- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-01
- Bylos Nr.
- eA-2206-261/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02606-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Ramutė Ruškytė, Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- G. V.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 18.4.2Miesto žemė
- 18.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 18.2Prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo tvarka ir terminai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. V. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja G. V. su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 16S-157-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. A.“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės P. A. 1,6025 ha valdytą žemę, atkūrimo pareiškėjai; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja skunde teigė, kad 1933 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos žemės perleidimo aktu Nr. 52031 P. A. nuosavybėn perleista 3 ha 7100 kv. m naudingos ir 0.200 kv. m nenaudingos žemės, esančios (duomenys neskelbtini) žemės ruože. Po P. A. mirties V. A. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir ji paveldėjo visą P. A. turtą. Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) mirusios V. A. paveldėtoja pagal testamentą. Pusę turto paveldėjo pareiškėja, o likusią dalį V. A. vaikaitė.
3. Atsakovas 2011 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 16S-169 nusprendė atkurti nuosavybės teises į V. A. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0378 ha žemės, grąžinant natūra 0,0378 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,2118 ha žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Palanga. Taip pat Tarnyba 2011 m. spalio 24 d. sprendimu nusprendė atkurti nuosavybės teises į V. A. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,1787 ha žemės, ją gražinant natūra. Atsakovas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu atkūrė nuosavybės teises į 0,0460 ha žemės, ją grąžinant natūra. Galiausiai, atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises į V. A. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,6025 ha žemės, atlyginant kitais būdais – išmokant 4231,75 Eur kompensaciją pinigais.
Šalies argumentai
4. Pareiškėja nurodė, kad 2019 m. spalio 2 d. Tarnybos Palangos skyriuje vykusio posėdžio metu pareiškėjai buvo pateikta žodinė informacija, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises natūra į 1,6025 ha žemės sklypą posesijoje Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi ši žemė skirta viešiesiems poreikiams užtikrinti, t. y. priskiriama valstybės išperkamai. Pareiškėjos nuomone, nebuvo teisinio pagrindo priimti skundžiamą sprendimą, nes ji nėra davusi sutikimo gauti piniginę kompensaciją už negrąžintą žemę. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, piktnaudžiavo jai suteiktomis teisėmis ir viršijo savo įgaliojimus, kadangi vienašališkai prieš pareiškėjos valią priėmė neteisėtą sprendimą už valstybės išperkamą žemę kompensuoti pinigais.
5. Atkreipė dėmesį, kad priimant skundžiamą sprendimą nebuvo paaiškinta, kodėl ginčo žemė yra priskirta valstybės išperkamai, nepaaiškinta ar kompetentingas subjektas priėmė sprendimą dėl konkrečios ginčo teritorijos, ar ginčo teritorija yra svarbi visuomenės poreikių tenkinimui, kokie viešieji poreikiai toje teritorijoje yra susiformavę ir pan. Priimant skundžiamą sprendimą nebuvo pagrįsta, kodėl posesijoje Nr. (duomenys neskelbtini) esanti žemė yra priskirta valstybės išperkamai. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas reikalauja individualumo, konkretumo, todėl nemotyvuotas sprendimas negali lemti konkretaus objekto priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Pareiškėja akcentavo, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl yra teisinis pagrindas tenkinti skundą.
Šalies argumentai
6. Pareiškėja pabrėžė, kad nesutinka ir su piniginės kompensacijos dydžiu, nes 4231,75 Eur kompensacija už 1,6025 ha žemės sklypą Palangos mieste yra neadekvati turėto turto vertei. Pagal valstybės įmonės „Registrų centras“ išrašą, posesijoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančio 0,0628 ha žemės sklypo, kurio dalis priklauso pareiškėjai, vidutinė rinkos kaina yra 15 000 Eur. Pareiškėjos vertinimu, yra neteisinga, kad už žymiai didesnį žemės sklypą yra siūloma gerokai mažesnė kompensacija. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad teisingas atlyginimas už išperkamą nekilnojamąjį turtą reiškia atlyginimą, atitinkantį realią turto, kuris negrąžinamas, vertę.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, jog nesutinka su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
8. Teigė, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).
9. 1991 m. gruodžio 17 d. V. A. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės P. A. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą turtą – žemę, pagal iki 1940 m. liepos 22 d. galiojusį administracinį suskirstymą buvusią Palangos valsčiuje, (duomenys neskelbtini). Tarnybos Palangos skyrius pagal pateiktus dokumentus vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusios savininkės iki nacionalizacijos valdytą 3,73 ha ploto žemės sklypą (posesija Nr. (duomenys neskelbtini)), buvusiame (duomenys neskelbtini). Remiantis giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais, V. A. turėjo teisę į 1,8650 ha žemės dalies atkūrimą. Po V. A. mirties teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal testamentą paveldėjo pareiškėja ir jos dukra.
10. Pareiškėja 2012 m. sausio 3 d. raštu buvo kviečiama atvykti 2012 m. sausio 26 d. dėl naujo iki 0,2000 ha dydžio žemės sklypo pasirinkimo nuosavybėn neatlygintinai. 2012 m. sausio 27 d. Tarnybos Palangos skyriuje buvo gautas pareiškėjos atsisakymas dėl siūlomo žemės sklypo. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 3 d. raštu buvo informuota, kad ji turi teisę pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Pareiškėja minėta galimybe nepasinaudojo.
11. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja buvo reguliariai kviečiama atvykti į Tarnybos Palangos skyrių ir dalyvauti piliečiams perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai ar kitai paskirčiai skirstymo komisijos (toliau – ir Komisija) posėdžiuose. Pareiškėja, atvykusi pagal pranešimus, Komisijos posėdžiuose dalyvaujančių asmenų sąraše nesiregistruodavo ir juose nedalyvaudavo. Tik 2016 m. gegužės 10 d. gautas pareiškėjos prašymas dėl žemės sklypo pasirinkimo, kuriuo ji atsisakė siūlomų sklypų ir prašė pakviesti pasirinkti naujai suprojektuotuose kvartaluose esančius sklypus, eilėje ją paliekant toje pačioje vietoje. Pareiškėja į 2019 m. gegužės 31 d. vykusį Komisijos posėdį neatvyko, todėl vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7 dalimi, buvo nuspręsta piliečiams, kurie buvo kviesti į posėdį, jei jie neatvyko ar nepasirinko žemės sklypo per mėnesį nuo kvietime nurodytos datos, atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą atlyginant kitais būdais – išmokant kompensaciją pinigais.
Atsiliepimas
12. Atsakovas paaiškino, kad teisės aktai numato, jog kai kurių dokumentų parengimas, kuriais vadovaujantis priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priklauso kitų institucijų, o ne sprendimą priimančios institucijos kompetencijai. Pagal Tvarkos 106 punktą savivaldybės administracijos direktoriui yra suteiktos tam tikros funkcijos, tai yra kartografinės informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę žemėtvarkos skyriui teikimas, natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypų ribų formavimas, šių žemės sklypų kadastrinių matavimų organizavimas ir jų planų tvirtinimas.
13. Remiantis informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę, patvirtinta Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 75, taip pat informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę, suderintą Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. A1-574, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. T2-66, dalis buvusios savininkės P. A. valdytos žemės buvo patvirtinta kaip laisva (neužstatyta) jos valdytos žemės vietoje ir Tarnybos sprendimais pareiškėjai atkurta nuosavybė ir ji grąžinta natūra. Daugiau informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę Palangos miesto savivaldybės administracija nepateikė.
II.
14. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
15. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 16S-157-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. A.“, kuriuo nuspręsta V. A. atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės P. A. išlikusi nekilnojamąjį turtą, atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Iš į bylą pateiktų duomenų teismas nustatė, kad:
16.1. V. A. 1991 m. gruodžio 17 d. Agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos motinai P. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusį 3,73 ha žemės plotą, buvusį Palangos valsčiuje, (duomenys neskelbtini). Remiantis šiomis aplinkybėmis teismas pažymėjo, kad pirminiame prašyme V. A. nurodė, jog pageidauja, kad nuosavybės teisės į buvusios savininkės iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusią žemę būtų atkurtos natūra buvusioje vietoje. Ginčo tarp šalių, kad buvo išreikšta valia dėl natūrinio atkūrimo ir ji nebuvo pakeista, nėra.
16.2. Iš Tarnybos Palangos žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 20 d. pažymos Nr. 16PAŽ-83 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ turino matyti, jog pagal Atkūrimo įstatymą V. A. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 1,8650 ha žemės. Palangos miesto notarų biuro 1999 m. balandžio 23 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą patvirtina, jog V. A. mirė (duomenys neskelbtini) ir jos turtą lygiomis dalimis paveldėjo pareiškėja ir D. V.
16.3. Tarnybos Palangos skyrius 2014 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 16SD-(14.16.104.)-1560 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėją, jog ji turi teisę pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią ir už iki nacionalizacijos buvusios savininkės P. A. valstybės išperkamą žemę, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Kaip pažymėjo teismas, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja pasinaudojo minėta galimybe ir pareiškė pageidavimą, jog už valstybės išperkamą žemę būtu atlyginama lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.
17. Taigi, teismas apibendrino, kad V. A. pirminiame prašyme atkurti nuosavybės teises išreiškė valią, jog pageidauja, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, o pareiškėja priėmusi palikimą V. A. išreikštos valios nepakeitė. Taip pat nei pretendentė, nei jos teisių perėmėja nenurodė ir neišreiškė valios dėl jokio kito nuosavybės teisų atkūrimo būdo, numatyto tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nebuvo pasirinkusi jokio kitokio, nei natūra, atkūrimo būdo ir nebuvo nurodžiusi atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog atkuriant nuosavybės teisę natūra yra grąžinama laisva (neužstatyta) žemė savininko turėtoje vietoje. Teismas nurodė, kad pretendentė ir jos teisių perėmėja siekė atkurti nuosavybės teises natūriniu būdu į žemę, buvusią savininko turėtoje vietoje.
18. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsižvelgiant į pareiškėjos pareikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, Tarnyba 2011 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 16S-169 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. A.“ atkūrė nuosavybės teises į V. A. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0378 ha žemės. Taip pat atsakovas 2011 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 16S-265 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. A.“ atkūrė nuosavybės teises į V. A. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,1787 ha žemės. 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 16S-363 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. A.“ atkurta nuosavybės teisė į V. A. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0460 ha žemės. Byloje, be kita ko, nustatyta, jog pareiškėja Tarnybos Palangos žemėtvarkos skyriaus 2012 m. sausio 3 d. raštu Nr. 16SD-(14.16.104.)-26 buvo kviečiama atvykti į skyrių dėl naujo iki 0,200 ha dydžio žemės sklypo pasirinkimo nuosavybėn neatlygintinai, tačiau pareiškėja 2012 m. sausio 27 d. raštu informavo Tarnybos Palangos žemėtvarkos skyrių, kad atsisako jai siūlomos žemės sklypo.
19. Tarnybos Palangos skyrius 2016 m. vasario 24 d., 2016 m. kovo 28 d., 2016 m. balandžio 28 d., 2016 m. rugpjūčio 22 d. 2017 m. balandžio 28 d., 2017 m. rugpjūčio 6 d. ir 2019 m. balandžio 26 d. raštais kvietė pareiškėją atvykti į Komisijos posėdį dėl naujo iki 0,200 ha dydžio žemės sklypo pasirinkimo nuosavybėn neatlygintinai V. A. vardu, tačiau, kaip nurodė teismas, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja būtų atvykusi ir dalyvavusi rengiamuose posėdžiuose, ar būtų nurodžiusi objektyvią ir ne nuo jos valios priklausančią priežastį, kodėl ji negalėjo atvykti į Komisijos posėdį. Pažymėjo, kad 2019 m. balandžio 26 d. rašte pareiškėjai buvo išaiškinta, kad 2018 m. gruodžio 19 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo 10 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas.
20. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7 dalimi, kurioje nurodoma, jog jeigu mieste naujų žemės sklypų yra tiek, kad visiems piliečiams, turintiems teisę pagal šį įstatymą atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn po naują žemės sklypą, tačiau šie piliečiai kviečiami rinktis iš mieste suformuotų naujų žemės sklypų, kvietime nurodytu laiku neatvyksta rinktis arba atvykę per vieną mėnesį nuo kvietime nurodytos datos nepasirenka siūlomų naujų žemės sklypų, nuosavybės teisės atkuriamos pinigais. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėja būtų dalyvavusi Komisijos posėdžiuose ir būtų pasirinkusi vieną iš jai siūlomų naujų žemės sklypų ar būtų Tarnybos Palangos skyriui nurodžiusi objektyvią ir ne nuo jos valios priklausančią nedalyvavimo posėdyje priežastį.
21. Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Tvarkos aprašo 106 punktu, į bylą pateiktu Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. A1-574 „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę J. K. ir P. A. turėtos žemės dalyse“, 2012 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. A1-624 „Dėl žemės sklypo, esančio P. A. valdytos žemės dalyje (posesija Nr. (duomenys neskelbtini)), Palangoje“, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 75 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo“, ir priėjo prie išvados, kad atsakovas, vadovaudamasis pretendentės ir jos teisių perėmėjos pareikšta valia, 2011 m. liepos 25 d., 2011 m. spalio 24 d. ir 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimais pretendentei atkūrė nuosavybės teises į dalį iki nacionalizacijos P. A. priklausiusio nekilnojamojo turto, tačiau dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra į likusią P. A. nuosavybės teise valdytą žemę, todėl skundžiamu sprendimu nusprendė pareiškėjai už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.
22. Teismas, įvertinęs 1991 m. gruodžio 17 d. pretendentės P. A. prašymo turinį ir aplinkybę, jog pareiškėja Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais nepakeitė pretendentės išreikštos valios, nurodė, kad pareiškėja siekė atkurti nuosavybės teises natūra į žemę buvusios savininkės turėtoje vietoje. Duomenų apie kitus pareiškėjos (pretendentės) prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama valia dėl ginčo žemės atkūrimo, nagrinėjamoje byloje nėra. Taigi, teismas padarė išvadą, kad pretendentės ir jos teisių paveldėtojos prašyme išreikšta valia buvo nuosavybės susigrąžinimas buvusioje vietoje ir Atkūrimo įstatymo numatytais terminais valia nebuvo keičiama, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjai atkurti nuosavybės teises kitu būdu, kaip priimti sprendimą atlygti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teises atkuriant atlyginant pinigais.
23. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir padarė išvadą, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų.
24. Taigi, teisų kolegija konstatavo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. 16S-157-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. A.“, kuriuo buvo nuspręsta V. A. atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės P. A. išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant pinigais, yra teisėtas ir pagrįstas.
25. Dėl piniginės kompensacijos dydžio teisėjų kolegija nurodė, kad pažeidimų, kurie būtu padaryti Tarnybos taikant Metodikos ar Vyriausybės 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. 1234 nuostatas nenustatyta.
26. Įvertinęs minėtų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustatęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 16S-157-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. A.“ neteisėtumo pagrindų, teismas pareiškėjos G. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
27. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Tarnybos 2019 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 16S-157-(14.16.3) dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste V. A. ir įpareigoti Tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės P. A. 1,6025 ha valdytą žemę, atkūrimo pareiškėjai G. V. Pareiškėja taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
28. Pareiškėja pabrėžia, kad Tarnybos Palangos skyrius 2012 m. sausio 3 d. raštu Nr. 16SD kvietė pareiškėją atvykti į skyrių dėl naujo iki 0,200 ha dydžio žemės sklypo pasirinkimo nuosavybėn neatlygintinai, t. y. institucija – atsakovas, įgaliotas atkurti piliečiams nuosavybės teises, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą pareiškėjai suteikė galimybę atkurti nuosavybę ne tik natūra, bet ir siūlant į likusį neatkurtą plotą, perduoti lygiavertį žemės sklypą, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja pagrįstai galėjo tikėtis, jog nuosavybės teisės į kitą žemės dalį bus atkurtos suteikiant lygiavertį žemės sklypą (ekvivalentine natūra). Taigi, pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjai atkurti nuosavybės teisių kitu būdu, nėra pagrįstas.
Šalies argumentai
29. Pareiškėja teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji išreiškė prašymą atkurti žemę (duomenys neskelbtini) g., tačiau buvo informuota, jog kol kas šioje vietoje atkurti nuosavybės teisių į šią žemę negalima, nes vyksta tyrinėjimai, tačiau pažymėjo, jog ateityje tokia nuosavybės teisių atkūrimo situacija yra galima. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas minėtų paaiškinimų nevertino, objektyviai netyrė kaip įrodymų, todėl teismas netinkamai atskleidė pareiškėjos valios turinį.
30. Teigia, kad atsakovo skundžiamas sprendimas neatitinka teisėtų lūkesčių principo ir Viešojo administravimo įstatyme numatyto įstatymo viršenybės principo, nes pareiškėja atkūrimo procese pagrįstai tikėjosi ir turėjo lūkesčius pasitikėti atsakovu kaip institucija, tinkamai vykdančia nuosavybės teisių atkūrimą. Atsakovas tinkamai neinformavęs pareiškėjos pakeitė nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pareiškėja pažymi, kad atsakovas, priimdamas sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriais atkūrė V. A. nuosavybės teises žemės sklypais, dalį jų grąžinant natūra, leido pareiškėjai pagrįstai tikėtis, kad nesant galimybės likusią nuosavybės teisę į žemę atkurti natūra, nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – suteikiant lygiavertį žemės sklypą (ekvivalentine natūra), ir, tuo pačiu, suformavo pareiškėjai teisėtus lūkesčius, jos ši teisė nebus paneigta.
Žemesnės instancijos teismas
31. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad Tarnybos Palangos skyrius 2016 m. vasario 24 d., 2016 m. kovo 28 d., 2016 m. balandžio 28 d., 2016 m. rugpjūčio 22 d., 2017 m. balandžio 28 d., 2017 m. rugpjūčio 6 d. ir 2016 m. balandžio 26 d. raštais kvietė pareiškėją atvykti į Komisijos posėdį dėl naujo iki 0,200 ha dydžio žemės sklypo pasirinkimo nuosavybėn neatlygintinai V. A. vardu, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėja būtų atvykusi ir dalyvavusi rengiamuose posėdžiuose, ar būtų nurodžiusi objektyvią ir ne nuo jos valios priklausančią priežastį, kodėl ji negalėjo atvykti į Komisijos posėdį. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai 2019 m. balandžio 26 d. rašte buvo išaiškinta, jog 2018 m. gruodžio 19 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo 10 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 8 d. iki 2019 m. gegužės 29 d. gydėsi Jūrininkų ligoninėje, VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje ir VšĮ Palangos reabilitacinėje ligoninėje dėl ligos – (duomenys neskelbtini). Pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu teikia patvirtinantį medicinos dokumento išrašą apeliacinės instancijos teisme, nes tokia būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nes teismas sprendime nurodė, jog nėra pateiktą įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos objektyvų nedalyvavimą posėdyje pagal 2019 m. balandžio 26 d. raštą. Pareiškėja taip pat pažymi, kad šias aplinkybes nurodė teismo posėdžio metu.
Šalies argumentai
32. Pareiškėja teigia, kad atsižvelgiant į jos sveikatos sutrikimą, dalyvaudama 2019 m. gegužės 30 d. posėdyje, negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių ir užtikrinti savo interesų. Pareiškėja teismo posėdžio metu paaiškino, kad jai nebuvo suteikiama informatyvi informacija apie siūlomus rinktis žemės sklypus, nesuprato, kokius žemės sklypus galima rinktis. Be to, atsižvelgiant į pareiškėjos sveikatą, mano, kad 2019 m. balandžio 26 d. rašte pateikta informacija, jog 2018 m. gruodžio 19 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo 10 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo, liko nesuprasta. Pareiškėjai dalyvaujant 2019 m. spalio 2 d. Tarnybos Palangos skyriaus posėdyje dėl sprendimo priėmimo atkurti nuosavybės teises buvo pateikta žodinė informacija, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises į 1,6025 ha žemės natūra posesijoje Nr. (duomenys neskelbtini), nes ši žemė skirta viešiesiems poreikiams užtikrinti, t. y. priskiriama valstybės išperkamai. Tačiau šio posėdžio metu nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl viešųjų erdvių dydžio ginčo teritorijoje (posesija Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat nebuvo nustatyta, kodėl ginčo teritorija yra priskirta valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą: ar kompetentingas subjektas priėmė sprendimą dėl konkrečios ginčo teritorijos, ar ginčo teritorija yra svarbi, kodėl svarbi, kuo svarbi vietos bendruomenei, kokie viešieji poreikiai yra susiformavę tai teritorijai ir t. t. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog yra apibrėžtos sąlygos, kurioms esant žemė iki 1995 m. birželio 1 d. priskirta miestams, įgyja išperkamos, t. y. negrąžinamos natūra, žemės teisinį statusą.
33. Teigia, kad pareiškėjai dalyvaujant 2019 m. spalio 2 d. Tarnybos Palangos skyriaus posėdyje buvo sudarytas įspūdis, kad pareiškėja galės atkurti nuosavybę vėliau pasirinkdama ir kitą lygiavertį žemės sklypą (ekvivalentine natūra), tačiau pareiškėja gavo 2019 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 16S-157-(14.16.3), kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į pilietei V. A. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,6025 ha žemės, atlyginant kitais būdais – išmokant 4231,75 Eur kompensaciją pinigais. Pareiškėjos vertinimu, buvo paneigtas teisėtų lūkesčių principas.
34. Skundžiamo sprendimo dalis dėl piniginės kompensacijos dydžio yra nemotyvuota, neatsakyta į skundo argumentus, kad atsakovo ginčijamo sprendime 1.5 punkte nustatyta 4231,75 Eur dydžio kompensacija už 1, 6025 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdos apskrities Palangos mieste, yra neadekvati tokio turto vertei. Pagal VĮ „Registrų centras“ išrašą, posesijoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančio 0,0628 ha žemės sklypo, kurio dalis priklauso ir pareiškėjai, vidutinė rinkos kaina yra 15 000 Eur, tuo tarpu, kaip matyti iš atsakovo sprendimo, už žymiai didesnį žemės sklypą yra siūloma daug mažesnė kompensacija. Toks simbolinės kompensacijos išmokėjimas negali būti laikomas teisingu ir lygiaverčiu. Pareiškėja pažymi, kad teisingas atlyginimas už išperkamą nekilnojamąjį turtą visų pirma reiškia atlyginimą, atitinkantį realią turto, kuris negrąžinamas, vertę.
Atsiliepimas
35. Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
36. Atsakovas pažymi, kad kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime (bylos Nr. 6/2010), išnagrinėjęs prašymą ištirti, ar Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (toliau – ir Metodika), 4.2 punktas dėl nustatyto žemės vertės dydžio atitinka Konstituciją ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, nustatė, kad Metodikos 4.2 punktas, kuriame nustatyta sklypo vertė kitai paskirčiai naudojamai žemei miestuose, yra teisėtas, kadangi atsižvelgiama į miesto dydį, jo priskyrimo miesto teritorijai datą bei kitus faktorius, lemiančius žemės vertę. Tokiu būdu žemės vertė didinama kelis ar keliolika kartų priklausomai nuo koeficiento ar indekso dydžio. Ankstesniame nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė pati nusistato išperkamos žemės kainą dėl didelio nuosavybės teisių atkūrimo masto, nusistovėjusios žemės rinkos nebuvimo bei ribotų finansinių galimybių; nesant galimybės kiekvieną išperkamą žemės sklypą įvertinti individualiai, nustatyta vidutinė žemės kaina visai miesto teritorijai atsižvelgiant į jo dydį. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad atkuriant nuosavybės teises privalo būti laikomasi teisingo atlyginimo už valstybės išperkamą turtą principo bei asmens ir visuomenės teisėtų interesų pusiausvyros. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą nekilnojamąjį turtą yra teisinga, reikėtų vertinti dabartinę bei nacionalizacijos metu buvusią turto vertę, kokybės pokyčius. Konstitucinis Teismas šiame nutarime atkreipė dėmesį, kad nederėtų tapatinti nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teisių paėmimo visuomenės poreikiams institutų, kurių prigimtis ir paskirtis yra skirtinga. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4.2 punktas neprieštarauja Konstitucijai bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 daliai.
37. Atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, jei nėra galimybės grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo, nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą; teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d., nutarimai; Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. spalio 11 d. nutarimai; Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarimas Nr. KT46-N14/2014).
38. Vertina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo visas reikšmingas bylai aplinkybes, rašytinius įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, teismų praktiką, tai yra visiškai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai neturėtų sudaryti pagrindo panaikinti šio sprendimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2019 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 16S-157-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. A.“, kuriuo nuspręsta V. A. atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės P. A. išlikusi nekilnojamąjį turtą, atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.
40. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
41. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo prie bylos pridėti medicinos dokumento išrašą Nr. (duomenys neskelbtini).
42. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos į bylą pateiktą tiek medicinos dokumento išrašą Nr. (duomenys neskelbtini), tiek Palangos miesto savivaldybės raštą ,,Dėl informacijos pateikimo“, pažymi, jog ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atitinkamai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo motyvus, prideda prie administracinės bylos pareiškėjos pateiktą medicinos dokumento išrašą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Palangos miesto savivaldybės raštą ,,Dėl informacijos pateikimo“.
43. Tarnybos 2019 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 16S-157-(14.16.3) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. A.“ nuspręsta atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,6025 ha žemės atlyginant kitais būdais, t. y. pinigais už 1,6025 ha žemės – vertė (indeksuota – indeksas 1.6) 4231,75 Eur.
44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7 dalį, yra nurodęs, kad minėtoje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas sąlygų, kurioms esant piliečiams, turintiems teisę pagal šį įstatymą šiame mieste atkurti nuosavybės teises, tokios teisės atkuriamos atlyginant pinigais, nepaisant to, kad mieste naujų žemės sklypų yra tiek, kad visiems piliečiams, turintiems teisę pagal šį įstatymą šiame mieste atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, būtų galima perduoti neatlygintinai nuosavybėn po naują žemės sklypą. Šios sąlygos tiesiogiai siejamos su dviem eksplicitiškai įtvirtintais alternatyviais pretendentų elgesio modeliais: 1) jie Vyriausybės nustatyta tvarka kviečiami rinktis iš šiame mieste suformuotų naujų žemės sklypų, kvietime nurodytu laiku neatvyksta (išskyrus neatvykimą dėl ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių) rinktis; arba 2) atvykę per vieną mėnesį nuo kvietime nurodytos datos nepasirenka iš siūlomų naujų žemės sklypų. Trečioji sąlyga – objektyvi aplinkybė, kad pretendentams naujų žemės sklypų perduoti neatlygintinai nuosavybėn nėra galimybių dėl laisvos žemės fondo žemės šiame mieste trūkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2790-968/2021; 2021 m. spalio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2870-968/2021).
45. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad pareiškėja ne kartą buvo kviečiama atvykti į Komisijos posėdį dėl naujo iki 0,200 ha dydžio žemės sklypo pasirinkimo nuosavybėn neatlygintinai V. A. vardu, tačiau, kaip nurodė teismas, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėja būtų atvykusi ir dalyvavusi rengiamuose posėdžiuose, ar būtų nurodžiusi objektyvią ir ne nuo jos valios priklausančią priežastį, kodėl ji negalėjo atvykti į Komisijos posėdį. Teismas, be kita, pažymėjo, kad 2019 m. balandžio 26 d. rašte pareiškėjai buvo išaiškinta, kad 2018 m. gruodžio 19 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo 10 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2019 m. balandžio 26 d. rašte buvo paaiškinta, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7 dalimi, jeigu mieste naujų žemės sklypų yra tiek, kad visiems piliečiams, turintiems teisę pagal šį įstatymą atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai naujus žemės sklypus, būtų galima perduoti neatlyginant nuosavybėn po naują žemės sklypą, tačiau šie piliečiai Vyriausybės nustatyta tvarka kviečiant rinktis iš mieste suformuotų naujų žemės sklypų, kvietime nurodytu laiku neatvyksta (išskyrus dėl ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių) rinktis arba per vieną mėnesį nuo kvietime nurodytos datos nepasirinkus siūlomų naujų žemės sklypų, nuosavybės teisės bus atkurtos atlyginant pinigais.
46. Pareiškėja, siekdama įrodyti, kad į 2019 m. gegužės 30 d. posėdį neatvyko dėl objektyvių priežasčių, kartu su apeliaciniu skundu pateikė medicinos dokumento išrašą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Palangos miesto savivaldybės raštą ,,Dėl informacijos pateikimo“.
47. Pareiškėja teigia, kad laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 8 d. iki 2019 m. gegužės 28 d. gydėsi Jūrininkų ligoninėje, VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje ir VšĮ Palangos reabilitacinėje ligoninėje dėl ligos – (duomenys neskelbtini).
48. Iš medicinos dokumentų išrašo matyti, kad pareiškėja VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje gydėsi laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 29 d. iki 2019 m. gegužės 3 d., Palangos reabilitacijos rašte ,,Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad pareiškėja dėl (duomenys neskelbtini) gydėsi ambulatoriškai Palangos reabilitacijos ligoninėje nuo 2019 m. gegužės 13 d. iki 2019 m. gegužės 28 d., duomenų apie laikotarpį, kada, pareiškėjos teigimu, gydėsi Jūrininkų ligoninėje, byloje nepateikta, tačiau iš medicinos dokumentų išrašo matyti, jog pareiškėja ligos simptomus jautė nuo balandžio mėnesio.
49. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 38 punkte yra numatyta, kad tuo atveju, jeigu iki sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais žemėtvarkos skyriaus kvietime nurodytu laiku į susirinkimą neatvykusiems piliečiams priėmimo paaiškėja, kad į susirinkimą šie piliečiai neatvyko dėl ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių, šiems piliečiams sprendimas atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais priimamas tik tuo atveju, kai pagal šiame punkte nustatytą tvarką šie piliečiai nepasirenka iš siūlomų naujų žemės sklypų, kurie liko nepasirinkti ankstesniame susirinkime.
50. Taigi, pareiškėja į 2019 m. gegužės 30 d. posėdį, jos teigimu, neatvyko dėl ligos, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar į tai, kad pareiškėja ir 2019 m. spalio 1 d. raštu buvo papildomai informuota, jog 2018 m. gruodžio 19 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo 10 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas, cituojamas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7 dalis ir pažymima, kad pareiškėjai nustatytu laiku neatvykus į 2019 m. gegužės 30 d. posėdį (išskyrus dėl ne nuo jos valios priklausančių aplinkybių) rinktis arba per vieną mėnesį nuo kvietime nurodytos datos nepasirinkus siūlomų naujų žemės sklypų, nuosavybės teisės bus atkurtos pinigais. 2019 m. spalio 1 d. raštu pareiškėja, be kita ko, buvo kviečiama 2019 m. spalio 28 d. atvykti į posėdį dėl sprendimo priėmimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais už 0,2000 ha dydžio naują žemės sklypą. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja į vykusį 2019 m. spalio 28 d. posėdį atvyko, tačiau posėdžio dalyvaujančių asmenų sąraše nesiregistravo ir su sprendimo projektu nesutiko. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja turėjo galimybę informuoti Tarnybą, kad neatvyko į 2019 m. gegužės 30 d. posėdį dėl ne nuo jos valios priklausančių priežasčių, tačiau to nepadarė. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėja Palangos reabilitacijos ligoninėje gydoma ambulatoriškai buvo iki 2019 m. gegužės 28 d., o posėdis įvyko 2019 m. gegužės 30 d.
51. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgusi į Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7 dalį, prieina prie išvados, kad Tarnybos skundžiamas sprendimas priimtas pagrįstai.
52. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kompensacijos dydžiu, teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai valstybė atlygina piliečiams už nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, kuris negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Nagrinėjamu atveju iš Tarnybos skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės vertę, Tarnyba vadovavosi Metodika.
53. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-668-858/2017, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-666-552/2018, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2157-261/2021 ir kt.)
54. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnis neapriboja susitariančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų. Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė. Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimas dėl priimtinumo Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimas dėl priimtinumo Shub prieš Lietuvą).
55. Taigi, iš pateiktos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudencijos pavyzdžių matyti, kad teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų; Konstitucija ir Konvencija neįtvirtina teisės į visišką (rinkos verte) kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė. Pažymėtina, kad taikant EŽTT jurisprudenciją šios bylos kontekste, nėra jokių pagrindų pripažinti, kad EŽTT Lietuvos teisinę situaciją tapačiais teisiniais aspektais galėtų įvertinti iš esmės kitaip, nei anksčiau pateikiami aktualūs Konvencijos nuostatų aiškinimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1804-415/2021).
56. Pažymėtina, kad pareiškėja nenurodė jokių argumentų, kad atsakovas būtų neteisingai apskaičiavęs atlygintiną žemės vertę vadovaujantis Metodika. Be to, Lietuvos valstybė nėra prisiėmusi besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos verte, to nenumato ir teisės aktai, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad byloje skundžiamu sprendimu yra nustatyta neteisinga valstybės išperkamos žemės vertė.
57. Kiti apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ginčui teisingai išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
58. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, iš esmės teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos G. V. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.