Teisora
Registruotis

Kauno apygardos teismo nutartis

2022-03-31 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-127-317/2022

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2020-11-05Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-03-31Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-03-31
Bylos Nr.
1A-127-317/2022
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-13831-2019-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algirdas Jaliniauskas, Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė
Kaltinamasis
J. J.
Advokatai
Viktoras Preikšas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-127-317/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13831-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.2.1; 1.2.4.4.2.3; 1.2.9.8; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)
Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 31 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Sigitai Švėgždienei,dalyvaujant prokurorei Aistei Česaitienei,išteisintosios J. J. gynėjui advokatui Viktorui Preikšui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Aistės Česaitienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 5 dalies 1 punktas).

Civilinis ieškinys K. S. vardu dėl 5 000 Eur žalos iš J. J. priteisimo paliktas nenagrinėtu.

Teisinės pagalbos išlaidos, teikiant antrinę teisinę pagalbą K. S., iš J. J. nepriteistos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. J. J.:

1.1. pagal BK 163 straipsnį buvo kaltinama tuo, kad būdama atsakinga už mažametės savo dukros K. S. auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis jos sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdama dukrai sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad K. S. būtų parengta savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdama užtikrinti vaiko teises, numatytas 1996 m. kovo 14 d. priimtame Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, sudaryti sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jos protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo savo kaip motinos teisėmis ir pareigomis, tyčia sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždydama savo mažametę dukrą K. S., t. y. nuo 2009 m. kovo 28 d. iki 2015 m. kovo 28 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tikslesniu laiku, namuose, (duomenys neskelbtini) mieste nuomojamuose būstuose, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytuose adresuose, naudojo K. S. atžvilgiu psichologinį ir fizinį smurtą nuolat ją mušdama, apdraskydama jai veidą ir liepdama mokykloje mokytojoms meluoti, kad apdraskė šuo, diržu mušdama K. S. per kojas, ir liepdama apie tai meluoti, kad pati nukrito, ranka mušdama už tai, kad atsikalbinėja, dažnai palikdama prižiūrėti mažametę svetimiems asmenims, K. S. negrįžus ilgai į namus, ją žiauriai sumušdama, ir liepdama ilgai klūpoti kampe, vasarą visą mėnesį neleisdama mažametės K. S. išeiti į lauką, palikdama mažametę K. S. per naktį vieną namuose, dėl ko ji jautė didelę baimę, verkė, dažnai pačiai esant apsvaigusiai nuo alkoholio vežiojo mažametę K. S. automobiliu, dėl ko ji labai bijodavo, vaikydamasi, mušdama K. S. su diržu, šlepete, dėl ko jautė didelį skausmą ir likdavo randai, būnant dukros kambaryje, prie lovos, smaugdama, dėl ko nukentėjusioji labai išsigando, liepdama mažametei pačiai gamintis maistą, tokiais veiksmais savo mažametei dukrai K. S. sukeldama gniuždančias baimes, stresą, taip sistemingai baugindama mažametę, tęsdama nusikalstamą veiką, nuo 2015 m. kovo 28 d. iki 2019 m. kovo 29 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), jai ir jos sutuoktiniui N. J. nesant namuose, nakties metu, nuo 6.00 val. iki 22.00 val. liepdama prižiūrėti brolį M. J., dėl ko mažametė K. S. negalėdavo ruošti pamokų, neturėjo laisvalaikio, užstumdama vonios duris ir neleisdama mažametei K. S. ilgai iš ten išeiti, nuolat vadindama savo mažametę dukrą K. S. necenzūriniais žodžiais: ,,sterva, debile, šlykštyne, asile, krasotka“, sakydama, kad ji trukdo jai ir jos šeimai, tokiais savo veiksmais tyčia piktnaudžiavo savo kaip motinos teisėmis ir pareigomis.

1.2. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, buvo kaltinama tuo, kad 2009 m. kovo 28 d. iki 2015 m. kovo 28 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tikslesniu laiku, namuose, (duomenys neskelbtini) mieste nuomojamuose būstuose, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytuose adresuose, naudojo K. S. atžvilgiu psichologinį ir fizinį smurtą nuolat ją mušdama, apdraskydama jai veidą ir liepdama mokykloje mokytojoms meluoti, kad apdraskė šuo, diržu mušdama K. S. per kojas ir liepdama apie tai meluoti, kad pati nukrito, ranka mušdama už tai, kad atsikalbinėja, dažnai palikdama prižiūrėti mažametę svetimiems asmenims, K. S. negrįžus ilgai į namus, ją žiauriai sumušdama ir liepdama ilgai klūpoti kampe, vasarą visą mėnesį neleisdama mažametės K. S. išeiti į lauką, palikdama mažametę K. S. per naktį vieną namuose, dėl ko ji jautė didelę baimę, verkė, dažnai pačiai esant apsvaigusiai nuo alkoholio vežiojo mažametę K. S. automobiliu, dėl ko ji labai bijodavo, vaikydamasi, mušdama K. S. su diržu, šlepete, dėl ko jautė didelį skausmą ir likdavo randai, būnant dukros kambaryje, prie lovos, smaugdama, dėl ko nukentėjusioji labai išsigando, liepdama mažametei pačiai gamintis maistą, tokiais veiksmais savo mažametei dukrai K. S. sukeldama gniuždančias baimes, stresą, taip sistemingai baugindama mažametę, tęsdama nusikalstamą veiką nuo 2015 m. kovo 28 d. iki 2019 m. kovo 29 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), jai ir jos sutuoktiniui N. J. nesant namuose, nakties metu, nuo 06.00 iki 22.00 val. liepdama prižiūrėti brolį M. J., dėl ko mažametė K. S. negalėdavo ruošti pamokų, neturėjo laisvalaikio, užstumdama vonios duris ir neleisdama mažametei K. S. ilgai iš ten išeiti, nuolat vadindama savo mažametę dukrą K. S. necenzūriniais žodžiais: ,,sterva, debile, šlykštyne, asile, krasotka“, sakydama, kad ji trukdo jai ir jos šeimai, tokiais savo veiksmais susargdino mažametį savo šeimos narį – K. S., padarydama jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį mišriu nerimo ir depresiniu sutrikimu (F41.2).

Žemesnės instancijos teismas

2. Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorė Aistė Česaitienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo J. J. pripažinti kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 163 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose, ir pagal BK 163 straipsnį paskirti jai 1 metų laisvės apribojimo bausmę, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktą – laisvės atėmimą 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir paskirti J. J. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant J. J. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose per teismo nustatytą laikotarpį. Civilinį ieškinį 5 000 Eur sumai tenkinti visiškai ir priteisti šią sumą K. S. iš J. J.. Priteisti iš J. J. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidas, susidariusias teikiant teisinę pagalbą nepilnametei nukentėjusiajai K. S.. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

2.1. Prokurorės nuomone, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, jame išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, liudytojų parodymai surašyti selektyviai, nepagrįstai eliminuojant praktiškai visas nusikalstamoms veikoms įrodyti reikšmingas aplinkybes, iškraipant jų turinį, neanalizuojant visumos, nepagrįstai visa apimtimi remiantis išteisintosios parodymais.

2.2. Apeliantės įsitikinimu, J. J. kaltė dėl jai inkriminuojamų nusikaltimų yra pilnai įrodyta teisme ištirtais įrodymais, o būtent nukentėjusiosios K. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais nuosekliais ir logiškais parodymais, kuriuos patvirtina liudytojų K. S., L. S., I. S., K. L.-R., A. G., V. P. parodymai, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos aktas Nr. 103MS-206/2019. Vertindama išteisintosios parodymus, prokurorė pažymi, kad J. J. ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė, jai inkriminuotų nusikaltimų aplinkybes paaiškino tik ištyrus visus baudžiamojoje byloje surinktus rašytinius įrodymus bei apklausus visus liudytojus. Anot apeliantės, išteisintosios parodymai akivaizdžiai buvo paruošti ir redaguoti jos gynėjo. Jie turi būti vertinami kritiškai, tik kaip subjektyvi gynybinė jos versija, kadangi buvo iš anksto suderinti su visais kitais byloje ištirtais objektyviais įrodymais, abstraktūs, minint įvykius ir nurodant naujus asmenis, kaip neva mačiusius ar žinančius galimai reikšmingas inkriminuojamiems nusikaltimams patvirtinti ar paneigti aplinkybes, tačiau nepateikus jokių objektyviai patikimų ir reikšmingų įrodymų bei neprašius ir nenurodžius teismui apklausti minėtų asmenų liudytojais, tikslu pagrįsti savo parodymų teisingumą. Tokie J. J. įrodymų tyrimo pabaigoje duoti parodymai akivaizdžiai rodo ją vengus nustatyti tiesą, buvus nenuoširdžia. Be to, išteisintosios parodymai neatitinka kitų byloje surinktų įrodymų. Nors duodama parodymus išteisintoji pripažino buvus daugumą įvykių, tačiau juos vertina sau palankiai, tokiu būdu siekdama nuslėpti tam tikrus neigiamus savo santykių su dukra aspektus ir save pateikti iš geresnės, palankesnės pusės.

2.3. Prokurorė nurodo, jog pagal BK 163 straipsnio normą fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas, kas ir yra nustatyta šioje byloje nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, ekspertizės aktu bei patvirtinta medicinos eksperčių paaiškinimais, kad J. J. naudojamas fizinis smurtas nukentėjusiosios atžvilgiu prasidėjo kai mergaitei buvo penki metai, fizinės smurtinės bausmės buvo kartojamos periodiškai, vėliau sistemingai peraugo į ilgalaikę psichinę prievartą. Byloje ištirtais įrodymais pilnai nustatytas J. J. žiaurus elgesys su savo mažamete dukra, pačios K. S. parodymais, kad mama ją nuolat vadino žeminančiais, jos savivertę menkinančiais įžeidžiais epitetais „sterva“, „debile“, „šlikštyne“, „asile“, „krasotka“, tyčiojosi iš jos, naudojo žiaurias bausmes, tokias kaip sumuštai mergaitei liepdavo ilgai klūpėti kampe, visą mėnesį neleisdavo išeiti į lauką, smaugė mažametę, nesurūpino jos sveikata ir asmeniniu saugumu, apsvaigusi nuo alkoholio vežiodavo ją automobiliu, liepdavo mažametei pačiai gamintis maistą, naudojant elektrinius ir dujinius prietaisus, kas tiesiogiai kėlė pavojų jos sveikatai ir netgi gyvybei. Išteisintosios ilgalaikės fizinės ir psichinės prievartos naudojimo K. S. atžvilgiu pasekmė – nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

2.4. Skunde pažymima ir tai, kad kaltinime inkriminuotu laikotarpiu K. S. buvo nuo 5 iki 11 metų, taigi, apklausiant ją laikantis įstatyme numatytų procedūrų pas ikiteisminio tyrimo teisėją ar atliekant ekspertizę, praėjus nemažam laiko tarpui, tam tikri netikslumai jos parodymuose yra galimi, tačiau šitoje situacijoje svarbiausia kokie prisiminimai ir išgyvenimai po visų papasakotų įvykių nukentėjusiajai liko atmintyje ir kaip ji viską supranta ir prisimena. Be to, šiuo atveju itin svarbus yra teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas bei jame (betarpiškai ištyrus nukentėjusįjį asmenį) užfiksuoti duomenys. Nors pirmosios instancijos teismas nusprendė ekspertizės akto nelaikyti patikimu įrodymu, tačiau tiek 2019 m. lapkričio 12 d. - gruodžio 20 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SADM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-206/2019 konstatuota, kad K. S. konstatuojamas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas (F41.2) tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl įtariamosios J. J. veiksmų, ir ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-13683-19, vykusiame dėl galimai nusikalstamų N. J. veiksmų, numatytų BK 153 straipsnio 1 dalyje, pateiktame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad K. S. konstatuojamas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas (F41.2), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl N. J. veiksmų. Tiek iš minėto ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir iš šioje baudžiamojoje byloje apklaustų eksperčių parodymų matyti, kad tiek N. J., tiek J. J. veiksmai paveikė K. S. psichiką - tiek kartu, tiek atskirai, todėl akivaizdu, jog nukentėjusiajai K. S. konstatuotas sveikatos sutrikdymas yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su J. J. veiksmais. Bet kokiu atveju, J. J. ne tik kad pati tyčia psichologiškai bei fiziškai smurtaudavo dukters atžvilgiu, tačiau neapsaugojo jos ir nuo netinkamų sutuoktinio N. J. veiksmų.

2.5. Prokurorė taip pat teigia, kad negebėjimą pilnavertiškai ir tinkamai rūpintis dukra, netiesiogiai patvirtina išteisintosios gyvenimo istorija. Pati išteisintoji patvirtino, kad jai su dukra gyvenant (duomenys neskelbtini) ji nepirkdavo daug maisto, nes dirbo maitinimo įstaigoje, kurioje ir pavalgydavo, taip pat ten užsukdavo ir dukra, kurią pamaitindavo. Akivaizdu, kad mažametei K. S. nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys, su ja tinkamai nebendrauta, nežaista, nesirūpinta jos visaverte mityba. J. J., pasitikėdama mažamete, palikdama ją ilgą laiką vieną namuose, leisdama pačiai mažametei gamintis maistą, vėliau pavesdama prižiūrėti brolį, dėl ko dukrai perleisdama savo, kaip suaugusio žmogaus - motinos pareigas šeimoje, darė ypatingai paveikią neigiamą žalą mergaitės psichikai, t. y., pamažu trikdė vaiko psichofizinę ir emocinę būklę, dėl ko mažametė namuose nesijautė saugi, o motinai sistemingai taikant ir fizines bausmes, ilgainiui pradėjo jausti didelę baimę motinos atžvilgiu. Darytina išvada, jog mergaitės tinkamai raidai J. J. neskyrė pakankamai dėmesio, nusikalstamai nesirūpino jos poreikiais, psichofizine ir emocine sveikata bei nesukūrė jai saugios namų aplinkos.

2.6. Toliau skunde perrašomi liudytojomis apklaustų eksperčių A. Š. bei S. S. parodymai. Taip pat teigiama, kad reikšmingu rašytiniu įrodymu baudžiamojoje byloje pripažintinas ir 2020 m. birželio 22 d. daiktų apžiūros protokolu apžiūrėtas nepilnametės K. S. ranka rašytas ir pasirašytas paaiškinimas apie jos santykius su motina J. J., kuriame nukentėjusioji pasakoja apie motinos naudojamą fizinį ir psichologinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Iš (duomenys neskelbtini) miesto pedagoginės psichologinės tarnybos 2020-03-09 pateikto rašto Nr. S-66-(1.5) matyti, jog nukentėjusioji dar 2019-04-03 kreipėsi į minėtos tarnybos psichologę A. G. dėl patirtų emocinių išgyvenimų, susijusių su ją žeidžiančiu motinos ir patėvio elgesiu.

2.7. Apibendrindama prokurorė nurodo, jog aptarti ir skundžiamame teismo nuosprendyje ištirti įrodymai suponuoja išvadą, jog K. S. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas - mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas (F 42.21 ) tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su J. J. netinkamu dukters auklėjimu, netinkamu elgesiu, naudojant fizines bausmes ir psichologinį smurtą. Ištirti įrodymai patvirtina, jog išteisintoji piktnaudžiavo savo kaip motinos teisėmis, sistemiškai fiziškai ir psichiškai gniuždė mažametę savo dukrą, suvokė, jog vaiko mušimas, visavertės mitybos neužtikrinimas, nepakankamas turimų sveikatos problemų sprendimas kelia pavojų jo fizinei būklei, o mažamečio lavinimo, bendravimo, žaidimų su vaiku stoka, motiniškų jausmų nerodymas - gniuždo jį psichologiškai, tačiau savo elgesio nekeitė, kol nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl darytina išvada, kad J. J. norėjo taip elgtis, t. y., veikė tiesiogine tyčia, dėl ko K. S. teko atskirti nuo nesaugios aplinkos šeimoje ir perkelti gyventi pas tėvą, vėliau pas laikinąją globėją. Prokurorė pažymi ir tai, kad kiekvienas suaugęs, pakaltinamas, socialiai brandus žmogus, kuris suduoda mažamečiui vaikui smūgį, nagrinėjamuoju atveju keletą smūgių, per įvairias kūno vietas, smaugia, braižo veidą, suvokia, jog tokiais veiksmais sukels pasekmes - mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas, o sistemingas necenzūrinių žodžių, neigiamo pobūdžio epitetų vartojimas, įžeidinėjimas, žeminimas ar bauginimas, t. y., psichologinio smurto naudojimas, ateityje vaikui sukels psichofizinius sutrikimus. Taigi, akivaizdu, jog kaltinamoji J. J. betarpiškai realizavo visus jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 163 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose požymius.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė skundą tenkinti jame nurodytais argumentais ir motyvais. Išteisintosios gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmestinas

Žemesnės instancijos teismas

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 15 d. nuosprendį apskundė prokurorė, kuri prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo J. J. būtų pripažinta kalta pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus. Prokurorės įsitikinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių J. J. kaltę dėl šių nusikalstamų veikų padarymo, tačiau pirmosios instancijos teismas juos vertino pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kas ir lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą ir nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio J. J. atžvilgiu priėmimą.

5. Pagal BK 163 straipsnį atsako tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015). Nustačius visus būtinus šiame straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos požymius, svarstytina, kurie vaikui sukelti neigiami padariniai kvalifikuoti atskirai pagal kitus BK straipsnius ir taikomi pagal nusikalstamų veikų sutapties taisykles, pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymai (BK 135–140 straipsniai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016). Šioje byloje aktualūs BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai, pagal kuriuos atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino mažametį savo artimą giminaitį ar šeimos narį.

6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, ir, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, juos turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

7. Nors prokurorės apeliaciniu skundu teigiama, kad apylinkės teismas, išteisindamas J. J. pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus aukščiau aptarto teisinio reguliavimo nesilaikė, įrodymus vertino selektyviai, iškraipant liudytojų parodymų turinį, neanalizuojant jų visumos bei nepagrįstai esminę reikšmę suteikiant išteisintosios parodymams, dėl to padarė klaidingas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, esmingai jų vertinimo taisyklių nepažeidė, juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir J. J. teisinančius, ir ją kaltinančius įrodymus, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė aplinkybes ir įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – J. J. kaltinančius įrodymus. Nors teisėjų kolegija pritaria ne visoms įvertinus byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, tačiau, vis tik, pripažįsta, kad sprendimas išteisinti J. J. yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų įvertinimas konstatuojant, kad jų nepakanka nuteisti J. J. dėl jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, neatitinka prokurorės lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėju atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2019 m. balandžio 5 d., gavus J. J. buvusio sutuoktinio K. S. pranešimą, kad išteisintoji naudoja prieš jų dukrą K. S. tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą, dėl ko dukra nenori gyventi kartu su motina ir patėviu, nuo 2019 m. kovo 29 d. gyvena pas močiutę L. S. (1 t., b. l. 1-2, 48). Tą pačią dieną liudytoju apklaustas K. S. parodė, jog jo ir buvusios sutuoktinės santuoka iširo 2010 m., po skyrybų dukra liko gyventi su motina, o jis pats dirba ir gyvena (duomenys neskelbtini). 2019 m. kovo 29 d. jam paskambino sesuo I. S., kuri pasakė, kad patėvis nederamai elgėsi su K. S., prieš ją smurtauja. Tai sužinojęs jis grįžo į Lietuvą pas mamą L. S.. Dukra nuo 2019 m. kovo 29 d. gyvena pas L. S., nenori grįžti namo, nes be patėvio smurto ji patiria ir psichologinį smurtą iš mamos J. J.. Mama reikalauja, kad ji darytų patėviui masažą, prižiūrėtų jaunesnį brolį, vadina necenzūriniais žodžiais, šaukia, žemina, ir tai tęsiasi nebe pirmi metai. Kiek žino, mama yra naudojusi prieš K. S. ir fizinį smurtą, tačiau kada tai buvo nežino (1 t., b. l. 61-62). Apklausos metu K. S. taip pat pateikė dukros rašytinį paaiškinimą, kuriame K. S. pareiškė, kad jos motina naudojo prieš ją ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą. Detalizuodama kuo konkrečiai pasireiškė naudojamas smurtas, nukentėjusioji nurodė, kad yra nuo mažens mamos stumdoma, užgauliojama ir engiama, maždaug nuo 5 metų ją labai dažnai ir stipriai mušdavo diržu, smaugdavo, yra apdraskiusi veidą ir liepus meluoti auklėtojai, kad tai padarė šuo. Nukentėjusioji paaiškinime taip pat nurodė, jog mama niekada nesikreipia į ją vardu, vadina „durne“, „gražuole“, „krasotka“, „sterva“, „debile“, „asile“ ir t. t., kaltina, kad ji gimė ir egzistuoja, su ja kalba pakeltu tonu, žemina ir grasina, kad nieko neleis ir neduos, sako, kad nekenčia jos, kad ji jai atsibodusi. Taip pat pamena, kad kai buvo maždaug 9 metų mama vežė ją automobiliu, būdama neblaivi, sukėlė eismo įvykį ir iš jo pasišalino, nepaisant to, kad ji prašė mamos sustoti. Vėliau jiems kelią užkirto iš galo važiavę žmonės, tačiau mama tik parodė necenzūrinį gestą ir nuvažiavo dar greičiau. Neblaivi mama ją vežiojo dar ne kartą. Dažnai mama ją palikdavo vieną per naktį arba pas savo draugus ir drauges. Į namus ji taip pat vesdavosi įvairius vyrus, girdėdavo kaip mama su jais lytiškai santykiauja, o vieną kartą, užtikus ją su vyru nuogus, dar ir liepė atsiprašyti. Be to, mama yra užstūmusi vonios duris foteliu, kad ji negalėtų išeiti. Taip pat mama verčia prižiūrėti 5 metų brolį. Su juo jau nuo 11 metų likdavo viena, dėl ko negalėdavo ruošti namų darbų. Mamos dabartinis vyras N. J. prie jos priekabiauja, verčia daryti masažus, o mama tai toleruoja ir skatina. Į namus N. J. taip pat dažnai grįžta neblaivus, agresyvus, tuomet konfliktuoja su mama, kuri kviečia ją (nukentėjusiąją) padėti. Kai 2019 m. kovo 15 d. N. J. ją smaugė, mama apsimetė, kad nieko negirdi, o vėliau liepė nieko apie tai nepasakoti. Ji nenori gyventi su mama ir jos sugyventiniu, negrįžtų į mamos namus, net jei ji su N. J. išsiskirtų (1 t., b. l. 63).

9. Po K. S. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną taip pat buvo apklausta I. S. bei L. S., kurios taip pat tvirtino, jog K. S. joms yra pasakojusi apie iš patėvio bei motinos patiriamą psichologinį ir fizinį smurtą (1 t., b. l. 65-66, 68-69). Po minėtų liudytojų apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2019 m. balandžio 24 d. buvo apklausta ir pati nukentėjusioji, kuri parodė, kad ji dviese su mama (duomenys neskelbtini) gyveno nuo 5 iki 11 metų. Per tą laikotarpį su mama nebuvo gerų santykių – ji ją mušdavo, kai eidavo į mokyklą apdraskytu veidu, mama liepdavo auklėtojai meluoti, kad apdraskė šuo. Pamena, kad ilgai negrįžo namo ir mama tada ją žiauriai sumušė diržu, buvo po tris diržų ruožus ant kojų, juos matė ir auklėtojos, taip pat ilgai klūpėjo kampe. Iš to laikotarpio, kai gyveno su mama, prisimenanti tik tai, kad mama ją mušdavo su diržu, šlepete, taikydavo baisias bausmes. Ją mušdavo, nes jai prieštaraudavo, ar ne laiku iš lauko grįždavo. Palikdavo vieną namuose per naktį. Mama dažnai turėjo visokių draugų, partnerių. Ji kelis metus matė vis skirtingus mamos vyrus, matė, kaip mama eidavo į lovą su jais, girdėdavo kaip jie mylisi. Kažkada nuėjo į mamos kambarį ir ten pamatė lovoje mamą su vienu iš jos draugų, ji bandė tą draugą išvaryti, bet mama jai liepė jo atsiprašyti. Mama dažnai vairuodavo išgėrusi. Sykį ji kliudė kito automobilio veidrodėlį. Vėliau, kai jai buvo 11 metų, mama susipažino ir apsigyveno su N. J. jų bute (duomenys neskelbtini). Mama jam perdavė visą jos auklėjimą, jis ją bausdavo, pasakodavo, kaip turi elgtis. Vieną vakarą jis paprašė padaryti masažą. Ji, būdama maža ir nesuvokdama, kas čia tokio, jam tą masažą padarė ir nuo to laiko jis vis prašė, kad ji darytų jam masažą. Jis meluodavo jai, sakydavo, kad jam kažką skauda. Jos mama visa tai žinojo, ji visa tai toleravo. Po metų laiko jos persikėlė gyventi pas N. J. į (duomenys neskelbtini) ir tada jis pradėjo aiškinti viską, vis sakydavo, kad ji su mama gyvena iš jo, mama irgi sakydavo, kad ji turi būti N. J. dėkinga. Gyvenant (duomenys neskelbtini), masažai taip pat tęsėsi. Masažus viso darė 5-6 metus, maždaug 1-2 kartus į mėnesį. Su juo ji dažnai važiuodavo pas jo draugus. Patėvis visą laiką vadino ją dukryte, bandė nuteikti prieš jos tikrą tėtį. 2019 m. kovo 15 d. ryte, kai ji atėjo į kambarį pasiimti savo kuprinės, pamatė, kad yra išmėtyti jos asmeniniai daiktai, nuėjus jo paklausti, kodėl jis taip padarė, jie sukonfliktavo, jis atėjo į jos kambarį, pasakė: „patylėk, snargle“, ir griebė už gerklės. Nubėgus pasakyti mamai, ji nesureagavo, o vėliau, pakalbėjusi su N. J., teigė, kad jis jos nesmaugė, dėl ji labai supyko ant mamos. Pasakius mamai, kad viską pasakys socialinei darbuotojai, mama sakė nepabloginti situacijos, nes kovo 14 dieną jis grįžo girtas ir namie buvo didelis konfliktas. Tą sykį N. J. atėmė iš jos ir mamos telefonus, kad neiškviestų policijos. Tą kovo 14 dieną patėvis ją labai stumdė, jai vis grasino, jai tuo metu buvo labai baisu. Mama dažnai konfliktuodavo su patėviu. Ji sakė mamai, kad jeigu su juo susitaikys, tai ji (nukentėjusioji) išeis iš namų. Jai taip pat dažnai reikėdavo žiūrėti brolį. Ji brolį turėdavo žiūrėti nuo 6.00 val. iki 22.00 val., nes mama ir N. J. tuo metu dirbdavo. Taip pat brolį reikėdavo žiūrėti tada, kai patėvis ilgai gerdavo ir negrįždavo namo. Ją dažnai prikeldavo ir naktį, kad ateitų šalia brolio. Su mama ji visiškai nenori bendrauti, mama ją vadindavo „sterva“, „debile“, „šlykštyne“, „asile“. Kai mama ją vadino šiais žodžiais, ji jausdavosi žeminama. Be to, kažkur nuo 3 klasės ji turėjo pati gamintis maistą, šaldytuvas būdavo pustuštis, mama pavalgydavo restorane, kur dirbo (1 t., b. l. 104-107). Teisme nukentėjusioji apklausta nebuvo, tik buvo pagarsinti jos ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai.

Žemesnės instancijos teismas

10. Pirmosios instancijos teismas tiesiogiai apklausė nukentėjusiosios tėvą K. S., močiutę L. S., tetą I. S., nukentėjusiosios drauges A. V. V. P., A. G., nukentėjusiosios buvusias auklėtojas K. L.-R., V. Z., patėvį N. J., 2019 m. lapkričio 12 d. – gruodžio 20 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SADM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 103MS-206/2019 surašiusias psichologę ekspertę A. Š. bei psichiatrę ekspertę S. S.. Tačiau nei vienas paminėtas liudytojas, išskyrus N. J., kartu su J. J. bei jos dukra nukentėjusiąja byloje pripažinta K. S. kartu negyveno, dėl ko tiesiogiai kas vyko jų namuose nematė ir negalėjo matyti, jie paaiškino ir nurodė tik tas aplinkybes, kurios jiems buvo žinomos iš pačios K. S. pasakojimų, bei, remiantis savo subjektyviu suvokimu, apibūdino jos psichologinę ir fizinę būklę kaltinime nurodytu laikotarpiu. Taigi, šių asmenų (apart N. J.) parodymai laikytini tik išvestiniais, netiesioginiais įrodymais byloje. Dėl to, išteisintajai kategoriškai neigiant, jog ji sistemingai naudojo tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, ją mušdama, neleisdama vasaros laikotarpiu išeiti į lauką visą mėnesį, palikdama mažametę vieną namuose nakties metu, vairuodama automobilį esant apsvaigus nuo alkoholio, liepdama pačiai gamintis maistą, liepdama prižiūrėti brolį, nuolat vadindama ją necenzūriniais žodžiais, sakydama, kad ji trukdo jai ir jos šeimai, taip jai elgusis su dukra neigiant ir kartu su nukentėjusiąja bei išteisintąja nuo 2015 m. gyvenusį N. J., šioje byloje, visų pirma, buvo ir yra svarbiausia įvertinti nukentėjusiosios K. S. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotų parodymų patikimumą, nustatinėjant, ar kiti duomenys gali patvirtinti ar paneigti jos nurodytas aplinkybes, bei analizuojant, ar egzistuoja kokios nors priežastys, dėl kurių nukentėjusioji galėjo duoti realybės neatitinkančius parodymus.

11. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad 2019 m. lapkričio 12 d. – gruodžio 20 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SADM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-206/2019 buvo konstatuota, jog K. S. galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti tikrovę atitinkančius (t. y., remiantis asmenine patirtimi) parodymus, jokių duomenų apie galimai kitų asmenų daromą poveikį jos parodymams negauta, jai nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidintas polinkis į įtaigumą, padidintas polinkis fantazuoti ar kt.) ar emocinių būsenų, dėl kurių ji negalėtų duoti parodymų, t. y., nenustatyta tokių duomenų, dėl kurių nebūtų galima tikėti K. S. parodymais. Tačiau apylinkės teismas vis tik sprendė, jog nukentėjusiosios parodymams galėjo turėti įtakos tiek jos močiutė L. S., tiek jos tėvo sesuo I. S., kadangi tiek iš šių liudytojų, tiek iš J. J. parodymų yra akivaizdu, kad tarp J. J. bei buvusio vyro artimųjų yra priešiški santykiai galimai tiek dėl J. J. ištuokos su K. S. inicijavimo, tiek dėl K. S. nemokėjimo K. S. išlaikymui priteistų lėšų.

12. Teisėjų kolegijos manymu, vertindamas nukentėjusiosios parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tarp išteisintosios bei K. S. močiutės bei tėvo sesers susiklosčiusius priešiškus santykius, I. S. ir L. S. galimą neigiamą įtaką nukentėjusiosios elgesiui su mama, jos apsisprendimui išsikraustyti iš J. J. bei jos sugyventinio N. J. gyvenamosios vietos ir apsigyventi su močiute, ir, atitinkamai, pagrįstai sprendė, kad I. S. bei L. S. galėjo turėti įtakos nukentėjusiosios duotų parodymų apie J. J. prieš ją naudotą fizinį ir psichologinį smurtą teisingumui. Nors iš byloje esančių eksperčių išvadų ir paaiškinimų matyti, kad atlikus kompleksinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę, iš tiesų nebuvo nustatytas K. S. didesnis polinkis į įtaigumą, ar didesnis polinkis fantazuoti, taip pat nenustatyta, kad kokie nors asmenys galėjo daryti poveikį jos parodymams, tačiau, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes tiek dėl J. J. ir jos buvusios anytos bei svainės tarpusavio santykių, kurie po santuokos iširimo neliko išimtinai neutralūs, pagarbūs viena kitos atžvilgiu, tiek ir įvertinus tai, kad nukentėjusiosios didžiosios dalies parodymų neginčytinai nepatvirtina jokie kiti įrodymai, be to, kai kurie nukentėjusiosios parodymai apskritai atrodo nelogiški, hiperbolizuoti, kai duodant parodymus apie tam tikrą iš tiesų vykusį įvykį yra nurodoma tokia to įvykio pabaiga, kuri yra neįtikinama, pritartina pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad besąlygiškai tikėti nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo.

13. Tai, kad J. J. anyta bei svainė galėjo nuteikinėti mažametę savo motinos atžvilgiu, leidžia manyti tiek išteisintosios ir liudytojo N. J. parodymai, tiek ir tas faktas, kad I. S. bei L. S. davė išimtinai J. J. nepalankius, ją kaip motiną itin neigiamai apibūdinančius parodymus, kurie prieštarauja bylos rezultatu nesuinteresuotų liudytojų parodymams bei atrodo neįtikinami ir tuo aspektu, kad iki 2019 m. balandžio mėn. apie tariamą ilgalaikį žiaurų elgesį su dukra nei I. S., nei L. S. nepranešė nei kokiai nors ikiteisminio tyrimo įstaigai, nei vaiko teisių apsaugą užtikrinančioms tarnyboms. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, išteisintoji J. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji niekada neprieštaravo, jog dukra lankytųsi pas močiutę L. S. (duomenys neskelbtini). Ji K. S. išleisdavo pas močiutę vasaros atostogų metu, po mėnesį ar po du, taip pat ir savaitgaliais. Tačiau apsilankius pas L. S., K. S. elgesys pasikeisdavo – ji imdavo neklausyti mamos, atsikalbinėdavo, būdavo be nuotaikos, pykdavo, nors tam nebuvo pagrindo. K. S. būnant pas močiutę, atvažiuodavo ir jos teta I. S., kuri sakydavo, kad jos santykis su mama bus visuomet blogas, kad tarp K. S. ir jos nebus ryšio kaip tarp mamos ir dukters, bet nukentėjusiajai tai bus tik į naudą, nes tai ją užgrūdins gyvenimui ir ji taps labai gera mama savo vaikams. Išteisintoji taip pat teigė, kad kai jos dukra ilgesnį laiką nevykdavo pas močiutę, jos elgesys pagerėdavo, ji tapdavo paklusni, gera ir jos tikrai gerai sutardavo. N. J. taip pat parodė, kad po apsilankymo pas močiutę su K. S. būdavo sunku bendrauti – ji pradėdavo neklausyti mamos, atsikalbinėdavo, jeigu kažkas būdavo ne taip, kaip ji nori, nukentėjusioji šaukdavo. K. S. taip pat yra pasakojusi, kad jos teta užsiimdavo burtais, buvo išbūrusi jai ateitį, jog tarp jos ir jos mamos niekada nebus ryšio. Teta K. S. sakė, kad ji nebijotų, kad ją užgrūdins gyvenimas. Tuo tarpu, analizuojant L. S. bei I. S. parodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad L. S. teisme tikino pati tiesiogiai mačiusi kaip J. J. diržu mušė dukrą, buvo pastačiusi ją į kampą, kai ši ilgai negrįžo iš lauko, taip pat nurodė, jog vieną kartą anūkė atvažiavo pas ją su apdraskytu kaklu, tai buvo žymės nuo smaugimo, I. S., apklausiama teisme, taip pat nurodė pastebėjusi smurto žymes ant dukterėčios kūno, o būtent diržo žymes ant jos kojų. Tačiau, kaip jau minėta, nei L. S., nei I. S. apie tai, kad motina smurtauja prieš K. S. atsakingoms institucijoms taip ir nepranešė, kas įvertinus tiek tą faktą, kad santykiai tarp jų ir J. J. negali būti vertinami kaip neutralūs, tiek tai, jog kiti liudytojais apklausti asmenys nepatvirtino, jog būtų matę kokius nors sužalojimus ant K. S. kūno, nors, anot pačios nukentėjusiosios bei liudytojų I. S. ir L. S. nukentėjusioji buvo mušama ne vieną kartą, be to taip stipriai, kad likdavo išoriniai požymiai (kraujosruvos), tame tarpe ir ant matomų kūno vietų – pavyzdžiui, kaklo, verčia labai abejoti ne tik K. S., bet ir I. S. bei L. S. parodymų nuoširdumu.

14. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog I. S. teigė, jog J. J. ne tik naudojo fizinę jėgą prieš savo dukrą, ją žemino vadindama įvairiais žeidžiančiais apibūdinimais, sakydavo, kad nukentėjusioji jai nusibodo, jog tai, kad ji gimė buvo klaida, vežiodavo automobiliu būdama neblaivi, vertė daryti patėviui masažus, liepdavo prižiūrėti brolį, palikdavo vieną namuose nakties metu ir t. t., bet ir nurodė, kad K. S. mama nepirkdavo ir mokyklinių priežiūros priemonių, nes jų K. S. neva tai nebuvo nusipelniusi, kai tuo tarpu nukentėjusiosios auklėtojos K. L.-R. bei V. Z. šios aplinkybės nepatvirtino, priešingai – K. L.-R. paaiškino, kad nematė, jog K. S. būtų nuskriausta, nepavalgiusi, ji visuomet važiuodavo į ekskursijas, o V. Z. teigė, jog nukentėjusioji turėjo visas mokymuisi reikalingas priemones, į mokyklą ateidavo apsirengusi tvarkingai, niekuo nesiskyrė nuo kitų vaikų. Apklausiama I. S. taip pat teigė, jog, būdama neblaivi, J. J. yra padariusi netgi ne vieną eismo įvykį – ne tik kliudžiusi kitos transporto priemonės veidrodėlį, bet ir apsivertusi su automobiliu, apie ką K. S. nebuvo užsiminusi nei savo rašytiniuose paaiškinimuose, nei apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nors ji davė paaiškinimus apie aplinkybes, susijusias su mamos vairavimu, šiai esant neblaiviai, bei jos sukeltą avarinę situaciją, kurios metu kliudė kito automobiliu veidrodėlį. Be to, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad J. J. buvo bausta už tai, kad vairavo transporto priemonę būdama neblaivi, nors akivaizdu, jog tuo atveju, jei ji būtų iš tiesų padariusi tokį Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kurio metu automobilis būtų apvirtęs, išteisintoji negalėjo išvengti policijos pareigūnų atvykimo į įvykio vietą ir jos neblaivumo patikrinimo. Šiame kontekste pasisakytina ir dėl nukentėjusiosios K. S. parodymų dalyje dėl įvykio, kurio metu išteisintoji kliudė kitos transporto priemonės veidrodėlį, patikimumo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtent šioje dalyje nukentėjusiosios duoti paaiškinimai liudija apie tai, kad ji, duodama rašytinius parodymus, o vėliau ir parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai, galėjo tam tikras aplinkybes išsigalvoti, todėl visų jos parodymų laikyti patikimais ir jais vadovautis pilna apimtimi negalima. Kaip matyti, iš jau aukščiau aptarto jos rašytinių paaiškinimų turinio, nukentėjusioji teigė, jog J. J., savo automobiliu kliudžiusi kitą transporto priemonę, pasišalino iš įvykio vietos net ir po to, kai kelią jai blokavo už jų važiavusios (važiavusių) transporto priemonės (priemonių) vairuotojas (vairuotojai). Taigi, anot nukentėjusiosios, eismo įvykį pastebėjo ir pašaliniai asmenys, kurie bandė jos mamą sulaikyti, tačiau byloje, vėl gi, nėra duomenų, kad J. J. būtų bausta už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, nors, akivaizdu, jog pilietiški asmenys, kurie ėmėsi veiksmų, siekdami sustabdyti pažeidėją, turėjo apie J. J. neteisėtą elgesį pranešti policijos pareigūnams.

15. Vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo ne tik visiškai tikėti K. S. parodymais, bet ir liudytojų I. S. bei L. S. parodymais, kurie patvirtino nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes apie bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl nagrinėjamu atveju, sprendžiant, kuriais K. S. parodymais galima pagrįstai tikėti, o kuriais ne, esminę reikšmę įgyja kitų liudytojų parodymų vertinimas.

15.1. Iš K. S. teisme duotų parodymų matyti, kad jis atpasakojo iš esmės tik tas aplinkybes, kurias jam buvo nurodžiusi K. S.. Jis pats su nukentėjusiąja bendravo tik internetu, be to, jų bendravimas buvo labai ribotas. Tiesiogiai K. S. nurodė girdėjęs tik tai, kad vieną kartą mama pavadino dukrą „snargle“.

Žemesnės instancijos teismas

15.2. Liudytoja A. V. parodė, kad gal apie 2017 m., nuo 4-5 klasės ji pradėjo bendrauti su K. S., ir nuo tada buvo geriausios draugės, pradėjo leisti laiką kartu. 6-7 klasėje liudytoja su K. S. jau nebendravo. Liudytoja nukentėjusiosios mamą per jų draugystės laikotarpį buvo mačiusi gal vieną kartą, jos mama pasirodė normali, maloni moteris. K. S. sakydavo, kad mama jai kaip draugė, ją daug kur išleisdavo, jos mama nebuvo griežta. Liudytoja parodė, kad jai draugės šeima atrodė labai gera, kad viskas šeimoje yra gerai. Liudytoja taip pat paaiškino, kad niekada nematė K. S. apdraskytos, su mėlynėmis ar sužalotos. Po to, jų draugystė pradėjo atitolti, nes sustiprėjo mokslai, keitėsi klasės, vasarą ji buvo išvažiavus ir jos nebuvo susitikusios. Po to, kartą būnant mokykloje, prie jos atėjo apsiverkusi K. S., ji sakė, kad jai labai blogai, sakė, kad patėvis labai negražiai elgiasi su ja ir su jos mama. K. S. sakė, kad patėvis dažnai rėkia ant jos mamos. Ji taip pat sakė, kad norėjo užginti mamą ir patėvis ją „užsmaugė“. Smurtą šeimoje K. S. minėjo tik tą vieną kartą. Mokykloje ji dažniausiai būdavo linksma. A. V. taip pat nurodė, jog K. S. dažnai namuose turėdavo prižiūrėti brolį, tačiau dėl to ji jausdavo normaliai, tikrai dėl to nepyko, tik kartais dėl to būdavo jos neigiama emocija, nes negalėjo susitikti su draugėmis. Brolį prižiūrėti K. S. turėdavo dieną, po mokyklos, tuo metu, kai jos mama būdavo darbe. Buvo, kad kartais K. S. neateidavo į mokyklą, nes prižiūrėdavo brolį.

15.3. Liudytoja V. P. parodė, kad su K. S. susipažino būdamos 5-6 klasėje, tapo geromis draugėmis, bendravo apie porą metų. Besimokant 7-8 klasėje, K. S. vis labiau pradėjo pasakoti apie savo šeimą, pasikviesdavo pas save į namus. K. S. ne visada pasakodavo gražius dalykus apie savo mamą, sakydavo, kad pykdavosi, bet nesakydavo dėl ko. Atvažiavus pas K. S. į svečius, neatrodė, kad būtų kažkokie piktybiški santykiai su mama, atrodė, kad būdavo tokie paaugliški pykčiai dėl tvarkos. Šeimoje pykčiai kildavo dėl kasdienių dalykų – K. S. kažko nepadarė, ar padarė blogai. Ji netylėdavo, o atskirsdavo mamai, kadangi toks jos charakteris. K. S. sakė, kad jos mama pusiau prašydavo, pusiau liepdavo jai prižiūrėti brolį, kas ją erzindavo. Ji brolį prižiūrėdavo ne kiekvieną dieną, bet dažnokai. Naktimis prižiūrėti brolio jai nereikėjo, tačiau kartais tekdavo jį žiūrėti iki vėlaus vakaro, todėl kartais ji neateidavo į mokyklą. Kai K. S. pykdavosi su mama, mama keldavo toną ant jos ir ji apsiverkusi būdavo arba viena kambaryje, arba paskambindavo kokiai draugei išsilieti, sakydavo, kad viskas erzina ir viskas blogai. K. S. gal 7-8 klasėje yra sakiusi, kad ji su mama neturi mamos ir dukters santykių, kad ji nejautė motiniškos meilės, nejautė, kad kažką gero dėl K. S. mama padarytų. Taip pat V. P. nurodė, kad nėra mačiusi sužalojimų, mėlynių ant K. S. kūno. Telefonu ji yra pasakojusi, kad mama, kai K. S. buvo maždaug 7-8 klasėje, trenkė jai antausį į veidą ir buvo atimtas jos telefonas. Mama K. S. sudavė, kadangi ji pykdė mamą – mama paklausė, kur ji einanti, K. S. atsakė, kad į lauką ir kad mama jai nusibodo ar kažką panašiai, ir už tuos žodžius mama jai trenkė. Kiek jai žinoma, tai buvo vienintelis kartas, kai mama prieš K. S. naudojo smurtą. Kartais mama taikydavo ir tokią bausmę, kad neišleisdavo jos iš namų. Ji pati nėra girdėjusi kaip J. J. vadina ją negražiais žodžiais, tačiau žino, jog patėvis ar mama pasakydavo ant draugės tokį žodį kaip „žiurkė“. Tai būdavo per barnį, daugiau iš piktumo. O kitų negražių žodžių K. S. nenorėjo įvardinti. K. S. namuose būti nepatikdavo dėl prastos atmosferos, dėl to ji sugalvodavo visokių veiklų, kad išvengti to grįžimo namo anksti. Kad K. S. gyventų nepritekliuje, nesimatė.

15.4. Liudytoja A. G. parodė, kad K. S. dažnai skųsdavosi, jog jai nepatinka kaip mama su ja elgiasi. Paskutinius metus, 8 klasėje, ji vieną dieną atėjo į mokyklą verkdama ir sakė, kad su patėviu susipyko ir jis kaip grasinimą pakėlė prieš ją ranką – buvo paėmęs už kaklo. Dėl šio konflikto K. S. pasakojo, kad N. J. susipyko su jos mama. K. S. bandant ginti savo mamą, N. J. griebė ją už kaklo, sakė, kad tai ne jos reikalas. K. S. patėvis nepatiko – jis gana dažnai vartojo alkoholį, apsvaigęs be reikalo pradėdavo konfliktą, turėdavo pykčio problemų. K. S. skųsdavosi, kad mama labai dažnai liepdavo jai prižiūrėti brolį. Jį prižiūrėti reikdavo mažiausiai vieną kartą per savaitę. K. S. nepatikdavo, kad ji turėjo būti kaip ir mamos vaidmenyje. K. S. mamą mylėjo, bet ir pyko ant jos – pyko, kad nuo mažens ją mušdavo, kai paaugo ji kuo mažiau norėjo būti su mama. Geriau jai būdavo su draugėmis. Nebuvo artimo ryšio tarp K. S. ir mamos. Kad santykiai tarp jų pradėjo šalti, tapo aišku iš jos pasakojimų. To atšalimo priežastys yra smurtas, brolio K. S. saugoti palikimas. K. S. su mama nesutardavo dėl kokių nors smulkmenų, pavyzdžiui, kad nepadarė kokių nors namų ruošos darbų. Liudytojai neteko matyti, kad K. S. ateitų į mokyklą su sužalojimais, taip pat neteko girdėti, kad K. S. namie neduotų valgyti.

15.5. Liudytoja K. L.-R. parodė, kad ji buvo K. S. auklėtoja (duomenys neskelbtini) progimnazijoje 2016–2019 metais. Būdama 8 klasėje, K. S. jai papasakojo, kad ją galimai skriaudžia patėvis. K. S. sakė, kad bijo būti kambaryje, užsirakina, nes ateina patėvis ir prašo pamasažuoti pečius. Ji bijojo, kad patėvis nepriekabiautų prie jos. K. S. pasakė, kad myli mamą ir, jei nebūtų patėvio, viskas būtų gerai. K. S. sakė, jog mamai papasakojo apie patėvio veiksmus, bet kadangi mama myli patėvį, mama sakė jai neišsigalvoti. Mokinė sakė, kad su mama jos santykiai yra geri. Iki to momento, kai K. S. liudytojai papasakojo, kad bijo patėvio, viskas buvo gerai, nebuvo jokio pagrindo kviesti mamos į mokyklą. Ji visada buvo aprūpinta, apsirengusi, mokėsi gerai. Iki minėto pokalbio liudytoja nematė, kad K. S. būtų nuskriausta, nepavalgiusi, kad nenorėtų grįžti namo, ji visada važiuodavo į ekskursijas. K. S. elgesys pasikeitė nuo 2018 m. sausio mėnesio – ji nebuvo tokia paslaugi, šiek tiek krito jos pažymiai, nenorėdavo bendrauti. Liudytoja taip pat parodė, kad kiek matė K. S. kūną, jokių mušimo žymių nepastebėjo. K. S. santykiai su broliu būdavo geri, labai dažnai ji brolį prižiūrėdavo, sakė, kad mama dažnai palieka jai brolį prižiūrėti.

15.6. Liudytoja V. Z. parodė, kad 2011–2013 m. mokė K. S.. K. S. visada turėjo visas reikalingas mokyklines priemones, į mokyklą ateidavo apsirengusi tvarkingai, niekuo nesiskyrė nuo kitų vaikų. K. S. jai niekada nieko nesakė, jog nesutaria su mama. Liudytoja taip pat nėra pastebėjusi, kad būtų kažkas negerai K. S. namuose, ji visada būdavo linksma. Ji taip pat nėra mačiusi sužalojimų ant K. S. atvirų kūno vietų. Kai K. S. susirgdavo, tai visada būdavo pristatoma gydytojų pažyma. Nebuvo taip, kad K. S. dažnai praleistų pamokas.

15.7. Liudytojas N. J. parodė, kad su J. J. susituokė 2016 m. birželio mėn., turi bendrą vaiką – sūnų, kuris gimė (duomenys neskelbtini). Su mama K. S. sutardavo, jų santykiai buvo kaip mamos ir dukros. Namuose K. S. niekas nemušdavo, nekeikdavo. K. S. nebuvo verčiama prižiūrėti brolį, būdavo, kad jos paprašoma to padaryti, jei būdavo daugiau darbo, bet jei nesutikdavo, tai niekas to daryti neliepdavo, tokiu atveju vaikas būdavo vežamas pas N. J. tėvą. Nebūdavo taip, kad K. S. turėjo prižiūrėti brolį per naktį. Liudytojas taip pat nurodė, kad K. S. taikė tokias bausmes kaip telefono atėmimas, neleidimas naudotis internetu, tai galėdavo trukti pora dienų. Bausmės būdavo taikomos, kai K. S. neklausydavo mamos, atsikalbinėdavo jai, nesusitvarkydavo savo kambario, buvo pykčių ir dėl pamokų ruošos. K. S. maisto negamindavo, maisto visada būdavo pagaminta, o jeigu ne, tai ji pasidarydavo kokį sumuštinį.

16. Pirmosios instancijos teisme taip pat buvo apklaustos ir psichologė ekspertė A. Š. ir psichiatrė ekspertė S. S., tačiau šiuo atveju jų parodymai nėra tokie aktualūs, kaip aukščiau nurodytų liudytojų, kadangi ekspertės su nukentėjusiąja bendravo jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, atlikdamos joms pavestą tarnybinę užduotį. Iki tol K. S. jos nepažinojo, taigi joms kaltinime nurodytu laikotarpiu nei iš pačios K. S., nei iš kitų asmenų nebuvo žinoma apie tai, kas iš tiesų vyko J. J. bei K. S. šeimoje. Ekspertės A. Š. teisme tik paaiškino kaip įprastai mažamečiai asmenys tam tikrame raidos etape atpasakoja ir supranta praeityje vykusius įvykius, kaip sugeba identifikuoti psichologinį smurtą, kaip suvokia kokios yra galimos pasekmės už tokį elgesį, kokios ilgalaikės pasekmės galimos pačiam vaikui, taip pat paaiškino kokią įtaką mažamečių suvokimui turi jų emocinė priklausomybė nuo emociškai reikšmingo suaugusiojo, kokius jausmus nurodė vaikystėje jautųsi K. S., kaip apie jos minimus įvykius keitėsi jos pačios suvokimas, kas tam galėjo turėjo įtakos, taip pat nurodė, kad, atlikus ekspertinį įvertinimą, nebuvo nustatyta priežasčių netikėti K. S. parodymais. Tuo tarpu ekspertė S. S. nurodė koks psichiatrinis sutrikimas nukentėjusiajai buvo diagnozuotas atlikus ekspertizę, su kokiais veiksmais ir situacijomis jis gali būti susietas, kaip šis sutrikimas vystėsi, kokį sveikatos sutrikdymo mąstą jis atitinka. Taip pat aptarė ką jai ekspertizės metu buvo nurodžiusi K. S., kokios reakcijos ją lydėjo pasakojant apie emocinį ir fizinį smurtą.

17. Išanalizavus liudytojų K. S., A. V., V. P., A. G., K. L.-R., V. Z. bei N. J. parodymus ir juo sujungus į vieną nuoseklią grandinę, nustatyta, kad tarp nukentėjusiosios ir jos mamos iš tiesų pasitaikydavo barnių, nesutarimų, santykiai tarp mamos ir dukros pablogėjo K. S. bręstant. Kaip matyti, A. V., su kuria nukentėjusioji daugiausiai bendravo būdama 4-5 klasėje, K. S. apie mamos netinkamą elgesį su ja, juo labiau, apimantį psichologinį ir/ar fizinį smurtą, niekada nebuvo užsiminusi, yra pasakojusi tik apie patėvio ir mamos konfliktus, tai, kad patėvis yra ją smaugęs. V. P., A. G. parodė, kad K. S. joms pasakojo, jog pykdavosi su mama, dažniausiai dėl nepadarytų namų ruošos darbų, dėl to, kad mamai išreiškus priekaištus dėl neatliktų ar netinkamai atliktų darbų, K. S. su mama ginčydavosi. Tai, kad K. S. atsikalbinėdavo mamai, dėl ko jai kartais būdavo taikomos tokios bausmės, kaip interneto atjungimas, neleidimas keletą dienų susitikti su draugėmis, teigė ir išteisintoji J. J.. Ji taip pat paaiškindavo, kad pykčiai dažnai kildavo dėl mokykloje užduotų namų darbų ruošimo. Be to, jog atsikalbinėdavo mamai parodė ir pati nukentėjusioji, kai buvo apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją. V. P. detalizavo, jog barnių metu J. J. kalbėdavo su dukra pakeltu tonu, vieną kartą yra trenkusi dukrai antausį, taip pat ji arba jos vyras, K. S. patėvis, yra pavadinęs ją „žiurke“. A. G., nors ir nurodė, kad J. J. dukrą mušdavo dėl įvairių smulkmenų, tačiau tuo pačiu teigė, jog niekada nematė ant jos kūno jokių sužalojimo požymių. Be to, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu A. G. nurodė, jog K. S. jai niekada nėra sakiusi, jog mama prieš ją naudoja smurtą, tik sakydavo, kad smurtauja patėvis (1 t., b l. 91-92). Taigi, akivaizdu, jog A. G. parodymai dalyje dėl to, ar J. J. naudojo fizinę jėgą prieš K. S., nebuvo nuoseklūs viso proceso metu. Vėlesnės, jau teisme atliktos apklausos metu liudytoja galėjo nurodyti, kad išteisintoji dažnai mušdavo savo dukrą, paprašyta draugės K. S. ar jos močiutės, tetos. Todėl besąlygiškai tikėti A. G. parodymais, kurie, be kita ko, yra ir labai abstraktūs, nėra pagrindo. A. V., V. P., A. G., K. L.-R. parodymai patvirtina, jog nukentėjusioji iš tiesų turėdavo prižiūrėti brolį, kai mama ir patėvis nebūdavo namuose, tačiau tuo pačiu nurodė, jog brolį tekdavo saugoti dienos metu, kartais iki vėlaus vakaro, tačiau ne nakties metu. K. S. asmeniškai girdėjo tik tai, kad mama jų dukra buvo pavadinusi „žiurke“. Iš aukščiau aptartų liudytojų parodymų taip pat matyti, kad K. S., net ir atviraudama apie nesutarimus šeimoje, tarp mamos ir patėvio bei jos pačios ir mamos bei patėvio kylančius konfliktus, niekuomet nesiskundė savo draugėms ar mokytojoms, jog mama palikdavo ją svetimiems asmenims arba palikdavo vieną nakties metu, vasarą visą mėnesį neleido išeiti į lauką, vežiojo ją automobiliu būdama apsvaigusi nuo alkoholio, smaugė, liepė pačiai gamintis maistą.

18. Taigi bylos baigtimi nesuinteresuotų asmenų parodymai nepatvirtina kaltinimo dalyje dėl to, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2015 m. kovo 28 d. J. J. nuolat mušė savo dukrą, apdraskė jai veidą, liepdama mokytojoms meluoti, kad apdraskė šuo, diržu mušdama jai per kojas, ir liepdama apie tai meluoti, kad pati nukrito, ranka mušdama už tai, kad atsikalbinėja, dažnai palikdama prižiūrėti mažametę svetimiems asmenims, K. S. negrįžus ilgai į namus, ją žiauriai sumušdama, ir liepdama ilgai klūpoti kampe, vasarą visą mėnesį neleisdama mažametės K. S. išeiti į lauką, palikdama mažametę K. S. per naktį vieną namuose, dėl ko ji jautė didelę baimę, verkė, dažnai pačiai esant apsvaigusiai nuo alkoholio vežiojo mažametę K. S. automobiliu, dėl ko ji labai bijodavo, vaikydamasi, mušdama K. S. su diržu, šlepete, dėl ko jautė didelį skausmą ir likdavo randai, būnant dukros kambaryje, prie lovos, smaugdama, dėl ko nukentėjusioji labai išsigando, liepdama mažametei pačiai gamintis maistą. Nors išteisintoji neneigė, kad kartais palikdavo K. S. prižiūrėti kitiems asmenims, kadangi dirbo maitinimo ir renginių sektoriuje, buvo atsakinga už darbuotojus ir jų darbą, todėl pasitaikydavo atvejų, kad jiems neatvykus į darbą būsimo renginio metu, ji turėdavo dirbti už juos, be to, buvo įstojusi studijuoti neakivaizdžiai Vilniuje, dėl ko per metus du kartus po dvi savaites jai vykdavo sesijos ir reikėdavo išvažiuoti, kai vykdavo egzaminai, tačiau, teigė, jog tokiais atvejais ji visad prašydavo pagalbos pas pastarosios močiutę L. S. arba palikdavo nakvoti K. S. pas savo brolį, tačiau niekada jos nepaliko svetimiems žmonėms. Taip pat nepalikdavo ir vienos per naktį. Gal ir pasitaikydavo atvejų, kai grįždavo vakare, kai dukra jau miegodavo ir dukrai atrodė, kad jau naktis, tačiau ilgai dirbdavo dėl dukros ateities, kad galėtų ją materialiai aprūpinti, suteikti geresnius, gražesnius daiktus, kokybiškesnes priemones. Nesant jokių patikimų įrodymų, kurie tokius jos parodymus paneigtų, teisėjų kolegija pagrindo jais nesivadovauti neturi. J. J. taip pat parodė, kad yra buvęs toks atvejis, kad dukrai ilgai negrįžus namo, ji buvo parklupdyta kampe, tačiau kategoriškai neigė ją mušus. J. J. taip pat paneigė, jog dukrai liepė pačiai gamintis maistą. Nors ir pripažino, kad kartais dukra pati pasigamindavo ką nors nesudėtingo, tačiau tai laikė normalia situacija, kadangi ji buvo labai savarankiška, pati rodė iniciatyvą gaminti maistą. Išteisintoji taip pat neneigė, jog tuo metu, kai dirbo degalinėje ir jos darbo valandos buvo nuo 6 val. iki 22 val., jeigu matydavo, kad jos vyras N. J. nespėja pasibaigti kažkokių darbų, kartais dukros paprašydavo pasaugoti brolį, bet tuo pačiu nurodė, jog jokiais būdais neliepdavo jai to daryti. Kai K. S. negalėdavo pasaugoti brolio, būdavo, kad pats N. J. veždavosi jį į darbą arba būdavo, kad N. J. tėtis paimdavo jį prižiūrėti. Dėl kaltinimo, kad ji buvo užstūmusi vonios duris ir neleido mažametei ilgai iš ten išeiti, J. J. paaiškino, kad kai gyveno Kaune, buvo toks įvykis, kai jos su dukra buvo vienos namuose ir, K. S. įėjus į vonią, užsitrenkė jos durys, tačiau neigė duris užstūmusi foteliu ir sąmoningai kurį laiką neišleidusi jos iš vonios kambario. J. J. taip pat paneigė vadinusi dukrą necenzūriniais žodžiais „sterva“, „debile“, „šlykštyne“, „asile“, „krasotka“, sakiusi dukrai, kad ji trukdo jai ir jos šeimai. Tiesa, išteisintoji pripažino, kad dukrą yra pavadinusi „nevala“, nes jos spinta visada būdavo gana netvarkinga, švarūs drabužiai sumaišyti su nešvariais, kad naudodavo žodį „krasotka“, tačiau jis būdavo vartojamas juoko forma, dažniausiai kai nusipirkdavo naujų drabužių ir apsirengdavo, tada jos sakydavo, kad „atrodai kaip krasotka“.

19. Teisėjų kolegijos nuomone, iš visumos byloje surinktų ir aukščiau aptartų duomenų, šiuo atveju neginčytinai pasitvirtinusia galima laikyti tik kaltinimo dalį dėl to, kad J. J. yra vieną kartą liepusi savo dukrai klūpoti kampe, kai K. S. ilgai negrįžo namo, taip pat pavadinusi žodžiais, kurie jautresnį asmenį galėtų įžeisti, įskaudinti. Be to, V. P. parodymai patvirtina, kad mama J. J. konflikto su dukra metu galėjo vieną kartą suduoti jai rankos delnu per veidą. V. P., A. V., A. G. bei K. L.-R. parodymai taip pat leidžia spręsti, jog mama bei patėvis kartais, ir nebūtinai tik tuomet, kai su tuo sutiko pati nukentėjusioji, galėjo perkelti jų bendro sūnaus priežiūros naštą K. S.. Tačiau tik tokie J. J. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 163 straipsnį, kaip piktnaudžiavimas savo kaip motinos teisėmis ir pareigomis, sistemingu mažametės dukra gniuždymu fiziškai ir psichiškai. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad, įrodinėjant BK 163 straipsnyje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti į socialinę tikrovę, t. y. kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguodami vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017). Kaip matyti iš pačios nukentėjusiosios draugių parodymų, K. S. charakteris buvo pakankamai sudėtingas, kas lėmė, jog brendimo (paauglystės) metu jos elgesys namuose ne visuomet būdavo pagarbus mamos bei patėvio atžvilgiu, ji dažnai atsikalbinėdavo jiems, problemos su dukra kildavo dėl namų ruošos arba mokykloje užduotų namų darbų atlikimo. Taigi, visiškai natūralu, kad nukentėjusiajai kartais buvo reikalingas griežtesnes auklėjimas, sudrausminimas, be kita ko, paskiriant ir tam tikras nuobaudas. Taip pat visiškai natūralu, kad tėvai, ugdydami ir auklėdami savo vaikus, siekdami, kad jie būtų drausmingi, pareigingi, vaikams neklausant, nereaguojant į pastabas, atsikalbinėjant, neretai pakelia balsą, gali, patys to nenorėdami, nesusivaldę pasakyti kokį nors užgaulų žodį ar žodžius, tačiau toks elgesys savaime pačios griežčiausios – baudžiamosios atsakomybės pagal BK 163 straipsnį neužtraukia. Tuo tarpu fizinio smurto vienkartinis panaudojimas, K. S. rankos delnu suduodant per veidą, kai buvo nesuvaldyta dukrai atsikalbinėjant, nors ir nėra pateisinamas bei pripažintinas tinkama motinos reakcija į dukros elgesį, vėlgi negali būti laikomas sistemingu ilgalaikiu dukros gniuždymu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, sistemingu psichologiniu mažametės gniuždymu negali būti pripažįstamas ir pareigos kartas nuo karto prižiūrėti brolį jai perkėlimas, tokia veika niekaip neatitinka žiauraus elgesio su vaiku požymių. Priešingos išvados darymas iš esmės reikštų, jog daugelis tėvų turėtų būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už piktnaudžiavimą savo, kaip tėvų teisėmis ar pareigomis, kadangi beveik visose šeimose pasitaiko tokių atvejų, kai jaunesni vaikai paliekami vyresniųjų priežiūrai. Tuo labiau, kad šiuo atveju tiek liudytojų, tiek pačios nukentėjusiosios parodymais nustatyta, jog J. J. įpareigodavo K. S. brolį prižiūrėti tik dėl objektyvių priežasčių – jai ar jos sutuoktiniui užtrukus darbe.

20. Nagrinėjamos bylos ir ankstesniame punkte išdėstytų išvadų kontekste taip pat pažymėtina, jog kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 163 straipsnį svarbu įvertinti ne tik objektyviąją, bet ir subjektyviąją šios nusikalstamos veikos pusę. Kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, šioje byloje turėjo būti nustatyta ne tik tai, kad J. J. atliko jai inkriminuojamus veiksmus, bet ir suvokė, kad ji piktnaudžiauja tėvų teisėmis ir pareigomis, kad nuo 2009 m. kovo 28 d. iki 2019 m. kovo 29 d. ji nesirūpina savo dukters K. S. sveika ir saugia gyvenimo aplinka, neužtikrina sąlygų, būtinų jos protiniam ir dvasiniam gyvenimui, nesudaro sąlygų visapusiškai ir harmoningai jai vystytis bei fiziškai ir psichologiškai ja gniuždo, naudodama jos atžvilgiu fizinį ar psichinį smurtą, įvairiai netinkamai su elgdamasi, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tyčia. Tuo tarpu iš bylos duomenų iš tiesų matyti, kad net ir atlikdama kai kuriuos jai kaltinime inkriminuojamus veiksmus, išteisintoji nesuvokė, kad tokiais veiksmais ji piktnaudžiauja savo teisėmis ir pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydama K. S., kad vienkartinis fizinio smurto panaudojimas, vienkartinis liepimas klūpoti kampe, nesusivaldžius pasakytos dukrą galinčios įžeisti frazės bei brolio palikimas saugoti gali sukelti sunkias pasekmes jos psichikai, ir nenorėjo taip veikti. Todėl išteisintosios J. J. veiksmuose nėra ir tiesioginės tyčios daryti jai inkriminuojamą nusikaltimą.

21. Nors byloje, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, K. S. buvo paskirta kompleksinė teismo psichiatrijos-teismo psichologijos ekspertizė ir gautas ekspertizės aktas, kuriame padaryta išvada, jog K. S. yra konstatuojamas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas (F41.2), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl J. J. veiksmų, tačiau kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad ekspertizės aktas (taip pat kaip ir specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į neabejotinų duomenų, patvirtinančių J. J. fiziškai ar psichiškai gniuždžius savo dukrą, nuolat ją mušant, apdraskant veidą, dažnai paliekant svetimiems asmenims, neleidžiant visą mėnesį išeiti į lauką, paliekant ją vieną namuose per naktį, vežiojant automobiliu esant apsvaigus nuo alkoholio, smaugiant, nepasirūpinant tuo, kad mažametė būtų pavalgiusi, vietoje to verčiant maistą gamintis ją pačią ir t. t., nebuvimą, priežastinio ryšio tarp J. J. elgesio ir K. S. nustatyto psichikos sveikatos sutrikimo nenustatė, todėl taip pat nėra pagrindo pripažinti ją kalta ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus. Spręsdama dėl priežastinio ryšio tarp J. J. veiksmų ir K. S. nustatyto psichikos sutrikimo, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į pirmosios instancijos teismo pažymėtą aplinkybę, jog ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-13683-19 (1 t., b. l. 29–41), vykusiame dėl galimai nusikalstamų N. J. veiksmų, numatytų BK 153 straipsnio 1 dalyje, pateiktame Teismo psichiatrijos- teismo psichologijos ekspertizės akte yra nurodoma, kad K. S. konstatuojamas mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas (F41.2) tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl įtariamojo N. J. veiksmų. Apklausiama pirmosios instancijos teisme psichiatrė ekspertė S. S. taip pat nurodė, kad jeigu vyksta kažkokie veiksmai skirtingų asmenų vienu laikotarpiu, tai vaikui kyla tam tikras sutrikimas, kurį sąlygojo tiek vienas, tiek kitas įtariamasis, o atskirti, kiek vieno indėlis, kiek kito indėlis turėjo įtakos sutrikimo susiformavimui, nėra galimybės. Ekspertė taip pat paaiškino, kad mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas neturi aiškios pradžios, simptomai vystosi palaipsniui kažkokio laikotarpio bėgyje, atsakyti kada tiksliai sutrikimas kilo nėra galimybių. Be to, K. S. nustatytą sutrikimą sudaro du komponentai – depresinė simptomatika ir nerimo simptomatika, tačiau nei vienas iš jų nėra vyraujantis, todėl nustatoma šių dviejų emocinių komponentų turintis sutrikimas. Iki tiriamosios išvažiavimo iš Lietuvos ir apsigyvenimo pas tėtį, daugiau vyravo depresinė simptomatika. Jai išvykus gyventi į kitą šalį, K. S. susidūrė su adaptaciniais sunkumais, kurie sąlygojo nerimo komponento atsiradimą. Taigi, tiek iš ekspertizės akte išdėstytų išvadų, tiek iš ekspertės paaiškinimų matyti, kad K. S. nustatytas sutrikimas priežastiniu ryšiu galėjo būti susijęs ne tik su išteisintosios J. J., bet ir N. J. veiksmais, ir objektyviai įvertinti kiekvieno jų poveikio tiriamosios psichikai galimybių nėra. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ekspertė paaiškino, jog nustatyti kada sutrikimas kilo nėra galimybių, taigi, neatmestina tikimybė, jog K. S. psichikos būklei įtakos galėjo turėti ir jos tėvų – J. J. bei K. S. – skyrybos, iki ištuokos tarp tėvų buvę konfliktiški santykiai, pats faktas, kad nukentėjusiosios bei tėvo ryšiai po skyrybų beveik nutrūko, tačiau kaip pastarieji veiksniai įtakojo, ar įtakojo nukentėjusiosios psichikos sveikatos būklę, ekspertizės metu nebuvo aiškinamasi. Taigi, šiuo atveju galima tik daryti prielaidą, jog K. S. psichika galėjo sutrikti ir dėl J. J. veiksmų, o prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.

22. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad šioje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių ir prieštaravimų dėl J. J. sąmoningų sistemingų psichologinio bei fizinio pobūdžio smurto veiksmų prieš nukentėjusiąją K. S., taip pat jos veiksmų tiesioginio priežastinio ryšio su nukentėjusiajai nustatytu psichikos sutrikimu, kuris atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino J. J. dėl kaltinimų pagal BK 163 straipsnį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus. Prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, todėl jis atmetamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Aistės Česaitienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algirdas JaliniauskasSvetlana JurgaitienėValdas Vitunskas