Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Virginijai Vermontaitei,

2020 m. rugsėjo 22 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. V. skundą ir patikslintą skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja G. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu ir patikslintu skundu (toliau – ir skundas) į teismą prašydama:

1) panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovė, NŽT) 2019 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 16S-157-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. A.“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas);

2) įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės P. A. 1,6025 ha valdytą žemę, atkūrimo pareiškėjai;

3) priteisti iš atsakovės pareiškėjos naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde teigia, jog 1933 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos žemės perleidimo aktu Nr. 52031 P. A. nuosavybėn perleista 3 ha 7100 kv. m. naudingos ir 0.200 kv. m. nenaudingos žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Po P. A. mirties V. A. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 1327 ir ji paveldėjo visą P. A. turtą. Pareiškėja yra 1996 m. gruodžio 12 d. mirusios V. A. paveldėtoja pagal testamentą. Pusę turto paveldėjo pareiškėja, o likusią dalį V. A. vaikaitė.

Atsakovė 2011 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 16S-169 nusprendė atkurti nuosavybės teises į V. A. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0378 ha žemės, grąžinant natūra 0,0378 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,2118 ha žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) Palanga. Taip pat NŽT 2011 m. spalio 24 d. sprendimu atkurti nuosavybės teises į V. A. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,1787 ha žemės, ją gražinant natūra. Atsakovė 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu atkūrė nuosavybės teises į 0,0460 ha žemės, ją grąžinant natūra. Galiausiai atsakovė priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises į V. A. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1.6025 ha žemės, atlyginant kitais būdais – išmokant 4231,75 Eur kompensaciją pinigais.

Pareiškėja nurodo, jog 2019 m. spalio 2 d. NŽT Palangos skyriuje vykusio posėdžio metu pareiškėja buvo pateikta žodinė informacija, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises natūra į 1.6025 ha žemės sklypą posesijoje Nr. 107, kadangi ši žemė skirta viešiesiems poreikiams užtikrinti, t. y. priskiriama valstybės išperkamai. Pareiškėjos nuomone nebuvo teisinio pagrindo priimti skundžiamą sprendimą, nes ji nėra davusi sutikimo gauti piniginę kompensaciją už negrąžintą žemę. Atsakovė priimdama skundžiamą sprendimą piktnaudžiavo jai suteiktomis teisėmis ir viršijo savo įgaliojimus, kadangi vienašališkai prieš pareiškėjos valią priėmė neteisėtą sprendimą už valstybės išperkamą žemę kompensuoti pinigais.

Atkreipia dėmesį, kad priimant skundžiamą sprendimą nebuvo paaiškinta, kodėl ginčo žemė yra priskirta valstybės išperkamai, nepaaiškinta ar kompetentingas subjektas priėmė sprendimą dėl konkrečios ginčo teritorijos, ar ginčo teritorija yra svarbi visuomenės poreikių tenkinimui, kokie viešieji poreikiai toje teritorijoje yra susiformavę ir pan. Akivaizdu, jog priimant skundžiamą sprendimą nebuvo pagrįsta, kodėl posesijoje Nr. 107 esanti žemė yra priskirta valstybės išperkamai. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas reikalauja individualumo, konkretumo, todėl nemotyvuotas sprendimas negali lemti konkretaus objekto priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Pareiškėja akcentuoja, jog priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl yra teisinis pagrindas tenkinti skundą.

Pareiškėja pabrėžia, jog nesutinka ir su piniginės kompensacijos dydžiu, nes 4231,75 Eur kompensacija už 1.6025 ha žemės sklypą Palangos mieste yra neadekvati turėto turto vertei. Pagal valstybės įmonės „Registrų centras“ išrašą, posesijoje Nr. 107 esančio 0.0628 ha žemės sklypo, kurio dalis priklauso pareiškėjai, vidutinė rinkos kaina yra 15 000 Eur. Pareiškėjos nuomone yra neteisinga, kad už žymiai didesnį žemės sklypą yra siūloma gerokai mažesnė kompensacija. Laikosi pozicijos, kad teisingas atlyginimas už išperkamą nekilnojamąjį turtą reiškia atlyginimą, atitinkantį realią turto, kuris negrąžinamas, vertę.

Teismo posėdžio metu pareiškėja G. V. ir jos atstovė advokatė Diana Višinskienė nurodė, kad palaiko skunde išdėstytus argumentus, prašo jį tenkinti visa apimtimi.

Atsakovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, jog nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

Nurodo, kad 1991 m. gruodžio 17 d. V. A. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės P. A. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą turtą – žemę, pagal iki 1940 m. liepos 22 d. galiojusį administracinį suskirstymą buvusią (duomenys neskelbtini). NŽT Palangos skyrius pagal pateiktus dokumentus vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusios savininkės iki nacionalizacijos valdytą 3.73 ha ploto žemės sklypą (posesija Nr, 107), buvusiame Kunigiškių k. Remiantis giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais V.A. turėjo teisę į 1.8650 ha žemės dalies atkūrimą. Po V. A. mirties, teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal testamentą paveldėjo pareiškėja ir jos dukra.

Paaiškina, jog 2012 m. sausio 3 d. raštu pareiškėja buvo kviečiama atvykti 2012 m. sausio 26 d. dėl naujo iki 0.2000 ha dydžio žemės sklypo pasirinkimo nuosavybėn neatlygintinai. 2012 m. sausio 27 d. NŽT Palangos skyriuje buvo gautas pareiškėjos atsisakymas dėl siūlomo žemės sklypo. 2014 m. lapkričio 3 d. raštu pareiškėja buvo informuota, jog ji turi teisę pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už valstybės išperkamą žemę, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Pareiškėja minėta galimybe nepasinaudojo.

Pabrėžia, jog pareiškėja buvo reguliariai kviečiama atvykti į NŽT Palangos skyrių ir dalyvauti piliečiams perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai ar kitai paskirčiai skirstymo komisijos (toliau – ir Komisija) posėdžiuose. Pareiškėja, atvykusi pagal pranešimus, Komisijos posėdžiuose dalyvaujančių asmenų sąraše nesiregistruodavo ir juose nedalyvaudavo. Tik 2016 m. gegužės 10 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas dėl žemės sklypo pasirinkimo, kuriuo ji atsisakė siūlomų sklypų ir prašė pakviesti pasirinkti naujai suprojektuotuose kvartaluose esančius sklypus, eilėje ją paliekant toje pačioje vietoje. Į 2019 m. gegužės 31 d. vykusį Komisijos posėdį pareiškėja neatvyko, todėl vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7 dalimi, buvo nuspręsta piliečiams, kurie buvo kviesti į posėdį, jei jie neatvyko ar nepasirinko žemės sklypo per mėnesį nuo kvietime nurodytos datos, atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą atlyginant kitais būdais – išmokant kompensaciją pinigais.

Paaiškina, jog priimant skundžiamą sprendimą kompensacijos dydis buvo apskaičiuotas vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. 1234 „Dėl žemės klypo mieste, už kurį kompensuojama pinigais, vidutinės vertės nustatymo ir kompensacijos mokėjimo tvarkos“ ir Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“.

Atkreipia dėmesį, jog teisės aktai numato, kad kai kurių dokumentų parengimas, kuriais vadovaujantis priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priklauso kitų institucijų, o ne sprendimą priimančios institucijos kompetencijai. Pagal Tvarkos 106 punktą savivaldybės administracijos direktoriui yra suteiktos tam tikros funkcijos, tai yra kartografinės informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę žemėtvarkos skyriui teikimas, natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypų ribų formavimas, šių žemės sklypų kadastrinių matavimų organizavimas ir jų planų tvirtinimas.

Remiantis informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę, patvirtinta Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 75, taip pat informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę, suderintą Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. A1-574, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. T2-66, dalis buvusios savininkės P. A. valdytos žemės buvo patvirtinta kaip laisva (neužstatyta) jos valdytos žemės vietoje ir NŽT sprendimais pareiškėjai atkurta nuosavybė ir ji grąžinta natūra. Daugiau informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę Palangos miesto savivaldybės administracija nepateikė.

Atsakovės nuomone minėtos aplinkybės patvirtina, jog ji išnaudojo visas galimybes siekdama pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra į buvusios savininkės valdytą žemę ir skundžiamas sprendimas yra galutinis rezultatas užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

Teismo posėdžio metu atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė Virginija Vermontaitė nurodė, kad palaiko atsiliepime į skundą išdėstytą institucijos poziciją ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 16S-157-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. A.“, kuriuo nuspręsta V. A. atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės P. A. išlikusi nekilnojamąjį turtą, atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nuosavybės teisės į buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos teisės aktų nustatyta tvarka piliečio pasirinktu būdu. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) įtvirtintą nuostatą, pilietis turėjo teisę pareikšti valią, kokiu būdu pageidauja atkurti nuosavybės teises, ar jau išreikštą prieš tai valią pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d., tuo atveju, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifika lemia tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas įgyvendinamas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o specialių restitucijos santykius reguliuojančių teisės aktų pagrindu, t. y. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų”, patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką.

Vadovaujantis Tvarkos 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog V. A. 1991 m. gruodžio 17 d. Agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos motinai P. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusį 3,73 ha žemės plotą, buvusį (duomenys neskelbtini) Remiantis šiomis aplinkybėmis konstatuotina, jog pirminiame prašyme V. A. nurodė, jog pageidauja, kad nuosavybės teisės į buvusios savininkės. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusią žemę būtų atkurtos natūra buvusioje vietoje. Ginčo tarp šalių, kad buvo išreikšta valia dėl natūrinio atkūrimo ir ji nebuvo pakeista, nėra.

Analizuojant NŽT Palangos žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 20 d. pažymos Nr. 16PAŽ-83 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ turinį matyti, jog pagal Atkūrimo įstatymą V. A. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 1,8650 ha žemės. Palangos miesto notarų biuro 1999 m. balandžio 23 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą patvirtina, jog V. A. mirė (duomenys neskelbtini) ir jos turtą lygiomis dalimis paveldėjo pareiškėja ir D. V.. Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos P. A. nuosavybės teise valdytą žemę.

Iš teismui pateiktų dokumentų nustatyta, jog NŽT Palangos skyrius 2014 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 16SD-(14.16.104.)-1560 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėją, jog ji turi teisę pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią ir už iki nacionalizacijos buvusios savininkės P. A. valstybės išperkamą žemę, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja pasinaudojo minėta galimybe ir pareiškė pageidavimą, jog už valstybės išperkamą žemę būtu atlyginama lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes akivaizdu, jog V. A. pirminiame prašyme atkurti nuosavybės teises išreiškė valią, kad pageidauja, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, o pareiškėja priėmusi palikimą V. A. išreikštos valios nepakeitė. Taip pat nei pretendentė, nei jos teisių perėmėja nenurodė ir neišreiškė valios dėl jokio kito nuosavybės teisų atkūrimo būdo, numatyto tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje. Taigi pareiškėja nebuvo pasirinkusi jokio kitokio, nei natūra, atkūrimo būdo ir nebuvo nurodžiusi atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog atkuriant nuosavybės teisę natūra yra grąžinama laisva (neužstatyta) žemė savininko turėtoje vietoje, taigi konstatuotina, kad pretendentė ir jos teisių perėmėja siekė atkurti nuosavybės teises natūriniu būdu į žemę, buvusią savininko turėtoje vietoje.

Atsižvelgiant į pareiškėjos pareikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, NŽT 2011 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 16S-169 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. A.“ atkūrė nuosavybės teises į V. A. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0378 ha žemės. Taip pat atsakovė 2011 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 16S-265 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. A.“ atkūrė nuosavybės teises į V. A. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,1787 ha žemės. 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 16S-363 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. A.“ atkurta nuosavybės teisė į V. A. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0460 ha žemės.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėja NŽT Palangos žemėtvarkos skyriaus 2012 m. sausio 3 d. raštu Nr. 16SD-(14.16.104.)-26 buvo kviečiama atvykti į skyrių dėl naujo iki 0,200 ha dydžio žemės sklypo pasirinkimo nuosavybėn neatlygintinai, tačiau pareiškėja 2012 m. sausio 27 d. raštu informavo NŽT Palangos žemėtvarkos skyrių, kad atsisako jai siūlomos žemės sklypo.

Taip pat NŽT Palangos skyrius 2016 m. vasario 24 d., 2016 m. kovo 28 d., 2016 m. balandžio 28 d., 2016 m. rugpjūčio 22 d. 2017 m. balandžio 28 d., 2017 m. rugpjūčio 6 d. ir 2019 m. balandžio 26 d. raštais kvietė pareiškėją atvykti į Komisijos posėdį dėl naujo iki 0,200 ha dydžio žemės sklypo pasirinkimo nuosavybėn neatlygintinai V. A. vardu, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja būtų atvykusi ir dalyvavusi rengiamuose posėdžiuose, ar būtų nurodžiusi objektyvią ir ne nuo jos valios priklausančią priežastį, kodėl ji negalėjo atvykti į Komisijos posėdį. Pažymėtina, jog 2019 m. balandžio 26 d. rašte pareiškėjai buvo išaiškinta, kad 2018 m. gruodžio 19 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo 10 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas.

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 7 dalimi, jeigu mieste naujų žemės sklypų yra tiek, kad visiems piliečiams, turintiems teisę pagal šį įstatymą atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn po naują žemės sklypą, tačiau šie piliečiai kviečiami rinktis iš mieste suformuotų naujų žemės sklypų, kvietime nurodytu laiku neatvyksta rinktis arba atvykę per vieną mėnesį nuo kvietime nurodytos datos nepasirenka siūlomų naujų žemės sklypų, nuosavybės teisės atkuriamos pinigais. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėja būtų dalyvavusi Komisijos posėdžiuose ir būtų pasirinkusi vieną iš jai siūlomų naujų žemės sklypų ar būtų NŽT Palangos skyriui nurodžiusi objektyvią ir ne nuo jos valios priklausančią nedalyvavimo posėdyje priežastį.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Tvarkos 106 punkte nustatyta, kad NŽT vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, nuosavybės teise turintiems statinius, ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus statinius, jų naudojamą žemės sklypą prie šių statinių, taip pat jų naudojamus žemės sklypus kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms), priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą detalųjį planą, žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kurie turi būti pateikti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suprojektuoti žemės sklypą ir organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui. Sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams naują žemės sklypą individualiai statybai, taip pat daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms, NŽT vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima pagal miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus arba žemės valdos projektus ir patvirtintas žemės sklypų kadastro duomenų bylas, piliečiams pasirinkus žemės sklypą pagal nustatytą eilę, o sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, – pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus.

Remiantis nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje esančiais dokumentais nustatyta, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. A1-574 „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę J. K. ir P. A. turėtos žemės dalyse“ informavo atsakovę, jog posesijos Nr, 107 ribose yra laisvos (neužstatytos) žemės ir 2012 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. A1-624 „Dėl žemės sklypo, esančio P. A. valdytos žemės dalyje (posesija Nr. 107), Palangoje“ patvirtinto 0,0628 ha žemės sklypo, esančio P. A. valdytos žemės dalyje planą. Atsakovė atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog atsižvelgiant į Palangos miesto savivaldybės direktoriaus įsakymuose nurodytą informaciją, buvo priimti anksčiau minėti NŽT sprendimai, kuriais nuosavybės teisė į įvardijamo žemės sklypo dalis V. A. buvo atkurta natūriniu būdu. Akcentuoja, jog Palangos miesto savivaldybės administracija daugiau informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę posesijoje Nr. 107 nepateikė, taigi laisvos žemės į kurią būtų galima atkurti likusią nuosavybės dalį pretendentės prašomu būdu nebuvo.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Pažymėtina, jog Palangos miesto savivaldybės taryba 2003 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 75 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo“ nusprendė, jog teritorija, esanti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pietinėje gretimybėje – skirta rekreacijos, poilsio tikslams, o teritorija, esanti žemės sklypo pietinėje gretimybėje – skirta rekreacijos, poilsio tikslams. Analizuojant nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje esantį posesijos Nr. 107 vaizdinę medžiagą bei atsižvelgiant į minėtą Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimą konstatuotina, jog byloje nėra jokių duomenų leidžiančių teigti, kad posesijos Nr. 107 ribose yra laisvos (neužstatytos) žemės, į kurią pareiškėjai galėtu būti atkurtos nuosavybės teisės jos pageidaujamu būdu, t. y. natūra. Šie duomenys patvirtinami ir nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentais, Palangos miesto savivaldybės administracijos teikta informacija į Nacionalinės žemės tarnybos paklausimus dėl laisvos neužstatytos žemės įvardijamoje 107 posesijoje.

Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, jog atsakovė, vadovaudamasi pretendentės ir jos teisių perėmėjos pareikšta valia, 2011 m. liepos 25 d., 2011 m. spalio 24 d. ir 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimais pretendentei atkūrė nuosavybės teises į dalį iki nacionalizacijos P. A. priklausiusio nekilnojamojo turto, tačiau dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra į likusią P. A.. nuosavybės teise valdytą žemę, todėl skundžiamu sprendimu nusprendė pareiškėjai už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtino nuostatą, jog pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nuo 2014 lapkričio 1 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Nuo 2019 m. vasario 1 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcija numatė, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2019 m. birželio 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.

Analizuojant nurodytų visų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų, galiojusių nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki skundžiamo sprendimo priėmimo turinį akivaizdu, kad yra numatyta, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu.

Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Vertinant 1991 m. gruodžio 17 d. pretendentės P. A. prašymo turinį ir aplinkybę, jog pareiškėja Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais nepakeitė pretendentės išreikštos valios, akivaizdu, kad pareiškėja siekė atkurti nuosavybės teises natūra į žemę buvusios savininkės turėtoje vietoje. Duomenų apie kitus pareiškėjos (pretendentės) prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama valia dėl ginčo žemės atkūrimo, nagrinėjamoje byloje nėra. Apibendrinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pretendentės ir jos teisių paveldėtojos prašyme išreikšta valia buvo nuosavybės susigrąžinimas buvusioje vietoje ir Atkūrimo įstatymo numatytais terminais valia nebuvo keičiama, todėl atsakovė neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjai atkurti nuosavybės teises kitu būdu, kaip priimti sprendimą atlygti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teises atkuriant atlyginant pinigais.

Pažymėtina ir tai, kad iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, jog per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau, įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Pagal Konstitucinį Teismą nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimą).

Toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pozicija. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą A. prieš Lietuvą). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais”, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo G. ir G. prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo S. prieš Lietuvą). EŽTT 2003 m. kovo 4 d. sprendime J. prieš Slovakiją konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neapriboja susitarančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (žr., pvz., EŽTT 2010 m. spalio 12 d. sprendimą M. A. ir kt. prieš Rumuniją). EŽTT 2005 m. kovo 2 d. nutarime dėl priimtinumo M. ir kt. prieš Vokietiją pažymėjo, kad, jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė, įgyvendindama tokią politiką, turi plačią veiksmų laisvę.

Iš pateiktų išaiškinimų, matyti, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų.

Įvertinus anksčiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. 16S-157-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. A.“, kuriuo buvo nuspręsta V. A. atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės P. A. išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant pinigais, yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl piniginės kompensacijos dydžio

Pareiškėja skunde akcentuoja, jog skundžiamu sprendimu nustatyta piniginė kompensacija (4231,75 Eur) neatitinka žemės rinkos vertės, prieštarauja teisingumo principui.

Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodiką (toliau – ir Metodika).

Anksčiau minėtame 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat akcentavo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai.

Atsakovė atsiliepime nurodo, kad pinginės kompensacijos dydis buvo apskaičiuotas vadovaujantis Metodika ir Vyriausybės 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. 1243 „Dėl žemės sklypo mieste, už kurį kompensuojama pinigais, vidutinės vertės nustatymo ir kompensacijos mokėjimo tvarkos“. Pažeidimų, kurie būtu padaryti NŽT taikant Metodikos ar Vyriausybės 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. 1234 nuostatas nenustatyta.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 16S-157-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei V. A.“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos G. V. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus reikalavimo dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo dėl atsakovės įpareigojimo iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės P. A. valdytą žemę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėja G. V. prašo iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Šiuo sprendimu konstatuota, kad nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo bei įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių V. A. atkūrimo, todėl ginčas nėra išspręstas pareiškėjos naudai ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos G. V. skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Netenkinti pareiškėjos G. V. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.