Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasatorius tvirtina, kad teismai V. M. padarytą veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Nuteistojo padaryta veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 130 straipsnį. Gynėjas pažymi, kad nors teismas ir nustatė, jog nuteistojo parodymai keitėsi, tačiau tai iš esmės neturėjo įtakos išsamiai atskleisti reikšmingas bylos aplinkybes ir tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios V. M. neneigė savo veiksmų visumos ir prisipažino nužudęs nukentėjusiąją D. Š. Skunde kasatorius nurodo kasacinėje nutartyje Nr. 2K–419/2009 ir 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose” 24 punkte išdėstytas išvadas dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 130 straipsnį (nužudymas labai susijaudinus) sąlygų ir teigia, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti visi požymiai, atitinkantys BK 130 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtį. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad V. M. elgesiui įtakos turėjo nukentėjusios D. Š. provokuojantys veiksmai ir pripažino tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, nuosprendžiu nustatyta, kad tarp V. M. ir D. Š. buvo kilęs asmeninis buitinis konfliktas. Nukentėjusioji pasakė V. M., kad nori išvažiuoti į užsienį ir jį palikti, todėl jie susikivirčijo. V. M. atsakius, kad jis išsiaiškins, kas tas vyras, D. Š. liepė jos negąsdinti ir staigiai sukdamasi sudavė jam smūgį lenktiniu peiliuku į kairiąją pilvo pusę. Tai sukėlė V. M. neigiamas emocijas ir susijaudinimą. Smurtą prieš nukentėjusiąją jis panaudojo iš karto po to, kai jam buvo suduotas smūgis lenktiniu peiliuku į kairiąją pilvo pusę. Nors teismas nustatė, kad D. Š. atliko neteisėtus veiksmus prieš V. M., tačiau nepagrįstai juos įvertino kaip neturinčius reikšmės fiziologinio afekto būsenos sukėlimui. Bylos medžiaga patvirtina, kad konfliktas prasidėjo žodžiu ir kulminaciją pasiekė atsigulus į lovą. Kasatorius tvirtina, kad galutinis nukentėjusios D. Š. veiksmas – dūris V. M. į kairiąją pilvo pusę – buvo lemiamas veiksnys, sukėlęs nuteistajam fiziologinio afekto būseną. Specialisto išvada nustatyta, kad V. M. odos įdrėskimas pilve buvo padarytas vieno kontakto su kietu aštriu daiktu metu, tikėtina, tyrimui pateiktu lenktiniu peiliu, tačiau teismas nepagrįstai tai vertino kaip neadekvatų sužalojimą fiziologinio afekto būsenai sukelti. Kasatoriaus įsitikinimu, vertinti tik pasekmę, o ne patį daiktą, kuriuo buvo kėsinamasi į sveikatą, nepagrįsta. Juolab kad tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji panaudojo peilius. Kitą vertus, V. M. dar paaiškino, kad nukentėjusiąją sužalojo netyčia staigiai sukdamasis. Gynėjo manymu, tai sudaro prielaidą veikos kvalifikavimui pagal BK 132 straipsnį, taip pat iškyla prieštaravimų dėl V. M. padaryto nusikaltimo suvokimo ir valios. Atsižvelgdamas į tai, kad V. M. po įvykio pats žudėsi įvairiausiais būdais, tačiau nesėkmingai, kasatorius tvirtina esąs įsitikinęs, jog tyčia atėmęs kito žmogaus gyvybę asmuo taip nesielgtų.

Toliau skunde pateikiami argumentai dėl nepagrįstai paskirtos itin griežtos bausmės V. M. ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo. Nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. M. trylikos metų laisvės atėmimo bausmę, pažeidė bausmės skyrimo bendruosius pagrindus (BK 54 straipsnis), nes nenustatė ir neatsižvelgė į kaltės rūšį, padarytos veikos motyvus, tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kasatorius įsitikinęs, kad nenustačius tyčios rūšies – tiesioginės ar netiesioginės – bausmės dydžio nustatymas tampa komplikuotas, nes nuo tyčios rūšies priklauso nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis. Tiesa, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. M. veikė netiesiogine tyčia, tačiau nepagrįstai nepakeitė bausmės dydžio, neįvertindamas šios aplinkybės BK 54 straipsnio kontekste. Nuteistojo gynėjas įsitikinęs, kad, nustatęs, jog V. M. veikė netiesioginė tyčia, t. y. nesiekė D. Š. mirties, teismas privalėjo įvertinti veikos pavojingumo laipsnį. Pagal bendrą praktiką ir baudžiamosios teisės teoriją veika padaryta netiesiogine tyčia yra mažiau pavojinga už veiką, padarytą veikiant tiesiogine tyčia. Taip pat skunde pažymima, kad teismai nustatė vieną V. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir net tris jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės ribos yra nuo aštuonerių iki dvidešimties metų. Atsižvelgdamas į tai, kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskyrė nuteistajam trylikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra vos mažesnė už BK 129 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės vidurkį, o apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai vertindamas bausmės dydžio pakeitimo klausimą. Dar gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę, visiškai neatsižvelgė ir nepasisakė dėl (teigiamos) V. M. asmenybės (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į V. M. skundą, nustatė jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, tačiau jų visai nevertino ir tik konstatavo, kad tai nesudaro juridinio pagrindo keisti bausmės dydį. Kasatoriaus manymu, tai neteisėta ir nepagrįsta, nes bausmės dydis skiriamas atsižvelgiant į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes bei suformuotą praktiką (kasacinė nutartis Nr. 2K–419/2009). Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas visiškai nevertino ir D. Š. artimųjų, pripažintų nukentėjusiaisiais, prašymų, jog nuteistajam V. M. paskirtoji bausmė yra aiškiai per griežta, todėl švelnintina, nes jie D. Š. mirtį vertina kaip nelaimingą atsitikimą ir V. M. jokių pretenzijų neturi, nes jis atlygino visą žalą. Apibendrindamas skundo argumentus, gynėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė V. M. trylikos metų laisvės atėmimo bausmę, pažeisdamas bausmės skyrimo pagrindus ir suformuotą teismų praktiką (kasacinė nutartis 2K–419/2009), o apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs šiuos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumus, apsiribojo tik jų įvardijimu be teisinio įvertinimo, pažeisdamas protingumo principą, BK bausmių skyrimo nuostatas ir pirmiau nurodytą teismų praktiką. Dėl to bausmė V. M. paskirta neteisėtai, pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Toliau kasatorius pateikia argumentus dėl BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ir BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimų. Gynėjas nurodo, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo prašoma nuteistajam skirti kiek įmanoma švelnesnę bausmę. Apeliacinės instancijos teismo taip pat buvo prašoma taikyti 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau teismas nurodė, jog nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų, o dėl BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo visiškai nepasisakė. Kasatorius teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog po nusikalstamos veikos padarymo V. M. neturėjo objektyvios galimybės pats pranešti apie nusikaltimą atitinkamoms institucijoms, bandė nusižudyti, tačiau, nepavykus ir šiek tiek atsitokėjus, apie tai pranešė savo motinai, o nuvykus į įvykio vietą apie įvykį pranešė R. J., nes jis turėjo mobilųjį telefoną bei galėjo objektyviai mąstyti, laikytina, kad apie nusikalstamą veiką pranešė V. M. Taip pat kasatorius pažymi, kad byloje nustatytos BK 59 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytos V. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, taip pat visiškai atlygino žalą nukentėjusiems. Kasatoriaus įsitikinimu, BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatos V. M. turi būti taikomos. Teismas nepagrįstai neįvertino nurodytų aplinkybių ir visiškai dėl jų nepasisakė.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį kaip padarytas labai susijaudinus tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Toks poelgis turi sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio įvyksta fiziologinis afektas ir po to seka pavojingus padarinius sukėlę veiksmai. Be to, kaltininko veiksmai turi būti atlikti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar įžeidžiamo poelgio kaip greitas atsakas į jį. Jeigu nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, jog staigaus didelio susijaudinimo būsena jau buvo praėjusi. Tik esant šių sąlygų visumai, kaltininko veika kvalifikuojama kaip nužudymas padarytas staiga labai susijaudinus.

Nukentėjusiojo neteisėtas poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip.

Teismai nustatė, kad nukentėjusiosios D. Š. veiksmai įvykio metu buvo provokuojantys nuteistąjį, nes ji nedideliu lenktiniu peiliu vienu smūgiu, padarydama odos įdrėskimą, nežymiai sužalojo V. M. Taigi nukentėjusiosios veiksmai buvo priešingi teisei ir, skirtingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, gali būti vertinami kaip neteisėtas poelgis. Tačiau, įvertinus nuteistojo parodymus apie įvykio aplinkybes, teismo psichiatrinės–psichologinės ekspertizės išvadas, byloje nenustatyta faktinių aplinkybių, rodančių, jog V. M. veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenos. Ši aplinkybė paneigia nužudymo kvalifikavimo kaip padaryto labai susijaudinus (BK 130 straipsnis) galimybę.