Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-12-02 · Administracinė byla Nr. A-1886-552/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-04-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-12-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-12-02
Bylos Nr.
A-1886-552/2020
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00096-2019-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas
G. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1886-552/2020Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00096-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis aštuonis mėnesius buvo kalinamas Šiaulių TI, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas tvirtino, kad jis be jokių priežasčių buvo pervedinėjamas iš vienos kameros į kitą, kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, langai kamerose pilnai neužsidarė, kai kuriose kamerose nebuvo klozetų, čiužiniai ir patalynė jam buvo per trumpi. Dėl to, pareiškėjas teigė, kad patyrė didelius nepatogumus, tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas prašė už laikotarpį, praleistą Šiaulių TI, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skundo papildyme pareiškėjas nurodė, kad jis neginčijo per mažo kameros ploto, tačiau tvirtino, kad Šiaulių TI netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, tualete daug kur nebuvo klozeto ir nebuvo uždaromų kabinų.

Atsiliepimas

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d. buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 33, 14, 26, 5, 45, 81, 74, 73, 60, 70, 71, 65, 23, 78, 25, 50, kameroje būdavo 1–5 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nebuvo pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,68 kv. m iki 18,7 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku, medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu ir pan. asmenys nebūdavo gyvenamojoje kameroje. Perkėlimai iš kameros į kamerą buvo vykdomi pagal susiklosčiusias konkrečias aplinkybes, siekiant pagerinti kalinamų asmenų gyvenimo sąlygas.

5. Atsakovo atstovo teigimu, langai kamerose visi buvo uždaromi, iš atliktų patikrinimų nebuvo nustatyta, jog kamerose buvo žema oro temperatūra, skundų dėl neužsidarančių langų nebuvo. Tualetai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, klozetai galėjo būti ir tupimi. Ventiliacija vyko natūraliu būdu. Pareiškėjas prašymų dėl per trumpų čiužinių pateikęs nebuvo. Atsakovo atstovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatyme nenumatytų apribojimų.

6. Šiaulių TI nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, pareiškėjas padarytą žalą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, tai leido daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą nebuvo pagrįsti.

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo G. R. tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista.

8. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktos Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2019 m. vasario 19 d. pažymos Nr. 60/09-6601 „Dėl G. R.“ nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d. Pažymoje nurodyta, kokią dieną, kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leido detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 33, 14, 26, 5, 45, 81, 74, 73, 60, 70, 71, 65, 23, 78, 25, 50 kalinamas 198 dienas, po 1–5 asmenis kameroje, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,68 kv. m iki 18,7 kv. m kameros ploto. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neskundė, ir tai atskirai nurodė skundo papildyme, jog jam per mažai teko gyvenamojo ploto kameroje. Iš pateiktos pažymos teismas nustatė, jog pareiškėjas į Šiaulių TI buvo etapuotas 6 kartus, ir, būnant jame, iš kameros į kamerą buvo perkeltas 14 kartų. Teismas pažymėjo, kad asmenų perkėlimas iš kameros į kamerą reglamentuotas nebuvo, duomenų, jog tokiu būdu buvo perkėlinėjamas tik pareiškėjas, taip pat nebuvo.

9. Teismas, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą, nustatė, jog tualetai nuo kameros atskirti mūrine ar OSB sienele, sienelės aukštis nuo 1,81 m (kamerose Nr. 71, 78, 81) iki 2,32 m (kameroje Nr. 26). Iš pateiktų fotonuotraukų buvo matyti, jog kiekvienoje kameroje yra sanitarinis mazgas atitvertas sienele, yra durys ar užuolaida, 8 kamerose yra tupimi klozetai, kitose kamerose unitazai.

10. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2019 m. vasario 12 d. pažymoje Nr. 61/04-405 „Dėl G. R.“ nurodyta, kad pareiškėjas G. R. laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d. nesikreipė su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimus dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kamerose. 2018 m. birželio 14 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 45 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, kamerą vėdinti per langą galima, 2018 m. birželio 13 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 60 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, kamerą vėdinti per langą galima, 2018 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr.71 oro temperatūra atitinka reikalavimus, 2018 m. lapkričio 22 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 25 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, kamerą vėdinti per langą galima, 2018 m. gruodžio 7 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 50 santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, 2018 m. lapkričio 26 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 78 langai tvarkingi.

12. Teismas, susipažinęs su asmens sveikatos istorija, nustatė, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas į Šiaulių TI gydytojus kreipėsi dėl blogo miego, kad susirgimai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis kamerose ar netinkamais čiužiniais ar patalyne, nenurodė.

13. Teismo vertinimu, tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodė savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo antisanitarinės sąlygos kameroje, netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, jam netinkamas minkštasis inventorius.

14. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms paneigtas iš dalies, nustatyta, jog kamerose Nr. 25, 45, 60, 50, 71 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, kameroje Nr. 78 langai buvo tvarkingi. Teismui nebuvo pateikta duomenų dėl higienos sąlygų užtikrinimo kitose jo buvimo kamerose, bei teismas atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas nebuvo pateikęs skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje. Kadangi pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sąlygų visiškai paneigti nebuvo, todėl abejones teismas traktavo pareiškėjo naudai. Pareiškėjas savo skunde aiškiai neįvardijo, kokios tai buvo antisanitarinės sąlygos, tik nurodė, kad kai kuriose kamerose nebuvo klozetų, o langai pilnai neužsidarė. Teismas, vertindamas langų neužsidarymą nurodė, kad nebuvo aišku, kokios dėl to pareiškėjui kilo pasekmės, ypač įvertinant, jog kameros vėdinamos tik natūraliu būdu, per pravirus langus, jo pateikti argumentai buvo abstraktūs, neindividualizuoti. Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymėjo, jog nors tualetai kamerose įrengti, sutinkamai su teisės aktų reikalavimais, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, ir pats pareiškėjas nurodo, jog sienelės buvo būtent tokio aukščio, visgi pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismui pateiktoje Šiaulių TI sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad žemiausia sanitarinio mazgo sienelė buvo 1 m 80 cm aukščio, todėl privatumo pažeidimo dėl sienelės aukščio nebuvo nustatyta, iš pateiktų fotonuotraukų teismas nustatė, kad sanitariniuose mazguose buvo įrengtos užuolaidos ar durys, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, pareiškėjas nenurodė. Klozetai, ar tai tupimi, ar sėdimi, buvo įrengti kiekvienoje kameroje.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu, galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 09 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nauja redakcija, kuri numatė, jog asmenims, esantiems tardymo izoliatoriuje, išduodamas čiužinys ir patalynė, tačiau jos dydis nereglamentuojamas. Esant netinkamai patalynei ar dėl to patiriant papildomų nepatogumų, pareiškėjas turėjo teisę kreiptis dėl šių nepatogumų išsprendimo, tačiau tokių duomenų, jog buvo kreiptasi ir prašymas nebuvo išspręstas, byloje nebuvo. Pats pareiškėjas nenurodė, jog jis teikė tokius rašytinius prašymus, kurie nebuvo tinkamai išspręsti, todėl šis argumentas teismo atmestas.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, todėl aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, bei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktika. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas sprendė, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas konstatavo, kad galima teigti, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismo vertinimu, nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

17. Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos teismas pažymėjo, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame.

18. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nebuvo nustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigė, taip pat į tai, kad Šiaulių TI būtent netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nebuvo pateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, buvimo Šiaulių TI pareiškėjas į gydytojus kreipėsi, tačiau nenurodė, jog simptomai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis), įvertinęs tai, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, kitos sąlygos Šiaulių TI šioje gyvenamojoje kameroje tik dalinai buvo užtikrintos (galimai netinkamos higienos sąlygos kameroje, abejones traktuojant pareiškėjo naudai), atmetant argumentus dėl netinkamų langų, sanitarinių mazgų įrengimo, per trumpo minkšto inventoriaus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir pasitvirtino, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgdamas į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje numatoma, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, teismas pažymėjo, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017). Teismas vertino, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III.

19. Pareiškėjas G. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu ir prašo priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo jo skundą dėl Šiaulių TI sąlygų. Pareiškėjas tvirtina, kad patyrė nepatogumus, kentėjo ir nervavosi. Teigia, kad Šiaulių TI nėra žmogiškų nuteistųjų atžvilgiu sąlygų, kadangi išduodami trumpi, seni čiužiniai, langų rėmai supuvę, geležinės lovos yra per trumpos, nes pareiškėjo ūgis 1,95 m, todėl teko susirietus miegoti.

Atsiliepimas

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Šiaulių TI nurodo, kad CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Atsakovo atstovo nuomone, įvertinus pareiškėjos atžvilgiu nustatytus pažeidimus, susijusius su jo laikymu Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atsižvelgus į jų trukmę ir neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, pažeistos teisės pripažinimas yra pakankamas apginti pažeistas pareiškėjo teises. Šiaulių TI nurodo, kad ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties. Kartu Šiaulių TI pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neskundė, pasak jo, supuvusių langų rėmų ir dėl to nereikalavo neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovo atstovo vertinimu, teismas išsamiai ištyrė pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei priėmė tinkamą sprendimą. Kadangi pareiškėjas abstrakčiai kartoja pirmosios instancijos teismui teiktas pretenzijas dėl netinkamo miegamo inventoriaus, nenurodo jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, nedetalizuoja, Šiaulių TI nuomone, pareiškėjo apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

23. Bylos ginčo dalykas – 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui G. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, bei tai, kad pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms paneigti iš dalies – kamerose Nr. 25, 45, 60, 50, 71 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, kameroje Nr. 78 langai buvo tvarkingi, nustatė, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas tik iš dalies, t. y. Šiaulių TI gyvenamojoje kamerose tik dalinai buvo užtikrintos tinkamos higienos sąlygos, abejones traktuojant pareiškėjo naudai, taip pat teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamų langų, sanitarinių mazgų įrengimo, per trumpo minkšto inventoriaus.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti jo skundą visiškai ir priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo vertinimu pirmosios instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo jo skundą ir neįvertino, kad Šiaulių TI jam buvo išduoti trumpi ir seni čiužiniai, geležinės lovos pareiškėjo ūgiui buvo per trumpos, o langų rėmai supuvę.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

28. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir padarytomis išvadomis, dėl kurių nepripažinti pagrįstais ir įrodytais pareiškėjo teiginiai dėl neužsidarančių langų, sanitarinių mazgų įrengimo, per trumpo minkšto inventoriaus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino čiužinių ilgį, kurie pareiškėjui per trumpi ir dėl to sukėlė nepatogumus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuos deklaratyvius pareiškėjo argumentus, pabrėžia, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių byloje pateiktų įrodymų ir teisės aktų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nustatytų pareiškėjo kalinimo sąlygų, o pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Šiaulių kamerose buvo supuvę langai ir per trumpos geležinės lovos. Nustatyta, kad skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, jog langų rėmai buvo supuvę, o tik teigė, kad jie neužsidaro, taip pat nenurodė ir to, kad geležinės lovos buvo per trumpos ir dėl to jis negalėjo miegoti, o skundėsi tik dėl per trumpo minkštojo inventoriaus. Kadangi nei vienas iš minėtų apeliacinio skundo aplinkybių ir argumentų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėtos pareiškėjo apeliacinio skundo aplinkybės ir argumentai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

32. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, jog jam turi būti priteista prašoma 5 000 Eur suma, pabrėžia, kad teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo (netinkamos higienos sąlygos kameroje) pareiškėjui kilo neturtinė žala. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-682-525/2020).

33. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1567-624/2020; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-463-492/2020).

34. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), ir kt.).

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį (dalinai buvo neužtikrintos tinkamos higienos sąlygos, abejones traktuojant pareiškėjo naudai), mastą ir trukmę (t. y. ginčo laikotarpis apima 7 mėnesius ir ne visas kameras, todėl poveikis buvo tik trumpalaikis), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai kai kuriose kamerose) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju šie pažeidimai nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo ir tokia pozicija visiškai atitinka nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose.

36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasArūnas Sutkevičius