Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui UAB ,,Aztransa“ dėl paskolų priteisimo ir atsakovo UAB ,,Aztransa“ priešieškinį ieškovui A. K. dėl 2020 m. sausio 30 d. paskolos sutarties Nr. 1 pripažinimo nesudaryta.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Taip pat ieškovas ieškinį grindė aplinkybe, jog šalys 2020-08-10 sudarė darbo sutartį. 2021 m. pavasarį kilo nesutarimas tarp šalių - ieškovo ir atsakovo direktoriaus - dėl tolimesnės atsakovo verslo perspektyvos bei uždirbto pelno pasidalinimo bei ieškovui, kaip atsakovo akcininkui, teikiamos informacijos. Nurodė, kad 2021-06-09 ieškovas pateikė reikalavimą atsakovui dėl paskolų, suteiktų pagal Paskolos sutartį Nr. 1 ir Paskolos sutartį Nr. 2 grąžinimo. 2021-06-09 atsakovui buvo pateiktas reikalavimas 35 730 Eur paskolą, suteiktą pagal Paskolos sutartį Nr. 1 grąžinti per 90 kalendorinių dienų nuo 2021-06-09 prašymo išsiuntimo (iki 2021-09-07), o 30 400 Eur paskolą, suteiktą pagal Paskolos sutartį Nr. 2, grąžinti per 30 kalendorinių dienų nuo 2021-06-09 prašymo išsiuntimo (iki 2021-07-09). Reikalavimas dėl 19 100 Eur paskolų grąžinimo atsakovui nebuvo teikiamas. 2021-07-12 atsakovas į ieškovo sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 40 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskolos grąžinimas“. Kadangi atliekant mokėjimą nenurodyta, pagal kokią paskolos sutartį grąžinama paskola, ir tarp šalių nebuvo jokio susitarimo dėl to, kam turi būti skiriama ši suma, vadovaujantis CK 6.56 str. 2 d., sumokėta suma buvo įskaityta kaip 30 400 Eur paskolos pagal Paskolos sutartį Nr. 2 grąžinimas, nes šios atsakovo prievolės įvykdymo terminas (2021-07-09) jau buvo suėjęs. Likusi dalis sumos – 9600 Eur (40000 – 30400), buvo įskaityta kaip paskolos suteiktos pagal Paskolos sutartį Nr. 1 grąžinimas. Kitų reikalavimų dėl paskolų grąžinimo atsakovui nebuvo pateikta. Pasak ieškovo, atsakovas pradėjo teigti, kad yra nesutapimų tarp reikalaujamų sumų ir atsakovo balanso bei reikalauti dokumentų, patvirtinančių paskolos sutartis (atsakovui su 2021-06-09 prašymu grąžinti paskolas buvo pateiktos ir abiejų paskolos sutarčių kopijos). Pažymėjo, kad visi atsakovo laiškai ieškovui buvo siunčiami lietuvių kalba, kurios ieškovas nemoka. 2021-09-09 atsakovas į ieškovo sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 9500 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „galutinis paskolos grąžinimas“. Atsakovas nenurodė pagal kokią paskolos sutartį jis pervedė pinigus, todėl ieškovas gautas sumas užskaitė kaip dalies paskolos pagal Paskolos sutartį Nr. 1 grąžinimą. Ieškovo teigimu, ieškininio surašymo dienai atsakovas yra negrąžinęs 16 630 Eur pagal Paskolos sutartį Nr. 1 ir 19 100 Eur paskolų, suteiktų mokėjimo pavedimais, atliktais 2020-05-12 – 2020-06-26.

Ieškovo vertinimu, atsakovas netinkamai įvykdė teismo pavedimą, priimtą 2022-03-01 posėdyje. Teismas tenkino ieškovo prašymą dėl ieškinyje nurodytų sąskaitų išreikalavimo. Ieškinyje ieškovas prašė pateikti „visų jo sąskaitų bankuose, įskaitant sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), išrašus už laikotarpį nuo 2020-01-29 iki 2020-02-07“. Atsakovas nurodė, kad jis turi dvi sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) (Šiaulių banke) ir (duomenys neskelbtini) (SEB banke). Pagal pateiktus išrašus laikotarpiu nuo 2020-01-01 (atsakovas įsteigtas 2020-01-14) iki 2020-02-28 jokių operacijų sąskaitoje Šiaulių banke net nebuvo atliekama, o sąskaitoje SEB banke buvo atliktos tik 7 operacijos (vienas lėšų (įstatinio kapitalo) įskaitymas 2020-01-10 ir 6 atsakovo direktoriaus atlikti grynų pinigų įnešimai 2020-01-30). Ieškovo manymu, tokio pobūdžio duomenys kelia abejonių, nes jie suponuoja išvadą, kad atsakovas, kaip veikianti įmonė, iš esmės du mėnesius (nuo pat įsisteigimo dienos) nesinaudojo dviem jos sąskaitomis (nebuvo daromi jokie su įprastine veikla susiję mokėjimai). Galimai pateikti sąskaitos įrašai padaryti, nustatant siauresnius paieškos kriterijus (pvz., pagal konkretų asmenį). Be to, šios bylos kontekste yra svarbus ne tik pats atsakovo direktoriaus atliktų grynųjų pinigų įmokėjimų faktas, bet ir laikas, kada šie mokėjimai per bankomatą buvo padaryti. Taip pat pagal atsakovo pateiktus paaiškinimus matyti, kad atsakovo direktorius į atsakovo sąskaitą 2020-01-30 įnešė mažesnę pinigų sumą, nei nurodė ieškovui (26880 Eur), todėl galimai dalis pinigų, kuriuos ieškovas perdavė atsakovo direktoriui, per bankomatą (duomenys neskelbtini) buvo įneštos ne į atsakovo, o į atsakovo direktoriaus sąskaitą SEB banke. Ieškovo vertinimu, Paskolos sutartis Nr. 20.01.29 yra fiktyvi, nes ji atsirado tik ieškovui pareiškus ieškinį, siekiant paneigti jo nurodytas aplinkybes apie paskolos pagal Paskolos sutartį Nr. 1 suteikimą. Vien tai, kad Paskolos sutartis Nr. 1 nėra patvirtinta notarine tvarka, nepanaikina atsakovo įsipareigojimo grąžinti ieškovui pagal ją suteiktą paskolą.

Teismo posėdyje ieškovo atstovas ieškinį palaikė, o priešieškinį prašė atmesti.

Atsakovo atstovai teismo posėdyje su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, o priešieškinį - tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Priešieškinis tenkintinas.

Kadangi ieškinio ir priešieškinio reikalavimai tiesiogiai susiję, teismas dėl jų pagrįstumo pasisako kartu, neišskirdamas jų atskirai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020-01-29 tarp atsakovo direktoriaus Ž. A. S. ir atsakovo UAB „Aztransa“ buvo sudaryta Paskolos sutartis Nr. 20.01.29, kuria atsakovo direktorius Ž.A. S. suteikė atsakovui 15 100 Eur sumą, o paskolos gavėjas (atsakovas) priėmė 15 100 Eur. Paskolos sutartyje nurodyta, kad paskola suteikiama grynais įnešant į įmonės sąskaitą bankomate per kelis kartus; paskola suteikta neterminuotai, pagal pareikalavimą; nurodyta Sutartis pasirašyta jos šalių.

Taip pat nustatyta, kad šalys (ieškovas ir atsakovas) 2020-01-30 sudarė Paskolos sutartį Nr. 1, kuria ieškovas paskolino atsakovui 35 730 Eur grynais pinigais, be palūkanų, neterminuotai, pagal ieškovo pareikalavimą grąžinti paskolą per 90 kalendorinių dienų jam pareikalavus. Sutartis patvirtinta abiejų šalių parašais.

Iš ieškovo bankinės kortelės informacijos matyti, kad jis laikotarpiu nuo 2020-01-31 – 2020-02-03 nusiėmė pinigus nuo savo sąskaitos per Šiaulių banko bankomatus 33 200 Eur sumai. Ieškovo paaiškinimais nustatyta, kad likusią dalį pinigų jis turėjo su savimi.

Iš pateiktos ieškovo telefone esančio susirašinėjimo programos Telegram pranešimo ekrano nuotraukos (Screenshot) matyti, jog šalys susirašinėjo, o būtent - ieškovas siuntė atsakovo direktoriui 2020-01-30 paskolos sumos skaičiuoklę: „26 880+3 850+5 000“); ieškovas susirašinėjime nurodė, kad jis 2020-01-30 įnešė 26 880 Eur, o likusius - 8 850 Eur nurodė, kad įneš kitą dieną.

Taip pat byloje nustatyta, kad 2020-04-02 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta Paskolos sutartis Nr. 20.04.02 (toliau – Paskolos sutartis Nr. 2), pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 30 400 Eur sumą (1 punktas), nurodant, kad paskola suteikiama į įmonės sąskaitas bankuose per kelis kartus, susitarta dėl beprocentinės paskolos, nurodant, kad paskola neterminuota ir turi būti grąžinta per 30 dienų ieškovui pateikus prašymą. Nurodytą paskolą ieškovas suteikė atsakovui, pervesdamas pinigus į atsakovo sąskaitą (duomenys neskelbtini): 2020-04-05 ieškovas pervedė 9 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „pinigų pervedimas pagal paskolos sutartį Nr. 2, 2020 m. balandžio 1 d. “; 2020-04-23 ieškovas pervedė 10 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Paskolos“; 2020-05-12 ieškovas pervedė 13 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskolos“.

Taip pat nustatyta, kad 2021-06-09 ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl paskolų, suteiktų pagal Paskolos sutartį Nr. 1 ir Paskolos sutartį Nr. 2 grąžinimo, nurodant 35 730 Eur paskolą, suteiktą pagal Paskolos sutartį Nr. 1 grąžinti per 90 kalendorinių dienų nuo 2021-06-09 prašymo išsiuntimo (iki 2021-09-07), o 30 400 Eur paskolą, suteiktą pagal Paskolos sutartį Nr. 2, grąžinti per 30 kalendorinių dienų nuo 2021-06-09 prašymo išsiuntimo (iki 2021-07-09); prie reikalavimo ieškovas pridėjo nurodytų paskolos sutarčių kopijas. Reaguodamas į šį raginimą, atsakovas 2021-08-08 el. laiške nurodė, kad negavo iš ieškovo pagal pateiktas paskolos sutartis mokėjimų patvirtinimų, nes pagal balansą yra nesutapimų; 2021-08-31 el. laiške atsakovas nurodė, kad nesulaukė iš ieškovo dokumentų, patvirtinančių paskolos sutartis.

AB Šiaulių banko Vilniaus filialo sąskaitos išrašas patvirtina, kad atsakovas 2021-07-12 pervedė ieškovui 40 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskolos grąžinimas“, o 2021-09-09 pervedė ieškovui 9500 Eur, nurodydamas „galutinis paskolos grąžinimas“.

Ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 36 565,43 Eur (35 730 Eur negrąžintos paskolos sumos ir 835,43 Eur palūkanų) skolos, teigdamas, kad 2021-07-12 atsakovas į ieškovo sąskaitą pervedė 40 000 Eur, kurią jis, vadovaujantis CK 6.56 str. 2 d., įskaitė pagal Paskolos sutartį Nr. 2, nes šios prievolės įvykdymo terminas (2021-07-09) jau buvo suėjęs, o likusi dalis sumos – 9600 Eur (40000 – 30400), buvo įskaityta kaip paskolos, suteiktos pagal Paskolos sutartį Nr. 1, grąžinimas. Taip pat ieškovas teigė, kad 2021-09-09 atsakovas į ieškovo sąskaitą pervedė 9500 Eur, kuriuos jis užskaitė kaip dalies paskolos pagal Paskolos sutartį Nr. 1 grąžinimą. Pasak ieškovo, atsakovo skola sudaro 16 630 Eur pagal Paskolos sutartį Nr. 1 ir 19 100 Eur paskola, suteikta mokėjimo pavedimais, atliktais 2020-05-12 – 2020-06-26.

Tuo tarpu atsakovas atsikirtimus į ieškinį ir priešieškinį grindė aplinkybėmis, kad Paskolos sutartyje Nr. 1 pinigų perdavimo faktas neužfiksuotas, o ta aplinkybė, jog ieškovas iš savo sąskaitos AB Šiaulių banke grynino pinigus, - nepatvirtina Paskolos sutarties Nr.1 dalyko - 35 730,00 Eur perdavimo atsakovui. Taip pat teigė, kad paskola buvo suteikta tik pagal Sutartį Nr. 2, Sutartis Nr. 1 buvo panaikinta. Teigė, kad paskolą pagal Sutartį Nr. 2 ir žodinį susitarimą grąžino, o Sutartį Nr. 1 prašė pripažinti negaliojančia kaip prieštaraujančią įstatymo reikalavimams CK 1.93 str. pagrindu.

CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, o CK 1.74 straipsnyje – sandoriai, kurie turi būti sudaryti notarine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą. Vieni iš tokių sandorių – paskolos sutartys. CK 6.871 str. 4 d. nurodyta, kad jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos.

Remiantis CK 1.93 straipsnio 1 dalimi, kuriame įtvirtintas vienas iš sandorio negaliojimo pagrindų, t. y. įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas, nuostatomis, įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose; įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Taigi sandoriai, kuriems įstatymas nustato privalomą notarinę formą ir kurie sudaryti jos nesilaikant, negalioja. Paskolos sutartims pagal CK 6.871 str. 4 d., įstatymu yra keliami atitinkami formos reikalavimai, t. y. sutartys turi būti sudaromos notarinės formos. Šių formos reikalavimų nesilaikymas daro tokias paskolos sutartis negaliojančias (CK 1.93 straipsnio 3 dalis, 6. 871 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamoje byloje svarbu vertinti kompleksiškai pasirengimą sudaryti ginčo paskolos sutartį bei šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, taip pat nusistovėjusią praktiką tarp šalių, tam, kad būtų galima tiksliausiai nustatyti, kokių teisių įgyti kiekviena šalis siekė ir kokias pareigas sutiko prisiimti, o kartu ir teisingai išspręsti šį ginčą.

Iš ginčo Sutarties Nr. 1 turinio matyti, o būtent sąlygos – Sutarties objektas, kad Paskolos davėjas (ieškovas) suteikia Paskolos gavėjo (atsakovo) nuosavybėn 35 730,00 Eur, o Paskolos gavėjas (atsakovas) priima 35 730,00 Eur; atsakovas Sutarties 1 p. įsipareigojo grąžinti ieškovui paskolos sumą. Pagal Sutartį paskola buvo neterminuota ir turėjo būti grąžinta per 90 dienų ieškovui pateikus prašymą (2 punktas); Sutartimi šalys sulygo dėl 0 % palūkanų (1 punktas). Sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir nustoja galios po visiško paskolos grąžinimo.

Ieškovo bankinės kortelės informacija liudija, kad jis laikotarpiu nuo 2020-01-31 – 2020-02-03 nusiėmė 33 200 Eur nuo savo sąskaitos per Šiaulių banko bankomatus. Ieškovo teigimu, likusią dalį pinigų jis turėjo su savimi. Iš ieškovo telefone esančio susirašinėjimo programos Telegram pranešimo ekrano nuotraukos (Screenshot) matyti, jog šalys susirašinėjo, o būtent - ieškovas siuntė atsakovo direktoriui 2020-01-30 paskolos sumos skaičiuoklę: „26 880+3 850+5 000“); ieškovas susirašinėjime nurodė, kad jis 2020-01-30 įnešė 26 880 Eur, o likusius - 8 850 Eur nurodė, kad įneš kitą dieną.

Aukščiau nustatytos bylos faktinės aplinkybės patvirtina šalių siekį ir ketinimus sudaryti Sutartį Nr. 1. Sprendžiant, ar pinigai buvo faktiškai perduoti pagal Sutartį Nr. 1, teismas negali ignoruoti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių:

pirma, 2021-06-09 ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl paskolų, suteiktų pagal Paskolos sutartį Nr. 1 ir Paskolos sutartį Nr. 2 grąžinimo, nurodant 35 730 Eur paskolą, suteiktą pagal Paskolos sutartį Nr. 1 grąžinti per 90 kalendorinių dienų nuo 2021-06-09 prašymo išsiuntimo (iki 2021-09-07), o 30 400 Eur paskolą, suteiktą pagal Paskolos sutartį Nr. 2, grąžinti per 30 kalendorinių dienų nuo 2021-06-09 prašymo išsiuntimo (iki 2021-07-09); prie reikalavimo ieškovas pridėjo nurodytų paskolos sutarčių kopijas. Atsakovas, reaguodamas į šį raginimą, 2021-08-08 el. laiške nurodė, kad negavo iš ieškovo pagal pateiktas paskolos sutartis mokėjimų patvirtinimų, nes pagal balansą yra nesutapimų, o 2021-08-31 el. laiške jis pažymėjo, kad nesulaukė iš ieškovo dokumentų, patvirtinančių paskolos sutartis. Taigi, atsižvelgiant į tokio pobūdžio faktines aplinkybes, o būtent, kad atsakovas savo el. laiškuose net neginčijo Paskolos Nr. 1 sutarties sudarymo fakto, - teismas atsakovo Sutarties Nr. 1 nepripažinimą vertina kaip siekį išvengti prievolių vykdymo pagal Sutartį Nr. 1. Ta aplinkybė, kad Paskolos sutartis Nr. 1 neatitiko įstatymo reikalavimų - nebuvo patvirtinta notaro, - savaime nepaneigia pinigų perdavimo fakto pagal šią Sutartį;

antra, nors atsakovas teigė, kad ant Sutarties Nr. 1 nėra patvirtinta, kad pinigai buvo perduoti, teismas tokį teiginį atmeta kaip prieštaraujantį byloje esantiems rašytiniams įrodymams, Sutarties turiniui ir nusistovėjusiai praktikai tarp šalių. Pažymėtina, kad šalys ginčo sutartimi sulygo, kad Paskolos davėjas (ieškovas) suteikia Paskolos gavėjo (atsakovo) nuosavybėn 35 730,00 Eur, o Paskolos gavėjas (atsakovas) priima 35 730,00 Eur; pagal Sutartį paskola buvo neterminuota ir turėjo būti grąžinta per 90 dienų ieškovui pateikus prašymą (2 punktas); Sutarties 3.1 punkte nurodė, kad Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir nustoja galios po visiško paskolos grąžinimo. Sutartis patvirtinta abiejų šalių parašais. Pabrėžtina, kad teismas byloje vertina įrodymų visetą, tam, kad galėtų objektyviai spęsti dėl tarp šalių susiklosčiusios verslo praktikos. Dėl nurodytų aplinkybių teismas atkreipia dėmesį į 2020-04-02 Sutartį Nr. 2, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 30 400 Eur sumą, nurodant, kad paskola suteikiama į įmonės sąskaitas bankuose per kelis kartus, Sutartis pasirašyta abiejų šalių, tačiau joje neužfiksuota, kad pinigai buvo perduoti. Taigi tarp šalių nebuvo tokios praktikos, kaip teigė atsakovas, o būtent – Sutartyje nurodyti (pažymėti) pinigų perdavimo faktą. Taip pat atsakovas teigė, kad Sutartis Nr. 1 buvo panaikinta sudarant Sutartį Nr. 2. Sprendžiant dėl šių teiginių pagrįstumo teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad Sutartis Nr. 1 buvo panaikinta ar pakeista, tai neišplaukia ir iš Sutarties Nr. 2 turinio.

Taigi, iš atsakovo ginčijamos 2020-01-30 Paskolos sutarties Nr. 1 sąlygų turinio ir sudarymo aplinkybių teismas sprendžia, kad sutarties šalių ketinimai buvo pasiskolinti 35 730 Eur grynais pinigais, dėl ko šalys ir sulygo. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 punktas). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi įrodymų prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 85 punktas). Atsižvelgiant į kasacinio teismo poziciją dėl įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo, taip pat į nustatytas faktines bylos aplinkybės, teismui yra labiau tikėtina, kad Paskolos sutartis Nr. 1 tarp šalių buvo faktiškai sudaryta ir pinigai pagal ją buvo perduoti atsakovui. Juolab, kad atsakovas nurodytos sutarties iki ieškinio pareiškimo net neginčijo. Nors atsakovas teigė, kad pinigų išgryninimas savaime nereiškia jų perdavimo, teismo manymu, byloje esanti Sutartis Nr. 1, pasirašyta abiejų šalių, yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai ir pinigus paskolos gavėjas gavo iš paskolos davėjo - ieškovo.

Iš AB Šiaulių banko Vilniaus filialo sąskaitų išrašų matyti, kad atsakovas po ieškovo raginimo grąžinti skolas pagal Paskolos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2, pervedė ieškovui 49 500 Eur, atlikdamas 2021-07-12 pavedimą 40 000 Eur sumai, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskolos grąžinimas“ ir 2021-09-09 atlikdamas pavedimą 9500 Eur sumai, nurodydamas „galutinis paskolos grąžinimas“. Taigi, atsakovo negrąžinta skolos dalis sudaro 16 630 Eur. Atsakovo teigimu, jis grąžino skolą pagal Paskolos sutartį Nr. 2 ir žodinį susitarimą dėl 19 100 Eur paskolos įstatinio kapitalo formavimui. Išanalizavus ir įvertinus mokėjimo pavedimų turinį, matyti, kad atsakovas, grąžindamas skolą nenurodė pagal kurią paskolos sutartį jis grąžina paskolą; tuo tarpu ieškovas teigė, kad jis, vadovaujantis CK 6.56 str. 2 d., atliko įskaitymą, o būtent - 40 000 Eur sumokėta suma buvo įskaityta kaip 30 400 Eur paskolos grąžinimas pagal Paskolos sutartį Nr. 2, kurios įvykdymo terminas (2021-07-09) jau buvo suėjęs, o likusi dalis sumos – 9600 Eur (40000 – 30400), buvo įskaityta kaip paskolos suteiktos pagal Paskolos sutartį Nr. 1 grąžinimas. Sprendžiant dėl tokios ieškovo pozicijos, svarbu pažymėti, kad Paskolos sutarties Nr. 1 sudarymui įstatymas nustato privalomą notarinę formą (CK 6.871 str. 4 d.), o tokios formos reikalavimų nesilaikymas daro tokias paskolos sutartis negaliojančias (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad sąžiningas asmuo vykdo įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus ir sąmoningai nesiekia jų išvengti. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, kuriais yra siekiama išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo, tai vertybiniu požiūriu yra smerktinas elgesys. Pažymėtina, kad pareiga būti sąžiningam nustatyta tiek ikisutartiniuose, derybiniuose, santykiuose, tiek sudarant, vykdant ir nutraukiant sutartį, tai yra vienas fundamentalių sutarčių teisės principų (CK 6.158 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-89-915/2019, 50 punktas).

Išdėstytų aplinkybių kontekste teismas sprendžia, kad Paskolos sutarties Nr. 1 sudarymui įstatymas nustatė privalomą notarinę formą (CK 6.871 str. 4 d.), o sąmoningas tokios sutarties vykdymas mokant grynaisiais pinigais išvengiant įstatyme nustatytos notarinės sandorio formos laikymosi, - suteikė šalims galimybę išvengti minėtų lėšų apskaitymo įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose; šis ketinimas akivaizdus, nes abi šalys buvo įmonės akcininkais ginčo sutarties sudarymo metu. Tai tik pagrindžia, kad šalys turėjo siekį nesilaikyti įstatyme įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, keliamų atitinkamos vertės paskolos sutartims. Taigi, atsižvelgdamas į šalių nesąžiningumą sutartiniuose santykiuose, jų pasirinktą modus operandi – siekį neapskaityti įmonės lėšų, ir vadovaudamasis protingumo bei teisingumo principais, teismas pripažįsta Paskolos sutartį Nr. 1 negaliojančia (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Juolab, kad ir liudytoja A. K. teismo posėdyje parodė, kad atsakovo įmonėje dirbo buhaltere nuo 2020 m. vasario mėn. iki 2021 m. rugsėjo mėn., tačiau patvirtino, kad skola pagal Paskolos sutartį Nr. 1 nebuvo apskaityta įmonėje, pinigai į įmonės kasą įnešti nebuvo. Be to, šalių pasirinktą modus operandi – nepaskaityti įmonės lėšų, patvirtina ir konstatuota faktinė aplinkybė, kad 2020-01-29 tarp atsakovo direktoriaus Ž. A. S. ir atsakovo UAB „Aztransa“ buvo sudaryta Paskolos sutartis Nr. 20.01.29, kuria atsakovo direktorius Ž. A. S. suteikė atsakovui 15 100 Eur sumą, nurodant, kad paskola suteikiama grynais įnešant į įmonės sąskaitą bankomate per kelis kartus. Byloje esantis rašytinis įrodymas – SEB banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2020-01-01iki 2020-02-03 patvirtina, kad 2020-01-30 į atsakovo sąskaitą buvo įmokėta 15 100 Eur grynųjų. Taigi, akivaizdu, kad šalims atsiskaitymas grynaisiais buvo priimtina verslo praktika. Be to, teismas šiame kontekste negali ignoruoti fakto, kad šalys buvo sudarę žodinę paskolos sutartį dėl 19 100 Eur, tai jos pripažino teismo posėdyje ir atsakovas skolos pagal ją neginčijo.

Paskolos sutarties, teismo jau pripažintos negaliojančia dėl ydingos jos formos, teisėtumo vertinimo kontekste teismas atsižvelgia ir į kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad sąžiningas asmuo vykdo įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus ir sąmoningai nesiekia jų išvengti. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, kuriais yra siekiama išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo, tai vertybiniu požiūriu yra smerktinas elgesys. Nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, susijusi su ginčo Sutarties Nr. 1 sudarymu, sudaro pagrindą padaryti tokią labiau tikėtiną išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju sąmoningai buvo siekiama išvengti CK 6.871 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto reikalavimo.

Paskolos sutarties rengėjas buvo atsakovas, o ieškovas teigė, kad lietuvių kalbos nemokėjo ir jam buvo tik paaiškintas sutarties turinys, tačiau abi šalys yra verslininkai, jiems keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai sutartiniuose santykiuose, tame tarpe laikytis įstatymo keliamų sandorio formos reikalavimų, juolab, kad ieškovas šioje srityje veikia apie 20 metų (tai jis patvirtino teismo posėdyje); todėl yra pagrindas spręsti, kad šalims gerai buvo žinomos ginčo sandorio sudarymo aplinkybės ir iš to kylančios pasekmės.

Pripažinus Paskolos sutartį Nr. 1 negaliojančia, teismas ieškovo atliktą įskaitymą pagal šią sutartį pripažįsta neteisėtu. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai ir restitucijos taikymas tokiais atvejais yra sandorių negaliojimo pasekmė, kuri taikoma pripažinto negaliojančiu sandorio šalims. Restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016.). Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, bet atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir joms taikyti reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes.

CK 1.80 straipsnio 2 d. nurodyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad atsakovas pervedė ieškovui 49 500 Eur, atlikdamas 2021-07-12 pavedimą 40 000 Eur sumai, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskolos grąžinimas“ ir 2021-09-09 atlikdamas pavedimą 9500 Eur sumai, nurodydamas „galutinis paskolos grąžinimas“, tai patvirtina AB Šiaulių banko Vilniaus filialo sąskaitų išrašai. Atsakovo teigimu, jis grąžino skolą pagal Paskolos sutartį Nr. 2 ir žodinį susitarimą dėl 19 100 Eur paskolos įstatinio kapitalo formavimui. Taigi, esant tokio pobūdžio faktinėms aplinkybėms ir nustačius, kad faktiškai ieškovas perdavė pinigines lėšas pagal Sutartį Nr. 1, tačiau teismui šią sutartį pripažinus negaliojančia, taikytinas sandorio negaliojimo padarinys – restitucija. Pabrėžtina, kad Paskolos sutartis Nr. 1 nėra teisėtas sandoris, o atsakovo teisės negali būti apginamos faktiškai teismui jį atleidus nuo paskolos sutartyje numatytų prievolių vykdymo, paskolos sutartį pripažįstant negaliojančia, bet netaikant restitucijos. Svarbu įvertinti nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos specifiškumą: AB Šiaulių banko Vilniaus filialo sąskaitos išrašas patvirtina, kad atsakovas 2021-07-12 pervedė ieškovui 40 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskolos grąžinimas“, o 2021-09-09 pervedė ieškovui 9500 Eur, nurodydamas „galutinis paskolos grąžinimas“. Taigi, atsakovas grąžino ieškovui 49 500 Eur, nekonkretizuodamas pagal kurią Sutartį grąžino skolą; tačiau pats atsakovas savo procesiniuose dokumentuose pripažino, kad grąžino paskolas pagal žodinę sutartį ir 2020-04-02 Sutartį Nr. 2. Esant tokio pobūdžio aplinkybėms, teismas taikydamas restituciją, įpareigoja atsakovą grąžinti skolą ieškovui pagal Paskolos sutartį Nr. 1, o būtent - 35 730 Eur. Pabrėžtina, kad šalys veikė kaip verslininkai ir joms abiem tenka jų neigiamo elgesio pasekmės.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį tenkino, tačiau pritaikė restituciją. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos specifiškumą ir į tai, kaip teismas išsprendė ginčą, darytina išvada, kad protinga ir teisinga šioje byloje neatlyginti šalims jų patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Remiantis CPK 88 str. 1 d. 3 p. ir 93 str., iš šalių lygiomis dalimis į valstybės biudžetą priteistinos 8,96 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, t. y. iš kiekvienos po 4,48 Eur.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovo A. K. ieškinį atsakovui UAB ,,Aztransa“ dėl paskolų priteisimo tenkinti iš dalies.

Atsakovo UAB ,,Aztransa“ priešieškinį ieškovui A. K. dėl 2020 m. sausio 30 d. Paskolos sutarties Nr. 1 pripažinimo negaliojančia tenkinti.

Pripažinti 2020 m. sausio 30 d. Paskolos sutartį Nr. 1 negaliojančia.

Taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą UAB „Aztransa“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), grąžinti ieškovui A. K., gim.: 1975-07-07, pagal 2020 m. sausio 30 d. Paskolos sutartį Nr. 1 paskolintą 35 730 Eur (trisdešimt penkis tūkstančius septynis šimtus trisdešimt eurų) sumą.

Priteisti iš ieškovo A. K., gim.: 1975-07-07, į valstybės biudžetą 4,48 Eur (keturis eurus 48 euro centus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovo UAB „Aztransa“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 4,48 Eur (keturis eurus 48 euro centus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.