Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rušiota“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rušiota“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 1500,00 Eur skolą, 54,00 Eur delspinigių, 6 procentus (metinių) procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 35,00 Eur žyminis mokestis. Ieškinyje nurodė, jog 2015 m. rugpjūčio 10 d. su atsakovu sudarė Žaliųjų atliekų priėmimo į žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę (Šiaulių g. 24, Bertužių k., Kairių sen.) Šiaulių rajone paslaugų sutartį Nr. S-15-167 (toliau – Sutartis). 2015 m. rugpjūčio 11 d. atsakovas į žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę, esančią Drąsučių k., Kuršėnų kaimiškoji sen., Šiaulių r. sav., atvežė 118,02 tonų biologiškai suyrančių atliekų. Atsakovas užpildė ir pateikė ieškovui privalomas atliekų turėtojui deklaracijas, kuriose nurodyta atliekų susidarymo vieta, atliekų pavadinimas, kodas, kiekis tonomis. Sutarties 6 punkte nustatyta, kad už suteiktas paslaugas atsakovas turi atsiskaityti ieškovui pagal VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro dalininkų nustatytą įkainį, t. y. 15,07 Eur (įskaitant PVM) už toną. Sutarties 9 punkte nustatyta, kad atsakovas įsipareigoja 8 punkte nurodytą PVM sąskaitą – faktūrą apmokėti per 30 dienų nuo jos gavimo dienos. Kadangi atsakovas sutvarkymui atvežė 118,02 tonų biologiškai suyrančių atliekų, jam tenka pareiga sumokėti 1777,91 Eur (įskaitant PVM) už suteiktas atliekų sutvarkymo paslaugas. Tuo pagrindu ieškovas 2015 m. rugpjūčio 11 d. išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Nr. ATC 15-005978, kurią pateikė atsakovui apmokėti iki 2015 m. rugsėjo 11 d. Atsakovas minimą PVM sąskaitą – faktūrą apmokėjo dalinai, sumokėdamas 277,91 Eur. Į likusią atsakovo neapmokėtos skolos dalį – 1500,00 Eur ieškovas įgijo reikalavimo teisę ir prašo teismo priteisti iš atsakovo.Atsakovė atsiliepimu prašė atmesti ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pagal 2015 m. rugpjūčio 10 d. su ieškovu sudarytą Sutartį jokių atliekų nepristatė, nes ši Sutartis buvo sudaryta dėl žaliųjų atliekų priėmimo tik į žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę, esančią Šiaulių g. 24, Bertužių k., Kairių sen., Šiaulių r. sav. Dėl šių argumentų ieškovas be jokio teisinio pagrindo prašo teismo pritiesti skolą ir delspinigius pagal šią Sutartį. 2014 m. balandžio 14 d. atsakovas su Šiaulių rajono savivaldybės administracija sudarė Ventos upės pakrančių Kuršėnų mieste sutvarkymo darbų (III etapas) rangos sutartį su projekto parengimu. Pagal šią sutartį atliko Ventos upės pakrantės sutvarkymo darbus ir susidariusius mikrofitus (biologiškai skaidžias atliekas) sukrovė ir 2015 m. rugpjūčio 11 d. pristatė į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos nurodytą laikiną sandėliavimo aikštelę, esančią Ventos g. 85, Kuršėnai, Šiaulių r. sav., kur biologiškai skaidžios atliekos buvo pasvertos. Pažymėjo, jog jokių atliekų į Kuršėnų žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę, esančią Drąsučių k., Kuršėnų kaimiškoji sen., Šiaulių r. sav., atsakovas taip pat nepristatinėjo. 2015 m. rugpjūčio 11 d. atsakovui pristačius atliekas į aikštelę buvo užpildyti tik mašinų svėrimo aktai ir jokios atliekų priėmimo deklaracijos atsakovo nebuvo pasirašytos ir nebuvo išrašyta atsakovui jokia PVM sąskaita - faktūra. Atliekų priėmimo deklaracijos tik vėliau buvo pristatytos į įmonę. O dar po kiek laiko buvo atsiųsta ir 2015 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. (duomenys neskelbtini)be jokių priedų, kuriais remiantis ši PVM sąskaita - faktūra buvo išrašyta. Minima PVM sąskaita – faktūra buvo priimta per klaidą ir ieškovui apmokėta jos dalis – 277,91 Eur, kurią atsakovas pareikalavo ieškovo grąžinti. Kadangi ieškovas su atsakovu nesusitarė dėl žaliųjų atliekų pristatymo į kompostavimo aikštelę, esančią Drąsučių k., Kuršėnų kaimiškoji sen., Šiaulių r. sav., ir nesusitarė dėl jų apmokėjimo, o jos į ieškovo nurodytą aikštelę galėjo būti pristatytos tik Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, kuri buvo šių atliekų turėtoja, tai ir pareiga apmokėti už atliekų sutvarkymą tenka Šiaulių rajono savivaldybės administracijai. Trečiasis asmuo Šiaulių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu ieškovo ieškinio tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės UAB „Rušiota“ 1500,00 Eur skolos, 6 procentus procesinių metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 21,19 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.Teismas nurodė, kad sutinka su atsakovo atstovų argumentais, jog 2015 m. rugpjūčio 10 d. sudarytos Žaliųjų atliekų priėmimo į žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę (Šiaulių g. 24, Bertužių k., Kairių sen.) Šiaulių rajone paslaugų sutarties Nr. S-15-167 negalima aiškinti plečiamai ir taikyti šalių teisiniams santykiams, atsiradusiems dėl biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo paslaugų kompostavimo aikštelėje, esančią Drąsučių k., Kuršėnų kaimiškoji sen., Šiaulių r. sav. Todėl minima Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ginčo santykiams dėl skolos pritesimo teismas netaiko (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 str.). Teismas nustatė, jog atsakovo iniciatyva buvo atliekami biologiškai suyrančių atliekų svėrimai, ką patvirtina ir bylos rašytinė medžiaga, mašinų svėrimo dokumentai ir atliekų priėmimo deklaracijos, vokas. Todėl sprendė, jog atsakovo argumentai dėl galimai netikslaus 118,02 t makrofitų (biologiškai suyrančių atliekų) kiekio, pristatyto ieškovui į žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę, atmestini kaip neįrodyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str.).Teismas nurodė, kad taip pat nustatyta, jog atvežęs atliekas sutvarkymui atsakovas užpildė ir pasirašė atliekų deklaracijas, nes jis yra atsakingas už šiame dokumente nurodytus duomenis, kas paneigia atsakovo argumentus, kad deklaracijos buvo užpildytos ieškovo ir pateiktos atsakovui. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir atsakovo argumentus dėl ieškovo atliekų tvarkymo kainos. Teismas sutiko, jog ieškovas pagal pateiktą rašytinę medžiagą ir ieškovo atstovės, liudytojo Z. K. paaiškinimus, į žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę, esančią Drąsučių k., Kuršėnų kaimiškoji sen., Šiaulių r. sav., atsakovas, kaip juridinis asmuo, negalėjo pristatyti biologiškai skaidžių atliekų. Tačiau vykdant žodinį Šiaulių rajono savivaldybės administracijos nurodymą atsakovo pristatytos atliekos buvo priimtos minimoje aikštelėje, todėl pagrįstai ieškovas minimų atliekų sutvarkymui taikė juridiniams asmenims dalininkų susirinkime nustatytą atliekų sutvarkymo kainą, kuri yra nustatyta ieškovo dviejuose objektuose, į kuriuos tokias atliekas gali pristatyti juridiniai asmenys, ir atliekų tvarkymo kaina juridiniams asmenims šiuo atveju nesiskiria. Atliekų sutvarkymo įkainiai atsakovui turėjo būti žinomi ir iš su ieškovu 2015 m. rugpjūčio 10 d. pasirašytos Sutarties turinio bei ieškovo 2016 m. gruodžio mėn. rašto atsakovui. Teismas sutiko su trečiojo asmens atsakovo pusėje argumentais, jog tiek Ventos upės pakrančių Kuršėnų mieste sutvarkymo (III etapas) darbų technologijos projekte, tiek Ventos upės pakrančių Kuršėnų mieste sutvarkymo (III etapas) techniniame darbo projekte nustatyti reikalavimai upės vagos ir senvagių valymo darbams, kur be kita ko nustatyta, kad iškasti makrofitai išvežami į laikinas sandėliavimo aikšteles už vandens telkinių apsaugos juostų, paliekami apdžiūti (iki 2 d.), po to pakraunami į savivarčius ir išvežami į biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo aikštelę Drąsučių k., Kuršėnų kaimiškoji sen., Šiaulių r. sav., ir į šios sutarties kainą yra įskaičiuoti visi atsakovo, kaip rangovo, darbų atlikimo kaštai, medžiagų, techninės įrangos bei priemonių įsigijimo išlaidos, techninio, darbo ir technologijos projektų rengimo, batimetrinių matavimų atlikimo, visi rangovo mokesčiai, rinkliavos ir kitos išlaidos, susijusios su sutarties įsipareigojimų vykdymu. Tai, jog atsakovas vertino ieškovo atliktus atliekų sutvarkymo kaštus, kaip nemokamus, neatleidžia nuo pareigos apmokėti ieškovui už suteiktas paslaugas (CK 6.716 str.). Teismo vertinimu už atliktas paslaugas ieškovui nėra atsakingas trečiasis asmeniui atsakovo pusėje, kaip nepagrįstai argumentuoja atsakovas.Teismas konstatavo, jog esant tarp šalių susiklosčiusiems pasitikėjimo pagrindu paslaugų santykiams, dėl prievolės ir termino apmokėti PVM sąskaitą – faktūrą, kurios apmokėjimo terminas buvo nustatytas iki 2015 m. rugsėjo 11 d., taip pat vertintini šalių atlikti konkliudentiniai veiksmai, nes rašytinės sutarties dėl apmokėjimo šalys nesudarė. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog skolų suderinimo 2017 m. vasario 2 d., 2018 m. sausio 26 d. aktais jis nėra skolingas ieškovui, nes tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai pasirašyti tarpusavio atsiskaitymams už vietinę rinkliavą, kas nurodyta ir 2018 m. sausio 26 d. akto pastabose po šalių parašų vieta. Teismas nurodė, kad atsakovas, kaip juridinis asmuo, neįskaičiavęs atliekų sutvarkymo kainos, nebuvo atidus ir rūpestingas, todėl turi prisiimti visas tokio elgesio pasekmes. Pagal byloje esančių įrodymų visumą konstatuotina, jog atsakovui paslaugos visa apimtimi pagal ieškovo išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą 1777,91 Eur sumai buvo suteiktos už biologiškai suyrančių atliekų sutvarkymą, o atsakovui sumokėjus tik dalį skolos – 277,91 Eur, jam kyla pareiga atsiskaityti sumokant ieškovui 1500,00 Eur likusios skolos dalį, ką patvirtina ir 2017 m. sausio 16 d. Skolų suderinimo aktas dėl skolos (t. y. neskaitant rinkliavos už atliekų tvarkymą).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Rušiota“ prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Šalys jokios sutarties dėl biologiškai skaidžių žaliųjų atliekų priėmimo į žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę, esančią Drąsučių k. Šiaulių r. nesudarė ir dėl priėmimo sąlygų į šią aikštelę nesitarė. Biologiškai skaidžios žaliosios atliekos į šią aikštelę buvo pristatytos vykdant 2014 04 14 rangos sutartį, kuri buvo sudaryta tarp atsakovės ir trečiojo asmens Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, o techniniame projekte buvo numatyta, kad rangovas susidariusius mikrofitus pakrauna į savivarčius ir išveža į biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo aikštelę Drąsučių k. Kuršėnų sen. Šiaulių rajono savivaldybės administracija, kaip ieškovo dalininkas, su ieškovu ir susitarė, kad visos susidariusios biologiškai skaidžios atliekos bus priimtos būtent į šią aikštelę. Atsakovė negalėjo susitarti su ieškovu dėl žaliųjų atliekų pristatymo į šią aikštelę, kadangi žaliosios atliekos iš juridinių asmenų nėra priimamos ir atliekų priėmimo kaina į šią aikštelę nėra nustatyta VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro visuotinio dalininkų susirinkimo.

13.2. Iš įmonės veiklos kylantiems šalių ginčams dėl įsiskolinimo kiekvienu atveju sprendžiant tokių reikalavimų pagrįstumą turi būti nustatomas faktinis pagrindas įsiskolinimui atsirasti – šalių sudaryta dvišalė sutartis arba, tam tikrais atvejais, kiti civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindai, numatyti CK 1.136 str. 2 d. PVM sąskaitos - faktūros išrašymas, kurią šiuo atveju išrašė ieškovas yra vienašalis aktas, sukuriantis šį mokestinį dokumentą išrašiusiam asmeniui prievolę sumokėti nustatyto dydžio mokestį valstybei, tačiau vien šio dokumento pagrindu civiliniai – teisiniai santykiai neatsiranda.

13.3. Kad skola neegzistuoja patvirtina ir paties ieškovo 2017-02-02 surašytas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, kuriame pats ieškovas nurodo, kad skolos 2016-12-31 nėra. Aplinkybė, kad 2018 m. sausio 25 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte yra pažymėta, kad šiuo aktu yra suderinami tarpusavio atsiskaitymai, susiję su vietine rinkliava, o tai nesudaro teismui pagrindo teigti, kad ir 2017-02-02 tarpusavio atsiskaitymų aktas buvo už vietinę rinkliavą. Esant abiejų šalių pasirašytam 2017-02-02 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktui, teismas negalėjo pripažinti, kad atsakovei atsiranda pareiga apmokėti PVM sąskaitą - faktūrą.

13.4. Atliekų priėmimo deklaracija, taip pat nepatvirtina fakto, kad šalys sudarė atlygintinių paslaugų sutartį ir turi sumokėti už atliekų pristatymą, nes atliekų priėmimo deklaracijas pildo tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys iš kurių tos atliekos yra priimamos.

13.5. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, ko pasėkoje nepagrįstai konstatavo, kad šalys buvo sudariusios atlygintinų paslaugų sutartį ir susitarė dėl kainos, apie kurią atsakovas sužinojo iš 2015 08 10 sutarties ir 2016 m. gruodžio mėn. rašto, kai kaina aplamai šioje aikštelėje nenustatyta. Teismas sprendimu pripažino, kad 2015 08 10 sutarties sąlygomis nesivadovauja ir ginčo pagal ją nesprendžia, tačiau kainą nustatė iš sutarties ir ieškovo rašto, kurį ieškovas parašė praėjus daugiau kaip metams po atliekų priėmimo.

Ieškovas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro visuotinis dalininkų susirinkimas 2014-11-17 protokolu Nr. 54 nustatė atliekų priėmimo ir šalinimo įkainius Šiaulių regiono nepavojingų atliekų sąvartyne, didelio gabarito atliekų surinkimo ir žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelėse. Į minėtus įkainius yra įskaičiuotos visos atliekų tvarkymo sąnaudos, nepriklausomai nuo to kurioje atliekų priėmimo aikštelėje jos yra pristatomos ir tvarkomos.

14.2. Atliekų turėtojas, kuris įgyvendinant ATĮ 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą principą „teršėjas moka” turi pareigą sumokėti už jo veikloje susidariusių atliekų sutvarkymą.

14.3. Viena iš ieškovo vykdomų, Šiaulių regiono savivaldybių pavestų funkcijų yra vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą administravimas. Dėl šios priežasties ieškovas surašė 2017-02- 02 tarpusavio skolų suderinimo aktą, kuriame užfiksuota, kad atsakovė nėra skolinga už vietinę rinkliavą. Tuo tarpu lėšos, gautos iš už gamybos ir kitos ūkinės veiklos procese susidariusių atliekų tvarkymo veiklos Šiaulių regiono nepavojingų atliekų sąvartyne, bei kitose Šiaulių regiono atliekų priėmimo aikštelėse yra ieškovo nuosavybė ir patenka į ieškovo sąskaitą. Dėl šios priežasties atliekų turėtojams siunčiamas kitas skolų suderinimo aktas, t.y. skolų, susidariusių už atliekų priėmimą ir sutvarkymą. Atsakovei išsiųstas 2017-01-16 skolų suderinimo aktas yra už atliekų tvarkymo paslaugas, o 2017-02-02 gautas skolų suderinimo aktas yra vietinės rinkliavos skolas fiksuojantis dokumentas.

14.4. Atsakovės pateiktos atliekų deklaracijos, patvirtintos ieškovo darbuotojo parašu, tik patvirtina faktą, kad atsakovė atvežė sutvarkymui makrofitus (biologiškai suyrančias atliekas), todėl turi pareigą sumokėti už šių atliekų sutvarkymą. Atsakovas neginčijo, kad ieškovas suteikė paslaugą, t.y. priėmė ir sutvarkė atvežtas atliekas, todėl visiškai nepagrįsti teiginiai, kad atsakovas neturi pareigos sumokėti ieškovui už minėtų paslaugų suteikimą.

14.5. 2014-04-14 atsakovė su Šiaulių rajono savivaldybės administracija sudarė rangos sutartį. Įvykdžius Rangos darbus atsakovė tinkamam projekto užbaigimui privalėjo pateikti užsakovui dokumentus, įrodančius, kad vykdant darbus susidariusios atliekos yra tinkamai sutvarkytos. Atsakovė pateikė atliekų priėmimo deklaracijas ir ieškovo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Taigi, tiek atsakovės ginčijama PVM sąskaita faktūra, tiek atliekų priėmimo deklaracijos yra pačios atsakovės realizuotos, t.y. pateiktos projektą administruojančiai institucijai. Šios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad ieškovas paslaugas suteikė, dėl ko atsakovė turi pareigą už jas sumokėti.

Trečiasis asmuo Šiaulių rajono savivaldybės administracija atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė pateikė nuotraukas. Pažymėtina, kad apeliantė teikdama apeliacinės instancijos teismui minėtus įrodymus, nenurodo jokių motyvų, kodėl šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus atsisako priimti. Byloje nustatyta, 2015 m. rugpjūčio 10 d. tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta Žaliųjų atliekų priėmimo į žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę (Šiaulių g. 24, Bertužių k., Kairių sen.) Šiaulių rajone paslaugų sutartis Nr. S-15-167. 2014 m. balandžio 14 d. atsakovė su Šiaulių rajono savivaldybės administracija sudarė Ventos upės pakrančių Kuršėnų mieste sutvarkymo darbų (III etapas) rangos sutartį su projekto parengimu, pagal kurią 2015 m. rugpjūčio 11 d. atsakovė į žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę, esančią Drąsučių k., Kuršėnų kaimiškoji sen., Šiaulių r. sav., atvežė 118,02 tonų biologiškai suyrančių atliekų. Už suteiktas paslaugas ieškovas atsakovei 2015 m. rugpjūčio 11 d. pateikė PVM sąskaita – faktūrą Nr. ATC 15-005978. Atsakovė pagal minėtą PVM sąskaitą - faktūrą su ieškovu yra atsiskaičiusi iš dalies, sumokėdama 277,91 Eur. Atsakovui iš dalies apmokėjus šią PVM sąskaitą – faktūrą ieškovas kreipėsi į teismą dėl likusios neapmokėtos 1500,00 Eur skolos dalies priteisimo. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia esminiu argumentu, kad šalys jokios sutarties dėl biologiškai skaidžių žaliųjų atliekų priėmimo į žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę, esančią Drąsučių k. Šiaulių r. nesudarė ir dėl priėmimo sąlygų į šią aikštelę nesitarė. Biologiškai skaidžios žaliosios atliekos į šią aikštelę buvo pristatytos vykdant 2014-04-14 rangos sutartį, kuri buvo sudaryta tarp atsakovės ir trečiojo asmens Šiaulių rajono savivaldybės administracijos. Be to, atsakovė negalėjo susitarti su ieškovu dėl žaliųjų atliekų pristatymo į šią aikštelę, kadangi žaliosios atliekos iš juridinių asmenų nėra priimamos ir atliekų priėmimo kaina į šią aikštelę nėra nustatyta VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro visuotinio dalininkų susirinkimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2015 m. rugpjūčio 10 d. sudarytos Žaliųjų atliekų priėmimo į žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę (Šiaulių g. 24, Bertužių k., Kairių sen.) Šiaulių rajone paslaugų sutarties Nr. S-15-167 negalima aiškinti plečiamai ir taikyti šalių teisiniams santykiams, atsiradusiems dėl biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo paslaugų kompostavimo aikštelėje, esančią Drąsučių k., Kuršėnų kaimiškoji sen., Šiaulių r. sav., todėl minima Sutartimi prisiimti įsipareigojimai ginčo santykiams dėl skolos pritesimo netaikytini. Be to, tarp šalių nėra ginčo, jog 2014 m. balandžio 14 d. atsakovas su Šiaulių rajono savivaldybės administracija sudarė rangos sutartį, pagal kurią 2015 m. rugpjūčio 11 d. atsakovė į žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę, esančią Drąsučių k., Kuršėnų kaimiškoji sen., Šiaulių r. sav., atvežė biologiškai suyrančių atliekų. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė, kaip juridinis asmuo, į žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę, esančią Drąsučių k., Kuršėnų kaimiškoji sen., Šiaulių r. sav., negalėjo pristatyti biologiškai skaidžių atliekų, tačiau vykdant žodinį Šiaulių rajono savivaldybės administracijos nurodymą atsakovo pristatytos atliekos buvo priimtos minimoje aikštelėje, todėl pagrįstai ieškovas minimų atliekų sutvarkymui taikė juridiniams asmenims dalininkų susirinkime nustatytą atliekų sutvarkymo kainą, kuri yra nustatyta ieškovo dviejuose objektuose, į kuriuos tokias atliekas gali pristatyti juridiniai asmenys, ir atliekų tvarkymo kaina juridiniams asmenims šiuo atveju nesiskiria. Atliekų sutvarkymo įkainiai atsakovui turėjo būti žinomi ir iš su ieškovu 2015 m. rugpjūčio 10 d. pasirašytos Sutarties turinio bei ieškovo 2016 m. gruodžio mėn. rašto atsakovui. Pirmosios instancijos teismo teisingai pažymėta, kad tarp atsakovės ir trečiojo asmens Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 14 d. sudarytoje rangos sutartyje buvo numatyta, jog biologiškai skaidžios atliekos bus išvežamos į atliekų tvarkymo aikštelę Drąsučių k., Kuršėnų kaimiškoji sen., Šiaulių r. sav., ir į šios sutarties kainą yra įskaičiuoti visi atsakovo, kaip rangovo, darbų atlikimo kaštai, medžiagų, techninės įrangos bei priemonių įsigijimo išlaidos, techninio, darbo ir technologijos projektų rengimo, batimetrinių matavimų atlikimo, visi rangovo mokesčiai, rinkliavos ir kitos išlaidos, susijusios su sutarties įsipareigojimų vykdymu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės vertinimas dėl ieškovo atliekamų atliekų sutvarkymo kaštų apmokėjimo, neatleidžia jos nuo pareigos apmokėti ieškovui už suteiktas paslaugas. Apeliantas nepagrįstai argumentuoja, kad trečiasis asmuo atsakovo pusėje atsakingas už suteiktas paslaugas. Byloje nenustatyta, kad šalys kokia nors forma būtų sutarusios dėl neatlygintinų paslaugų teikimo, o apeliantės nurodytos aplinkybės, jog šalys jokios sutarties dėl biologiškai skaidžių žaliųjų atliekų priėmimo į žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę, esančią Drąsučių k. Šiaulių r., nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovui nepriklauso joks atlyginimas už suteiktas paslaugas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-564-469/2015). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių pasitikėjimo pagrindu susiklostė paslaugų santykiai. Atsakovė, kaip juridinis asmuo, neįskaičiavusi atliekų sutvarkymo kainos, nebuvo atidi ir rūpestinga, todėl turi prisiimti visas tokio elgesio pasekmes. Atsakovei paslaugos visa apimtimi pagal ieškovo išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą 1777,91 Eur sumai buvo suteiktos, o atsakovei sumokėjus tik dalį skolos – 277,91 Eur, kyla pareiga atsiskaityti sumokant ieškovui 1500,00 Eur likusios skolos dalį, ką patvirtina ir 2017 m. sausio 16 d. Skolų suderinimo aktas dėl skolos.Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad esant abiejų šalių pasirašytam 2017-02-02 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktui, teismas negalėjo pripažinti atsakovei pareigos apmokėti PVM sąskaitą - faktūrą. Šis apeliantės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškino šią aplinkybę ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad atsakovei išsiųstas 2017-01-16 skolų suderinimo aktas yra už atliekų tvarkymo paslaugas, o 2017-02-02 gautas skolų suderinimo aktas yra vietinės rinkliavos skolas fiksuojantis dokumentas.Dėl apeliantės apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pažymėtina, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 185 straipsnį, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl naikinti skundžiamą sprendimą pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.