Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ryšardas Skirtunas Baudžiamoji byla Nr. 1A-682-376-2011

Teisėja Vitalija Vaivadienė Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01306-2010-7

2011 m. birželio 22 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ryšardo Skirtuno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., Lietuvos Respublikos piliečio, nevedusio, 10 klasių išsimokslinimo, nedirbančio, gyv. Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) teisto, apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 3, 9 d., 65 str. 2 d. paskirta bausmė subendrinta visiškai sudedant su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-09-30 nuosprendžiu paskirta (2010-11-30 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pakeista) bausme ir subendrinta galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams ir 32 MGL (8060 Lt) dydžio bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytą pagal ankstesnį nuosprendį atlikta bausmė.

Procesas dėl nukentėjusiojo B. B. civilinio ieškinio nutrauktas (BPK 107 str.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad įsibrovė į saugyklą ir pagrobė svetimą turtą, o būtent: jis 2010 m. liepos 11 d., naktį, Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, įsibrovė į B. B. (B. B.) garažą ir iš pastarajam priklausančio traktoriaus T-25, valstybinis Nr. LC 98-40 pagrobė dyzelinio kuro už 18,50 Lt, tuo padarydamas nukentėjusiajam B. B. 18,50 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-04-20 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Nuteistasis neginčija veikos kvalifikacijos, ginčija jam paskirtą bausmę.

Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytą veiką bei paskyrė teisingą bausmę.

LR BK 178 str. 2 d. sankcija numato keturias alternatyvias bausmės rūšis: baudą, areštą, laisvės apribojimą, laisvės atėmimą iki šešerių metų. Pirmosios instancijos teismas už šią veiką nuteistajam paskyrė šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taigi teismas paskyrė griežčiausią iš sankcijoje numatytų bausmės rūšių, tačiau jos dydį parinko artimą minimumui.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kuris priskiriamas apysunkiams BK (11 str. 4 d.), į jo padarymo aplinkybes, savanaudiškus motyvus, kaltės formą - tiesioginę tyčią, į pagrobto turto vertę bei tai, kad jis nukentėjusiajam grąžintas, į A. V. asmenybę, jo turtinę ir šeimos padėtį bei į tai, kad A. V. nedirbo, baustas administracine tvarka, yra teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, nuosprendžiais skirtos baudos nesumokėtos, kad nusikalto prieš priimant paskutinį nuosprendį, į tai, kad atlygino visą nukentėjusiajam padarytą žalą, jo atsiprašė bei su juo susitaikė. Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad A. V. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino ir gailisi, bei kad jis atlygino nusikalstama veika padarytą žalą, o atsakomybę sunkina tai, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo narkotikų ir tai turėjo įtakos jo elgesiui. Nuteistasis skunde nurodo, kad jis nebuvo apsvaigęs nuo narkotikų. Ši jo nurodoma aplinkybė kolegijos vertinama kaip siekis sušvelninti savo teisinę padėtį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, abiejose apklausose ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 58-59; 63-64), dalyvaujant gynėjai A. V. pats nurodė, jog 2010 metų vasarą jis vartojo narkotikus, ir įvykio metu buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, norėjo kaip nors parvažiuoti namo. Pirmosios instancijos teisme jis jau nurodė, kad narkotinių medžiagų nevartojo, įvykio vakarą buvo išgėręs, tačiau tai neturėjo įtakos jo elgesiui. Ši versija vertintina kritiškai, pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi apklausomis, atliktomis ikiteisminio tyrimo metu, kadangi akivaizdu, jog A. V. savo parodymus šioje dalyje pakeitė sąmoningai, suvokdamas, jog tai sunkina jo atsakomybę.

Taip pat nėra pakankamai tiksliai apeliaciniame skunde išreikšta apelianto pozicija dėl to, ar jis prašo nutraukti bylą dėl veikos mažareikšmiškumo, ar jis prašo atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Kolegija pasisako dėl abiejų šių prašymų.

LR BK 37 str. numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Veika mažareikšme yra tuo atveju, kai ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat kai ji net nesudaro galimybės kilti žalai. Tais atvejais, kai padarytos veikos požymiai nors ir sutampa su baudžiamajame įstatyme nurodytais atitinkamos nusikalstamos veikos požymiais, bet ji iš esmės negali sukelti žalos saugomiems visuomeniniams santykiams, asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Padarytos veikos mažareikšmiškumas ir nepavojingumas yra vertinamieji požymiai, jų konstatavimui turi reikšmės žalingų padarinių dydis, dalykas, į kurį buvo kėsintasi, nusikaltimo padarymo būdas, sąlygos ir aplinkybės, kaltės forma, tyčios kryptingumas, motyvai, tikslai, kaltininko asmenybės ypatumai.

Nagrinėjamu atveju padaryta žala yra nedidelė, ji atlyginta. Tačiau atsižvelgtina ir į kitas nusikaltimo aplinkybes – nusikaltimas padarytas nakties metu, iš savanaudiškų paskatų, veikiant tiesiogine tyčia. Pažymėtina ir tai, jog sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo, būtina įvertinti ir kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą. A. V. yra ne kartą teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, kas rodo jo polinkį nusikalsti, nedarymą tinkamų išvadų, nepaisymą visuomenėje priimtų socialinių normų. Kolegija konstatuoja, jog atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo instituto taikymas A. V. atžvilgiu nebūtų tikslingas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 2K-313/2009 yra konstatavęs, jog pagal BK 37 str. asmuo padaręs nusikaltimą gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra nustatoma, kad kaltininko veikimas ar neveikimas formaliai, kad ir turi baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymių, tačiau dėl kai kurių jų konkretaus turinio veikla yra nepavojinga ir dėl to tokia veikla nėra nusikaltimas. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurioms esant A. V. veika būtų nepavojinga.

Be to, kolegija atkreipia dėmesį, jog atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį dėl mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Kitas apeliacinio skundo teiginys – jog pirmosios instancijos teismas, matydamas, jog bausmės tikslai tikrai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, privalėjo bausmę atidėti, skirdamas vieną ar kelis įpareigojimus, yra nepagrįstas. LR BK 75 str. 1 d. numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi formalųjį kriterijų A. V. atitinka – yra nuteistas už apysunkį nusikaltimą ne daugiau kaip trejiems metams. Tačiau norint taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, būtina konstatuoti ir materialųjį kriterijų – teismas turi nuspręsti, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės vykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 2K-271/2010 yra nurodęs, jog darydamas išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas privalo įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan. A. V. padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinis, jo veiksmams nedarė įtakos kiti asmenys, jis veikė kryptingai, tiesiogine tyčia. Kitoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 str. 2 d. (2K-160/2009). Kaip jau minėta, nuteistasis yra linkusi nusikalsti asmenybė, praeityje yra teistas už tos pačios rūšies nusikalstamas veikas, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus laisvės atėmimo bausmę.

Taip pat kolegija atkreipia dėmesį, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo diskrecija, todėl visais atvejais vertinamas kaip teismo teisė, o ne pareiga.

Kolegija konstatuoja, kad A. V. paskirta bausmė yra ne per griežta, atitinka protingumo, teisingumo, proporcingumo principus. Ta aplinkybė, kad nuteistasis įsidarbino nesudaro pagrindo keisti apylinkės teismo nuosprendį. Pateikti gi teismui medicininiai išrašai apie nuteistojo motinos sveikatos būklę, būtent išrašas iš ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini), kaip tik byloja apie tai, kad nuteistojo motinos sveikata yra stabilios būklės.

Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai, vadovaudamasis LR BK 63 str. 3, 9 d., 65 str. 2 d., paskirtą bausmę subendrino visiškai sudėdamas su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-09-30 nuosprendžiu paskirta (2010-11-30 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pakeista) bausme, kadangi veiką, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė prieš priimant paskutinį minėtą nuosprendį. Teisingai į paskirtą bausmę yra įskaityta pagal ankstesnį nuosprendį atlikta bausmė.

Įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.