Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-45-494/2021 pagal ieškovo L. Š. patikslintą ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) dėl įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Atsiliepimo į apeliacinį skundą ieškovas L. Š. teismo nustatytu terminu nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

14. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

16. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas tik dėl sprendimo dalies, kuria pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovę NŽT, užbaigti 1992 m. kovo 3 d. pradėtą 0,45 ha ploto kitos paskirties žemės sklypo, Nr. 1066, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo iš valstybės be aukciono procedūrą ir sudaryti su ieškovu L. Š. suprojektuoto 0,45 ha ploto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1992 m. kovo 3 d. Marijampolio apylinkės tarybos sprendimu 1993 m. gegužės 10 d. asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktu buvo paženklintas asmeninio ūkio sklypas Nr. 48, iš viso 0,45 ha plotas; 1994 m. ieškovui buvo išduota „Pažyma apie L. Š. asmeninio ūkio žemę (duomenys neskelbtini) kaime, gyvenvietėje“; 1996 m. gruodžio 16 d. buvo atlikti asmeninio ūkio perkamos žemės kainos skaičiavimai ir tą pačią dieną, t. y. 1996 m. gruodžio 16 d. ieškovas pateikė prašymą parduoti jam 0,45 ha valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) kaime; 1996 m. gruodžio 24 d. ieškovas gavo mokėjimo pranešimą ir tą pačią dieną apmokėjo visą nupirktos žemės (0,45 ha) kainą.

18. Pažymėtina, kad žemės sklypų pirkimo-pardavimo įforminimas tapo galimas tik nuo 2006 m. balandžio 24 d. kai valstybinės žemės sklypai buvo suformuoti ir teisiškai įregistruoti Nekilnojamo turto registre Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-3989-41. Nuo 2006 m. iki 2014 m. ieškovas negavo jokio kvietimo atvykti ir sudaryti minėto sklypo žemės pirkimo-pardavimo sutartį. 2014 m. liepos 24 d. buvo atliktas patikrinimas, kuriame atsakovas konstatavo, jog daugiau nei pusė minėto sklypo yra nenušienautas, t. y. nenaudojamas pagal paskirtį ir įpareigojo ieškovą iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. sutvarkyti šį žemės sklypą, nes bus vykdomas pakartotinis patikrinimas, o nustačius pažeidimus bus pradėta administracinė teisena.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

20. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas. Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

21. 2021 m. spalio 6 d. teisme buvo gauti ieškovo nauji įrodymai, t. y. ieškovas pateikė procesinį dokumentą (prašymą) dėl naujų įrodymų priėmimo rusų kalba bei naujus įrodymus – žemės sklypo planus, žemės sklypo kadastro duomenis, žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą. Vadovaujantis CPK 113 straipsnio 3 dalimi, visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus CPK ir kituose teisės aktuose numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo pateiktas procesinis dokumentas neišverstas į lietuvių kalbą, todėl šis dokumentas neatitinka įrodymams keliamo leistinumo reikalavimo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti 2021 m. spalio 6 d. teisme gautą ieškovo procesinį dokumentą (prašymą) su pateiktais naujais įrodymais ir spręsdamas apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo klausimą jų nevertina (CPK 181 straipsnio 1 dalis, 198 straipsnio 2 dalis, 314 straipsnis).

Dėl teisės įgyti nuosavybėn asmeninio ūkio žemę įgyvendinimo

22. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi negaliojančiu teisės aktu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ yra neteisėtas, nes Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos” 2.10. papunktyje nustatyta, kad prašymai parduoti ar išnuomoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, pateikti ir neišnagrinėti iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos, nagrinėjami pagal Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių ir Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklių nuostatas.

23. Kaip jau buvo minėta, 1992 m. kovo 3 d. Marijampolio apylinkės tarybos sprendimu, 1993 m. gegužės 10 d. asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktu buvo paženklintas asmeninio ūkio sklypas Nr. 48, kurio plotas 0,45 ha, gavėjas – L. Š..

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 1991 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas (6 straipsnio 2 dalis) nustatė šiuos žemės įsigijimo nuosavybėn būdus – nuosavybės teisės atstatymas (grąžinimas) ir jos pirkimas. Kaip jau buvo nustatyta, asmeninio ūkio žemės sklypas ieškovui buvo paskirtas pagal galiojančius teisės aktus ir tam įgaliotos institucijos sprendimu – 1992 m. kovo 3 d. Marijampolio apylinkės tarybos sprendimu 1993 m. gegužės 10 d. asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktu buvo paženklintas asmeninio ūkio sklypas Nr. 48, iš viso 0,45 ha plotas; 1994 m. ieškovui buvo išduota „Pažyma apie L. Š. asmeninio ūkio žemę (duomenys neskelbtini) kaime, gyvenvietėje“. Piliečiams suteiktos asmeninio ūkio žemės pardavimą tuo metu reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 183, kurio 1 punkte buvo įtvirtinta nuostata leisti piliečiams pirkti iš valstybės asmeniniam ūkiui naudojamą žemę. Minėto Vyriausybės nutarimo 2.1 punkte buvo nustatyta, kad piliečiams parduodamas Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarime Nr. 816 nustatyta tvarka suteiktas, patikslintas ir jų naudojamas asmeniniam ūkiui žemės plotas, o šio nutarimo 1 punkto 2 dalyje įtvirtinta, jog žemės pirkimo pardavimo sutartis sudaroma tik parengus asmeninio ūkio paženklinimo aktą ir suderinus įgyjamos žemėnaudos išsidėstymą su žemės reformos projektą rengiančiu institutu. Nagrinėjamu atveju matyti, kad 1994 metais ieškovui buvo išduota „Pažyma apie L. Š. asmeninio ūkio žemę (duomenys neskelbtini) kaime, gyvenvietėje“ ir 1996 m. gruodžio 16 d. ieškovas pateikė prašymą parduoti jam 0,45 ha valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) kaime. 1996 m. gruodžio 24 d. ieškovas gavo mokėjimo pranešimą ir tą pačią dieną apmokėjo visą nupirktos žemės (0,45 ha) kainą.

25. Pažymėtina, jog 2021 m. kovo 18 d. teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovui ginčo žemės sklypas buvo suteiktas (2021 m. kovo 18 d. teismo posėdžio garso įrašo protokolo 1 val. 00 min. 38 s.).

26. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kurioje laikomasi pozicijos, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą bei sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės nustatytą metodiką, pripažįstamas įgyvendinusiu savo subjektyvinę teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgijusiu civilinę turtinę teisę sudaryti šio žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 3K-3-317/2006).

27. Atsižvelgiant į tuo metu galiojusį ginčo santykio teisinį reglamentavimą bei į kasacinio teismo praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, jog ieškovo asmeninio ūkio žemės sklypas 1992 m. kovo 3 d. Marijampolio apylinkės tarybos sprendimu buvo paskirtas teisėtai, jog 1994 metais ieškovui buvo išduota „Pažyma apie L. Š. asmeninio ūkio žemę (duomenys neskelbtini), kad už perkamą žemės sklypą ieškovas sumokėjo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas ne tik įgijo teisę pirkti naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą, bet ir šia teise pasinaudojo (ją realizavo). Taigi, tokiu būdu buvo pradėta ieškovo naudojamo asmeninio ūkio žemės sklypo įgijimo nuosavybėn (pirkimo) procedūra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ nustatyta tvarka (nutarimo 2.8, 2.9, 2.10, 2.11 punktai).

28. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo remtis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos” 2.10. papunkčiu, kuriame nustatyta, kad prašymai parduoti ar išnuomoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, pateikti ir neišnagrinėti iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos, nagrinėjami pagal Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių ir Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklių nuostatas, įvertinus tai, kad ieškovas jau iki minėto nutarimo įsigaliojimo pradžios realizavo teisę įgyti naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą, yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ginčo žemės sklypo įsigijimo metu galiojančiais teisės aktais.

29. Kaip jau buvo nustatyta, žemės sklypų pirkimo – pardavimo įforminimas tapo galimas tik nuo 2006 m. balandžio 24 d. kai valstybinės žemės sklypai buvo suformuoti ir teisiškai įregistruoti Nekilnojamo turto registre Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-3989-41.

30. Apelianto teigimu, teismo įpareigojimas NŽT sudaryti su ieškovu žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį 0,45 ha žemės plotui kai ieškovas tokio ploto nenaudoja, prieštarauja galiojantiems teisės aktams reglamentuojantiems valstybinės žemės sklypų pardavimą, kadangi būtent žemės sklypo naudojimas yra viena iš privalomų sąlygų asmeninio ūkio žemės pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti. Apeliantas pažymėjo, jog sudarydamas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį su ieškovu turi vadovautis galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais valstybinės žemės sklypų pardavimą sutarties sudarymo metu.

31. Taip pat atsakovas tiek atsiliepime, tiek atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad asmeninio ūkio žemės statusas yra siejamas su dviejų sąlygų buvimu: 1) ji turi būti suteikta asmeniui pagal teisės aktų reikalavimus; 2) ji turi būti naudojama fizinių asmenų, kuriems buvo suteikta. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo praranda teisę šią žemę įsigyti nuosavybėn bei naudoti kitais teisėtais būdais.

32. Pažymėtina, jog 2021 m. kovo 18 d. teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad jei nebūtų nustatyti dalies ginčo žemės sklypo nenaudojimo faktai, tai žemės sklypas ieškovui būtų parduotas, t. y. ginčo žemės sklypo sutartis su ieškovu būtų sudaryta (2021 m. kovo 18 d. teismo posėdžio garso įrašo protokolo 1 val. 14 min. 6 s.).

33. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nuosavybės samprata neapribota egzistuojančios nuosavybės ir gali apimti turtą, įskaitant reikalavimo teises, dėl kurių pareiškėjas gali teigti turįs bent jau pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jos bus efektyviai įgyvendintos (žr., pvz., Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Lichtenšteino princas Hansas A.II prieš Vokietiją, peticijos Nr. 42527/98, par. 83). Teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61). Kiekvienu atveju reikia ištirti, ar pagal bylos aplinkybes, nagrinėjamas kaip visuma, pareiškėjas turėjo teisę į materialinį (realiai egzistuojantį) interesą, saugomą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (2010 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, par. 62; 2004 m. lapkričio 30 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Öneryildiz prieš Turkiją, peticijos Nr. 48939/99, par. 124).

34. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl ieškovo teisės įgyti ginčo žemės sklypą nuosavybėn, būtina atsižvelgti į tai, kad iki ginčo žemės sklypo naudojimo pažeidimo, t. y. iki nurodyto fakto, jog ieškovas naudoja ne visą, o tik dalį žemės sklypo nustatymo praėjo 18 metų nuo to laiko, kai ieškovas buvo pripažintas atitinkančiu asmeninio ūkio žemės įgijimo sąlygas ir apmokėjo visą nupirktos žemės (0,45 ha) kainą bei į tai, kad laikotarpiu nuo 2006 m. (kai žemės sklypų pirkimo – pardavimo įforminimas tapo galimas) iki 2014 m. ieškovas negavo jokio kvietimo atvykti ir sudaryti ginčo sklypo žemės pirkimo – pardavimo sutartį. Nors apeliantas nurodo, jog nesutinka kad žemės sklypo pardavimo procedūra užtruko tik dėl NŽT neveikimo bei apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad procedūra užtruko ir dėl ieškovo veiksmų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiais argumentais pats apeliantas iš dalies pripažįsta savo kaltę dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo užtrukusios procedūros.

35. Kadangi atsakovo atstovams savo pareigas atliekant tinkamai, jau turėjo būti sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis ir ginčo žemės sklypas turėjo būti perduotas ieškovo nuosavybėn, tai, šios sutarties nesudarius dėl atsakovo neveikimo, t. y. laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2014 m. ieškovas negavo jokio kvietimo atvykti ir sudaryti ginčo sklypo žemės pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovui negalima taikyti iš to kylančių neigiamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2021). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, vien 2014 m. atsakovo patikrinimo aktais nustatytas faktas, jog ieškovas naudoja ne visą, o dalį žemės sklypo, negali būti laikytinas turinčiu įtakos jo teisei sudaryti žemės įsigijimo sutartį.

36. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovo teisė įgyti minėtą žemės sklypą egzistuoja nuo 1996 metų, kai jis ne tik atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus pretenduoti į tokio tipo žemės sklypo gavimą, bet ir įvykdė esminę sąlygą – sumokėjo žemės kainą, o atsakovas, nors ir teikė 2017 m. gegužės 3 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties projektą ieškovui, tačiau įvertinus tai, kad atsakovas yra valstybės institucija ir jam taikytini itin atsakingo elgesio standartai valstybės piliečio atžvilgiu, savo pareigų iki galo neįvykdė. Taigi, įvertinus, kad ieškovas dar 1996 m. buvo įvykdęs visas nuo jo priklausančias sąlygas, kad įsigytų ginčo žemės sklypą bei vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas turi teisėtą lūkestį ir pagrįstą reikalavimo teisę pabaigti žemės sklypo įsigijimo procedūrą, užtrukusią dėl valstybės institucijų neveikimo.

37. Kiti atsakovo argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl procesinės bylos baigties

38. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

39. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

40. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau pažymėtina, jog ieškovas tiek atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą, tiek įrodymų, jog patyrė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovui nesprendžiamas.

41. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

42. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti priimti ieškovo pateiktus naujus įrodymus ir jų nevertinti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.