į UAB „Electrolux“, siūlydamas UAB „Baltic Continent“ paslaugas, tačiau kol egzistavo ir veikė UAB „Vivlasta“ atsakovas visada gaudavo neigiamą UAB „Electrolux“ atsakymą. Atsakovas įmonėje UAB „Vivlasta“ paliko visus finansinius reikalavimus, išskyrus UAB „Electrolux“. Su šia bendrove atsakovas pilnai atsiskaitė ir bendradarbiavimą perkėlė į kitas savo įmones. UAB „Vivlasta“ gamybinė veikla buvo perkelta į to paties asmens vadovaujamą įmonę, siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškovės kreditoriais, siekiant pašalinti konkurentą iš verslo rinkos. Pažymėjo, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais galimai tyčia inicijavo ieškovės UAB „Vivlasta“ bankroto procesą, taip siekdamas išstumti konkurentą iš aktyvios verslo rinkos, persivilioti ieškovės pagrindinį partnerį UAB „Electrolux“.
16. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Taigi, teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Vykdydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir nustatęs, jog byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009).
17. Teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėja neįrodė pareiškime dėl BUAB „Vivlasta“ bankroto pripažinimo tyčinio deklaruojamų aplinkybių, t. y., jog D. V. tikslas buvo perimti UAB „Electrolux“ įrenginių garantinio aptarnavimo paslaugas ir perduoti jų vykdymą kitai jo valdomai įmonei – UAB „Baltic Continent“, o UAB „Vivlasta“ uždaryti, ir tai, kad UAB „Vivlasta“ gamybinė veikla buvo perkelta į to paties asmens vadovaujamą įmonę, siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškovės kreditoriais, siekiant pašalinti konkurentą iš verslo rinkos. Pažymėtina, kad pareiškimas iš esmės grindžiamas tik buvusių įmonės buhalterių ir akcininkų nurodomomis aplinkybėmis, kurios nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Sutiktina, su atsiliepime nurodytu, kad pareiškėja net nepaaiškino, kaip veikla buvo perkelta, nepateikė jokių įrodymų apie kitai įmonei ar įmonėms perkeltas nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises, neidentifikavo, kokios sutartys arba reikalavimo teisės buvo perimtos, kada tai įvyko ir kt.
18. Taip pat pareiškėja įrodinėja, kad D. V. savo neteisėtais veiksmais galimai tyčia inicijavo UAB „Vivlasta“ bankroto procesą, taip siekdamas išstumti konkurentą iš aktyvios verslo rinkos, persivilioti UAB „Vivlasta“ pagrindinį partnerį UAB „Electrolux“, nurodydamas, kad per atsakovo valdymo laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 26 d. iki 2019 m. spalio 28 d. UAB „Vivlasta“ sumokėjo UAB „Elektrolux“ 4998,55 Eur, kai nebuvo atsiskaityta su darbuotojais, VMI ir VSDFV, ir kitais tiekėjais. Tačiau teismas pažymi, kad šie pareiškėjos teiginiai kaip ir ankstesniu atveju nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Kaip pagrįstai nurodyta atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, pareiškėja, teigdama, kad bendrovė nurodytu laikotarpiu atsiskaitė su vėlesnės eilės kreditoriumi, taip pažeisdama ankstesnės eilės kreditorių interesus, nepateikė įrodymų, kad bendrovė iš tiesų atsiskaitė su UAB „Electrolux“ (pavyzdžiui, mokėjimo pavedimų, kasos išlaidų orderių ir pan.); bendrovė turėjo kreditorių, kurių reikalavimų įvykdymo terminai pradelsti; vykdant tariamus atsiskaitymus buvo pažeidžiama kalendorinio eiliškumo atsiskaitymų su kreditoriais tvarka; bendrovės lėšų nepakako atsiskaitymams su kreditoriais; D. V. buvo žinoma apie visus kreditorius, įsiskolinimų jiems dydžius ir prievolių įvykdymo terminus. Byloje nesant nurodytų duomenų, nėra pagrindo konstatuoti, kad UAB „Electrolux“ buvo suteikta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu CK 6.930¹ straipsnio prasme.
19. Taigi byloje nesant jokių duomenų, jog D. V. įmonė UAB „Baltic Continent“ būtų perėmusi vykdyti BUAB „Vivlasta“ sutartinius įsipareigojimus, reikalavimo teises, t. y. jog UAB „Vivlasta“ gamybinė veikla buvo perkelta į to paties asmens vadovaujamą įmonę UAB „Baltic Continent“, kad buvo perimtos UAB „Electrolux“ įrenginių garantinio aptarnavimo paslaugos ir perduotas jų vykdymas UAB „Baltic Continent“, nėra pagrindo pripažinti, jog bendrovės veikla buvo perkelta į kitą įmonę, siekiant išstumti konkurentą iš aktyvios verslo rinkos, persivilioti BUAB „Vivlasta“ pagrindinį partnerį UAB „Electrolux“.
20. Esant nurodytoms aplinkybėms ir nurodytam teisiniam reglamentavimui, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo BUAB „Vivlasta“ bankroto pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, todėl nemokumo administratoriaus prašymas dėl BUAB „Vivlasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu netenkinamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
21. Atmetus pareiškėjos pareiškimą dėl BUAB „Vivlasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, pareiškėjos, kurią atstovauja nemokumo administratorius, patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Tuo tarpu suinteresuoto asmens D. V. prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo – tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
22. D. V. pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į pareiškimą parengimą patyrė 1149,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Aptarta suma neviršija Rekomendacijose nurodytos maksimalios sumos, todėl už atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu parengimą D. V. priteistina 1149,50 Eur suma, atlyginant šias išlaidas iš BUAB „Vivlasta“ bankroto administravimo išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 290-292 straipsniais, teismas
nutaria:
netenkinti prašymo dėl BUAB „Vivlasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
Priteisti iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vivlasta“, j. a. k. 300513792, suinteresuotam asmeniui D. V., a. k. (duomenys neskelbtini), 1149,50 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiasdešimt devynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, atlyginant šias išlaidas iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vivlasta“ bankroto administravimo išlaidų.
Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.