- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-06
- Bylos Nr.
- 1A-16-929/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22782-2019-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė, Eglė Gruodienė
- Nuteistasis
- L. K.
- Nukentėjusysis
- R. E.
- Advokatai
- Remigijus Kalašnykas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Rasos Paužaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ugniaus Trumpulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuteistąjį: 1) tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. L. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad 2019 m. birželio 1 d. apie 00:00 val. klube „D. D.“, esančiame (duomenys neskelbtini), priėjęs prie R. E., sudavė jam vieną smūgį kumščiu į pilvo sritį, taip sukeldamas R. E. fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistasis L. K. (toliau – ir apeliantas) prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 9 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turtinti nusikaltimo požymių arba panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 327 straipsnio 1 punkte numatytais pagrindais, arba 2) taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.
2.1. Apeliantas nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas, priimtas pažeidžiant BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1-3 dalių reikalavimus bei netinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad įvykio metu jis priėjęs prie R. E. sudavė jam vieną smūgį kumščiu į pilvo sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nukentėjusysis R. E. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad kaltinamasis kumščiu jam sudavė vieną smūgį į pilvo sritį, o jo nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytojų A. J., N. R. ir E. O. parodymai. Apelianto nuomone, teismas neįvertino, kad įvykio vietoje buvę kiti liudytojai A. J., A. J., T. J., L. S., R. G., E. P. apklausų metu nurodė, kad jokio smūgio ir konflikto nebuvo. Tarp liudytojų parodymų esančių prieštaravimų teismas nepašalino. Taip pat neįvertino smūgio pavojingumo bei fizinio skausmo (panaudota fizinė jėga buvo minimali). Be to, nukentėjusysis nesikreipė į teismo medicinos ekspertus dėl išvados, patvirtinančios sumušimo ar kitokio smurtavimo faktą. Teismas apribojo apelianto teisę pateikti klausimą ir sužinoti, kodėl nukentėjusysis nesikreipė į Valstybinę teismo medicinos tarnybą. To paties klausimo teismas neleido užduoti nei prokurorui, nei gynėjui, ir tuo nukrypo nuo teismų praktikos.
2.2. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis viešoje vietoje (klube, nukentėjusiojo darbo vietoje), kumščiu tyčia sudavė nukentėjusiajam R. E. smūgį į pilvo sritį. Teismas nurodė, kad smūgis nukentėjusiojo buvo įvertintas kaip vidutinio stiprumo ir dėl šių kaltinamojo veiksmų, jis tą vakarą negalėjo tęsti darbo. Apeliantas pažymi, kad liudytojos A. J. ir N. R. parodė, kad smūgis buvo nestiprus, be užmojo. Be to, nukentėjusysis nesikreipė į teismo medicinos ekspertus dėl patirto sužalojimo, todėl pats objektyviai įvertinti smūgio stiprumo negalėjo. Proceso dalyviai byloje pateikė įrodymus, kad baro veikla tą vakarą nesutriko, svečiai neišsivaikščiojo, toliau grojo muzika, niekas nesiskundė, apeliantas iš baro pasišalinti nebandė, o pats nukentėjusysis toliau buvo darbe. Svarbu ir tai, jog į klubą atvykę policijos pareigūnai nenustatė aplinkybių, kad apeliantas tyčia siekė R. E. sukelti skausmą ir kitas fizines kančias, o priešingai, siūlė jiems susitarti taikiai. Liudytojas R. Č. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis dirba „(duomenys neskelbtini)“, klube „D. D.“ apsaugos darbuotoju ir įvykio vakarą klube dirbo, tačiau incidento nematė.
2.3. Apeliantas pažymi, kad kito liudytojo E. O. apklausos protokole užfiksuota, jog jis matė įvykį ir matė kaip vaikinas smūgiavo R., keikėsi, buvo priėjęs arti, tačiau negali pasakyti kaip atrodė minėtas vyras. Visgi E. O. apklaustas teismo posėdžio metu parodė, kad viską matė ir atpažino asmenį, kuris spyrė į pilvą, nurodė, kad smūgis buvo stiprus, nepatvirtino, kad apeliantas keikėsi. Be to, liudytoja R. G. ir nukentėjusysis nurodė, kad L. K. atsiprašė, tačiau liudytojas E. O. teigia, kad ne. E. O. parodymai nesutampa su 2020 m. vasario 24 d. duotais R. Č. parodymais, kuris nurodė, kad apeliantas nebandė pasišalinti iš baro, o tik paprašė trumpam išeiti į lauką, laukė policijos pareigūnų, elgėsi adekvačiai. Todėl darytina išvada, kad E. O. savaip interpretavo įvykio aplinkybes. Kitos liudytojos A. J. ir N. R., kurios įvykio metu buvo už baro, apklaustos nepateikė konkrečios informacijos. A. J. nurodė, kad smūgis nebuvo stiprus, tačiau tikslios smūgio vietos nurodyti negalėjo, tik pažymėjo, kad kažkur į pilvo sritį. Be to, minėta liudytoja negalėjo tiksliai įvardinti kuria ranka buvo smūgiuota. Tuo tarpu liudytoja N. R. negalėjo įvertinti koks buvo smūgis ir kuo smūgiuota. Nurodė, kad gal kumščiu, gal į krūtinės ar pilvo sritį. Skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kodėl trys liudytojai (E. O., A. J. ir N. R.) matydami, kad vyksta konfliktinė situacija, nieko nesiėmė. Taip pat nėra aišku, kodėl ikiteisminio tyrimo pareigūnas neapklausė iškarto visų liudytojų tą naktį arba bent tada, kai buvo apklausti pirmieji liudytojai (R. Č. ir E. O.), o juos apklausė tik 2019 m. spalio 29 d. ir 2019 m. lapkričio 8 d.
2.4. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra užfiksuota, jog jis, eidamas į tualetą, netyčia užkliuvo už jam matyto asmens, kuris stovėjo ant praėjimo. Todėl jo liudijimas buvo nuoseklus viso proceso metu. Pažymi, kad 2020 m. birželio 11 d. teismas atmetė jo prašymą pakartotinai iškviesti ir apklausti liudytojus: R. G., A. J., T. J., L. S. ir E. P., nurodydamas, jog surinko pakankamai įrodymų. Anot apelianto, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad visi liudytojai smūgio nematė, kadangi R. G., E. P., L. S., T. J. ir A. J. tiesiogiai stebėjo situaciją ir jo veiksmus, jie buvo nutolę tiek pat, kiek ir kiti liudytojai. Tačiau teismas nesiryžo pakartotinai apklausti šiuos liudytojus, nevisapusiškai vertino byloje esančius įrodymus, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
2.5. Apelianto vertinimu, teismas nepagrįstai netaikė BK 37 straipsnio nuostatų. Jis nepadarė sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo siekdamas sutrikdyti R. E. sveikatą. Be to, yra nebaustas, įvykio metu buvo blaivus, įvykęs įvykis jam yra netikėtas, turintis psichologinių pasekmių. Apeliantas nurodo, kad jis prašė teismo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, nes jis neturėjo tikslo tyčia R. E. sukelti fizinį skausmą ir tai matyti iš byloje esančių įrodymų visumos. 2019 m. gegužės 31 d. klube „D. D.“ įvykęs įvykis neturi būti vertinamas kaip nusikalstama veika, kadangi apeliantas nukentėjusiojo atsiprašė už sukeltus nepatogumus. Apelianto vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje visos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
III. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai
3. Nukentėjusysis R. E., apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad L. K. anksčiau nepažinojo. Nagrinėjamo įvykio metu jis staigiai priėjo prie jo ir pasakė: „einam pakalbėsim“. Iš karto pastebėjo, kad jis agresyviai nusiteikęs. Jam atsakė: „jeigu nori pašnekėti, galime po darbų tą padaryti. Tada L. K. susinervino ir jam trenkė. Smūgis buvo staigus, iš dešinės rankos į kairės pusės viršutinę kūno sritį. Po smūgio pajuto skausmą. Jis buvo stipresnis negu vidutinis, maudžiantis. Nuo smūgio pasidarė sunkiau kvėpuoti, todėl jis atsitraukė kelis žingsnius atgal ir atsirėmė į stalą. L. K. jam sudavė vieną smūgį, kuris užtruko apie dvi sekundes, o skausmas truko iki pusės minutės. L. K., sudavęs smūgį, irgi pasimetė, bandė pasišalinti. Jis nuėjo paskui jį. Aplinkiniai bandė jį sustabdyti, kad nepabėgtų. Prieš įvykį L. K. buvo priėjęs prie jo ir jį fotografavo, vienas liudytojas minėjo, kad jis klausė ir jo vardo. Po įvykio atvykę policijos pareigūnai siūlė susitaikyti, nes nieko baisaus neįvyko. Tuo metu jis sprendė ar taikytis, tačiau L. K. nepripažino ką padaręs. Jeigu jis būtų prisipažinęs, atsiprašęs, būtų su juo susitaikęs.
4. Liudytoja A. J., apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad anksčiau dirbo bare „D. D.“ su I., kuri buvo L. K. mergina. Ji su L. K. anksčiau yra bendravusi tik vieną kartą. Įvykis vyko naktį iš penktadienio į šeštadienį. Ji dirbo bare ir jos kolegė N. R. stuktelėjo alkūne, kad atsisuktų. Atsisukusi pamatė, kaip L. K. ranka sudavė jų (duomenys neskelbtini) R.. Smūgis buvo kažkur ties šonkauliais, krūtinės srityje. Jai atrodė, kad smūgis buvo trumpas ir nestiprus. Smūgis tikrai buvo tyčinis. Jie stovėjo labai arti vienas kito, todėl smūgis ir nebuvo stiprus, nes nebuvo kur užsimoti. Ji tuo metu dirbo už baro 2-3 metrų atstumu. Nepamena kaip R. E. sureagavo į smūgį, jai tas smūgis neatrodė rimtas ir ji į tai nekreipė dėmesio. Dar prieš smūgį matė, kad L. K. kažką pasakė R. E. į ausį, nes buvo kiek palinkęs prie jo ir atrodė piktai. Po smūgio ji toliau dirbo, turėjo daug užsakymų, todėl nematė tolimesnių įvykių. Po to įvykio R. E. nebuvo savo darbo vietoje. L. K. anksčiau draugavo su I., vėliau ji turėjo santykius su R. E. ir, jos nuomone, L. K. tai žinojo. Todėl mano, kad jis buvo supykęs ant R., kad šis susitikinėjo su jo drauge. Po įvykio skausmu R. E. nesiskundė, tik sakė, kad normaliai pajautė smūgį. Jis pasakė, kad vėliau išėjo į lauką išsiaiškinti, laukė kol L. K. atsiprašys, bet jis neatsiprašė, sakė, kad netrenkė, nors pats tikrai žino, kad trenkė.
5. Liudytoja N. R., apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad ji dirbo bare „D. D.“ ir pamatė, kaip kitoje baro pusėje stovėjo R. E. ir L. K.. Jie stovėjo šalia vienas kito. Pajuto tarp jų įtampą, akivaizdžiai pokalbis nebuvo malonus. Paskui pamatė kaip L. K. sudavė R. E. į pilvo-krūtinės sritį. Smūgis atrodė netikėtas. R. E. po smūgio buvo pasimetęs, nesitikėjo to smūgio. Tai parodė jo veido išraiška. Skausmo pojūčio nepastebėjo. Jos vertinimu, smūgis buvo nelabai stiprus, nes R. E. nenukrito. Smūgis buvo tyčinis, nes prieš tai jie stovėjo šalia. Nežino dėl ko įvyko konfliktas. R. E. jai nesakė konflikto priežasties, nesiskundė jokiais negalavimais, jis tik pasakė, kad parašė pareiškimą. Ji su R. E. yra bendradarbiai ir palaiko draugiškus santykius. L. K. yra mačiusi vieną kartą draugės I. gimtadienyje. Kiek žino, I. draugavo su L. K., ji buvo pažįstama ir R. E.. R. E. L. K. nepažinojo, nes buvo pasimetęs, sakė, kad prie jo priėjo vaikinas ir prisistatė L..
6. Liudytojas E. O., apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad tą vakarą buvo bare, sėdėjo prie staliuko maždaug 2-3 metrų atstumu ir staiga pamatė kaip vienas iš lankytojų priėjo prie jų (duomenys neskelbtini) R. E., jie kažką kalbėjosi, ir jis trenkė R. E. kumščiu į pilvą. R. E. buvo šokiruotas, nustebo, nes jam tai buvo netikėta. Mano, kad smūgis buvo vidutinio stiprumo. Smūgio sudavimo metu jie stovėjo šalia vienas kito, maždaug pusės metro atstumu. L. K. smūgiavo su ranka į pilvą. Po smūgio R. E. pradėjo blaškytis. Neprisimena, ar jis buvo už kur nors susiėmęs. Negali atsakyti, ar jis parodė, kad jam skaudėtų. Klausė R. E. kas čia įvyko, jis pasakė, kad pats nežino, kad jį užkalbino ir po to trenkė. R. E. buvo šokiruotas ir pasitraukė iš savo darbo vietos, jam sunkiai sekėsi, tad nusprendė leisti nedirbti. Nežino priežasties, dėl ko įvyko tas konfliktas. L. K. iki tol nepažinojo. Jis iš karto iškvietė apsaugos darbuotojus. L. K. nebėgo, bet po 2 sekundžių atėjo apsaugos darbuotojai ir jį išvedė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
Nuteistojo L. K. apeliacinis skundas atmestinas
7. BPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje baudžiamojo proceso įstatymo nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereiškia reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-942/2019). Nagrinėjamu atveju, apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar L. K. veiksmuose buvo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, taip pat prašoma atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).
8. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Fizinis skausmas - tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją. Nustatant fizinį skausmą nėra būtini padariniai – asmens sužalojimas, susargdinimas. Be to, fizinio skausmo konstatavimui nereikia turėti specialiųjų medicinos srities žinių, ši aplinkybė yra nustatoma atsižvelgiant į byloje esančius duomenis. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu smurtaudamas asmuo numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors ir nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).
9. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad 2019 m. birželio 1 d., apie 00:00 val. klube „D. D.“, esančiame (duomenys neskelbtini), L. K., priėjęs prie nukentėjusiojo R. E., kuris tuo metu klube dirbo (duomenys neskelbtini), sudavė jam vieną smūgį kumščiu į pilvo sritį. Iš BIRT ataskaitų žiūryklės matyti, kad klubo darbuotojas pranešė, jog klientas susimušė su (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) turi pretenzijų, rašys pareiškimą (t. 1, b. l. 4). R. E. pareiškimuose užfiksuota, kad prie jo priėjęs vyras, prisistatęs L. vardu, nei iš šio nei iš to sudavė jam į pilvą (t. 1, b. l. 5), vyras be jokios priežasties vartojo necenzūrinius žodžius ir sudavė jam kumščiu į pilvo sritį, dėl ko jis pajuto fizinį skausmą (t. 1, b. l. 6). Iš esmės analogiškos aplinkybės nurodytos ir į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 54) bei liudytojais apklaustų policijos pareigūno L. D. bei klubo „D. D.“ apsaugos darbuotojo R. Č. apklausos protokoluose (t. 1, b. l. 24, 51). Aplinkybę, kad jiems buvo pranešta, jog klubo klientas L. K. sudavė nukentėjusiajam R. E. smūgį į pilvo sritį, šie liudytojai nurodė ir apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdyje. Nukentėjusysis R. E. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 11) bei duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje (t. 1, b. l. 157-158) nurodė, kad klube prie jo priėjo nepažįstamas vyras ir jam pasakė: "Aš L., ar tu mane atsimeni?". Jis jam atsakė, kad jo nepažįsta, jam reikia dirbti. Minėtas vyras sudavė jam vieną smūgį kumščiu į pilvo sritį ir jis pajuto fizinį skausmą. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad L. K. jam sudavė smūgį dešine ranką į kairės pusės viršutinę kūno sritį. Po smūgio jis pajuto skausmą.
10. Iš pirmiau aptartų byloje surinktų įrodymų matyti, kad nukentėjusysis R. E. viso proceso metu nuosekliai nurodė, jog nuteistasis L. K. kumščiu jam sudavė vieną smūgį į pilvo sritį. Šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytojai A. J., N. R., E. O.. Visi šie liudytojai buvo papildomai apklausti ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, jie patvirtino, kad matė, kaip L. K. sudavė smūgį R. E. kumščiu į pilvo sritį. Pažymėtina, kad nukentėjusysis R. E. bei liudytojas E. O. nuteistojo L. K. iki įvykio nepažinojo, o liudytojos A. J. ir N. R. jį pažinojo tik iš matymo, kaip draugės I. vaikiną. Byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti liudytojų nurodytomis aplinkybėmis, nenustatyta, kad jie būtų suinteresuoti apkalbėti L. K.. Liudytojai įvykio metu buvo 1,5-2 metrų atstumu nuo nuteistojo ir nukentėjusiojo, todėl turėjo objektyvią galimybę aiškiai matyti jų veiksmus. A. J., N. R. ir E. O. parodymai yra nuoseklūs, vieni kitiems neprieštarauja, todėl jais nesivadovauti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Tiek apklausų metu, tiek savo apeliaciniame skunde L. K. savo kaltės nepripažino ir fizinį kontaktą su nukentėjusiuoju vertino kitaip – nurodė, kad R. E. jis netyčia kliudė petimi bandydamas prasilenkti, kartu neigdamas, kad nukentėjusiajam sudavė smūgį į pilvo sritį. Tačiau teisėjų kolegija, kaip minėta, neturi pagrindo abejoti nuosekliais nukentėjusiojo ir liudytojų A. J., N. R. ir E. O. parodymais, iš kurių nustatyta, kad liudytojai matė ne R. E. užkliudymą petimi, kaip nurodo apeliantas, o būtent jo smūgį rankos kumščiu nukentėjusiajam į pilvo sritį. Be to, liudytoja A. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė ir galimą L. K. smurtinių veiksmų priežastį – jo pyktį dėl nukentėjusiojo santykių su jo mergina I.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas L. K. paaiškinimus pagrįstai pripažino prieštaraujančiais byloje surinktiems įrodymams ir jais nesivadovavo.
11. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios teismas neatsižvelgė į tai, kad įvykio vietoje buvę kiti liudytojai - A. J., T. J., L. S., R. G., E. P. jokio konflikto tarp R. E. ir L. K. bei smūgio sudavimo nematė. Įvertinusi paminėtų liudytojų parodymus, teisėjų kolegija sutinka, kad šie liudytojai, kurie buvo apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, nurodė nematę, kad L. K. suduotų smūgį R. E., tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, jų parodymai nepatvirtina, kad smūgis apskritai nebuvo suduotas. Iš paminėtų liudytojų parodymų seka, kad bylai aktualiu laiku, jie kartu su L. K. atvyko į klubą „D. D.“ pasilinksminti. Liudytoja I. E. nurodė, kad nebuvo pakilusi nuo stalo, incidento tarp L. K. ir nukentėjusiojo nematė. Liudytoja R. G. taip pat nurodė, kad sėdėjo prie staliuko, šnekučiavosi su kolegomis. Matė, kaip ėjo nukentėjusysis, neužilgo ir L. K. nuėjo link baro. Pakreipusi galvą pamatė kaip jie bendrauja, nuėjusi paklausė, ar viskas gerai, į ką abu atsakė, kad viskas gerai. Liudytojas A. J. nurodė, kad matė tik kaip L. K. bendravo su nukentėjusiuoju, kitokių veiksmų nematė. Liudytojas V. L. nurodė, kad įvykio nematė. Liudytojas T. J. paaiškino, kad matė kaip L. K. šnekėjosi su kažkokiu vyriškiu, konflikto nesigirdėjo, stumdymosi nematė, paskui prie jų priėjo R. G., ir po to vyrai išsiskirstė. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojai E. P. bei L. S.. Vertinant minėtų liudytojų parodymus svarbu pažymėti, kad visi jie yra L. K. bendradarbiai, kartu dirba (duomenys neskelbtini). Nuteistojo bendravimą su nukentėjusiuoju R. E. jie matė epizodiškai, nes visi sėdėjo prie staliuko, šnekučiavosi ir vartojo alkoholį. Taip pat šie liudytojai nurodė, kad bare buvo prieblanda ir garsiai grojo muzika, be to, į L. K. ir nukentėjusiojo bendravimo aplinkybes jie nesigilino. Kaip matyti iš nukentėjusiojo R. E. ir liudytojų A. J., N. R. ir E. O. parodymų, L. K. sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam staiga, daugiau jokių smurtinių veiksmų prieš jį neatliko, jų kontaktas truko labai trumpai. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad apelianto nurodyti liudytojai dėl objektyvių priežasčių galėjo nepamatyti smūgio, todėl jų parodymai nepaneigia R. E. ir liudytojų A. J., N. R. ir E. O. parodymų ir nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad L. K. smūgio nukentėjusiajam nesudavė.
12. Vertinant, ar L. K. veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius būtina nustatyti, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Konstatuojant fizinį skausmą atsižvelgiama į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018, 2K-317-719/2018). Aplinkybę, kad dėl suduoto smūgio patyrė fizinį skausmą nukentėjusysis R. E. nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis nurodė, kad patirtą skausmą, skausmo skalėje įvertino šešiais balais iš dešimties. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje detalizavo, kad po smūgio pajuto skausmą, kuris truko maždaug pusę minutės. Skausmas buvo stipresnis nei vidutinis, maudžiantis. Nuo smūgio jam pasidarė sunkiau kvėpuoti, todėl jis atsitraukė kelis žingsnius atgal ir atsirėmė į stalą. Teismas neturi jokio pagrindo nesivadovauti nukentėjusiojo nuosekliais paaiškinimais apie patirtą skausmą, juolab, kad skausmo pojūtis yra individualus. Liudytojas E. O. patvirtino, kad R. E. suduotas smūgis buvo vidutinio stiprumo, o liudytojos A. J. ir N. R. nurodė, kad smūgis buvo nestiprus. Teisėjų kolegijos nuomone, skirtingas minėtų liudytojų L. K. suduoto smūgio stiprumo suvokimas nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, kad jis nuo šio smūgio patyrė fizinį skausmą. Liudytojų vertinimas atspindi subjektyvų jų įsivaizdavimą apie smūgio stiprumą. Antai liudytoja N. R. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad R. E. suduotas smūgis, jos manymu, buvo nestiprus, nes nukentėjusysis nepargriuvo. Nors byloje apklausti liudytojai nenurodė, kad R. E. būtų jiems skundęsis skausmu ar kitaip tiesiogiai išreiškęs skausmo pojūtį, tačiau paaiškino, kad po smūgio nukentėjusysis pasimetė, šiek tiek atsitraukė, pradėjo blaškytis, nežinojo kaip elgtis, buvo šoke ir pan. Šios liudytojų nurodytos aplinkybės patvirtina, kad R. E. dėl L. K. suduoto smūgio bent minimalų skausmą, būtiną baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kilti, neabejotinai pajuto.
13. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paprastai kiekvienas suaugęs, pakaltinamas žmogus, kuris suduoda smūgį nukentėjusiajam, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428-511/2015). Fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad smūgį nuteistasis nukentėjusiajam R. E. sudavė rankos kumščiu į pilvo sritį. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad L. K., būdamas suaugęs ir pakaltinamas asmuo, kumščiu suduodamas į skausmingą ir jautrią žmogaus kūno vietą – pilvą, neabejotinai suvokė, kad taip sukels padarinius – bent jau fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos vertinimu, L. K. veiksmuose nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl pirmosios instancijos teismo jis pagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl šio nusikaltimo.
14. L. K. apeliaciniame skunde suformuluotas ir alternatyvus prašymas - atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, tai yra taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. Minėtas straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).
15. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu tai, kad nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau teismų praktikoje paprastai nepripažįstamos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Be to, kaip minėta, pripažįstant veiką mažareikšme, būtina įvertinti ne tik objektyviuosius padarytos veikos požymius (atliktų smurtinių veiksmų pobūdį, kiekį, trukmę ir pan.), bet ir subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Pirmosios instancijos teismas, svarstydamas analogišką apelianto prašymą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis viešoje vietoje (naktiniame klube, nukentėjusiojo darbo vietoje), matant aplinkiniams, kumščiu tyčia sudavė smūgį R. E. į pilvo sritį. Suduodamas smūgį L. K. suprato, kad sukels fizinį skausmą nukentėjusiajam ir to siekė. Smūgis buvo suduotas be jokios pagrįstos priežasties ir nukentėjusiojo įvertintas kaip vidutinio stiprumo. Byloje nėra nustatyta, kad R. E. savo veiksmais kaip nors būtų provokavęs L. K. smurtauti, ar atlikęs kitokius netinkamus veiksmus (tokių aplinkybių nenurodo ir pats apeliantas). Nukentėjusysis L. K. iki įvykio net nepažinojo. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos šios aplinkybės rodo, kad L. K. veika negali būti vertinama kaip mažareikšmė ar nepavojinga, todėl jis negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį.
16. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad L. K. neteistas, administracine tvarka nebaus, darbovietėje apibūdinamas teigiamai, o jo padarytas nusikaltimas nesukėlė reikšmingų padarinių, pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos jam skiriant bausmę. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, L. K. paskirta viena švelniausių BK 140 straipsnio sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimas, kurios dydis nustatytas artimas minimaliam. Už šią nusikalstamą veiką nuteistajam paskirta individualizuota tinkamai, ir nei savo dydžiu, nei rūšimi nėra per griežta.
17. Apibendrindama visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 9 d. nuosprendis, kuriuo L. K. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo L. K. apeliacinį skundą atmesti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.