- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-544-392/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40343-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „REON“
- Atsakovas
- K. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „REON“ ir atsakovo K. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „REON“ ieškinį atsakovui K. M. dėl skolos, delspinigių, kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „REON“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 1 000,98 Eur pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, 182,18 Eur delspinigių ir 193,53 Eur palūkanų; priteisti iš atsakovo 150,62 Eur bendradarbiavimo sutartyje nustatytos kompensacijos, 274,13 Eur delspinigių ir 29,51 Eur palūkanų; priteisti iš atsakovo 176 Eur išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu ne teismo tvarka; 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2014 m. rugsėjo 24 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį Nr. REON/KM-025, kuria įsipareigojo bendradarbiauti tretiesiems asmenims teikiant tarpininkavimo ir kitas paslaugas, sudarant nekilnojamojo turto pirkimo, pardavimo, nuomos ir kitokius sandorius, veikloje naudojant UAB „REON“ pavadinimą bei prekės ženklą. Pagal sutarties XIII skyriaus 1 dalį minimalus sutarties galiojimo terminas – vieneri metai. Pagal šio skyriaus 8 dalį vienašališkai nutraukus bendradarbiavimo sutartį anksčiau nei po 12 mėnesių nuo jos įsigaliojimo dienos, atsakovas turi sumokėti 3 000 Lt (868,86 Eur) kompensaciją už ieškovės ar trečiųjų asmenų suteiktus mokymus ir tai yra laikoma bauda (minimaliais atsakovo nuostoliais). Paaiškino, kad ši sutarties nuostata buvo įtvirtinta, įvertinant bendradarbiavimo sutarties terminą, nes ieškovė turėjo papildomų išlaidų, reikalingų atsakovo verslo įgūdžiams gerinti: atsakovui buvo priskirtas koordinatorius, suteikiantis atsakovui reikalingą informaciją, atsakovui buvo suteikta informacinė, kita veiklai vykdyti reikalinga medžiaga, veiklos vadovai, perteikiamos ilgalaikės praktikos metu sukauptos žinios bendradarbiavimo su klientais srityje. Už tai iš atsakovo mokestis nebuvo imamas. Atsakovas 2015 m. kovo 2 d. pateikė ieškovei pranešimą apie vienašališką nurodytos sutarties nutraukimą. Kadangi sutarties galiojimo metu už suteiktą informaciją ir žinias iš atsakovo lėšos nebuvo imamos, sutartį nutraukus anksčiau nepasibaigus vienerių metų laikotarpiui, atsakovas privalo ieškovei sumokėti kompensaciją. Paaiškino, kad ieškovė yra turėjusi bylą, kurioje buvo sprendžiamas analogiškos kompensacijos priteisimo klausimas, todėl prašydama priteisti iš atsakovo 150,62 Eur kompensaciją, kuri yra realūs nuostoliai, už suteiktus mokymus, o ne 868,86 Eur dydžio kaip numatyta sutartyje, ieškovė vadovaujasi civilinėje byloje Nr. 2A-1267-565/2016 suformuotu precedentu. Nurodė, jog gavus atsakovo pranešimą, šalys 2015 m. kovo 6 d. buvo susitikusios aptarti sutarties nutraukimo sąlygas, tačiau sutarimas nebuvo pasiektas. Ieškovė 2015 m. balandžio 8 d. informavo atsakovą apie jo skolas ieškovei ir ieškovei mokėtinų kompensacijų dydžius. Atsakovas 2015 m. balandžio 28 d. raštu atsisakė nurodytas sumas sumokėti, remdamasis tuo, kad ieškovė netinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą. Atsakovas neneigė savo pareigos apmokėti jam pateiktas sąskaitas faktūras, tačiau nėra sumokėjęs skolų pagal 2015 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą REONISL Nr. 0235, teigdamas, kad jis savo pareigas vykdė kokybiškai, todėl, pagal sutarties B priedo 4 punkto nuostatas, neturi pareigos sumokėti ieškovei šioje sąskaitoje nurodytos skolos dalies. Atsakovas netinkamai vykdė sutartį, nes neatsiliepdavo į klientų skambučius, nesiekė kuo efektyviau tarpininkauti ir sudaryti kuo daugiau sandorių tam, kad būtų pasiekti ir išlaikyti sutarties 2.1.6 punkte nurodyti rezultatai. Minėta sutarties nuostata reiškia ir tai, kad atsakovui, kaip pardavimų vadybininkui, per du iš eilės kalendorinius mėnesius negaunant 6 200 Lt (1 795,64 Eur) atlygio preziumuojama, kad atsakovas veikia nekokybiškai, neprofesionaliai ir neefektyviai. Esant nurodytai situacijai, pagal sutarties nuostatas, atsakovas, sutarties B priedo 4 punkto pagrindu, ieškovei turėjo mokėti skirtumą tarp 6 200 Lt ir faktiškai per du iš eilės einančius kalendorinius mėnesius iš klientų gauto ar gautino atlygio už sandorius sumos, proporcingai šalių nustatytam komisinių pasidalijimo santykiui, todėl šis mokestis atsakovui buvo skaičiuojamas. Atsakovas nurodytą mokestį atsisakė sumokėti, remdamasis sutarties šalių nelygybe. Šalių sudaryta sutartis yra ne darbo, o bendradarbiavimo sutartis, atsakovas sutartį suprato, ją sudarė laisva valia. Kadangi už netinkamą sutarties vykdymą kyla civilinė atsakomybė, sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo bei netesybas, vadovaujantis bendradarbiavimo sutarties A priedo 5 dalimi bei B priedu, atsakovui buvo teikiamos sąskaitos – faktūros (už telefono ryšį, naudojimąsi informacinėmis bazėmis), kurios turėjo būti apmokėtos iki einamo mėnesio 15 dienos. Šiuo pagrindu atsakovui buvo išrašytos PVM sąskaitos-faktūros: 2015 m. sausio 31 d. REONISL Nr. 0235 - 189,72 Eur sumai, 2015 m. vasario 28 d. REONISL Nr. 0238 - 102,51 Eur sumai; 2015 m. kovo 16 d. Nr. REONISL Nr. 0256 - 708,75 Eur sumai, kurių atsakovas nėra apmokėjęs. Pagal bendradarbiavimo sutarties A priedo 5 dalį atsakovui vėluojant atlikti mokėjimus pagal šias sąskaitas, skaičiuojami 0,1 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną. Ieškovė 182,18 Eur dydžio delspinigius už nurodytas sąskaitas skaičiuoja nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. Kadangi atsakovas praleido terminą vykdyti piniginę prievolę, ieškovė pagal nurodytas sąskaitas paskaičiavo įstatymo nustatyto dydžio metines palūkanas nuo dienos, kada pasibaigė terminas apmokėti kiekvieną sąskaitą iki 2018 m. birželio 21 d. ir atitinkamai prašo priteisti iš atsakovo 193,53 Eur palūkanų. Ieškovė nuo prašomos priteisti 150,62 Eur kompensacijos pagal sutarties XII skyriaus 8 dalį nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. paskaičiavo 274,13 Eur delspinigių, o nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2018 m. birželio 21 d. paskaičiavo palūkanas – 29,51 Eur.
Atsiliepimas
2. Atsakovas ieškinį prašė atmesti. Nurodė, jog sutartį vykdė sąžiningai ir tinkamai, nes nėra jokia forma sulaukęs ieškovės pretenzijų dėl netinkamo bendradarbiavimo sutarties vykdymo. Pateiktas susirašinėjimas tarp ieškovės ir koordinatorių, atsakovo nuomone, yra sąmoningai surinkta medžiaga, kadangi tuo pačiu metu vyko ieškovės ginčas ne tik su atsakovu, bet ir kitais asmenimis, su kuriais ieškovė buvo sudariusi bendradarbiavimo sutartis. Bendradarbiavimo sutartis, kurią parengė ieškovė, nuo pat jos sudarymo dienos ieškovei suteikė perdėtą pranašumą. Ieškovės pranašumą atsakovas grindžia tuo, kad bendradarbiavimo sutartyje įtvirtintų šalių teisių ir pareigų turinys, jų santykis, šalims keliamų reikalavimų ir veiklos rizikos paskirstymas, taip pat šalių atsakomybė ir iš jos kylančios pasekmės aiškiai parodo ieškovės pranašumą atsakovo atžvilgiu ir, kad sutarties šalių nelygybė atsirado ne sutarties vykdymo metu, tačiau egzistavo sudarant sutartį, nes ieškovė įtikino atsakovą, jog vykdant sutartį atsakovui nekils jokių sunkumų, kadangi ieškovė yra konkurencinga, sėkmingai dirbanti įmonė. Ieškovė nusišalino nuo bendradarbiavimo pareigos, kai buvo panaikinta ieškovės pareigą teikti atsakovui konsultacijas dėl atsakovo veiklos ar paslaugų kokybės bei įtvirtinta sąlyga, numatanti neefektyvaus sutarties vykdymo pasekmes atsakovui (priedo B 4 punktas). Pagal sutarties XIII skyriaus 8 punkto sąlygą kompensaciją už mokymus atsakovas ieškovei turėtų mokėti bet kuriuo sutarties nutraukimo atveju, jeigu ji nutraukiama, nesuėjus 12 mėnesių terminui. Kadangi dėl šalių nelygybės sutarties vykdyti buvo iš esmės neįmanoma, atsakovas 2015 m. kovo 2 d. pateikė ieškovei prašymą dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo. Dėl aukščiau nurodytos priežasties atsakovas nesutinka su ieškovės reikalavimu dėl kompensacijos už suteiktus mokymus priteisimu. Atsakovas neigia ieškovės dėstomą aplinkybę apie atsakovo mokymus, nes jam jokių mokymų neteikė nei ieškovė, nei tretieji asmenys. Jis neneigia pareigos sumokėti 1 000,98 Eur skolą pagal PVM sąskaitas faktūras REONISL Nr. 0235, REONISL Nr. 0238, REONISL Nr. 0256. Šios skolos nesumokėjo, nes ieškovė nereagavo į jo prašymus pagrįsti sąskaitose nurodytas sumas. Ieškovės reikalavimai dėl 182,18 Eur delspinigių ir 193,53 Eur palūkanų, paskaičiuotų nuo 1 000,98 Eur skolos, o taip pat 274,13 Eur delspinigių ir 29,51 Eur palūkanų, paskaičiuotų nuo 150,62 Eur sumos, yra nepagrįsti, nes sutartyje nustatytas 0,1 proc. delspinigių dydis yra neprotingai didelis, ieškovė negali reikalauti delspinigių ir netesybų vienu metu. Ieškovė pagal bendradarbiavimo sutarties XIII skyriaus 8 dalies nuostatas reikalauja priteisti 868,86 Eur kompensaciją, kaip netesybas, ir už mokymus 150,62 Eur kompensaciją už pardavimų atstovo veiklos koordinavimą, kaip faktiškai patirtus nuostolius. Kompensacija už pardavimų atstovui ieškovės ar trečiųjų asmenų suteiktus mokymus pagal sutartį yra laikoma bauda (minimaliais ieškovės nuostoliais). Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovės reikalavimai turėtų būti atmesti, kadangi suėjo ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo K. M. ieškovės UAB „REON“ naudai 1 000,98 Eur skolos pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, 182,18 Eur delspinigių, 193,53 Eur palūkanų, 20 Eur išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu ne teismo tvarka, 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (1 396,69 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo K. M. ieškovės UAB „REON“ naudai 1 203,95 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybei 7,27 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė iš ieškovės UAB „REON“ atsakovo K. M. naudai 551,94 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybei 3,17 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad šalys 2014 m. rugsėjo 24 d. bendradarbiavimo sutartimi Nr. REON/KM-025 įsipareigojo bendradarbiauti teikiant tretiesiems asmenims tarpininkavimo ir kitas paslaugas dėl nekilnojamojo turto pardavimo, pirkimo ir (ar) nuomos, sudarant nekilnojamojo turto pirkimo, pardavimo, nuomos ir kitokius su nekilnojamuoju turtu susijusius sandorius, veikloje naudojant atsakovės pavadinimą ir prekės ženklą. Šios sutarties preambulė, kituose sutarties skyriuose įtvirtintos nuostatos aiškiai apibrėžia šalių bendradarbiavimo formą ir statusą, t. y. šalys pagal šią sutartį veikia lygiavertės komercinės partnerystės pagrindu, sutartis nesukuria darbo, pavaldumo ar jokių kitų subordinacijos teisinių santykių. Sutarties IV skyriuje nustatyta, kad po 2014 m. lapkričio 30 d. šalys keis atskiras sutarties sąlygas, pasirašys sutarties priedus A ir B, kuriuose bus nustatytos tolimesnio bendradarbiavimo sąlygos.
5. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė išvadą, jog atsakovas su sudaromos sutarties tekstu (sąlygomis) turėjo ir galėjo susipažinti, suprato, kad sudaro ne darbo sutartį, kokias teises ir pareigas jis pagal sudaromą sutartį ir jos vėlesnius pakeitimus prisiima. Sutartis buvo sudaryta laisva valia ir atitiko tikruosius šalių ketinimus. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog iki 2015 m. kovo 2 d. jis kreipėsi į ieškovę dėl sutarties modifikavimo dėl esminės sutarties nelygybės, todėl teismas atsakovo argumentus dėl perdėtos vienos šalies pranašumo ir šalių nelygiateisiškumo atmetė kaip deklaratyvius ir nepagrįstus.
6. Teismas nurodė, kad atsakovas, sudarydamas bendradarbiavimo sutartį su ieškove prisiėmė sutarties neįvykdymo ar sutarties nutraukimo anksčiau laiko riziką. Sutarties XIII dalies 8 punktu atsakovas įsipareigojo nutraukus sutartį prieš joje nustatytą terminą sumokėti ieškovei 3 000 Lt (868 Eur) kompensaciją už pardavimų atstovui ieškovės ar trečiųjų asmenų suteiktus mokymus, kuri yra laikoma bauda (minimaliais atsakovo nuostoliais). Atsakovas 2015 m. kovo 2 d. pranešimu dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo informavo ieškovę, kad šalių sudarytą sutartį nutraukia. Bendradarbiavimo sutartis buvo nutraukta 2015 m. kovo 16 d., dėl šios aplinkybės tarp šalių ginčo nėra. Teismas, įvertinęs liudytojos E. B. parodymus, į bylą pateiktą mokymo medžiagą, elektroninius laiškus, kuriais mokymo medžiaga persiunčiama brokeriams, taip pat ir atsakovui, padarė išvadą, jog ieškovė sutartimi prisiimtą pareigą suteikti mokymus atsakovui vykdė.
7. Teismas, įvertinęs ieškovės 2015 m. balandžio 8 d. rašte nustatytą terminą atsakovui sumokėti kompensaciją, sprendė, jog ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimui dėl atsakovui suteiktų mokymo išlaidų priteisimo prasidėjo 2015 m. balandžio 19 d. Kadangi ieškovė prašo priteisti patirtas išlaidas už atsakovui suteiktas išlaidas, o ne 868 Eur baudą, teismas padarė išvadą, jog šis reikalavimas yra reikalavimas dėl žalos atlyginimo, todėl jam taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Šio termino eiga pasibaigė 2018 m. balandžio 19 d., ieškinys teismui pateiktas 2018 m. gruodžio 21 d. Ieškovė neprašo įstatymo nustatyto termino atnaujinti. Kadangi atsakovas prašė šiam reikalavimui taikyti senaties terminą, teismas reikalavimą, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo 150,62 Eur bendradarbiavimo sutartyje nustatytos kompensacijos, 274,13 Eur delspinigių ir 29,51 Eur palūkanų, atmetė.
8. Byloje nebuvo ginčo, kad ieškovė atsakovui išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurias atsakovas turėjo apmokėti vykdydamas šalių sudarytą sutartį. Teismas nustatė, kad PVM sąskaitoje faktūroje 2015 m. sausio 31 d. REONISL Nr. 0235 nurodyta mokėtina suma yra 828,72 Eur, PVM sąskaitoje faktūroje 2015 m. vasario 28 d. REONISL Nr. 0238 nurodyta suma - 102,51 Eur, o PVM sąskaitoje faktūroje 2015 m. kovo 16 d. Nr. REONISL Nr. 0256 nurodyta suma - 708,75 Eur. Atsakovas pagal PVM sąskaitą faktūrą 2015 m. sausio 31 d. REONISL Nr. 0235 yra sumokėjęs 639 Eur, likusi 189,72 Eur suma nėra apmokėta. Atsakovas neneigia pareigos šias sąskaitas apmokėti, tačiau nurodo, kad jų nėra apmokėjęs todėl, jog jam nėra aišku kaip susidaro prašomos priteisti sumos. Ieškovė pateikė 2019 m. kovo 25 d. paaiškinimus, detalizuojančius sąskaitoje nurodytas sumas, sutarties priedą C, kuriame sutarta dėl mobiliojo ryšio plano ir naudojimosi juo sąlygų, SEB banko sąskaitos išrašus, kurie patvirtina ieškovės atliktus mokėjimus UAB „Tele2“, UAB Plius, UAB DIGINET LT, Lietuvos nekilnojamojo turto agentūrų asociacijai ir šių asmenų pateiktas sąskaitas faktūras, taip pat 2014 m. spalio 1 d. elektroninį susirašinėjimą tarp atsakovo ir E. K., kurie teismo vertinimu, patvirtina, jog atsakovui buvo suteikti prisijungimo duomenys, iki 2015 metų kovo mėnesio buvo suteikta galimybė naudotis duomenų bazėmis. Teismas sprendė, jog rašytiniai įrodymai, liudytojos parodymai sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad atsakovas sutarties efektyviai nevykdė. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis vykdė susitarimą, todėl ieškovė įgijo teisę į jos atsakovei suteiktų paslaugų pagal bendradarbiavimo sutartį apmokėjimą. Todėl teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 000,98 Eur pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras.
9. Šalys buvo sudarę bendradarbiavimo sutartį versle, veikė lygiavertės komercinės partnerystės pagrindais, todėl teismo vertinimu, ieškovė pagrįstai skaičiuoja 6 proc. dydžio metines palūkanas. Teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 193,53 Eur palūkanas. Šalių sudarytos sutarties A priedo 5 dalyje nustatyta, kad, atsakovui vėluojant apmokėti ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras, atsakovas privalo mokėti 0,1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną. Teismas tenkino ieškovės reikalavimą iš atsakovo priteisti 182,18 Eur delspinigių.
10. Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 176 Eur išlaidas, kurias ji patyrė siekdama išieškoti skolą iš atsakovo ne teismo tvarka, teismas įvertino pateiktas sąskaitas faktūras ir mokėjimo nurodymus, iš kurių matyti, jog ji patyrė išlaidas, sumokėdama sąskaitose nurodytas sumas UAB „X Law“ už suteiktas paslaugas. Teismo nuomone, ieškovės įmonei sumokėti 20 Eur už 2015 m. balandžio 8 d. rašto atsakovui parengimą, yra protingos, todėl šią išlaidų sumą priteisė. Tačiau įvertinęs kitas pateiktas sąskaitas faktūras XLAW Nr. 00908, XLAW Nr. 00924, XLAW Nr. 00933, XLAW Nr. 00943, XLAW Nr. 00951, išrašytas 156 Eur sumai, nustatė, kad ieškovė išlaidas patyrė 2017 metų balandžio – rugpjūčio mėnesiais. Tuo tarpu ieškovė pateikė tik vieną 2017 m. balandžio 20 d. pretenziją, kitų įrodymų, patvirtinančių, jog paslaugos ieškovei pagal išrašytas 2017 metų sąskaitas faktūras buvo suteiktos, ieškovė nepateikė. Teismas pažymėjo, kad 2017 metų pretenzija sudaryta praėjus dvejiems metams nuo to momento, kai 2015 m. balandžio 28 d. raštu atsakovas atsisakė mokėti ieškovei jos 2015 m. balandžio 8 d. rašte nurodytas sumas. Ieškovė 2015 m. balandžio 8 d. raštu nustatė atsakovui terminą prievolėms įvykdyti, nurodė, jog nustatytu laiku jų neįvykdžius ieškovė kreipsis į teismą, todėl ieškovės sprendimą 2017 m. balandžio 28 d. išsiųsti ieškovui pretenziją, o 2018 metais inicijuoti susirašinėjimą su atsakovu, kuriuo buvo siekiama sudaryti susitarimą dėl jau nutrauktos sutarties, teismas vertintino kaip nebūtiną ir neprotingą. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo iš atsakovo ieškovei priteisti 156 Eur sumos, kurią ieškovė 2017 metais sumokėjo UAB „X LAW“.
11. Teismas tenkino ieškovės reikalavimą ir iš atsakovo priteisė 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Patenkinus 69,59 proc. ieškovės reikalavimų, ieškovei iš atsakovo teismas priteisė 1 203,95 Eur sumą, o atsakovui iš ieškovės – 551,94 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
12. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta priteisti ieškovės naudai 156 Eur išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu ne teismo tvarka ir šias išlaidas priteisti, priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinėje instancijoje, taip pat prašo priimti pridedamus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Apeliantė nurodo, jog ji visais įmanomais ir jai prieinamais būdais siekė išvengti jos ir atsakovo ginčo sprendimo teisminiu keliu. Nepaisant to, kad atsakovas 2015 m. balandžio 28 d. raštu atsisakė sumokėti ieškovės reikalaujamas sumas, ieškovė neturėjo pareigos iš karto kreiptis į teismą dar kartą nepabandžiusi išspręsti ginčo taikiu būdu. Priešingai, ji dėjo visas pastangas ginčą išspręsti taikiai. Pažymėjo, kad derybos, iš esmės, turėjo potencialą pasibaigti taikiu susitarimu, tai galima matyti iš ieškovės ir atsakovo pasiūlytų susitarimų projektų, tačiau šalys nepasiekė kompromiso. Apeliantės nuomone, ieškovės pakartotinis derybų inicijavimas nebuvo beprasmis, netikslingas ir neprotingas.
12.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išlaidų būtinumą nepagrįstai susiejo su derybų strategijos pobūdžio vertinimu, o pačių išlaidų dydžio net nevertino. Atsakovas net neginčijo UAB „X Law“ išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų suteikimo fakto. Todėl, pasak apeliantės, yra pakankamas pagrindas tenkinti reikalavimą. Pažymi, kad pateiktose sąskaitose yra aiškiai nurodytos suteiktos paslaugos, todėl nesutinka su teismo abejone, jog paslaugos galėjo būti nesuteiktos. Teismui nepatikslinus įrodinėjimo naštos ir atsakovui neginčijant paslaugų suteikimo fakto, teismas neturėjo pagrindo atmesti ieškovės reikalavimo.
Žemesnės instancijos teismas
12.3. Pirmosios instancijos teismas nenurodė dėl kokių priežasčių padarė išvadą, jog ieškovės patirtos išlaidos yra nebūtinos ir neprotingos. Todėl apeliantės vertinimu, ši sprendimo dalis nėra tinkamai motyvuota. Teismas visiškai nepagrįstai atsisakė atlyginti ieškovės pagrįstas ir protingas išlaidas, kurios buvo patirtos siekiant nesusitarimą su atsakovu išspręsti taikiai, nesikreipiant į teismą ir tokiu būdu ne tik išvengiant abiejų šalių bylinėjimosi išlaidų patyrimo, bet ir neapkraunant teismo civilinės bylos nagrinėjimu. Ieškinys dėl išlaidų, patirtų ikiteisminiame procese, negali būti atmetamas dėl to, kad ieškovė nurodydama, jog kreipsis į teismą, pateikė papildomą pretenziją ir vedė derybas. Priešingai, ieškovė, tinkamai vykdžiusi savo bendradarbiavimo pareigą ir suteikdama atsakovui reikšmingas nuolaidas, turi teisę į jos dėl to patirtų išlaidų atlyginimą.
Šalies argumentai
13. Atsakovas (apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą dalyje, kurioje teismas iš dalies tenkino ieškinį, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 1 000,98 Eur skolą pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. REONISL Nr. 0235, REONISL Nr. 0238, REONISL Nr. 0256. Nors byloje taip šalių kilo ginčas dėl šiose sąskaitose įtrauktų sumų, tačiau pirmosios instancijos teismas, neištyręs ir net neįvertinęs jų pagrįstumo, nepagrįstai visas jas priteisė, apsiribojant atsainiais ir abstrakčiais teiginiais, jog atsakovas turi atsiskaityti pagal sutartį. Iš tiesų, atsakovas teismo posėdžio metu pripažino dalį (219,77 Eur) aukščiau nurodytose sąskaitose įvardintų išlaidų, kurios buvo susijusios su atsakovo, kaip brokerio veikla, tačiau nesutiko dėl PVM sąskaitose faktūrose Nr. REONISL Nr. 0235 ir REONISL Nr. 0256 priskaičiuoto „biuro mokesčio“ ir PVM sąskaitoje faktūroje Nr. REONISL Nr. 0235 priskaičiuotas sumos „už suteiktas paslaugas pagal bendradarbiavimo sutartį“, kurių bendra suma sudaro 1 135,31 Eur (340,62 Eur + 256 Eur + 538,69 Eur). Dėl šių sumų atsakovas nesutiko dėl to, kad ieškovė neturėjo teisės reikalauti 879,31 Eur (340,62 Eur +538,69 Eur) „biuro mokesčio“ pagal sutartį, 256 Eur sumos „už suteiktas paslaugas pagal bendradarbiavimo sutartį“, tokių reikalavimų ieškovė nepagrindė ir neįrodė. Todėl pirmosios instancijos teismas pastarąsias sumas priteisė visiškai nepagrįstai.
13.2. Apeliantas nurodo, kad teismas, priteisdamas „biuro mokestį“ pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. REONISL Nr. 0235, REONISL Nr. 0256, neįvertino, kad šis mokestis yra netesybos pagal Bendradarbiavimo sutartį, kurios galėjo būti taikomos tik įrodžius bendradarbiavimo sutarties pažeidimą. Tai, jog „biuro mokestis“ buvo skaičiuojamos kaip netesybos patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas ieškovės atstovas – direktorius A. K., kuris duodamas paaiškinimus nurodė, jog minėtas mokestis yra bauda pagal Bendradarbiavimo sutarties B priedo 4 punktą už neįvykdytą pardavimų apyvartą.
13.3. Vadovaujantis Bendradarbiavimo sutarties nuostatomis, biuro mokestis atsakovui turėjo būti apskaičiuojamas tik esant (įrodžius) abiem sąlygoms: 1) atsakovas nekokybiškai, neprofesionaliai ar neefektyviai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir 2) per du iš eilės kalendorinius mėnesius atsakovo gauto ar gautino atlygio už sandorius suma nesiekė 6 200 Lt. Pirmosios instancijos teismas vienu sakiniu abstrakčiai pasisakė, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti „biuro mokesčio“ pagal Bendradarbiavimo sutarties B priedo 4 punktą, tačiau neįvertino tokio reikalavimo teisinės kilmės, neanalizavo minėtoje sutarties nuostatoje įtvirtintų sąlygų. Apeliantas nurodė, kad ieškovė savo reikalavimo negrindė sutarties pažeidimu ir neįrodinėjo sutartinės atsakomybės sąlygų, o tik reikalavo priteisti PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas kaip skolą. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad reikalavimas priteisti „biuro mokestį“ yra paremtas Bendradarbiavimo sutarties B priedo 4 punktu, nepagrįstai peržengė ginčo ribas ir nepagrįstai ex officio konstatavo sutarties pažeidimą, kuris byloje net nebuvo įrodinėjamas. Nesutinka su teismo išvadomis, jog pateiktas elektroninių laiškų susirašinėjimas bei liudytojų parodymai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad atsakovas efektyviai nevykdė sutarties, nes tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Apelianto nuomone, skundžiamame teismo sprendime nebuvo užsiminta apie anksčiau minėtas sąlygas, jos nebuvo vertinamos ir aiškinamos. „Biuro mokestis“ iš atsakovo buvo priteistas nesant tam teisinio pagrindo, praleidus sutrumpintą 6 mėn. ieškinio senaties terminą, kuris pagal teismo nustatytas aplinkybes prasidėjo 2015 m. balandžio 19 d., o baigėsi 2015 m. gruodžio 19 d.
13.4. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu priteisti iš atsakovo 256 Eur „už suteiktas paslaugas pagal bendradarbiavimo sutartį“. Nors byloje dėl šios sumos kilo ginčas, tačiau teismas dėl šios sumos visiškai nieko nepasisakė. Apeliantas teigia, kad iki šiol nėra aišku už kokias paslaugas pagal Bendradarbiavimo sutartį teismas priteisė minėtą sumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir visiškai nepagrįstas jokiais motyvais. Teismas pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. REONISL Nr. 0235, REONISL Nr. 0238, REONISL Nr. 0256 ieškovei iš atsakovo priteisė 1 000,98 Eur. Tačiau įvertinus tai, kad bendra suma pagal šias sąskaitas yra 1 355,08 Eur, o iš jų ieškovė turi teisę reikalauti tik 219,77 Eur (atėmus 1 135,31 Eur už „biuro mokestį“ ir „suteiktas paslaugas pagal bendradarbiavimo sutartį“), taip pat įvertinus tai, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes atsakovas pagal šias sąskaitas yra sumokėjęs ieškovei 639 Eur, - akivaizdu, kad atsakovas nėra skolingas ieškovei (priešingai, yra permokėjęs ieškovei net 419,23 Eur). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei priteisė iš atsakovo 1 000,98 Eur.
13.5. Apeliantas nurodo, kad teismas ieškovei iš atsakovo visiškai nepagrįstai priteisė 193,53 Eur palūkanų ir 182,18 Eur delspinigių už vėlavimą atsiskaityti už pinigines prievoles. Kaip minėta, atsakovas su ieškove yra atsiskaitęs. Kita vertus, net ir neatsižvelgiant į minėtus argumentus, teismas netinkamai ir teisiškai nepagrįstai išsprendė delspinigių ir palūkanų priteisimo klausimą. Teismas visiškai neanalizavo ieškovės reikalavimų turinio, neatsižvelgė į atsakovo argumentus, kad netesybos yra apskaičiuotos ir nuo 150,62 Eur kompensacijos už mokymus (dėl kurios ieškinio reikalavimą teismas atmetė), taip pat ir nuo „biuro mokesčio“, kuris, kaip minėta, yra ne kas kita, o netesybos pagal Bendradarbiavimo sutarties B priedo 4 punktą. Tuo tarpu pagal CK 6.71 straipsnį ir 6.256 straipsnio 2 dalį, netesybos gali būti skaičiuojamos tik už pagrindinės prievolės pažeidimą.
13.6. Apelianto nuomone, teismas netinkamai nustatė delspinigių ir palūkanų normą. Nors atsakovas vykdydamas nekilnojamojo turto tarpininko veiklą siekė ekonominės naudos, ši veikla buvo tęstinio pobūdžio, tačiau atsakovas užsiimdamas šia veikla buvo iš esmės priklausomas nuo ieškovės, t. y. jis neveikė savarankiškai ir tokia veikla be ieškovės atsakovui užsiimti būtų praktiškai neįmanoma. Apelianto vertinimu, jis Bendradarbiavimo sutarties vykdymo metu faktiškai nebuvo savarankiškas ir jo nebuvo galima laikyti verslininku CK 2.4 straipsnio 2 dalies bei 6.210 straipsnio 2 dalies prasme. Todėl teismas netinkami taikė minėtas teisės normas ir nepagrįstai nusprendė iš apelianto priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas.
13.7. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai delspinigiams taikė 0,1 proc. normą, nes šis delspinigių dydis už kiekvieną pavėluotą dieną yra akivaizdžiai per didelis, tuo tarpu teismas net nevertino atsakovo prašymo sumažinti ieškovės prašomų priteisti delspinigių dydžio. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu priteisti iš jo 20 Eur išlaidų, susijusių su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, nes sąskaita faktūra XLAW Nr. 00586 buvo išrašyta 2015 m. balandžio 9 d., tačiau teisinių paslaugų sutartis sudaryta tik 2018 m. spalio 22 d., t. y. praėjus daugiau nei trims metams po sąskaitos faktūros išrašymo. Teisinių paslaugų sutartis buvo sudaryta ne tarp ieškovės ir UAB „X Law“, o taip ieškovės ir advokatų J. Š. bei A. P.. Taigi, ieškovė už suteiktas teisines paslaugas dėl rašto dėl skolos ir nuostolių atsakovui parengimo sumokėjo UAB „X Law“, nors ieškovės pateikta sutartis numatė, kad teisines paslaugas jai teiks advokatai J. Š. bei A. P.. Tokiu būdu ieškovė nepagrindė (teismo posėdžių metu nesugebėjo paaiškinti) ir neįrodė savo turėtų išlaidų už teisines paslaugas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.
Atsiliepimas
14. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Bendradarbiavimo sutartimi ieškovė su atsakovu susitarė, kad ieškovė atsakovui teikia PVM sąskaitas faktūras, o atsakovas jas privalo apmokėti. Sąskaitos buvo išrašomos dėl ieškovės sistemiškai patiriamų išlaidų, susijusių su paslaugų, kurias savo veikloje naudoja pardavimų atstovai, apmokėjimu. Visus įrodymus apie patirtas išlaidas ieškovė yra pateikusi teismui bei detaliai paaiškinusi kiekvienos PVM sąskaitoje faktūroje esančios sumos paskaičiavimo pagrindą. Todėl atsakovas visiškai nepagrįstai teigia, jog ieškovė neįrodė ir nepagrindė PVM sąskaitose faktūrose esančias sumas. Atsakovas ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras pasirašė, pretenzijų dėl jose esančių sumų nereiškė iki tol, kol ieškovė nepareikalavo atsiskaityti. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai priteisė ieškovei 1 000,98 Eur sumą pagal PVM sąskaitas faktūras. Nesutinka su atsakovo argumentais dėl biuro mokesčio, nes jis buvo apskaičiuotas remiantis Bendradarbiavimo sutarties priedo B 4 punkte numatyta tvarka ir sąlygomis. Priešingai, nei teigia atsakovas, biuro mokestis niekada nebuvo laikomas bauda. Biuro mokestis – tai ne kas kita, kaip tik atsakovo įnašo į bendrą veiklą apskaičiavimo metodas tais atvejais, kai atsakovo atlikta apyvarta būdavo mažesnė, nei sutarta Bendradarbiavimo sutartimi. Atsakovo nekokybiškas ir neefektyvus Bendradarbiavimo sutarties vykdymas byloje buvo įrodytas ne tik ieškovės paaiškinimais, bet ir pateiktais rašytiniais įrodymais. Atsakovui iš pradžių pripažįstant jam išrašomose PVM sąskaitose faktūrose esančias sumas, tas sąskaitas apmokant, o vėliau pradėjus jas ginčyti, ieškovės nuomone, tai yra ne kas kita, kaip tik gynybinė pozicija, grindžiama deklaratyviais argumentais, nesąžiningai neteisingai interpretuojant faktines aplinkybes, kai kurias tiesiog nutylint. Nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu dėl 256 Eur priteisimo nepagrįstumo, nes argumentai yra grindžiami vien prieštaringomis aplinkybėmis bei neatitinka byloje esančių įrodymų. Ieškovei neaišku apie kokias permokas ir ieškovės skolas kalba apeliantas, nes kaip matyti atsakovas jam išrašytas PVM sąskaitas faktūras pasirašė, dalį jų apmokėjo, o vėliau nusprendė, kad su sąskaitose nurodytomis sumomis nesutinka. Tai rodo atsakovo siekį visais įmanomais būdais išvengti savo prievolių įvykdymo.
15. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip visiškai nepagrįstą, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nesutiko su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo ieškovei buvo priteista 20 Eur išlaidų, susijusių su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Savo motyvus ir argumentus dėl šios pozicijos nurodė apeliaciniame skunde. Nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, jog ji dėjo pastangas išspręsti ginčą taikiai, todėl atnaujino derybas su atsakovu. Atsakovo nuomone, ieškovė prašydama minėtų išlaidų, nesąžiningai siekia prisiteisti nesamas išlaidas už fiktyviai išrašytas sąskaitas, tokiu būdu piktnaudžiauja savo teise. Priešingai nei nurodo ieškovė, ilgas jos delsimas įgyvendinti savo teises tik patvirtina jos nesąžiningumą. Ieškovė niekada nenurodė priežasčių dėl kurių tokį ilgą laiką buvo delsiama kreiptis į teismą dėl tariamos skolos išieškojimo. Teismas pagrįstai pripažino, kad dviejų metų laiko tarpas tarp pirmojo reikalavimo ir pretenzijos pateikimo atsakovui, kurio metu ieškovė skaičiavo delspinigius, negali būti laikomas protingu terminu, po kurio vėl iš naujo buvo bandoma derėtis su atsakovu dėl tariamo įsiskolinimo padengimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti skundo ribas, nenustatyta.
17. Byloje nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 24 d. ieškovė UAB „REON“ su atsakovu K. M. sudarė Bendradarbiavimo sutartį Nr. REON/KM-025, pagal kurią šalys įsipareigojo bendradarbiauti teikiant tretiesiems asmenims tarpininkavimo ir kitas paslaugas dėl nekilnojamojo turto pardavimo, pirkimo ir (ar) nuomos, sudarant nekilnojamojo turto pirkimo, pardavimo, nuomos ir kitokius su nekilnojamuoju turtu susijusius sandorius, veikloje naudojant ieškovės pavadinimą bei prekės ženklą. Bendradarbiavimo sutarties XIII skyriaus 1 dalyje nustatyta, kad sutartis nuo pasirašymo dienos galioja 12 mėnesių. Sutarties XIII skyriaus 8 punktu atsakovas įsipareigojo nutraukus sutartį anksčiau nei po 12 mėnesių nuo jos įsigaliojimo dienos, sumokėti ieškovei 868 Eur (3 000 Lt) kompensaciją už ieškovės ar trečiųjų asmenų suteiktus mokymus. Atsakovas 2015 m. kovo 2 d. pranešimu informavo ieškovę, kad šalių sudarytą sutartį nutraukia.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo
18. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė prašo prijungti naujus įrodymus, t. y. ieškovei suteiktų teisinių paslaugų detalizavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis numato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teisėjų kolegija, siekdama teisingo ir išsamaus bylos išnagrinėjimo, prijungia prie bylos kartu su apeliaciniu skundu teikiamus naujus rašytinius įrodymus. Naujų įrodymų prijungimas ir vertinimas apeliacinės instancijos teisme neužvilkins bylos nagrinėjimo. Šiuos naujus įrodymus teisėjų kolegija vertins pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas tik iš dalies tenkino jos reikalavimą dėl išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu ne teismo tvarka, priteisimo. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atlyginti ieškovės pagrįstas protingas išlaidas, kurios buvo patirtos siekiant nesutarimą su atsakovu išspręsti taikiai, nesikreipiant į teismą, be to teismas nemotyvavo dėl kokių priežasčių padarė išvadą, jog ieškovės patirtos išlaidos yra nebūtinos ir neprotingos. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta.
20. CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius taip pat įskaičiuojamos ir protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, teismas, spręsdamas, ar prašomos priteisti sumos yra nuostoliai, turi patikrinti, ar išlaidos atitinka tokius požymius: 1) jos yra priverstinės, 2) jos yra būtinos, 3) jos yra protingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016).
21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė 2015 m. balandžio 8 d. išsiuntė atsakovui pranešimą dėl įsiskolinimo ir nuostolių atlyginimo, reikalaudama sumokėti kompensaciją (1 t., e. b. l. 36-37). Atsakovas 2015 m. balandžio 28 d. informavo ieškovę, jog nesutinka mokėti ieškovei jos rašte nurodytų sumų (1 t., e. b. l. 38-40). Ieškovė 2017 m. balandžio 20 d. išsiuntė atsakovui pretenziją dėl įsiskolinimo ir nuostolių atlyginimo (1 t., e. b. l. 47-49). Ieškovė prašydama priteisti 176 Eur išlaidų, patirtų siekiant ginčą išspręsti taikiai, nurodė, jog buvo priversta kreiptis į teisines paslaugas teikiančią įmonę, todėl patyrė šias išlaidas: 20 Eur (už rašto atsakovui dėl skolos ir nuostolių rengimą; sąskaita faktūra XLAW Nr. 00586); 46,50 Eur (už pretenzijos atsakovui parengimą ir išsiuntimą bei teisinių konsultacijų šiuo klausimu ieškovei teikimą; sąskaita faktūra XLAW Nr. 00908); 15 Eur (už bendravimą su atsakovu ir jo atstovu; sąskaita faktūra XLAW Nr. 00924); 7,50 Eur (už elektroninio laiško adv. padėjėjui J. V. dėl atsakovo parengimą; sąskaita faktūra XLAW Nr. 00933); 45 Eur (už pasiruošimą 2017 m. liepos 18 d. susitikimui ir susitikimą dėl atsakovo pasiūlymų; sąskaita faktūra XLAW Nr. 00943); 42 Eur (už elektroninio laiško atsakovui parengimą; sąskaita faktūra XLAW Nr. 00951).
22. Iš ieškovės pateiktų sąskaitų faktūrų matyti, jog ieškovė patyrė išlaidas, sumokėdama sąskaitose nurodytas sumas UAB „X Law“ už suteiktas paslaugas. Įvertinus tai, kad 2015 m. balandžio 8 d. raštą ieškovės vardu atsakovui parengė UAB „X Law“, kuriai už šią paslaugą ieškovė sumokėjo 20 Eur, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šios išlaidos yra protingos, todėl pagrįstai priteistinos iš atsakovo. Nustatyta, kad likusias 156 Eur išlaidas ieškovė patyrė 2017 m. balandžio – rugpjūčio mėn., tačiau teismui pateikė tik vieną 2017 m. balandžio 20 d. pretenziją, skirtą atsakovui. Nors ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė suteiktų teisinių paslaugų detalizavimą, kuris patvirtina, jog ieškovei tokia teisinė pagalba buvo suteikta, tačiau teismas, spręsdamas dėl prašomų išlaidų priteisimo taip pat turi įvertinti ar tos išlaidos buvo būtinos ir protingos. Taigi, atsakovas jau 2015 m. balandžio 28 d. atsisakė ieškovei sumokėti 2015 m. balandžio 8 d. rašte nurodytas mokėtinų kompensacijų sumas. Ieškovė 2015 m. balandžio 8 d. rašte buvo nustačiusi atsakovui terminą prievolėms įvykdyti, t. y. iki 2015 m. balandžio 18 d., ir informavo, jog laiku jų neįvykdžius ieškovė kreipsis į teismą. Tačiau praėjus net dvejiems metams, t. y. 2017 m. balandžio 20 d., ieškovė išsiuntė atsakovui pretenziją. Iš byloje pateikto susirašinėjimo tarp šalių matyti, kad ieškovė su atsakovu bandė spręsti ginčą taikiai 2018 m. rugsėjo, spalio mėn. (1 t., e. b. l. 51-53; 56-59), susitarimo dėl sutarties nutraukimo teisinių padarinių projektas buvo sudarytas 2018 m. rugsėjo 18 d. (1 t., e. b. l. 54-55), susitarimo dėl Bendradarbiavimo sutarties pripažinimo negaliojančia projektas buvo sudarytas 2018 m. rugsėjo 24 d. (1 t., e. b. l. 60-61). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, jog ieškovės susirašinėjimas su atsakovu ir siekimas susitarti dėl jau nutrauktos sutarties teisinių padarinių praėjus porai metų, buvo netikslingas ir tik sukeliantis papildomų išlaidų. Todėl tokias išlaidas teismas negali laikyti pagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ieškovės patirtas išlaidas ir pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovei tik 20 Eur. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti sprendimą dalyje dėl išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu ne teismo tvarka, priteisimo.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo
23. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys ir iš atsakovo ieškovės naudai priteista 1 000,98 Eur skolos pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, 182,18 Eur delspinigių, 193,53 Eur palūkanų, 20 Eur išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu ne teismo tvarka, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanos nuo priteistos sumos (1 396,69 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
24. Apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priteistos 1 000,98 Eur skolos iš esmės grindžia tuo, kad teismas netyrė ir nevertino sąskaitose nurodytų sumų pagrįstumo. Nurodo, kad nesutiko dėl PVM sąskaitose faktūrose Nr. REONISL Nr. 0235 ir REONISL Nr. 0256 priskaičiuoto „biuro mokesčio“ ir PVM sąskaitoje faktūroje Nr. REONISL Nr. 0235 priskaičiuotos sumos „už suteiktas paslaugas pagal bendradarbiavimo sutartį“, kurių bendra suma sudaro 1 135,31 Eur (340,62 Eur + 256 Eur + 538,69 Eur). Dėl šių sumų atsakovas nesutiko dėl to, kad ieškovė neturėjo teisės reikalauti 879,31 Eur (340,62 Eur +538,69 Eur) „biuro mokesčio“ pagal sutartį, taip pat 256 Eur sumos „už suteiktas paslaugas pagal bendradarbiavimo sutartį“, nes tokių reikalavimų ieškovė nepagrindė ir neįrodė. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.
25. Bendradarbiavimo sutarties priedo B 1 punkte esančios lentelės 2 eilutėje nurodyta, jog biuro mokestis apskaičiuojamas remiantis minėto priedo B 4 punkte numatyta tvarka ir sąlygomis, pagal specialią formulę, t. y. jei pardavimų atstovas nekokybiškai, neprofesionaliai ar neefektyviai vykdo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir per du iš eilės kalendorinius mėnesius pardavimų atstovo gauto ar gautino atlygio už sandorius suma nesiekia 6 200 Lt sumos, pardavimų atstovas privalo sumokėti UAB „REON“ skirtumą tarp 6 200 ir faktiškai per du iš eilės einančius kalendorinius mėnesius iš klientų gauto ar gautino atlygio už sandorius sumos, proporcingai tarp UAB „REON“ ir pardavimų atstovo nustatytam komisinių pasidalijimo santykiui. Skirtumas skaičiuojamas kartą per du mėnesius. Pagal Bendradarbiavimo sutarties priedo A 5 punktą pardavimų atstovas UAB „REON“ iki einamojo mėnesio 5 dienos informuoja apie per vieną buvusį kalendorinį mėnesį klientams pagal sandorius suteiktas paslaugas, nurodydamas bendrą klientams sąskaitose faktūrose išrašytą sumą (sandorių vertę).
26. Iš į bylą pateiktos aktualiu laikotarpiu išrašytų sąskaitų suvestinės matyti, jog atsakovas nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. išrašė sąskaitų už 944,10 Eur sumą (2 t., e. b. l. 70). Taigi pagal šiuos atsakovo pateiktus duomenis matyti, jog minimali apyvartos riba, nurodyta Bendradarbiavimo sutarties priedo B 4 punkte, nebuvo pasiekta. Ieškovė pritaikius Bendradarbiavimo sutarties priedo B 4 punkte nurodytą formulę apskaičiavo biuro mokestį, t. y. 2015 m. sausio 31 d. – (1 795,64 Eur (6 200 Lt) – 944,10 Eur × 40 / 100 = 340,62 Eur; 2015 m. vasario 28 d. biuro mokestis – 0 Eur; 2015 m. kovo 16 d. – (1 795,64 Eur (6 200 Lt) × ¾ - 0 Eur × 40/100 = 538,69 Eur (skaičiuojamas ne pilnų dviejų mėnesių laikotarpis, o iki 2015 m. kovo 16 d.). Šie biuro mokesčiai buvo nurodyti atsakovui išrašytose sąskaitose faktūrose 2015 m. sausio 31 d. REONISL Nr. 0235, 2015 m. vasario 28 d. REONISL Nr. 0238 ir 2015 m. kovo 16 d. REONISL Nr. 0256 (1 t., e. b. l. 136-138).
27. Byloje esančioje Bendradarbiavimo sutartyje ir jos prieduose kiekviename puslapyje yra šalių parašai, tai leidžia daryti išvadą, jog atsakovas su sudaromu sutarties tekstu, jos sąlygomis susipažino. Sutartis buvo sudaryta laisva valia, ji atitiko tikruosius šalių ketinimus. Atsakovas suprato kokias teises ir pareigas pagal sudaromą sutartį ir jos vėlesnius pakeitimus prisiima. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ginčijo sutartį ar jos priedus. Taigi sutiko ir prisiėmė sutarties neįvykdymo ar sutarties nutraukimo anksčiau laiko riziką. Apeliantas nurodo, kad teismas priteisdamas biuro mokestį nevertino ar yra bent viena iš sąlygų biuro mokestį priteisti. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Bendradarbiavimo sutarties priedo B 4 punkte numatyta kad yra dvi sąlygos biuro mokesčio apskaičiavimui: 1) jei pardavimų atstovas nekokybiškai, neprofesionaliai ar neefektyviai vykdo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; 2) jei per du iš eilės kalendorinius mėnesius pardavimų atstovo gauto ar gautino atlygio už sandorius suma nesiekia 6 200 Lt sumos. Iš 25 punkte atliktų paskaičiavimų ir aktualiu laikotarpiu atsakovo išrašytų sąskaitų suvestinės aiškiai matyti, jog atsakovo gautinas atlygis nesiekė 6 200 Lt sumos. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog ieškovė biuro mokestį apskaičiavo teisingai, atsakovui jo nesumokėjus, pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai priteisė iš atsakovo. Tai, jog atsakovas tik praėjus dvejiems metams ginčija apskaičiuotą biuro mokestį, vertintina kaip prievolės įvykdymo vengimas.
28. Apeliantas taip pat nesutinka su 2015 m. sausio 31 d. sąskaitoje faktūroje priskaičiuota 256 Eur suma už suteiktas paslaugas pagal bendradarbiavimo sutartį. Nurodo, jog apeliantui neaišku už kokias paslaugas pagal Bendradarbiavimo sutartį buvo paskaičiuota 256 Eur suma.
29. Bendradarbiavimo sutarties XI skyriuje numatyta, kad pajamos (komisiniai), numatytos sutarties IV skyriaus 7 dalyje (pajamomis, gautomis pagal šią sutartį, bus laikomos pajamos, gautos vykdant sutartį), yra dalijamos sutarties priede A nurodyta tvarka ir terminais. Pajamų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka nurodyta priede A. Bendradarbiavimo sutarties priedo A 6 punkte nustatyta, kad komisinis atlyginimas dalijamas tarp šalių pardavimų atstovo išrašytose sąskaitose faktūrose klientui pagal sandorį pagrindu tokia tvarka: 60 proc. komisinio atlyginimo – pardavimo atstovui (pardavimo atstovo pajamos) ir 40 proc. komisinio atlyginimo – UAB „REON“ (UAB „REON“ pajamos).
30. Iš į bylą pateiktos išrašytų sąskaitų suvestinės matyti, jog atsakovas 2015 m. sausio mėnesį klientams išrašė sąskaitų bendrai 640 Eur sumai (2 t., e. b. l. 70). Taigi pagal komisinių apskaičiavimo tvarką atsakovui šios sumos priklauso 60 proc., t. y. 384 Eur, o ieškovei – 40 proc., t. y. 256 Eur. Kaip matyti iš 2015 m. sausio 31 d. sąskaitos faktūros ši suma ir buvo įtraukta į atsakovui išrašytą sąskaitą. Kaip minėta atsakovas anksčiau neginčijo Bendradarbiavimo sutarties ir jos priedų, o 2015 m. išrašytas sąskaitas faktūras ginčija tik po dviejų metu. Apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių argumentų kodėl ši suma yra neteisinga ar nepagrįsta, vienintelis argumentas, jog jam neaišku už kokias paslaugas ji paskaičiuota. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė pagrįstai į 2015 m. sausio 31 d. sąskaitą faktūrą įtraukė 256 Eur sumą ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją priteisė iš atsakovo.
31. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagal PVM sąskaitas faktūras REONISL Nr. 0235, REONISL Nr. 0238 ir REONISL Nr. 0256 ieškovei iš atsakovo priteisė 1 000,98 Eur. Pasak apelianto, bendra suma pagal šias sąskaitas yra 1 355,08 Eur, iš jų ieškovė turi teisę reikalauti tik 219,77 Eur, nes nepagrįstai į sąskaitas įtrauktas biuro mokestis ir suma už suteiktas paslaugas pagal sutartį, bet kadangi atsakovas ieškovei jau sumokėjo 639 Eur, tai akivaizdu, jog atsakovas ieškovei nėra skolingas. Teisėjų kolegija su šia apelianto pozicija nesutinka. Kaip minėta anksčiau biuro mokestis ir suma už suteiktas paslaugas pagal sutartį paskaičiuota teisingai ir į minėtas sąskaitas faktūras įtraukta pagrįstai. Nustatyta, kad 2015 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra REONISL Nr. 0235 išrašyta 828,72 Eur sumai, 2015 m. vasario 28 d. sąskaita faktūra REONISL Nr. 0238 – 102,51 Eur sumai, 2015 m. kovo 16 d. PVM sąskaita faktūra REONISL Nr. 0256 – 708,75 Eur sumai. Minėtose sąskaitose faktūrose nurodyti ne tik biuro mokestis, suma už suteiktas paslaugas pagal sutartį, bet ir kt. Kadangi apeliantas kitų sąskaitose nurodytų paslaugų neginčija, tai laikytina, jog su paskaičiuotais mokesčiais už mobiliojo ryšio planą, narystės LNTAA mokestį ir kt., apeliantas sutinka. Nustatyta, jog apeliantas ieškovei pagal išrašytas sąskaitas sumokėjo tik 639 Eur. Vadinasi atsakovas ieškovei liko skolingas 1 000,98 Eur (828,72 + 102,51 + 708,75 – 639 = 1 000,98). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą iš priteisė iš atsakovo 1 000,98 Eur pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras.
32. Apeliantas nurodo, kad teismas ieškovei iš atsakovo visiškai nepagrįstai priteisė 182,18 Eur delspinigių už vėlavimą atsiskaityti už pinigines prievoles. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai delspinigiams taikė 0,1 proc. normą, nes šis delspinigių dydis už kiekvieną pavėluotą dieną yra akivaizdžiai per didelis, tuo tarpu teismas net nevertino atsakovo prašymo sumažinti ieškovės prašomų priteisti delspinigių dydžio. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka.
33. Nustatyta, kad šalių sudarytos Bendradarbiavimo sutarties priedo A 5 punkte nustatyta, kad atsakovui vėluojant apmokėti ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras, atsakovas privalo mokėti 0,1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną. Pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą delspinigiai skaičiuojami už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d., t. y. pradelstos 182 dienos. Iš ieškovės pateiktų skaičiavimų matyti, kad delspinigiai apskaičiuoti nuo 1 000,98 Eur skolos sumos, todėl atsakovo argumentas, jog netesybos buvo apskaičiuotos ir nuo 150,62 Eur kompensacijos už mokymus, atmestinas. Atsakovas nesutikdamas su delspinigiams taikyta 0,1 proc. norma, nenurodo kokio dydžio delspinigiai būtų laikomi atitinkančiais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus.
34. Pažymėtina, kad jeigu šalys susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Taigi teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta. Teismas, spręsdamas netesybų dydžio pagrįstumą, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes, vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros.
35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo neabejotinai teigti, kad šalių sutartyje nustatytas delspinigių dydis yra aiškiai per didelis. Teisėjų kolegija, spręsdama delspinigių dydžio klausimą, pažymi, kad šalys Bendradarbiavimo sutartį sudarė laisva valia, duomenų, jog atsakovas po sutarties sudarymo būtų pareiškęs pretenzijas dėl delspinigių dydžio, nėra. Atsakovas Bendradarbiavimo sutartį sudarė veikdamas kaip verslininkas, kuriam keliami didesni atidumo, rūpestingumo ir protingumo reikalavimai. Taigi, atsakovas, nesutikdamas su delspinigių dydžiu, turėjo kreiptis į ieškovę ir derėtis dėl delspinigių dydžio sumažinimo. Esant tokioms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo mažinti šalių susitarimu, laisva valia nustatytų netesybų dydžio.
36. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu priteisti iš atsakovo 193,53 Eur palūkanų, argumentuodamas tuo, jog teismas taikė netinkamą palūkanų normą, t. y. 6 procentus. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka. CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nustatyta, kad atsakovas vykdė individualią veiklą. Šalys sudarė Bendradarbiavimo sutartį versle, veikė lygiavertės komercinės partnerystės pagrindais. Apelianto argumentą, jog atsakovas užsiimdamas šia veikla buvo iš esmės priklausomas nuo ieškovės, t. y. jis neveikė savarankiškai, paneigia Bendradarbiavimo sutarties II skyriaus 1 punktas, kuriame nurodyta, jog pardavimų atstovas yra savarankiškas ir savo rizika veikiantis subjektas, savo vardu mokantis visus privalomus mokesčius, rinkliavas ir kitus mokėjimus <...>. Pardavimų atstovas veiklą vykdo savarankiškai, savo vardu ir už ją atsako. Pasak ieškovės, atsakovas būdamas pardavimų atstovu pats ieškodavo klientų, vykdavo į susitikimus su jais, sudarydavo su klientais sutartis. Taigi atsakovas suprato, jog su ieškove sudaro ne darbo sutartį, suprato kokias teises ir pareigas pagal sudaromą sutartį ir vėlesnius pakeitimus prisiima. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė iš atsakovo priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas.
37. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
38. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o apeliacinių skundų argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „REON“ ir atsakovo K. M. apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.