Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir A. M. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši subendrinta bausmė ir bausmės, paskirtos Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. ir 2012 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžiais, subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: 2011 m. liepos 7 d., apie 16.00 val., Vilniuje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones asmenims neturintiems šios teisės, ir 238 punkto reikalavimus, numatančius, kad dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikoje leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms transporto priemonėms, kurioms atlikta ir galioja privalomoji techninė apžiūra, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones vairavo jam priklausantį automobilį Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam nebuvo atlikta privalomoji techninė apžiūra, be to, vairuojamu automobiliu važiuodamas neasfaltuotu keliu ir artėdamas prie ties Pramonės gatvės namu Nr. 199 esančios šio kelio sankryžos su Pramonės gatve, kuri jo važiavimo krypties atžvilgiu buvo pagrindinis kelias, pažeidė Kelių eismo taisyklių 158 punkto reikalavimus, numatančius, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu, tai yra, vairuojamu automobiliu įvažiavo į minėtą nelygiareikšmių kelių sankryžą ir nedavęs kelio pagrindiniu keliu – Pramonės gatve link Mickūnų kaimo pusės važiuojančiam automobiliui Toyota Carina, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam S. S. , su juo susidūrė, dėl ko automobiliu Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavusi keleivė L. V. patyrė sužalojimus, nesunkiai sutrikdžiusius jos sveikatą.

A. M. taip pat nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 31 d., apie 18 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su A. D. metu, tyčia sudavė pastarajam ne mažiau 5 smūgių kumščiu į galvą ir veidą, ne mažiau 5 smūgių koja į galvą ir veidą, po ko dar vieną kartą ranka į veidą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, apie 18.30 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia spyrė A. D. į galvą ne mažiau kaip vieną kartą ir sudavė vieną smūgį kumščiu, pastarajam pargriuvus, tyčia sudavė ne mažiau 5 smūgių koja į galvą ir veidą, tuo padarydamas A. D. kraujosruvas plaštakų delniniuose paviršiuose ir odos nubrozdinimą kairės plaštakos delniniame paviršiuje, muštines žaizdas kairės akies vokų ir dešinio antakio srityje, daugybinius odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas veide, kraujosruvas galvos minkštuose audiniuose, dėl ko įvyko kraujo išsiliejimas po galvos smegenų kietuoju dangalu, sukėlęs galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą. Nuo patirtų sužalojimų A. D. 2012 m. balandžio 2 d. 00.20 val. mirė. Tokiu būdu A. M. tyčia nužudė A. D. .

Teismo posėdžio metu nuteistasis A. M. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą prašė nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, bylą šiuo atveju tikrina paduoto apeliacinio skundo ribose, todėl iš esmės apeliacine tvarka netikrinama nuosprendžio dalis, kuria A. M. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nes dėl šios dalies apeliacinis skundas nepaduotas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam A. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, A. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir jam už šį nusikaltimą paskirtos bausmės, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis A. M. .

Kaip matyti iš nuteistojo A. M. apeliacinio skundo turinio, pastarasis iš esmės neginčija apygardos teismo remiantis byloje surinktais įrodymais, t.y. iš dalies paties nuteistojo A. M. parodymais, tiesioginių įvykio liudytojų J. A. , O. Č. , E. B. parodymais, taip pat įvykio vietoje įvykio metu buvusių liudytojų An. M. , V. A. , D. V. parodymais, duomenimis, užfiksuotais įvykio vietos apžiūros protokole, ir specialisto išvadomis dėl nukentėjusiojo A. D. mirties priežasties bei įvykio vietoje rasto kraujo priklausomybės, nustatytų aplinkybių, kad įvykio metu jis, suduodamas smūgius rankomis ir kojomis, sumušė nukentėjusįjį A. D. , kuris nuo patirtų sužalojimų praėjus kelioms dienoms po įvykio ligoninėje mirė. Tačiau apeliantas nesutinka su jo veiksmų smurtaujant nukentėjusiojo atžvilgiu teisiniu vertinimu. Nuteistasis mano, kad jo veiksmai atitinka BK 130 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nes mušdamas nukentėjusįjį jis jo nužudyti nenorėjo, tačiau dėl A. D. veiksmų nusišlapinant kambaryje ant lovos staiga labai susijaudino ir dėl to negalėjo susivaldyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

BK 130 straipsnyje nustatyta privilegijuota nužudymo nusikaltimo sudėtis, kuri taikoma tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant labai didelio susijaudinimo arba vadinamojo fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgis. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal minėtą straipsnį būtina nustatyti: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, kuris turi būti pagrindinė priežastis, išprovokavusi nužudymą ir 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (t. y. situaciją, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti) (kasacinė nutartis Nr. 2K-613/2011). Vadovaujantis teismų praktika, neteisėtu asmens poelgiu laikomas bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu - grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdami, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismai atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko atsakas į neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį turi sekti iš karto po nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena, kai asmuo jaučia didelį susijaudinimą, tęsiasi labai trumpą laiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-155/2007, 2K-271/2008, 2K-305/2010, 2K-226/2011 ir kt.). Bylos faktiniais duomenimis nustatyta, kad įvykio dieną nuteistasis A. M. ir nukentėjusysis A. D. kartu su kitais asmenimis svečiavosi J. A. namuose, kur visi kartu vartojo alkoholinius gėrimus. Išgertuvių metu nuteistasis, apsvaigęs nuo alkoholio, atsigulė tame pačiame kambaryje esančioje lovoje ir užmigo. Nukentėjusysis A. D. taip pat buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Dėl tokios savo būsenos pastarasis nesugebėjo nueiti į lauke esantį tualetą, ir apsišlapino tiesiog sėdėdamas kambaryje ant lovos. Toks A. D. elgesys be abejonės buvo netinkamas ir aplinkiniams labai nemalonus, kita vertus, akivaizdu, jog šį veiksmą sąlygojo pastarojo stiprus apsvaigimas nuo alkoholio, bet ne jo noras įžeisti ar pažeminti tame pačiame kambaryje buvusius asmenis, tame tarpe A. M. . Juolab, kad nuteistasis tuo metu miegojo ir paties momento, kuomet nukentėjusysis apsišlapino, apskritai nematė, o atsibudo jau tuomet, kai A. D. su savo drauge liudytoja E. B. tiek, kiek tuo metu pagal savo būseną sugebėjo, buvo išvalę lovą ir grindis. Be to, įvykio dieną J. A. namuose jau antrą parą buvo girtaujama, nuteistasis, apsvaigęs nuo alkoholio, dienos metu miegojo tame pačiame kambaryje esančioje lovoje, taigi, ir pats, būdamas svetimuose namuose, elgėsi ne visiškai tinkamai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog pirmiau paminėtas visiškai girto A. D. veiksmas galėjo staiga nuteistąjį labai įžeisti ar sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio iš dalies aptemo apelianto sąmonė. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog nukentėjusysis demonstratyviai ignoravo jo reikalavimą susitvarkyti, tačiau tokios aplinkybės bylos duomenimis nenustatytos. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad A. M. A. D. atžvilgiu, kuris beje nuteistajam visiškai nesipriešino, smurtavo ne tik iš karto po to, kai atsibudęs iš J. A. sužinojo apie netinkamą nukentėjusiojo poelgį, bet ir praėjus kuriam laikui po šio incidento. Kaip matyti iš liudytojų E. B. , J. A. , O. Č. , parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu (t. 2, b. l. 1-3, 6-13, 20-23, 26-34, 44-46, t. 3, b. l. 157-159), A. M. nutraukus smurtą A. D. atžvilgiu, jie visi dar kurį laiką buvo tame kambaryje. Tuo metu pas J. A. atėjo nuteistojo draugė D. V. , po ko nukentėjusysis su savo drauge E. B. išėjo į namus. Jiems išeinant, būdamas virtuvėje, A. M. pro jį praeinančiam A. D. sudavė vieną smūgį ranka į veidą, po to išgėrė dar alkoholio ir pasakęs, kad eina dar suduoti nukentėjusiajam, išėjo į lauką, kur pasivijo A. D. ir vėl ėmė jį mušti, kas patvirtina, jog nuteistasis veikė sąmoningai. Nors apeliantas teigia, jog jiems jau būnant lauke A. D. jam grubiu tonu atsikalbinėjo, tokiu būdu jį labai įžeisdamas ir pažemindamas, tačiau negalėjo nurodyti, kokiais gi konkrečiai žodžiais nukentėjusysis jį įžeidė ir pažemino, tuo tarpu A. M. smurtą nukentėjusio atžvilgiu mačiusi liudytoja E. B. parodė, kad jokio žodinio konflikto lauke tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nebuvo, pastarasis ėmė mušti A. D. vos tik pasivijęs juos einančius link savo namų. Šiuo konkrečiu atveju pažymėtina ir tai, kad versiją apie fiziologinio afekto būseną nuteistasis A. M. iškėlė tik savo apeliaciniame skunde, tuo tarpu nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu tokių aplinkybių nenurodė. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad viskas vyko jo paties namuose, kad iš karto po incidento jis nukentėjusiojo atžvilgiu iš viso nesmurtavo, tiesiog supykęs išvarė pastarąjį iš namų, o smūgius sudavė tik tuomet, kai pasivijo jį lauke einantį namo, nes pyko dėl šio netinkamo poelgio (t. 2, b.l. 94, 100-102, 105-106, 117-120). Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis pripažino, jog smurtavo A. D. atžvilgiu J. A. namuose, kur vyko išgertuvės, tačiau tuo pačiu nurodė, jog taip pasielgė dėl to, kad jam buvo nemalonu dėl nukentėjusiojo poelgio, jis supyko ir norėjo A. D. sumušti, pagąsdinti, kad daugiau taip nesielgtų, nesišlapintų ant lovos (t. 3, b.l. 153-154). Taigi, visos pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis A. M. nebuvo fiziologinio afekto būsenos, kuomet asmens suvokimas savo veiksmų pavojingumo ir galėjimas juos valdyti yra ribotas. Jis suvokė savo veiksmų pavojingumą ir galėjo juos valdyti, tiesiog paveiktas ne pirmą dieną vartojamo alkoholio, neadekvačiai sureagavo į susidariusią situaciją. Esant tokioms aplinkybėms, kvalifikuoti jo veiką pagal BK 130 straipsnį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nebuvo ir nėra jokio pagrindo.

Kaip matyti iš nuteistojo A. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, pastarasis aiškino, kad A. D. į galvos sritį jis sudavė tik vieną smūgį, kitus smūgius sudavė į kitas kūno vietas, o mirtiną sužalojimą nukentėjusysis galėjo patirti tuomet, kai krisdamas nuo jo suduoto smūgio galva atsitrenkė į betoninį tvoros stulpą. Tačiau toks nuteistojo aiškinimas yra paneigtas liudytojų J. A. , O. Č. , E. B. parodymais, kad įvykio metu nuteistasis sudavė visą eilę smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į veido ir galvos sritis, bei specialisto išvada, iš kurios matyti, kad įvykio metu A. D. buvo padaryti daugybiniai sužalojimo veido ir galvos srityse, o būtent: muštinės žaizdos kairės akies vokų ir dešinio antakio srityje, daugybiniai odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos veide, kraujosruvos galvos minkštuose audiniuose, ir bet kuris iš jų galėjo sukelti mirtį lėmusį kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu. Visi šie sužalojimai padaryti kietais bukais riboto paviršiaus daiktais ir būdingi smūgių sudavimui. Tuo tarpu nukentėjusiajam griūnant ir kontaktuojant su šiurkščiu paviršium galėjo būti padaryti sužalojimai, nustatyti nukentėjusiojo plaštakų delniniuose paviršiuose, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mąstą ir nėra priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi (t. 1, b.l. 126-132).

Nuteistasis A. M. savo apeliaciniame skunde pažymi, kad jis nukentėjusiojo A. D. nužudyti nenorėjo, tačiau veikimas tiesiogine tyčia nužudyti apeliantui nėra inkriminuotas. Kita vertus, bylos duomenimis nustatyta, jog įvykio metu nuteistasis sudavė ne mažiau kaip aštuoniolika smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į veidą ir galvą, taigi, suprato, kad tokiais veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir numatė, kad šitaip veikdamas gali jį sužaloti ar net atimti gyvybę. Nors apeliantas tikslo nužudyti A. D. neturėjo, tačiau, pasirinkdamas tokį pavojingą savo veikimo būdą, sąmoningai leido tokioms pasekmėms, t.y. nukentėjusiojo mirčiai, kilti. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog A. M. nužudė A. D. veikdamas netiesiogine tyčia ir jo nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už tyčinį kito žmogaus nužudymą.

Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, pastarasis mano, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas neišsamiai, kadangi jis nebuvo suvestas į akistatą su byloje apklaustais liudytojais. Teisėjų kolegija tokį nuteistojo apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Nors ikiteisminio tyrimo metu akistatos tarp nuteistojo ir liudytojų nebuvo atliktos, tačiau tai nepatvirtina, jog bylos aplinkybės nebuvo išsamiai ištirtos, juolab, kad paminėti procesiniai veiksmai nebuvo atlikti dėl objektyvių priežasčių – įvykio metu J. A. namuose buvę liudytojai atsisakė dalyvauti akistatose su nuteistuoju (t. 2, b.l. 4-5, 24-25, 47-48, 52-53). Kita vertus, tiesioginiai įvykio liudytojai, išskyrus liudytoją E. B. , buvo apklausti teisminio nagrinėjimo metu, tuo pačiu nuteistajam buvo užtikrinta teisė šiems liudytojams užduoti jam rūpimus klausimus, tačiau, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, pastarasis šia savo teise nepasinaudojo, o į teisiamąjį posėdį neatvykus liudytojai E. B. , išreiškė pageidavimą, kad bylos nagrinėjimas būtų užbaigtas be šios liudytojos (t. 3, b.l. 159), taigi konstatuoti, kad bylos proceso metu buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo A. M. teisės, taip pat nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam A. M. yra teisėta ir pagrįsta. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. M. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Bylos duomenimis, nuteistasis A. M. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatstatomas pasekmes – dėl jo veiksmų nukentėjusysis A. D. neteko gyvybės. Šį nusikaltimą nuteistasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia, nusikaltimo padarymui nenaudojo jokių įrankių, kita vertus, nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavo intensyviai – sudavė ne mažiau kaip aštuoniolika smūgių rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbias kūno vietas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog A. M. iki nusikaltimo padarymo niekur nedirbo, registravosi darbo biržoje (t. 3, b.l. 15-16), buvo baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 24-25). Nors nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis buvo jauno amžiaus ir teistumo neturėjo, tačiau jau buvo padaręs eilę tyčinių nusikaltimų nuosavybei, už kuriuos šiuo metu jau yra nuteistas (t. 3, b.l. 114-117, 118-123), taip pat neatsargų nusikaltimą transporto eismo saugumui, be to, šį labai sunkų nusikaltimą padarė praėjus vos kelioms dienoms po to, kai buvo priimtas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl neatsargaus nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, A. M. susitaikius su nukentėjusiąja (t. 1, b.l. 3-6), kas apeliantą neigiamai charakterizuoja, rodo jo polinkį nusikalsti. Nėra nuteistojo A. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė, atitinkanti BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, ji atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis po įvykio nesislėpė nuo atvykstančių pareigūnų ir sutinka su pareikštais civiliniais ieškiniais bei planuoja juos, esant finansinėms galimybėms, atlyginti, taip pat, kad šešis mėnesius buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nėra pagrindas švelninti paskirtą bausmę.

Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į kurias skirdamas bausmę apygardos teismas neatsižvelgė, t.y. kad jis iš karto iškvietė nukentėjusiajam medikus, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, jo veiksmus sąlygojo neleistinas nukentėjusiojo elgesys nusišlapinant ant lovos, grubiu tonu atsikalbinėjant ir ignoruojant reikalavimus susitvarkyti, dėl tokio nukentėjusiojo elgesio ir suvartoto alkoholio jis buvo ribotai pakaltinamas.

BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Taigi, šiame punkte numatyta lengvinanti aplinkybė reikalauja, kad kaltininkas pats suteiktų pagalbą nukentėjusiajam ar kitais aktyviais veiksmais bandytų išvengti sunkesnių padarinių, t.y. kad būtų parodytas kaltininko santykis su jo padaryta nusikalstama veika ir tai leistų įvertinti jo pastangas užkirsti kelią tokios veikos žalingiems padariniams atsirasti (kasacinės nutartys Nr. 2K-278/2009, 2K-633/2011). Šiuo konkrečiu atveju bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavo tam tikrą laiko tarpą. Po A. M. suduotų smūgių į veidą ir galvą dar būnant J. A. namuose, A. D. ėmė stipriai bėgti kraujas, užtino viena akis, tačiau tai nuteistojo nesustabdė: pastarasis, pasivijęs iš J. A. namų išėjusį nukentėjusįjį, toliau smurtavo jo atžvilgiu, vėl suduodamas šiam smūgius rankomis ir kojomis, į veidą bei galvą, ir smurtą nutraukė tik po to, kai pamatė, jog nukentėjusysis nebejuda ir tik keistai „knarkia“. Be to, iš liudytojos J. A. parodymų matyti, kad sumušęs ir palikęs gulintį nukentėjusįjį, A. M. dar sugrįžo į jos namus, ir tik po to, dar kartą išėjęs į lauką, paskambino pagalbos telefonu bei iškvietė medicinos pagalbą. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančio bendrojo pagalbos centro garso įrašų apžiūros protokolo, net ir kviesdamas pagalbą A. M. mėgino klaidinti šios tarnybos darbuotoją, aiškindamas, jog eidamas pro šalį pamatė lauke gulintį nukentėjusįjį, kuris greičiausiai miega, ir tik vėliau klausinėjamas prasitarė, jog pastarasis yra kruvinas ir sumuštas, bet detaliau apie nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, kurios jam buvo gerai žinomos, nieko nepaaiškino (t. 1, b.l. 116-118), ir daugiau jokių veiksmų, siekiant pagelbėti A. D. , nesiėmė. Taigi, nors A. M. iškvietė nukentėjusiajam greitąją medicinos pagalbą, tačiau esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, konstatuoti, kad nuteistasis buvo nuoširdus bei aktyvus suteikiant nukentėjusiam asmeniui pagalbą ir vertinti tai kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, apygardos teismas neturėjo pagrindo.

Vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pvz., kaltininko duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, jo elgesį po įvykio ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-276/2006, 2K-471/2009, 2K-94/2010, 2K-327/2010 ir kt.). Nuteistasis A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, pripažino įvykio dieną naudojęs smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Kita vertus, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. M. aiškino, kad nukentėjusiajam į galvos sritį sudavė tik vieną smūgį koja, o kitus smūgius sudavė rankomis ir į kitas kūno vietas. Be to, nuteistasis aiškino, kad nukentėjusysis krisdamas galva atsitrenkė į betoninį tvoros stulpą, melagingai nurodė, jog prieš tai su nukentėjusiuoju ir jo drauge E. B. girtavo savo namuose, kuriuose buvo tik jie trys ir jokių kitų asmenų, mačiusių įvykį, nebuvo. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis pripažino, jog įvykis vyko ne jo, bet J. A. namuose, kur buvo ir kitų asmenų, tačiau ir toliau tvirtino, jog nukentėjusysis galva atsitrenkė į tvoros stulpą ir mirė ne nuo jo veiksmų, nes jis pastarajam į galvą sudavė tik vieną smūgį, o apeliaciniame skunde iškėlė dar vieną niekuo nepagrįstą versiją, jog dėl nukentėjusiojo elgesio apsišlapinant kambaryje jis staiga labai susijaudino ir buvo fiziologinio afekto būsenos. Taigi, esant šioms aplinkybėms, nebuvo ir nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis A. M. savo noru prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, davė teisingus parodymus ir nuoširdžiai gailisi, juolab, kad pastarasis, nors ir nurodė, kad pripažįsta pareikštus civilinius ieškinius, tačiau nukentėjusiųjų dėl savo veiksmų, sukėlusių negrįžtamas pasekmes, net neatsiprašė ir nesiėmė priemonių, kad atlyginti jiems bent dalį padarytos žalos.

Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-475/2012 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis A. D. neatliko jokių tyčinių ar neatsargių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip provokuojantis ar rizikingas jo elgesys, skatinantis nuteistojo smurtą. Kaip jau minėta, nors nukentėjusiojo elgesys nebuvo tinkamas, tačiau tai lėmė ne kas kita, o tik tai, kad pastarasis buvo visiškai girtas, ir akivaizdu, kad nuteistasis A. M. , kurio smurtui nukentėjusysis visiškai nesipriešino, tai suprato.

Dėl nuteistojo galimybės įvykio metu suprasti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir valdyti savo veiksmus teisėjų kolegija jau pasisakė atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl nusikalstamų veiksmų teisinio vertinimo, todėl, nekartodama tų pačių argumentų, konstatuoja, jog apygardos teismas neturėjo pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti ir tai, kad jis veikos padarymo metu buvo ribotai pakaltinamas (BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punktas).

Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai ginčija apygardos teismo nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Kaip matyti iš paties nuteistojo, taip pat įvykio vietoje buvusių liudytojų parodymų bei byloje esančio alkotesterio parodymų kvito (t. 2, b.l. 89), A. M. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Kad ši aplinkybė turėjo įtakos nuteistojo nusikalstamiems veiksmams smurtaujant nukentėjusiojo atžvilgiu, iš esmės pripažįsta ir pats apeliantas. BK 129 straipsnio 1 dalies dispozicijoje apsvaigimas nuo alkoholio nėra numatytas kaip tyčinio nužudymo nusikaltimo sudėties požymis, todėl apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog ši aplinkybė yra A. M. atsakomybę sunkinanti.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.