Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. e2A-708-730/2016

2016 m. gegužės 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo D. L. atstovo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui D. L. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo byloje A. Š.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas nepripažino savo kaltės dėl autoįvykio, todėl draudimo išmoka išmokėta be pagrindo.Draudimo sutartis, sudaryta tarp trečiojo asmens ir ieškovės, nėra pasirašyta, todėl nėra pagrindo išvadai daryti, kad tokia sutartis buvo sudaryta. Nėra įrodymų byloje, jog atsakovui draudimo sutartis buvo perduota ir jam buvo žinomos sutarties sąlygos.Nenustatytas priežastinis ryšys tarp nepranešimo apie draudėjo pasikeitimą bei eismo įvykį ir ieškovės išmokėtos draudimo išmokos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Kadangi apeliaciniame skunde atsakovas nenurodo argumentų dėl priteisto žalos atlyginimo dydžio pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas dėl šios sprendimo dalies nepasisako.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2014-01-08 tarp A. Š. ir ieškovės buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria apdrausta transporto priemonės „F. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Iš 2014-01-14 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad A. Š. pardavė D. L. transporto priemonę „F. T. C.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad 2014-01-25 V. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta transporto priemonė „O. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti S. B., jis įvyko dėl transporto priemonę „F. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavusio D. L. veiksmų. Ieškovės priimtais sprendimais dėl 2014-01-25 įvykio nuspręsta išmokėti draudimo išmoką 2014-05-08 – 13450,93 Lt; 2014-05-08 – 3843,07 Lt; 2014-09-09 – 897,31 Lt. Dėl 2014-01-25 V. S. B. priklausančio turto sugadinimo ieškovė 2014-05-27 su pretenzija dėl išmokos išieškojimo kreipėsi į atsakovą D. L. dėl 50 proc. nuostolių, t. y. 8647,00 Lt atlyginimo, bei 2014-09-29 teikė pretenziją dėl papildomos 448,65 Lt sumos atlyginimo.

Ieškovė savo ieškinį grindė aplinkybėmis, kad atsakovas nevykdė draudimo sutartyje numatytų pareigų, – nepranešė draudikui apie automobilio savininko pasikeitimą bei draudimo rizikos pasikeitimą bei neinformavo sutartyje nustatytu terminu apie eismo įvykį, todėl turi pareigą atlyginti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės ieškinį iš dalies.

Nagrinėjamu atveju byloje aktualus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu susiklostančių teisinių santykių reguliavimas, jo aiškinimas bei taikymas, atsižvelgiant į šiuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančius subjektus, jų teisių ir pareigų apimtį. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (toliau ir – draudimo sutartis), kaip ir kitos draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, šiuo atveju – civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB ,,Ergo Lietuva“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2009). TPVCAPD sutarties ypatumas yra tas, kad draudėjai negali pasirinkti, sudaryti šią sutartį ar ne, t. y. visos Lietuvos Respublikoje naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalis).

Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties galiojimo.

Kaip jau minėta anksčiau, iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovė ir trečiasis asmuo A. Š. 2014-01-08 sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria apdrausta transporto priemonės „F. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Atsakovas teigia, kad minėtoje sutartyje yra tik draudiko parašas, tačiau draudėjo parašo nėra, todėl pripažintina, kad draudimo sutartis nebuvo sudaryta arba sudaryta nesilaikant reikalaujamos formos.

Įstatyme draudimo sutartims įtvirtintas paprastos rašytinės formos reikalavimas (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 6.989 straipsnio 1 dalis). Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). CK 1.93 straipsnio 2 dalis nustato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o sandorį daro negaliojantį tik įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais. CK 6.989 straipsnis, reglamentuojantis draudimo sutarties formą, nenustato, jog rašytinės formos reikalavimų nesilaikymas draudimo sutartį daro negaliojančią. Be to, CK 6.996 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją).

Iš byloje pateiktos 2014-01-08 draudimo sutarties turinio nustatyta, kad sutarties dalyje, kurioje nurodomi šalių rekvizitai, numatyta, kad „draudėjas pasirašydamas ir/ar sumokėdamas draudimo įmoką (ar jos dalį) patvirtina, kad: pritaria draudimo sutarties sąlygoms ir sudaro draudimo sutartį; yra supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis ir jam yra įteikta jų kopija; <...>“. Ginčo tarp šalių nėra, jog trečiasis asmuo sumokėjo 98,00 Lt vieno mėnesio draudimo įmoką, kadangi į bylą pateiktas pinigų priėmimo kvitas Nr. 2500666. Taigi, darytina išvada, kad nuo draudimo įmokos sumokėjimo šalių sudaryta draudimo sutartis įgijo teisinę galią.

Pažymėtina ir tai, kad minėtoje sutartyje numatyta, jog „šis dokumentas yra draudimo sutartis (liudijimas)“. CK 6.991 straipsnis reglamentuoja, kokie duomenys turi būti nurodyti draudimo liudijime (polise). Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalies 11 punktu, draudimo liudijime turi būti tik draudiko įgalioto sudaryti draudimo sutartį asmens parašas ir draudiko antspaudas, kai draudiko pareiga turėti antspaudą nustatyta draudiko steigimo dokumentuose, ar jų faksimilės. Nustatyta, kad 2014-01-08 sutartyje draudiko antspaudas bei įgalioto asmens R. G. parašas yra.

Esant šių aplinkybių visumai, darytina išvada, kad 2014-01-08 draudimo sutartis buvo sudaryta ir galiojanti.

Dėl draudimo sutarties teisių ir pareigų perėjimo.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovui buvo perduota 2014-01-08 draudimo sutartis, todėl nėra pagrindo išvadai padaryti, jog atsakovas netinkamai vykdė draudimo sutartyje numatytas sąlygas.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad naujajam transporto priemonės savininkui pereina visos draudimo sutarties bendrojoje ir specialiojoje dalyse nustatytos teisės ir pareigos nuo to momento, kai draudėjas jam perduoda dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014. Teismų praktika. 2014, 41, p. 310–320).

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis tarp ieškovės ir trečiojo asmens sudaryta 2014-01-08, ja apdrausta transporto priemonės „F. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Sutartis sudaryta 12 mėnesių terminui, tačiau joje numatytas1 mėnesio draudimo galiojimo laikotarpis (Sutarties 1.2 punktas). Automobilio „F. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis tarp atsakovo ir trečiojo asmens sudaryta 2014-01-14. Nors apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad jam nebuvo perduota draudimo sutartis, tačiau išklausius 2015-06-01 teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, jog pats atsakovas, duodamas paaiškinimus teismui apie faktines aplinkybes, patvirtino, jog trečiasis asmuo perdavė atsakovui mašinos dokumentus, draudimo dokumentus bei techninės apžiūros dokumentus. Be to, apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas teigdamas, jog negavo draudimo dokumentų bei nežinojo draudimo sutarties sąlygų, privalėjo įsigijęs automobilį sudaryti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kadangi Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, už tai yra atsakingas transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 straipsnis). Įrodymų, jog atsakovas po automobilio įsigijimo sudarė naują privalomojo draudimo sutartį, nėra pateikta.

Atsakovas duodamas paaiškinimus teismui 2015-06-01 teismo posėdyje tvirtino, jog draudimo sutarties sąlygų neskaitė, su sąlygomis nesusipažino, pažymėtina, kad įstatyme nenustatyta dokumentus perduodančio asmens pareiga supažindinti naująjį savininką su sutarties sąlygomis, taip pat nėra išlygų dėl atskirų (specialiųjų) draudimo sutarties nuostatų negaliojimo.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovui, kaip naujajam transporto priemonės savininkui, perėjo visos draudimo sutarties nustatytos teisės ir pareigos nuo to momento, kai trečiasis asmuo (draudėjas) jam perdavė dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį.

TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad naujasis transporto priemonės savininkas nedelsdamas, ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Pranešus draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, draudikas turi teisę padidinti arba sumažinti draudimo įmoką dėl draudimo rizikos pasikeitimo, o naujasis transporto priemonės savininkas – reikalauti sumažinti draudimo įmoką. Jei naujasis transporto priemonės savininkas per nurodytą terminą nepranešė draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, draudikas gali vertinti tai kaip pareigos pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimą nevykdymą.

Tokia pati nuostata įtvirtinta ir 2014-01-08 draudimo sutarties 2.2.3 punkte. Tame pačiame punkte numatyta ir tai, kad pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Taisykles, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Draudimo sutarties 2.5.5 punkte numatyta pareiga per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui <...> apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui, <...> kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas. Tokia nuostata įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

Nepranešdamas draudėjui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat nepateikdamas savo duomenų bei nesumokėdamas papildomos draudimo įmokos dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tačiau vairuodamas transporto priemonę, naujasis transporto priemonės savininkas prisiima iš tokių savo veiksmų kylančią riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014. Teismų praktika. 2014, 41, p. 310–320).

Sutarties 1.5.2 punkte nurodyta, kokias sąlygas vertinant buvo įvertinta draudimo rizika bei apskaičiuota draudimo įmoka. Viena iš sąlygų, didinanti riziką, numatyta 1.5.2.8 punkte, kuriame nurodyta, kad transporto priemonės nevairuos asmuo, jaunesnis nei 25 metais, nepriklausomai nuo vairavimo stažo, ir nebus vairuojama asmens, kurio vairavimo stažas vairuojant sutartyje numatytą transporto priemonę yra mažesnis nei 2 metai, nepriklausomai nuo amžiaus. Atsakovas automobilio įgijimo metu buvo beveik 23 metų amžiaus, taigi turėjo pareigą informuoti draudiką apie savo duomenis, to nepadarius, ieškovė pagrįstai vertino, jog atsakovas neįvykdė pareigos pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimą. Atsakovas neginčijo, jog neinformavo draudiko nei apie savo kaip naujo transporto priemonės savininko duomenis, nei apie eismo įvykį.

Dėl atsakovo kaltės dėl 2014-01-25 eismo įvykio

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad nėra kaltas dėl V. 2014-01-25 įvykusio eismo įvykio, todėl mano, kad ieškovė draudimo išmoką išmokėjo be pagrindo. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.

Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą.

Į bylą yra pateikta Rotenburgo policijos inspekcijos nelaimingo atsitikimo ataskaita, iš kurios nustatyta, kad V. 2014-01-25 įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo vairuojamas automobilis „F. T.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kitos transporto priemonės „O. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galinę dalį. Transporto priemonė „O. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso S. B.. Įvykio metu abi transporto priemonės apgadintos, todėl važiuoti nebegali. Minėtoje policijos ataskaitos nustatyta, jog abu vairuotojai nurodė skirtingas eismo įvykio aplinkybes. Atsakovo teigimu, jis važiavo vidurine kelio juosta ir norėjo aplenkti lėtai važiuojantį automobilį „O. A.“, tačiau automobilis „O. A.“ staiga įvažiavo į vidurinę juostą ir greitai važiuojantis atsakovo automobilis trenkėsi į automobilio „O. A.“ galinį buferį. Automobilio „O. A.“ vairuotojas nurodė kitokias aplinkybes, teigdamas, kad važiavo dešine kelio puse, o atsakovo automobilis staiga trenkėsi į transporto priemonės galą. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas neginčija fakto, jog įvažiavo į automobilio „O. A.“ galinį buferį.

Tą aplinkybę, kad atsakovas atsitrenkė į automobilio „O. A.‘ galą, patvirtina ir policijos pateikta eismo įvykio schema bei byloje esantis transporto priemonės vertinimo ataskaitos išrašas ir fotonuotraukos. Iš transporto priemonės „O. A.“ vertinimo ataskaitos bei fotonuotraukų matyti, kad ekspertas, atlikęs transporto priemonės vertinimą, nustatė, jog 2014-01-25 eismo įvykio metu transporto priemonė buvo apgadinta dėl patirto smūgio į transporto priemonės galą (b. l. 145), galinis buferis visiškai sugadintas, galinis dangtis, skarda ir abi galinės šoninės sienelės smarkiai įspaustos ir deformuotos.

Policijos ataskaitoje nurodyta, jog kelio važiuojamojoje dalyje jokių žymių nebuvo nustatyta, kliūčių kelyje nebuvo, kelio danga buvo sausa, esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai padaryti, jog automobilio „O. A.“ vairuotojas galėjo ar turėjo priežastį staiga manevruoti iš vienos eismo juostos į kitą. Liudytojų eismo įvykio metu taip pat nebuvo.

Esant šių aplinkybių visumai, darytina išvada, kad civilinėje byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių atsakovo kaltę dėl sukelto eismo įvykio, kadangi atsakovas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimo atsižvelgiant į greitį laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.

Pažymėtina, kad iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovas nagrinėjant autoįvykį V. turėjo jo interesus ginusį advokatą R. A. F. (R. A. F.). Kadangi atsakovo interesus gynė profesionalus teisininkas, atsakovas turėjo visas galimybes tinkamai pasinaudoti savo teisėmis bei įrodyti nekaltumą dėl eismo įvykio. Nesutikdamas su priimtais procesiniais sprendimais, galėjo juos skųsti nustatyta tvarka. Tačiau atsakovas nepateikė jokių jo kaltę dėl įvykusio eismo įvykio paneigiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis).

Atsakovas taip pat teigia, jog nėra jokio priežastinio ryšio tarp draudimo sutartyje numatytų pareigų pranešti draudikui apie eismo įvykį bei informuoti draudiką apie naujo automobilio savininko duomenis ir draudimo išmokos fakto ar jos dydžio.

TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.

Šioje byloje nustatyta, kad atsakovas netinkamai vykdė draudimo sutarties sąlygas (2.2.3; 2.5.5 punktai), nes įgijęs automobilį, neperdavė draudikui savo duomenų bei nepranešė apie eismo įvykį per 3 dienas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 Nr. 23 nutarimu „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 62 punktą, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį: iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (62.2 punktas).

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, tai abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014. Teismų praktika. 2014, 41, p. 310–320). Atsakovui nevykdant pareigos pranešti savo kaip naujojo automobilio savininko duomenis, draudikas neturėjo galimybės įvertinti pasikeitusią riziką, o nepranešus per nustatytą terminą apie eismo įvykį, buvo apsunkintas žalos administravimas, draudikas neturėjo duomenų apie bylai svarbias aplinkybes, o tai turi įtakos draudiko sprendimui dėl draudimo išmokos. Dėl šių priežasčių negalima sutikti su apeliantu, jog nėra jokio priežastinio ryšio tarp draudimo sutartyje numatytų pareigų pranešti draudikui apie eismo įvykį bei informuoti draudiką apie naujo automobilio savininko duomenis ir draudimo išmokos fakto.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį iš dalies, tinkamai aiškino ir taikė draudimo santykius reglamentuojančios teisės normas, priėmė teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Ieškovė nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimą.