- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-22
- Bylos Nr.
- 2A-368-104/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-01670-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
- Ieškovas
- P. L.
- Atsakovas
- SĮ „Susisiekimo paslaugos“, UAB „Vilniaus viešasis transportas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5031-803/2012 pagal ieškovo P. L. ieškinį atsakovams SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ dėl įpareigojimo vykdyti sudarytas sutartis, kurioje trečiasis asmuo yra Vilniaus miesto savivaldybės taryba, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas P. L. patikslintu ieškiniu (1t., b.l. 110), prašo įpareigoti atsakovus UAB „Vilniaus viešasis transportas“ ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ vykdyti sudarytas ir galiojančias vežimo sutartis. Nurodė, kad 2009-05-21 ieškovas naudojosi UAB „Vilniaus autobusai“ paslaugomis, t.y. važiavo jų nustatytu maršrutu su vienkartiniu bilietu L-91 Nr. 617537, kai nepasiekęs reikiamos stotelės buvo išlaipintas, jam buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas ir nutarimas skirti baudą, t.y. atsisakyta vienašališkai vykdyti sudarytą sutartį, pareiškiant, kad šis bilietas yra negaliojantis ir ieškovas neturi teisės naudotis jų teikiamomis keleivių vežimo paslaugomis. Ieškovas sudarė vežimo sutartį remdamasis galiojusiais teisės aktais, todėl vienkartiniai 0,80 Lt, 1,10 Lt bei 1,80 Lt vertės bilietai, kurie patvirtina vežimo sutarties sudarymą, yra teisėta vežimo sutartis. Kadangi teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią, ji turi būti vykdoma tokiomis sąlygomis, kuriomis buvo sudaryta. Bilietų pardavimas yra pasiūlymas, kurį asmuo priima, jeigu nusiperka bilietą. Šioje vežimo sutartyje nėra nustatyta sutarties termino pabaiga, todėl vežėjas privalo atlikti pareigą – vežti keleivį tokiomis sąlygomis, kuriomis buvo sudaryta sutartis. Vienašališkas sutarties atsisakymas ar nutraukimas šiuo atveju negalimas. Ieškovas, sutikdamas su vežėjo pasiūlyta kaina bei nusipirkdamas bilietus, sudarė keleivio ir jo bagažo vežimo sutartį. Ieškovas savo įsipareigojimą įvykdė ir turi teisę reikalauti, kad Vilniaus mieste pervežimą nuo taško A į tašką B įvykdytų ir vežėjas. Tik įvykdžius sutartį, vežėjo pareiga pagal konkrečią sutartį pasibaigia. Pagal sutarties esmę vežimo sutartis yra vartojimo sutartis. Ji sudaroma prisijungimo būdu. Jeigu vežėjas mano, kad jis vienašališkai gali atšaukti sudarytą sutartį arba pakeisti sudarytos sutarties esminę sąlygą – vežimo kainą, tai tokia sutartis būtų laikoma nesąžininga ir pažeidžiančia vartotojo teises. Ieškovas prašo teismo įpareigoti atsakovą vykdyti sudarytas ir galiojančias sutartis bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog 2009-05-21 vykdant autobuso, važiuojančio maršrutu Nr.56 keleivių kontrolę, ieškovas pateikė vienkartinį bilietą už 1,10 Lt Nr.617537. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-02-19 sprendime Nr.1-857 „Dėl vietinio (miesto) susisiekimo autobusų ir troleibusų kainų nustatymo“ buvo nustatytos vietinio (miesto) susisiekimo autobusų ir troleibusų bilietų kainos bei numatyta, kad keleiviai gali važiuoti vietiniu (miesto) keleiviniu transportu naudojami iš anksto įsigytus seno nominalo vienkartinius bilietus iki 2009-01-01. Keleiviai, sumokėję trūkstamą vienkartinio bilieto kainos dalį, seno nominalo vienkartinius bilietus gali pakeisti į naujo nominalo vienkartinius bilietus iki 2009-05-01. Nuo 2009-04-01 seno nominalo vienkartinius bilietus naudoti draudžiama. Ieškovas minėto draudimo nepaisė ir autobusu važiavo pažymėjęs seno nominalo vienkartinį bilietą, kai tokį bilietą jau buvo draudžiama naudoti. Šiais savo veiksmais ieškovas nesilaikė tarp keleivio ir vežėjo sudarytos sutarties, dėl ko nėra pagrindo tenkinti ieškinį. Keleivio vežimo sutarties sudarymo momentas yra vienkartinio bilieto pažymėjimas įlipus į autobusą/troleibusą, todėl ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovą vykdyti sudarytas ir galiojančias sutartis atmestinas, nes sutartys nebuvo sudarytos. Ieškovas nebuvo pakankamai rūpestingas, įgyvendindamas savo teises, ir nepasinaudojo Vilniaus miesto tarybos 2009-02-19 sprendimo Nr.1-857 suteikta galimybe iki 2009-04-01 seno nominalo bilietus pakeisti į naujo nominalo vienkartinius bilietus.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba su ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, kad keleivių vežimas viešuoju transportu – specifiniai santykiai vežimo teisinių santykių kontekste, todėl keleivių vežimo viešuoju transportu sutartims taikytinas specialus kitų vežimo sutarčių atžvilgiu reglamentavimas, CK nuostatas taikant tiek, kiek neprieštarauja specialaus teisinio reglamentavimo tikslams, pačių konkrečių teisinių santykių esmei bei konkrečioms teises ir pareigas nustatančioms specialių teisės aktų normoms. Vien vienkartinio popierinio bilieto nusipirkimas nelaikytinas vežimo viešuoju transportu sutarties sudarymą patvirtinančiu faktu. Vežimo viešuoju transportu specifika nulemia specialią sutarčių sudarymo tvarką, todėl tik visų konkrečių specialiais teisės aktais apibrėžtų veiksmų – bilieto nusipirkimo bei jo pažymėjimo tam skirtoje vietoje – tinkamas atlikimas laikytinas sutarties sudarymą patvirtinančiu faktu ir tik nuo šio momento atsiranda keleivio teisė, o vežėjo pareiga keleivį vežti. Ieškovo naudotas bilietas jo pažymėjimo momentu teisės aktų nustatyta tvarka galiojančių kainos tarifų neatitiko, taigi bilietas negaliojo, todėl ir jo pažymėjimas jokių teisinių padarinių nesukėlė. Sutartis nėra ir negalėjo būti laikoma sudaryta, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė ieškovą vežti, o ieškovo ieškinyje nurodyti reikalavimai, kaip neturintys jokio teisinio pagrindo, atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Ieškovas P. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, jog poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami pagal įstatymus, jie negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai. Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio taikymo, ar nuolatinio galiojimo, poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti ir sukurti naujo bendro pobūdžio teisės normos, kuri konkuruotų su įstatymo normomis, nes tai pažeistų įstatymų viršenybės principą. Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos, todėl įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tuos teisinius santykius, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių priimti. Sutarčių sudarymą, aiškinimą, vykdymą ir neįvykdymo teisines pasekmes reguliuoja CK, o Kelių transporto kodeksas sutarčių teisei netaikomas. Susisiekimo ministerija pagal savo kompetenciją leidžia savivaldybėms, fiziniams ir juridiniams asmenims privalomus teisės aktus, reguliuojančius kelių transporto veiką ir keleivių bei krovinių vežimą. Susisiekimo ministerija ar jos įgaliota institucija valdo ir organizuoja keleivių vežimą tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais. Susisiekimo ministerija pagal savo kompetenciją leidžia poįstatyminius aktus, kurie negali konkuruoti su įstatymais, juo labiau jais negalima pakeisti CK nustatyto sutarčių teisės reglamentavimo. Pagal CK 6.162 str. 1 d., sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Tokiais veiksmais buvo sudarytos vežimo sutartys, kuriose nėra nustatyta sutarties termino pabaiga. Tai reiškia, kad vežėjas privalo atlikti savo pareigą – vežti keleivį tokiomis sąlygomis, kuriomis buvo sudaryta sutartis. CK 6.809 str. 2 d. nustatyta, kad keleivio vežimo sutartis patvirtinama bilietu. Taigi senąjį bilietą nupirkęs keleivis yra sudaręs sutartį pagal vežėjo pasiūlytą kainą. Pagal sutarties esmę vežimo sutartis yra vartojimo sutartis bei yra sudaroma prisijungimo būdu. Jeigu vežėjas mano, jog jis vienašališkai gali atšaukti sudarytą sutartį arba pakeisti sudarytos sutarties esminę sąlygą- vežimo kainą, tai tokia sutartis būtų laikoma nesąžininga ir pažeidžiančia vartotojo teises. Net tuo atveju, jeigu būtų abejonių dėl vežimo sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Net ir imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo, neturi įtakos sutarties sąlygoms (CK 6.157 str. 2 d.). Taigi teismas taikydamas poįstatyminius aktus keleivio vežimo sudarytoms sutartims, kurios sudarytos laikantis įstatymų, aiškiai pažeidė šį principą. Apelianto teigimu, jis neginčija naujai nustatytų vežimo kainų, tačiau jų pakeitimas turi reikšmės tik naujai sudaromoms sutartims, nes asmuo turi pasirinkimo laisvą – sudaryti ar nesudaryti sutartį siūloma kaina. Tai lemia apelianto teisėti lūkesčiai.
Anot apelianto, tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, jog į bylą pateikti bilietai yra negaliojantys, prieštarauja CPK normoms, reglamentuojančioms įrodinėjimo procesą. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 1 d. sprendimo motyvuose konstatavo, kad ieškovo turimi bilietai yra negaliojantys, tačiau sprendimo dėl to nepriėmė – byla buvo perduota nagrinėti iš naujo. Negaliojančiais teismo iniciatyva pripažįstami tik niekiniai sandoriai (CPK 1.78 str.). Taip pat, anot apelianto, Vilniaus apygardos administracinio teismo bei Vyriausiojo administracinio teismo nutartys negali būti prejudicinės šioje byloje, jos turi būti vertinamos tik kaip rašytinis įrodymas.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimais į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad keleivių vežimo viešuoju transportu sutartis tarp keleivio ir vežimo bendrovės sudaroma ne tada, kai keleivis nusiperka bilietą, o tuo momentu, kai keleivis įlipęs į transporto priemonę, pažymi šiuo atveju vienkartinė galiojantį bilietą, t.y. būtent nuo šio momento keleiviui atsiranda teisė važiuoti viešuoju transportu, o vežėjui pareiga jį vežti. Keleivių vežimo viešuoju transportu bilietų kainų nustatymo, mechanizmas yra teisiškai pagrįstas ir teisėtas, tuo labiau neprieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisės aktų hierarchijos principui, todėl iš esmės netenka prasmės apeliaciniame skunde pateikta civilinių teisinių sutartinių santykių analizė, o būtent, apelianto aprašyta sutarčių sudarymo ir vykdymo tvarka. Atsakovai taip pat nesutinka su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas padarė civilinio proceso pažeidimų, nes pagal CPK 182 str. 2 d. nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus tuos atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Aukštesnės instancijos teismui nustačius reikšmingas bylai aplinkybes, žemesnės instancijos teismas negali jų nepaisyti, todėl Vilniaus apygardos teismui 2012-02-01 nutarties civilinėje byloje 2A-847-520/2012 motyvuojamojoje dalyje nustačius, kad ieškovo turimi bilietai yra negaliojantys, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pagrįstai ir teisėtai jomis vadovavosi.
Atsakovai pažymėjo, kad ginčo sutarčiai netaikomas CK 6.809 str., nes vežimas viešuoju transportu (bendrojo naudojimo) yra reglamentuojamas CK 6.812 str., kuriame numatyta, kad vežimo viešuoju transportu sutartis yra viešoji sutartis, o keleiviai, krovinių siuntėjai ir gavėjai privalo laikytis viešojo transporto įmonių veiklą reglamentuojančių taisyklių. Bilietais už 1,1 Lt, kaip nustatyta sprendime, buvo galima naudotis iki 2009-04-01. Apie tai buvo pranešama ne tik minėtame sprendime, bet ir viešajame transporte iškabintomis reklamomis, bilietų pardavimo vietose teikiama informacija bei reklamomis, stotelėse, SĮ „Susisiekimo paslaugos“ internetiniame puslapyje ir kita.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo apeliacinį skundą atmesti. Pažymėjo, kad keleivių vežimas viešuoju transportu – specifiniai santykiai vežimo teisinių santykių kontekste, todėl keleivių vežimo viešuoju transportu sutartims taikytinas specialus kitų vežimo sutarčių atžvilgiu reglamentavimas, CK nuostatas taikant tiek, kiek neprieštarauja specialaus teisinio reglamentavimo tikslams, pačių konkrečių teisinių santykių esmei bei konkrečioms teises ir pareigas nustatančioms specialių teisės aktų normoms. Vien vienkartinio popierinio bilieto nusipirkimas nelaikytinas vežimo viešuoju transportu sutarties sudarymu. Vežimo viešuoju transportu specifika nulemia specialią sutarčių sudarymo tvarką, todėl tik visų konkrečių specialiais teisės aktais apibrėžtų veiksmų – bilieto nusipirkimo bei jo pažymėjimo tam skirtoje vietoje – tinkamas atlikimas laikytinas sutarties sudarymą patvirtinančiu faktu ir tik nuo šio momento atsiranda keleivio teisė, o vežėjo pareiga keleivį vežti. Apeliantas nesupranta skirtumo tarp specialaus ir bendrojo reguliavimo. Specialiųjų ir bendrųjų teisės normų konkurenciją ydingai aiškindamas bendrųjų normų naudai. Lietuvos Respublikos KTK – specialus keleivių vežimą reglamentuojantis ir nagrinėjamu atveju taikytinas įstatymas. Taip pat nurodo, kad administracinių teismų sprendimai svarbūs ne sutarties galiojimo prasme, o paties bilietėlio galiojimo prasme, nes tik galiojančio bilietėlio pažymėjimas sukurtų vežimo teisinius santykius. Administraciniai teismai pripažino, jog bilietėlis negaliojo, o šios aplinkybės svarbios nagrinėjamoje byloje ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi administracinių teismų sprendimais. Antra, ant paties bilietėlio aiškiai parašyta, kad nepažymėtas jis negalioja, taigi bilietėlio negaliojimas byloje net negali būti ginčijamas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
Šioje byloje ieškovas, būdamas nubaustas administracine tvarka už važiavimą 2009-05-21 maršrutiniu autobusu (bendrojo naudojimo transportu) su seno nominalo vienkartinį bilietą, kurio kaina yra 1,10 Lt, kai važiavimo diena galiojo nauja kaina 2 Lt ir buvo pasibaigęs terminas seno nominalo vienkartinius bilietus pakeisti į naują nominalo bilietus, ir dėl to nepasiekęs reikiamos stotelės buvo išlaipintas, prašo teismo įpareigoti vežėją UAB „Vilniaus viešasis transportas“ vykdyti vežimo viešuoju transportu sudarytas ir galiojančias sutartis (CK 6. 812 str.), kurias jis sudarė nusipirkdamas vienkartinius bilietus ir teigia, kad vežimo sutartis būna sudaryta nuo bilietų įgijimo momento. Bilietų pardavimas yra pasiūlymas, kurį asmuo priima, jeigu nusiperka bilietą. Sutartis turi būti vykdoma tokiomis sąlygomis, kuriomis buvo sudaryta. Šioje vežimo sutartyje nėra nustatyta sutarties termino pabaiga, todėl vežėjas privalo atlikti pareigą – vežti keleivį tokiomis sąlygomis, kuriomis buvo sudaryta sutartis.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimus, nurodė, kad užmokestis už keleivių vežimą viešuoju transportu nustatomas pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus tarifus (CK 6.813 str. 2 d.), kurias turi teisę nustatyti savivaldybių tarybos (Kelių transporto kodekso 16 str. 2 d.). Taigi įstatymo nustatyta tvarka Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005-07-20 sprendimo Nr. 1-882 1.1, 7 p. nustatė, kad vienkartinio autobuso arba troleibuso bilieto kaina nuo 2005-09-01 yra 1,10 Lt, o 2008-11-12 sprendimo Nr. 1-663 1.1., 9 p. nustatė, kad vienkartinio autobuso arba troleibuso bilieto kaina nuo 2009-01-01 yra 1,80 Lt, kad keleiviai gali važiuoti vietiniu (miesto) keleiviniu transportu naudodami iš anksto įsigytus seno nominalo vienkartinius bilietus iki 2009-01-01, o sumokėję trūkstamą vienkartinio bilieto kainos dalį, seno nominalo vienkartinius bilietus gali pakeisti į naujo nominalo vienkartinius bilietus iki 2009-02-01. 2009-02-19 sprendimo Nr. 1-857 1.1, 6.6 p. nustatė, kad vienkartinio autobuso arba troleibuso bilieto kaina nuo 2009-03-01 yra 2 Lt. Taip pat šio sprendimo 6.4 p. nustatė, kad keleiviai gali važiuoti vietiniu (miesto) keleiviniu transportu naudodami iš anksto įsigytus seno nominalo vienkartinius bilietus iki 2009-04-01, o sumokėję trūkstamą vienkartinio bilieto kainos dalį, seno nominalo vienkartinius bilietus gali pakeisti į naujo nominalo vienkartinius bilietus iki 2009-05-01.
Konstatavęs, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu patvirtindama taisykles neviršijo įgaliojimų, nes įstatymu jai buvo suteikta teisė jas nustatyti, teismas padarė išvadą, kad ieškovo pateikti vienkartiniai bilietai yra negaliojantys, dėl to ieškovo reikalavimus dėl įpareigojimo atsakovą UAB „Vilniaus viešasis transportas“ vykdyti sudarytas ir ieškovo manymu galiojančias nuo bilietų įgijimo momento sutartis, yra nepagrįstas.
Apeliacinės instancijos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka ir pabrėžė, kad esant situacijai, kai vežimo viešuoju transportu sutarties sąlygas nustatytos teisės aktais, o pagal važiavimo maršrutiniais autobusais ir troleibusais Vilniuje tvarką teisę važiuoti suteikia galiojantys ir pažymėtas vienkartinis bilietas (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-11-23 sprendimo Nr. 1-967, 16, 18.1p.), o CK 6.812 str. 4d. nustato pareigą keleiviui laikytis viešuojo transporto įmonių veiklą reglamentuojančių taisyklių, tai ieškovui nesilaikant minėtos tvarkos ir pažymėjus negaliojantį (seno nominalo bilietą, nors pagal teisės aktus ieškovas turėjo galimybę seno nominalo bilietą pakeisti į naujo nominalo vienkartinius bilietus), teisę važiuoti viešuoju transportu neatsirado. Taigi, priešingai, negu teigia ieškovas, viešojo transporto Vilniaus mieste bilietų kanų nustatymo mechanizmas yra teisiškai pagrįstas ir teisėtas, neprieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisės aktų hierarchijos principui, o apeliaciniame skunde ieškovo pateikta civilinių teisinių sutartinių santykių analizė, apelianto aprašyta sutarčių sudarymo ir vykdymo tvarka nepaneigia byloje nustatytų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių ir teisėtų teismo išvadų.
Pažymėtina, kad jeigu sutikti su apelianto teiginiais, kad vežimo viešuoju transportu sutartį jis sudarė nusipirkdamas vienkartinius bilietus, kad tokia sutartis būna sudaryta nuo bilietų įgijimo momento, tai keleiviai turėtų teisę važinėti su skirtingų nominalų bilietais, įgytais neribuotą laiką atgal (pavyzdžiui dar iki Lietuvos priklausomybės). Tokia situacija prieštarautų ne tik įstatymu nustatytai tvarkai vežimo viešuoju transportu srityje, bet ir sveikai logikai. Dėl to įstatymu sureguliuota taip, kad keleivių vežimo viešuoju transportu sutartis tarp keleivio ir vežimo bendrovės sudaroma ne tada, kai keleivis nusiperka bilietą, o tuo momentu, kai keleivis įlipęs į transporto priemonę, pažymi šiuo momentu galiojantį vienkartinį bilietą, ir būtent nuo šio momento keleiviui atsiranda teisė važiuoti viešuoju transportu, o vežėjui pareiga jį vežti.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK normoms, reglamentuojančioms įrodinėjimo procesą, nes neturėjo procesinio pagrindo remtis Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartimi, kuria byla buvo perduota nagrinėti iš naujo, ir kad Vilniaus apygardos administracinio teismo bei Vyriausiojo administracinio teismo nutartys negali būti prejudicinės šioje byloje, jos turi būti vertinamos tik kaip rašytinis įrodymas.
Teisėjų kolegija pabrėžė, kad aplinkybė, jog ieškovas 2009-05-21 važiavo autobusu pažymėjęs seno nominalo vienkartinį bilietą, kurio kaina yra 1,10 Lt, nors važiavimo diena galiojo nauja kaina 2 Lt ir buvo pasibaigęs terminas seno nominalo vienkartinius bilietus pakeisti į naują nominalo bilietus, todėl negaliojantį bilietą jau buvo draudžiama naudoti, dėl ko buvo pagrįstai pripažinta, kad jis autobusu važiavo be bilieto, neginčitinai nustatyta bylos medžiaga ir konstatuota kaip Vilniaus apygardos administracinio teismo, Vyriausiojo administracinio teismo taip ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartimis , todėl šių aplinkybių iš naujo įrodinėti pirmosios instancijos teismas neturėjo procesinio pagrindo, nes CPK 182 str. 2 d. nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartimi byla buvo perduota nagrinėti iš naujo tik dėl įtraukimo į bylą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, o ne dėl nustatytų faktinių aplinkybių tyrimo iš naujo.
Kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė kaip įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176, 185 str.), taip materialines teisės normas, reglamentuojančias sutarčių vykdymą, bei pagrįstai ieškinį atmetė. Apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti (CPK 263 str.).
Atsakovai prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.