- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-08
- Bylos Nr.
- 2-45-494/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03192-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Zeniauskaitė
- Ieškovas
- L. Š.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Eimantas Šriupša
- Kategorijos
- 2.6.11.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.2.10Savininko teisių apsauga
- 2.4.2.13Kiti su nuosavybės teise susiję klausimai
- 3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Eglei Mačionienei,
viešame teismo posėdyje (nuotoliniu būdu) žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. Š. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) dėl įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė:
1.1. atnaujinti terminus administraciniams aktams, kurie ginčijami ieškovo ir kurie tiesiogiai yra susiję su ieškovo esminiu reikalavimu – įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškovu ginčijamo žemės sklypo pirkimo ir pardavimo sutartį bei kurių nenuginčijus, nebūtų galimybės sudaryti sutarties, nuginčyti;
1.2. pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 24 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-(14.48.73.)-341;
1.3. pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus 2014 m. rugsėjo 5 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-(14.48.73.)-418;
1.4. pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 18 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3622, kuriuo nuspręsta nutraukti ieškovui skirtos asmeninio ūkio žemės 0,35 ha iš 0,5 ha ploto naudojimo teisę;
1.5. pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 3 d. įsakymą Nr. 48VĮ-1459-(14.48.2.), kuriuo buvo pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 24 d. įsakymas Nr. 2.3-3989-41 sumažinant žemės sklypo Nr. 1066 plotą nuo 0,3113 iki 0,1521 ha;
1.6. pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 48SK-2681-(14.48.111.), kuriuo buvo suformuotas 0,1521 ha ploto sklypas Nr. 1066 (pagal kurį ieškovas turi teisę privatizuoti ne 0,45 ha, tačiau 0,1521 ha ploto žemės sklypą);
1.7. įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, juridinio asmens kodas 188704927, užbaigti 1992 m. kovo 3 d. pradėtą 0,45 ha ploto kitos paskirties žemės sklypo, Nr. 1066, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo iš valstybės be aukciono procedūrą ir sudaryti su ieškovu suprojektuoto 0,45 ha ploto žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį;
1.8. priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovas L. Š. 2018 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu sudaryti asmeninio ūkio paskirties 0,45 ha ploto žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį.
Atsiliepimas
3. Atsakovas NŽT 2018 m. gegužės 21 d. raštu nurodė, kad 2016 m. bei 2017 m. ieškovui siųstuose raštuose buvo nurodyta ir siųsti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projektai, bet kadangi ieškovas neatvyko į žemėtvarkos skyrių, žemės pirkimo-pardavimo sutartys nebuvo pasirašytos.
Šalies argumentai
4. Ieškovas mano, kad toks atsakovo atsakymas yra nepagrįstas, neteisėtas bei naikintinas, o atsakovas įpareigotinas sudaryti su ieškovu 0,45 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį.
5. Kaip nurodoma patikslintame ieškinyje, atsakovas nepagrįstai bei neteisėtai atsisako sudaryti su ieškovu valstybinės žemės prikimo ir pardavimo sutartį, nors pats atsakovas suprojektavo ginčijamą žemės sklypą, ieškovas už šį žemės sklypą pagal atsakovo pateiktus mokėjimo dokumentus yra pilnai atsiskaitęs, sklypu ieškovas naudojosi kaip savu, jį prižiūrėjo, sodino vaismedžius, aptvėrė, tačiau vėliau atsakovas priėmė eilę nepagrįstų bei neteisėtų individualių administracinių teisės aktų, kurių pagrindu atsisako su ieškovu sudaryti sutartį. Negali būti teisinėje valstybėje sukuriama tokia situacija, kuomet valstybė, gavusi apmokėjimą už parduodamą valstybinę žemę, vėliau atsisako ne tik sudaryti žemės pirkimo ir pardavimo sutartį, tačiau netgi atsisako grąžinti lėšas (nurodo, kad neva nėra mechanizmo grąžinti lėšas už investicinius čekius), kurias perkantysis sumokėjo už neva parduodamą žemę. Tai akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas. Esant formuojamai tokiai negerajai praktikai, akivaizdžiai bloginamas valstybės autoritetas, pakertamas valstybės piliečių pasitikėjimas valstybe, kadangi pažeidžiami jos piliečių, kurie pagrįstai manė, kad, sumokėję už perkamą turtą, turės galimybę šiuo turtu disponuoti, tačiau vėliau paaiškėja, kad valstybė turto perleidimo sandorį iki galo įforminti vengia ir sumokėtų lėšų pirkėjui negrąžina. Tokia logika bei toks Žemės reformos įstatymo teisės normų interpretavimas, pasak ieškovo, yra akivaizdžiai neteisėti.
6. Kaip nurodė ieškovas, byloje yra pateikti įrodymai, kad 1992 m. kovo 3 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimu 1993 m. gegužės 10 d. asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktu buvo paženklintas asmeninio ūkio sklypas Nr. 1006, iš viso 0,45 ha ploto; 1994 m. ieškovui buvo išduota „Pažyma apie L. Š. asmeninio ūkio žemę 1996 m. gruodžio 16 d. buvo atlikti asmeninio ūkio perkamos žemės kainos skaičiavimai ir tą pačią dieną, t. y. 1996 m. gruodžio 16 d. ieškovas pateikė prašymą parduoti jam 0,45 ha valstybinės žemės; 1996 m. gruodžio 24 d. ieškovas gavo mokėjimo pranešimą ir tą pačią dieną apmokėjo visą nupirktos žemės (0,45 ha) kainą. Taigi, būtent šiais įrodymais remdamasis ieškovas šioje byloje įrodinėja aplinkybę, jog savo įsipareigojimus dėl 0,45 ha asmeninio ūkio žemės pirkimo ieškovas įvykdė dar 1996 m., o tuo tarpu atsakovas savo įsipareigojimus vykdyti atsisako, dėl ko iki šio momento nėra pasirašyta ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis.
7. Taip pat ieškovas ginčija NŽT Vilniaus rajono skyriaus specialistų atliktus ginčijamo žemės sklypo 2014 m. liepos 24 d. patikrinimo aktą Nr. 48ZN-(14.48.73.)-341ir 2014 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-(14.48.73.)-418, be jų pagrindu priimtus sprendimus nutraukti ieškovo ginčijamo žemės sklypo naudojimo teisę ir sumažinti ginčijamo sklypo Nr. 1066 plotą nuo 0,3113 iki 0,1521 ha, kadangi atsakovo nustatytos neteisingos aplinkybės, kad ieškovas naudoja tik dalį žemės sklypo. Šiais administraciniais aktais atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neva nenaudoja pagal paskirtį ginčijamos žemės sklypo, jo neprižiūri ir kt.
8. Todėl atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvada, jog ginčo situacijoje yra svarbu išanalizuoti teisinį reglamentavimą, buvusį būtent tuo metu, kai ieškovui buvo suteikta 0,45 ha asmeninio ūkio žemė (t. y. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimas Nr. 816 „Dėl Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms dalims suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ ir pan.), kadangi tik įvertinus, kokie buvo susiklostę teisiniai santykiai dėl asmeninio ūkio žemės tuo metu, kai ši žemė ieškovui buvo suteikta, galima iš esmės įvertinti esmines faktines aplinkybes, susijusias būtent su ieškovo turimomis teisėmis asmeninio ūkio žemės atžvilgiu.
9. Paaiškina, kad ieškovas į naudojamą 0,5 ha sklypo dalį su žemės ūkio technika pakliūdavo per J. D. žemę ir nuolat buvo tariamasi su atsakovu dėl tolimesnės galimybės patekimo į apdirbamą žemę, tačiau pagalbos iš atsakovo nebuvo, problema nebuvo išspręsta. Teigia, jog nuo 2014 m. apie tai sužinoję atsakovo atsakingi asmenys ir apie tai, kad asmeninio ūkio žemė nedirbama ir neišsiaiškinę tikrųjų nepatekimo priežasčių (negali pravažiuoti kombainas žemės apdirbimui), nusprendė priimti lokalinius aktus, kuriais bando nusavinti ieškovui priklausančią ir jau 1996 m. nupirktą žemę, tuo pažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnį.
10. Anot ieškovo, vėliau nei buvo įvykęs pirkimo-pardavimo aktas (sumokėti pinigai už 0,45 ha žemės) priimti aktai, t. y. 2014 m. priimti lokaliniai aktai nusavinantys nuosavybę, niekaip neturėtų įtakoti ieškovo nuosavybės.
11. Kaip nurodė ieškinyje ieškovas, byloje yra pateikti įrodymai, kad 1992 m. kovo 3 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimu 1993 m. gegužės 10 d. asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktu buvo paženklintas asmeninio ūkio sklypas, iš viso 0,45 ha ploto; 1994 m. ieškovui buvo išduota pažyma apie L. Š. asmeninio ūkio žemę; 1996 m. gruodžio 16 d. buvo atlikti asmeninio ūkio perkamos žemės kainos skaičiavimai ir tą pačią dieną, t. y. 1996 m. gruodžio 16 d. ieškovas pateikė prašymą parduoti jam 0,45 ha valstybinės žemės; 1996 m. gruodžio 24 d. ieškovas gavo mokėjimo pranešimą ir tą pačią dieną apmokėjo visą nupirktos žemės (0,45 ha) kainą. Taigi, būtent šiais įrodymais remdamasis ieškovas šioje byloje įrodinėja aplinkybę, jog savo įsipareigojimus dėl 0,45 ha asmeninio ūkio žemės pirkimo ieškovas įvykdė dar 1996 m., o tuo tarpu atsakovas savo įsipareigojimus vykdyti atsisako, dėl ko iki šio momento nėra pasirašyta ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovas daro išvadą, jog ginčo situacijoje buvo svarbu išanalizuoti teisinį reglamentavimą, buvusį būtent tuo metu, kai ieškovui buvo suteikta 0,45 ha asmeninio ūkio žemė (t. y. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimas Nr. 816 „Dėl Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms dalims suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ ir pan.), kadangi tik įvertinus, kokie buvo susiklostę teisiniai santykiai dėl asmeninio ūkio žemės tuo metu, kai ši žemė ieškovui buvo suteikta, galima iš esmės įvertinti esmines faktines aplinkybes, susijusias būtent su ieškovo turimomis teisėmis asmeninio ūkio žemės atžvilgiu.
12. Kaip nurodė, ieškovo įsitikinimu, atsakovas nepagrįstai atsisako sudaryti sutartį su ieškovu ir dėl to, kad ginčijamo žemės sklypo dalis neturi jokios visuomeninės reikšmės, neatitinka Žemės reformos įstatyme suformuluotų žemės reformos tikslų, nėra viešojo intereso objektas, dėl ko būtų galima daryti išvadą, kad sklypą atsisakoma parduoti, nes pastarasis yra skirtas didesniam visuomenės ratui ar pan. Taigi nesant šių svarbių aplinkybių, o vien tik nurodant abstrakčius faktus dėl neva tai nesutvarkyto žemės sklypo (nors atsakovas nurodė, kad jis tvarkė ir prižiūrėjo sklypą, tačiau būtent tuo metu kai buvo atliekamas sklypo patikrinimas, į sklypą dėl ginčo su kaimyne negalėjo įvažiuoti kombainas) neturėtų būti atsisakoma sudaryti žemės pardavimo sutartį su ieškovu.
13. Konstitucinis Teismas pateikia universalų metodologinį viešojo intereso sampratos standartą, kartu siaurina neapibrėžtumą, leidžiantį bet kurį interesą aiškinti kaip bendrą, t. y. įtvirtina saugiklius: atitinkamas teismo žingsnis turi būti motyvuotas ir pagrįstas, o viešasis interesas turi būti siejamas, pirma, su santykinai didele visuomenės dalimi, ir, antra, su tam tikromis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis. Nubrėžti vienareikšmę takoskyrą tarp viešojo ir privataus intereso yra sudėtinga. Teismai tai atlieka vertindami konkrečias bylos aplinkybes. Viešasis interesas turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės. Šios dvi konstitucinės dimensijos negali būti supriešinamos ir turi būti užtikrinama jų teisinga pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Dažnai viešasis ir privatus interesai gali iš dalies arba visiškai sutapti (viešasis interesas gali būti personifikuotas), kitaip tariant, yra nemažai atvejų, kai asmens subjektinė teisė ar teisėtas interesas reikšmingas ir visuomenei ar jos daliai. Taigi riba tarp viešojo ir privataus intereso yra labai sąlyginė: remiantis teisminiu viešojo intereso gynimu gali būti ginami ir privatūs interesai. Tačiau ši riba išlieka, kai teismai taiko savo suformuluotus viešojo intereso nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014).
14. Nagrinėjamu atveju, viešąjį interesą sudaro imperatyvių teisės normų, reguliuojančių valstybinės žemės pardavimo teisinius santykius, laikymasis, tuo tarpu partikuliarius konstituciškai pagrįstus interesus – asmens nuosavybės teisių apsauga, sąžiningo įgijėjo teisėtų lūkesčių apsauga. Taigi, kaip minėta, turi būti ieškoma šių interesų balanso.
15. Nenustačius ieškovo neteisėtų veiksmų ar kaltės dėl ginčo žemės sklypo naudojimo, vien dėl to, kad sklypo dalis apleista, atsakovo sprendimai modifikuojantys teisinę ir faktinę padėtį šiuo atveju negalėjo būti priimti, nes tai ieškovui sukeltų neproporcingai didelę žalą.
16. Nurodė, kad taip pat svarbu akcentuoti, kad kiti asmenys nereiškia reikalavimų ar teisių į ginčo žemės sklypą, todėl ieškovo teisės įsigyti ginčijamą žemės sklypą labiausiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
17. Ieškovas yra praleidęs terminus administraciniams aktams ginčyti dėl to, kad, visų pirma neturėdamas teisinio išsilavinimo, jis apie tokią ginčijimo galimybę iš vis nežinojo, juolab, kad ir pačiuose administraciniuose aktuose nebuvo numatyta apskundimo tvarka. Tačiau ieškovas nebuvo pasyvus, jis aktyviais veiksmais ginčijo atsakovo atsisakymą įforminti žemės sklypo pirkimo ir pardavimo sandorį ir byloje yra pakankamai įrodymų apie ieškovo šiuo pagrindu vykusius ginčus su atsakovu.
Žemesnės instancijos teismas
18. Ieškovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu yra paskirta teisinė pagalba ir ieškovas 100 proc. yra atleistas nuo išlaidų apmokėjimo, tame tarpe ir išlaidų už žyminio mokesčio sumokėjimą.
19. Teisme gautas atsakovo NŽT atsiliepimas į patikslintą ieškinį, kuriame prašomą patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas siekia privatizuoti ginčo sklypą, patikslintu ieškiniu suformulavo ieškinio reikalavimus, kuriais siekia panaikinti atsakovo priimtus sprendimus, taip pat procedūrinius dokumentus, kuriuose buvo užfiksuoti duomenys dėl ginčo žemės sklypo naudojimo. Prašo vadovautis byloje jau teiktų Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2018 m. spalio 3 d. raštu Nr. 48PD-132-(14.48.132.) ir 2019 m. kovo 26 d. raštu Nr. 48SD-3593-(14.48.9.) atsiliepimų argumentais.
Atsiliepimas
20. Kaip nurodoma atsiliepime, ieškovas skundžia atsakovo sprendimus priimtus 2014-2015 metais, tai yra praėjus 5 metams. T. y. ieškovas kelia ginčą ne tik dėl civilinių santykių, bet tuo pačiu ir dėl administracinių santykių. Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Minėto įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Kaip nurodė atsakovas, teismų praktikoje yra įtvirtinta nuosekli pozicija, kad teismai nagrinėdami mišraus pobūdžio bylas, kur ginčas keliamas tiek iš susiklosčiusių administracinių, tiek iš civilinių santykių, taiko ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminus. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartyje Nr. 3K-3-134/2008 konstatuota, kad kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisimo, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai. Tokios terminų taikymo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2006 ir kt.). Šio straipsnio 1 dalis konstatuoja, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A822-65-09) laikomasi nuostatos, kad kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (2007 m. gruodžio 6 d. nutartis Nr. AS5-550-07). Laikoma, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (2006 m. sausio 12 d., nutartis Nr. AS5-8/2006). Tokia pozicija yra visiškai logiška ir teisiškai pagrįsta, nes priešingu atveju, būtų sudaromos sąlygos asmenims piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir tai reikštų šalių lygybės prieš įstatymą principo pažeidimą.
21. Kaip nurodė NŽT, ieškovas nepateikia jokių argumentų, kodėl teismas turėtų atnaujinti nustatytus senaties terminus. Ieškovas prašo teismo įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą užbaigti 1992 m. kovo 3 d. pradėtą 0,45 ha ploto kitos paskirties žemės sklypo Nr. 1066, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo iš valstybės be aukciono procedūrą tęsti ir sudaryti su ieškovu suprojektuoto 0,45 ha ploto žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį. Prašoma teismo taikyti bendrąjį ieškinio senaties terminą. Ieškovas prašo įpareigoti sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį praėjus 28 metams nuo tam tikrų atliktų pirkimo procedūrų (veiksmų), praėjus 14 metų nuo ginčo sklypo suprojektavimo. Ieškovas nepateikia jokių paaiškinimų, priežasčių, kodėl jis tiek metų nieko nedarė dėl atseit jo pažeistų teisių gynimo.
22. Atsiliepime nurodyta, kad 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, galiojusio iki 2000 metų, 83 straipsnis numatė, kad pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (ieškininė senatis). Pagal 84 straipsnio nuostatas nustatomas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas. Šuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas, kuris yra dešimt metų. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas nežinotų apie tai, kad jis nėra privatizuotas iki šiol. Prašo taikyti bendrąją ieškinio senatį, o taip pat ABTĮ numatytą administraciniams aktams skųsti senatį ir atmesti ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą šiuo pagrindu.
23. Atsakovas sprendimams priimti dėl ginčo sklypo privatizavimo 2013-2014 metais tikrino jo naudojimą vietoje. Tikrinimo rezultatus užfiksavo 2014 m. liepos 24 d. Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 48ŽN-(14.48.73.)-341, 2014 m. rugsėjo 5 d. Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 48ŽN-(14.48.73.)-418. Kaip nurodė NŽT, tikrinant ginčo sklypą vietoje dalyvavo ir pats ieškovas. Jų pagrindu, užfiksavus patikrinimo duomenis, buvo priimti kiti šioje byloje ginčijami sprendimai dėl ginčo sklypo. Pažymėjo, kad patys Žemės naudojimo patikrinimo aktai tiesiogiai nesukelia ieškovui teisinių pasekmių, yra atsakovo procedūriniai vidaus dokumentai duomenims užfiksuoti ir leidžiantys priimti tolimesnius atsakovo valinius sprendimus. Teismų praktikoje suformuota nuosekli – pozicija kad teisminio ginčo objektu negali būti dokumentas, nesukeliantis tiesiogiai teisinių pasekmių.
24. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles (2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556- 341/2009; 2009 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-404/2009; 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-54/2012 ir kt.). Teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas teismo kompetencijai nagrinėti administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
25. Kaip nurodoma atsiliepime, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad ne kiekvienas viešojo administravimo institucijos priimamas aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS 146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes.
Šalies argumentai
26. Atsakovas nurodė, kad ieškovas patikslintu ieškiniu prašo įpareigoti atsakovą parduoti ginčo sklypą, tačiau kaip ir pirminiame ieškinyje tokį reikalavimą grindžia argumentais, kad jis yra ginčo sklypo savininkas, kad kaip pirkėjas viską atliko. Pažymėjo, kad ieškovas neprašo teismo pripažinti ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sandorį įvykusiu, o taip pat pripažinti galiojančiu. Taigi, visi ieškovo teiginiai apie jau neva įvykusi sandorį niekaip nepagrindžia šio suformuluoto reikalavimo. Tam, kad atsakovas parduotų ginčo sklypą, turi egzistuoti visos įstatyme numatytos sąlygos. Šioje byloje esant tokiam ieškovo reikalavimui, svarbu įvertinti ne prieš 28 metus galiojusį teisinį reglamentavimą, o svarbu atsižvelgti į šiuo metu galiojantį aktualų teisinį reglamentavimą.
27. O būtent šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ 2.7 punkte nurodoma, kad Žemėtvarkos skyrius kartu su žemės reformos žemėtvarkos projektus rengiančiais asmenimis, nurodytais Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje, kasmet iki gegužės 31 d. nustato, kuriems fiziniams asmenims asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat kurie fiziniai asmenys patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams (žemės netvarko taip, kad ji būtų tinkama naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, arba jos patys nenaudoja), ir sudaro Fizinių asmenų, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus arba kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams, sąrašą (toliau – Sąrašas). Jame nurodoma fizinio asmens vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, apylinkės tarybos sprendimo ar apskrities valdytojo arba apskrities viršininko įsakymo, kuriuo buvo suteikta (arba patvirtinta) asmeninio ūkio žemė, data ir numeris, žemės ūkio naudmenų plotas ir vieta. Į Sąrašą taip pat įrašomi fiziniai asmenys, žemėtvarkos skyriui pateikę prašymą, kuriuo atsisako jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės.
28. Taip pat atsakovas nurodė, kad šiuo metu nustatyta, kad ieškovas nuo 2013 m. nenaudoja viso ginčo sklypo, o tik dalį. Taigi, teismas negali tenkinti tokio ieškovo reikalavimo, nes tiesiog ieškovas nenaudoja ginčo sklypo dalies ir tai tiesiogiai prieštarauja aukščiau paminėtų teisės aktų imperatyviam reikalavimui. Ieškovas pakartotinai nurodo patikslinto ieškinio argumentą, kad jis negali naudoti ginčo sklypo dėl to, kad į jį negali patekti kombainas. Šis argumentas jau nagrinėtas ir vertintas teismo vykusiame posėdyje, teisės aktai nenumato tokios sąlygos, kad asmeniniam ūkiui suteikta žemė būtų apdirbama tik kombainu. Galiausiai ieškovas nepateikia jokių įrodymų, kad jis apskritai kada nors ginčo sklypą naudojo apdirbdamas žemę kombainu.
29. Mano, kad ieškovo, siekiančio privatizuoti asmeninio ūkio žemę, jokie teisės aktai neatleidžia nuo pareigos nepertraukiamai ii naudoti žemės ūkio veiklai. Akivaizdu, kad kombaino Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 12 dalyje yra nustatyta, kad asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis fiziniams asmenims, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat fiziniams asmenims, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi įstatymas nustato, kad asmeninio ūkio žemės statusas yra siejamas su dviejų sąlygų buvimu: 1) ji turi būti suteikta asmeniui pagal teisės aktų reikalavimus; 2) ji turi būti naudojama fizinių asmenų, kuriems buvo suteikta. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo praranda teisę šią žemę įsigyti nuosavybėn bei naudoti kitais teisėtais būdais. Tokia išvada yra suformuluota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikoje (pvz., 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2064-525/2016, 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-216/2014, 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2886/2012).
Atsiliepimas
30. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad subjektų, valdančių, naudojančių valstybės turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai, šių subjektų įstatai (nuostatai) ir šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais – turto patikėjimo sutartis. Šios nuostatos iš esmės reiškia tai, kad valstybės turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo galima griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, kad visi su valstybės turtu atliekami veiksmai turi būti reglamentuoti, paremti teisės normomis, kad valstybės turtas negali būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo savo nuožiūra.
Žemesnės instancijos teismas
31. Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad palaiko patikslintame ieškinyje nurodytas aplinkybes. Paaiškino, kad iš jo atėmė žemę, buvo daug teismų, ribose su jo sklypu, yra pasodintas miškas. Mišką pasodino kaimynai. Terminą administraciniams aktams skųsti praleido, tačiau kreipėsi į institucijas, bet niekas nebuvo spręsta. Į sklypą, į kurį jis šiuo metu pretenduoja, yra laisvas. Tame sklype kaimynai jo neįleidžia įvažiuoti su kombainu, todėl jis sklypo dalies nedirba, nes negali patekti. Šiai dienai, jis sklypo dalimi nesinaudoja, nes tą sklypą NŽT iš jo atėmė. Prašo ieškinį tenkinti.
Šalies argumentai
32. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovas gindamas savo teises kreipėsi į institucijas, į teismą, tačiau savo skundus, dėl administracinių aktų, galimai netinkamai formulavo, todėl jo klausimai nebuvo sprendžiami. Ieškovas, kaip fizinis asmuo buvo aktyvus, apdairus ir dėjo pastangas spręsti minėtus klausimus dėl administracinių aktų. Sandoris, kurį prašo sudaryti ieškovas, o tiksliau žemė, nėra kažkuo ypatinga, neturi visuomeninės reikšmės, ji pati dėl savo, būtent, neišskirtinumo, buvo paskirta ieškovui. Buvo atliktos visos procedūros ją paskirti ieškovui, jis už ją sumokėjo nurodytą kainą. Ieškovas prašo pripažinti tai, kad jis sumokėjo mokestį už žemę, kuria jam buvo atmatuota ir paskirta. Sandoris yra įvykęs, bet ne iki galo įformintas – nesudaryta rašytinė sutartis. Atsakovas kvietė sudaryti sutartį, tačiau ieškovas neatvyko jos sudaryti dėl to, kad nesuprato kvietimo turinio atvykti ir užbaigti procedūra (nemoka lietuvių kalbos). Ieškovas nurodo, kad kaimynai siekia iš jo atimti sklypą ir ieškovas mano, kad jeigu su juo bus sudaryta sutartis, tai jis tokiu būdu galės apginti savo teises prieš kaimynus. Ieškovas ginčija administracinius aktus dėl to, kad šie aktai turi tiesioginę įtaką atsakovo atsisakymui sudaryti su ieškovu pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas nesutinka sudaryti sutarties, nes kaip nurodo, ieškovas nesinaudoja visu sklypu. Kitas svarbus, manytina, momentas yra tai, kad atsakovas nesiaiškino kodėl ieškovas nesinaudoja visu sklypu. Ieškovas nurodė, kad sklypu negalėjo naudotis, nes nesutaria su kaimynu jis jam neleidžia įvažiuoti į sklypą su kombainu, todėl ieškovas negali apdirbti žemės. Patikrinimas vyko nedalyvaujant ieškovui, neatsižvelgiant į jo argumentus. Nurodė, kad negali būti tokios situacijos, kad valstybė parduoda žmogui sklypą, jis už jį sumoka, o vėliau atsisakoma sudaryti sutartį, nes neva fizinis asmuo žemės sklypu nenaudoja. Nurodė, kad jei valstybė nesudaro sutarties, tai turi ieškovui grąžinti lėšas. Prašo ieškovo patikslintą ieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
33. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad palaiko atsiliepimą. Prašė patikslintą ieškinį atmesti. Dėl administracinių aktų nurodė, kad ieškovas neįrodė, kad praleido terminus dėl svarbių priežasčių. Administraciniams aktams apskųsti yra numatytas 1 mėnuo. Ieškovas galėjo naudotis teisininkų pagalba, jei nesupranta aktų esmės. Minėti administraciniai aktai nesukelia ieškovui teisinių pasekmių, nes yra vidiniai procedūriniai dokumentai, kuriais yra užfiksuoti faktai. Patikrinime ieškovas dalyvavo, tačiau patikrinimo akto nepasirašė ir jo neskundė. Patikrinime nebuvo nurodyta, kad ieškovas negali naudotis sklypu. 1998 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime nurodyta, kad yra tikrinami asmeninio ūkio sklypai, kasmet iki gegužės 31 d. Tai tuo pagrindu buvo patikrinta ir nustatyta, kad ieškovas nenaudoja viso sklypo. Tikrinant asmeninio ūkio sklypus nėra privaloma kviesti savininką, bet ieškovas dalyvavo. Kad ieškovas nenaudoja viso sklypo, tas patvirtinta patikrinimo aktais priimtais 2014 metais ir ieškovo pozicija. Atsakovas neginčija, kad ieškovas sumokėjo kainą, tačiau teisės aktai numato suteikimą ir naudojimą. Gali būti parduotas toks plotas, kokį asmuo naudoja. 1993 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 816 pagrindu ieškovui buvo suteiktas žemės sklypas. Tam, kad būtų sudaryta sutartis, turi būti išpildytos 2 sąlygos: turi būti sumokėta ir turi būti naudojamas žemės sklypas. Minėtas žemės sklypas buvo suprojektuotas 2006 metais, o 2015 metais suplanuotas. Prieš formuojant sklypą atliekamas patikrinimas, kiek asmuo naudoja žemės sklypo. Patikrinimas atliekamas jei yra pagrindas abejoti, kad ne visas sklypas naudojamas. Vertinimas atliekamas iš turimų dokumentų, bei nuvykus į vietą. Pirmame patikrinime ieškovas dalyvavo, bet nepasirašė, jam buvo pasiūlyta susitvarkyti, tačiau jis to nepadarė, kai buvo atliekamas 2 patikrinimas. Šiuo metu šis sklypas laisvas, nėra kažkam parduotas. Teisės aktai nenumato lėšų grąžinimo. Jei sklypas būtų naudojamas, ieškovui jis būtų parduotas. Palaiko atsiliepime nurodytus argumentus. Prašo patikslintą ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies. Civilinė byla dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priimtų administracinių aktų nutrauktina.
Dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.
34. Byloje kilo ginčas dėl turtinės teisės pirkti asmeninio ūkio žemę. Ieškovas prašo įpareigoti atsakovą užbaigti 1992 m. kovo 3 d. pradėtą 0,45 ha ploto kitos paskirties žemės sklypo, Nr. 1066, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo iš valstybės be aukciono procedūrą ir sudaryti su ieškovu suprojektuoto 0,45 ha ploto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Taip pat ieškovas patikslintu ieškiniu prašo panaikinti atsakovo priimtus administracinius aktus: 2014 m. liepos 24 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-(14.48.73.)-341; 2014 m. rugsėjo 5 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN- (14.48.73.)-418; 2014 m. rugsėjo 18 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3622; 2015 m. liepos 3 d. įsakymą Nr. 48VĮ-1459-(14.48.2.); 2015 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 48SK-2681-(14.48.111.), bei atnaujinti terminus administraciniams aktams, kurie ginčijami ieškovo ir kurie tiesiogiai yra susiję su ieškovo esminiu reikalavimu – įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškovu ginčijamo žemės sklypo pirkimo ir pardavimo sutartį bei kurių nenuginčijus, nebūtų galimybės sudaryti sutarties, nuginčyti.
35. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 1992 m. kovo 3 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimu 1993 m. gegužės 10 d. asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktu buvo paženklintas asmeninio ūkio sklypas Nr. 48, iš viso 0,45 ha plotas; 1994 m. ieškovui buvo išduota „Pažyma apie L. Š. asmeninio ūkio žemę Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini)“; 1996 m. gruodžio 16 d. buvo atlikti asmeninio ūkio perkamos žemės kainos skaičiavimai ir tą pačią dieną, t. y. 1996 m. gruodžio 16 d. ieškovas pateikė prašymą parduoti jam 0,45 ha valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) kaime; 1996 m. gruodžio 24 d. ieškovas gavo mokėjimo pranešimą ir tą pačią dieną apmokėjo visą nupirktos žemės (0,45 ha) kainą.
36. Tiek nuosavybės teisių į žemę atkūrimas natūra, tiek žemės asmeniniam ūkiui suteikimas yra sudėtinės žemės reformos dalys, tarpusavyje susijusios ir įgyvendinamos per bendrą objektą – žemę. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarime pažymėta, kad Konstitucijos 47 ir 54 straipsniuose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei. Žemės paskirtis lemia reguliavimo ypatumus žemės santykių srityje. Siekiant suderinti buvusių savininkų ir dabartinių jos naudotojų interesus, valstybės teisė reguliuoti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlygas yra neišvengiama būtinybė. Žemės naudotojų ir savininkų interesų derinimo principas įtvirtintas ir Žemės reformos įstatymo, įsigaliojusio nuo 1991 m. rugsėjo 1 d., 2 straipsnyje, kuriame atskleisti žemės reformos tikslai: įgyvendinti Lietuvos piliečių teisę į žemės nuosavybę tiek grąžinant nusavintą žemę, tiek ją perkant ir sudaryti teisines, organizacines ir ekonomines prielaidas plėtoti žemės ūkio gamybą laisvai pasirenkant ūkininkavimo formas. Pažymėtina, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas buvo pradėtas anksčiau nei nuosavybės teisių atkūrimas. Tokios žemės suteikimas buvo įteisintas Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, jame buvo įtvirtinta nuostata, kad išplečiant sodybinius sklypus žemė suteikiama daugiausia prie kaimo gyvenviečių ir vienkiemių, t. y. atsižvelgiant į asmenų, kurie šią žemę dirbs, interesus. Detalesnė tokios žemės suteikimo tvarka nustatyta Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308. Jame be kita ko, nustatytos asmenų grupės, turinčios teisę gauti asmeninio ūkio žemės, taip pat tai, kad žemę asmeniniam ūkiui suteikia apylinkių tarybos. Žemės reformos įstatymo (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1607 redakcija) 16 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad žemė asmeniniam ūkiui išnuomojama iš apylinkės (miesto) savivaldybės disponuojamo valstybinės žemės fondo. Pagal to paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalį valstybinės žemės fondas buvo apibrėžtas kaip įstatymo 13 straipsnyje nurodyta neprivatizuotina, nesugrąžinta nuosavybėn ir neišparduota žemė, taip pat šio įstatymo 11 straipsnio antrajame punkte ir 12 straipsnio trečiajame punkte nurodytais atvejais paimta į šį fondą žemė. Tokia nuostata, buvusi pradinėje Žemės reformos įstatymo redakcijoje, reiškia, kad kol žemė nesugrąžinta nuosavybėn, tol priskiriama valstybinės žemės fondui ir nustatyta tvarka galėjo būti naudojama asmeninių ūkių žemės skyrimui. 1993 m. spalio 29 d. dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo tvarkos buvo priimtas naujas Vyriausybės nutarimas Nr. 816. Šio nutarimo 16 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui prie gyvenviečių matuojami žemėje, kuri pagal nustatyta tvarka apsvarstytus rajono valdyboje žemės reformos žemėtvarkos projektus numatyta naudoti asmeniniam ūkiui. Nauji žemės sklypai asmeniniam ūkiui po 1994 m. sausio 1 d. turi būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos turėjo priimti ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. (Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalis – 1994 m. gegužės 24 d. įstatymo Nr. I-476 redakcija). 1994 m. liepos 12 d. įstatymu Nr. I-535 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos teisinių aktų žemės klausimais, kurie, įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės įstatymui, netenka galios“ buvo nutrauktas žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui pagal nurodytą Aukščiausiosios Tarybos nutarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2010). Taigi, kaip matyti iš kasacinio teismo išaiškinimo, sprendimus dėl žemės suteikimo/nesuteikimo priimdavo apylinkių tarybos, kurios įvertindavo konkretaus asmens paraišką įgyti žemę asmeniniam ūkio naudojimui.
37. Nagrinėjamu atveju 1992 m. kovo 3 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimu, 1993 m. gegužės 10 d. asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktu buvo paženklintas asmeninio ūkio sklypas Nr. 48, kurio plotas 0,45 ha, gavėjas – L. Š. Tuo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeninio ūkio žemė išperkama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Ji patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“. Šio nutarimo 1 punkte reglamentuojama, kad žemės pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma tik parengus asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktą ir suderinus įsigyjamos žemėnaudos išsidėstymą su žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiu institutu. Nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad žemės sklypas yra specifinis civilinės apyvartos ir pirkimo-pardavimo objektas, kuris pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti turi būti suformuotas kaip kadastrinis vienetas minėtoje pirkimo tvarkoje nustatytu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2010). Nagrinėjamu atveju žemės sklypų pirkimo-pardavimo įforminimas tapo galimas tik nuo 2006 m. balandžio 24 d. kai valstybinės žemės sklypai buvo suformuoti ir teisiškai įregistruoti Nekilnojamo turto registre Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-3989-41. Nuo 2006 m. iki 2014 m. iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas negavo jokio kvietimo atvykti ir sudaryti minėto sklypo žemės pirkimo-pardavimo sutartį. 2014 m. liepos 24 d. buvo atliktas patikrinimas, kuriame atsakovas konstatavo, jog daugiau nei pusė minėto sklypo yra nenušienautas, t. y. nenaudojamas pagal paskirtį ir įpareigojo ieškovą iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. sutvarkyti šį žemės sklypą, nes bus vykdomas pakartotinis patikrinimas, o nustačius pažeidimus bus pradėta administracinė teisena (b. l. 43). Teismas atkreipia dėmesį, kad minėtame pranešime nėra nurodyta, kad jei ieškovas nešienaus dalies sklypo, su juo nebus sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, ar toks ieškovo elgesys turės įtakos sprendžiant klausimą dėl minėtos sutarties sudarymo, priešingai, jo atžvilgiu bus pradėta administracinė teisena, kas reiškia, jog nustačius kaltus ieškovo veiksmus, jam bus paskirta bauda. Be to atsakovas tiek atsiliepime, tiek atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ,,asmeninio ūkio žemės statusas yra siejamas su dviejų sąlygų buvimu: 1) ji turi būti suteikta asmeniui pagal teisės aktų reikalavimus; 2) ji turi būti naudojama fizinių asmenų, kuriems buvo suteikta. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo praranda teisę šią žemę įsigyti nuosavybėn bei naudoti kitais teisėtais būdais <...>“. Nagrinėjamu atveju atsakovas nesiėmė jokių veiksmų aiškintis, dėl kokių priežasčių ieškovas nesinaudoja visu sklypu, o tik jo dalimi, kokios priežastys lėmė tokios situacijos atsiradimą. Teismas pažymi, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybės institucija, todėl jai taikytini itin atsakingo elgesio standartai valstybės piliečio atžvilgiu. Todėl šie atsakovo argumentai, kuriais jis grindžia savo argumentus dėl pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo yra atmestini, kaip nepagrįsti.
38. Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vieningą praktiką (panašiose situacijjose) yra nurodęs, kad ,,<...> ginčo žemės sklypai formaliai netapo ieškovo nuosavybe, atsakovas negali sutarčių nesudarymą dėl savo neveikimo panaudoti ieškovo teisėms įgyti nuosavybės teises suvaržyti – neperleisti ieškovui jo jau apmokėtos žemės ir iš naujo revizuoti sąlygų įsigyti asmeninio ūkio žemės sklypus egzistavimą, nors tokia atitiktis jau buvo konstatuota <...>“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2021). Be to, Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nuosavybės samprata neapribota egzistuojančios nuosavybės ir gali apimti turtą, įskaitant reikalavimo teises, dėl kurių pareiškėjas gali teigti turįs bent jau pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jos bus efektyviai įgyvendintos (Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Lichtenšteino princas Hansas A.II prieš Vokietiją, peticijos Nr. 42527/98, par. 83). Teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61). Kiekvienu atveju reikia ištirti, ar pagal bylos aplinkybes, nagrinėjamas kaip visuma, pareiškėjas turėjo teisę į materialinį (realiai egzistuojantį) interesą, saugomą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (2010 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, par. 62; 2004 m. lapkričio 30 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Öneryildiz prieš Turkiją, peticijos Nr. 48939/99, par. 124). Nagrinėjamu atveju, ieškovo teisė įgyti minėtą žemės sklypą egzistuoja nuo 1996 m., kai jis ne tik atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus pretenduoti į tokio tipo žemės sklypo gavimą, bet ir įvykdė esminę sąlygą – sumokėjo žemės kainą. Tokią praktiką formuoja ir kasacinis teismas, kuris nurodė, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemes sklypą ir sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybes patvirtintą metodiką, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemes sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Asmeninio ūkio naudojimo faktas svarbus ir reikšmingas yra iki to momento, kol asmeninio ūkio naudotojas nerealizuoja savo teises išpirkti tą žemę (Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006 m. gegužės 24 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-317/2006).
39. Teismas daro išvadą, kad ieškovas įgyvendino savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn, nes pateikė pareiškimą ir pagal atsakovo pranešimą sumokėjo visą nurodytą sumą, o atsakovas savo pareigų neįvykdė. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal sąžiningumo reikalavimus. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis). Pagal CK 6.163 straipsnio 4 dalį šalys privalo atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti. Informacija, susijusi su sandorio dalyku, neabejotinai pripažintina informacija, turinčia esminės reikšmės sutarčiai sudaryti.
40. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad ieškovas dar 1996 m. buvo įvykdęs visas nuo jo priklausančias sąlygas, kad įsigytų ginčo žemės sklypą, todėl teismas daro išvadą, kad ieškovas turi teisėtą lūkestį ir pagrįstą reikalavimo teisę pabaigti žemės sklypo įsigijimo procedūrą, užtrukusią dėl valstybės institucijų – nagrinėjamu atveju atsakovo neveikimo.
Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priimtų administracinių aktų.
41. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai byla teisminga administraciniam teismui. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priėmė 2014 m. liepos 24 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-(14.48.73.)-341; 2014 m. rugsėjo 5 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-(14.48.73.)-418; Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 18 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3622, kuriuo nuspęsta nutraukti ieškovui skirtos asmeninio ūkio žemės 0,35 ha iš 0,5 ha ploto naudojimo teisę; Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. liepos 3 d. įsakymą Nr. 48VĮ-1459-(14.48.2.), kuriuo buvo pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 24 d. įsakymas Nr. 2.3-3989-41 sumažinant žemės sklypo Nr. 1066 plotą nuo 0,3113 iki 0,1521 ha; Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 48SK-2681-(14.48.111.), kuriuo buvo suformuotas 0,1521 ha ploto sklypas Nr. 1066 (pagal kurį ieškovas turi teisę privatizuoti ne 0,45 ha, tačiau 0,1521 ha ploto žemės sklypą). Ieškovas patikslintu ieškiniu prašo minėtus aktus panaikinti arba atnaujinti terminus administraciniams aktams, kurie ginčijami ieškovo ir kurie tiesiogiai yra susiję su ieškovo esminiu reikalavimu – įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškovu ginčijamo žemės sklypo pirkimo ir pardavimo sutartį bei kurių nenuginčijus, nebūtų galimybės sudaryti sutarties, nuginčyti. Teismas pažymi, kad ieškovas prašydamas panaikinti visus individualius administracinius aktus, siekia to paties tikslo, teisinio rezultato, t. y., kad atsakovas toliau tęstų valstybinės žemės sklypo pardavimo procedūrą. Teismo vertinimu, visi individualūs administraciniai aktai yra pertekliniai, nesukeliantys teisinių pasekmių, kadangi jie priimti po 1992 m. kovo 3 d. kuomet buvo pradėta 0,45 ha ploto kitos paskirties žemės sklypo, Nr. 1066, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo iš valstybės be aukciono procedūra ir įtakos, minėtai procedūrai atlikti, neturi. Teismas nekartoja argumentų, dėl minėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties procedūros užbaigimo. Šalims išaiškintina, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju, ieškovas 2018 m. liepos 27 d. sumokėjo 100,00 Eur žyminį mokestį (b. l. 5) už vieną reikalavimą ir 200,00 Eur advokato pagalbai už ieškinio paregimą teismui (b. l. 94-95). 2019 m. sausio 30 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų sprendimu ieškovo ieškinys buvo atmestas, todėl ieškovas 2019 m. kovo 1 d. sumokėjo 100,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą (b. l. 107). 2019 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi ieškovo skundas buvo tenkintas, pirmos instancijos teismo sprendimas panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teisme.
43. 2020 m. balandžio 8 d. Valstybės garantuojamos teisės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. (8.1)TP-20-T-830-4438 nuspręsta valstybės garantuojamą ir apmokamą teisinę pagalba ieškovui teikti 100 procentų – ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (b. l. 139-140). Iš 2021 m. kovo 8 d. Valstybės garantuojamos teisės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr.(12.32Mr) PT-1713 matyti, kad valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma 424,72 Eur.
44. Kadangi ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, tačiau jis 2018 m. liepos 27 d. sumokėjo 100,00 Eur žyminį mokestį (b. l. 5) už vieną reikalavimą, kuris teismo vertinimu tenkintinas ir 2019 m. kovo 1 d. ieškovas sumokėjo 100,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, tai ieškovui iš atsakovo priteistina 200,00 Eur dydžio suma.
45. Ieškovas, 2018 m. rugsėjo 14 d. teikdamas ieškinį naudojosi advokato paslaugomis ir už ieškinio paregimą sumokėjo 200,00 Eur, todėl ši suma priteistina iš atsakovo, ieškovo naudai.
46. Kaip matyti iš byloje esančios 2020 m. balandžio 8 d. Valstybės garantuojamos teisės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus sprendimo, ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (b. l. 139-140), todėl bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 4 dalimi.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, juridinio asmens kodas 188704927, užbaigti 1992 m. kovo 3 d. pradėtą 0,45 ha ploto kitos paskirties žemės sklypo, Nr. 1066, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo iš valstybės be aukciono procedūrą ir sudaryti su ieškovu L. Š. (L. Š.), a. k. (duomenys neskelbtini) suprojektuoto 0,45 ha ploto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
· pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 24 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-(14.48.73.)-341;
· pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus 2014 m. rugsėjo 5 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-(14.48.73.)-418;
· pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 18 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3622, kuriuo nuspęsta nutraukti ieškovui skirtos asmeninio ūkio žemės 0,35 ha iš 0,5 ha ploto naudojimo teisę;
· pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 3 d. įsakymą Nr. 48VĮ-1459-(14.48.2.), kuriuo buvo pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 24 d. įsakymas Nr. 2.3-3989-41 sumažinant žemės sklypo Nr. 1066 plotą nuo 0,3113 iki 0,1521 ha;
· pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 48SK-2681-(14.48.111.), kuriuo buvo suformuotas 0,1521 ha ploto sklypas Nr. 1066 (pagal kurį ieškovas turi teisę privatizuoti ne 0,45 ha, tačiau 0,1521 ha ploto žemės sklypą) nutraukti.
Išaiškinti, kad nutraukus bylą šioje dalyje, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.
Priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos, k. 188704927, 400,00 Eur (keturis šimtus eurų, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų L. Š. (L. Š.), a. k. (duomenys neskelbtini), naudai.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.