Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Romualdos Janovičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „LATAKKO“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismo 2016 m. liepos 25 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. 74/06-2016, suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „NTA namas“ ir G. Š..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismas 2016 m. liepos 25 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 74/06-2016, patenkino ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LATAKKO“ (toliau – UAB „LATAKKO“ arba pareiškėja) ieškinį – nusprendė išieškoti ieškovei solidariai iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „NTA namas“ (toliau – UAB „NTA namas“) ir G. Š. 22 968,97 Eur skolos, 7 664,64 Eur palūkanų už naudojimąsi pinigais, 305,83 Eur palūkanų už vėlavimą atsiskaityti, 1 000,00 Eur išlaidų už teisines paslaugas ir 957,52 Eur teismo proceso išlaidų, iš viso 32 896,96 Eur. Pareiškėja UAB „LATAKKO“ 2016 m. spalio 25 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismo 2016 m. liepos 25 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 74/06-2016.Pareiškėja nurodė, kad UAB „LATAKKO“, UAB „NTA namas“ ir G. Š. 2016 m. vasario 11 d. sudarė taikos sutartį, pagal kurią skolininkas UAB „NTA namas“ ir laiduotojas G. Š. visiškai pripažino kreditoriaus UAB „LATAKKO“ reikalavimą 30 633,61 Eur sumai. Taikos sutarties 13 punkte šalys susitarė, kad visi tarp šalių kylantys ginčai ar nesutarimai sprendžiami geranoriškai derybų būdu. Nepavykus išspręsti ginčo derybų būdu, toks ginčas perduodamas spręsti Latvijos Respublikos galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka ieškovo pasirinkimu į Rygos arbitražo teismą arba Rygos nepriklausomą arbitražo teismą pagal atitinkamo arbitražo teismo reglamentą. Solidariems skolininkams UAB „NTA namas“ ir G. Š. nevykdant taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, UAB „LATAKKO“ kreipėsi į Latvijos Respublikos Rygos teismą su ieškiniu dėl 30 939,44 Eur skolos išieškojimo solidariai iš pagrindinio skolininko UAB „NTA namas“ ir laiduotojo G. Š.. Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų teismas 2016 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį patenkino. Suinteresuoti asmenys bylos nagrinėjimo metu 2016 m. liepos 25 d. teismo posėdyje nedalyvavo, tačiau jiems apie iškeltą bylą, arbitro paskyrimą ir bylos nagrinėjimo datą ir laiką buvo tinkamai pranešta. Priimtas Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų teismo sprendimas įsiteisėjo nuo jo priėmimo momento, yra neskundžiamas bei negali būti ginčijamas. Nurodytas teismo sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, viešajai tvarkai.Pareiškėja 2016 m. lapkričio 2 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti suinteresuotiems asmenims UAB „NTA namas“ ir G. Š. priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą ir (ar) turtines teises, o šio turto nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, priklausančias suinteresuotiems asmenims arba esančias pas suinteresuotus asmenis arba trečiuosius asmenis, bendrai 32 896,96 Eur sumai, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti.2016 m. lapkričio 2 d. pareiškėjos UAB „LATAKKO“ prašymas dėl Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų teismo 2016 m. liepos 25 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje buvo priimtas, išsiųstas susipažinti suinteresuotiems asmenims UAB „NTA namas“ ir G. Š..Siunčiant suinteresuotiems asmenims procesinius dokumentus, jiems buvo išaiškinta teisė pateikti motyvuotą rašytinį atsiliepimą į prašymą dėl Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų teismo 2016 m. liepos 25 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, taip pat į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bei įrodymus, kuriais grindžiami atsikirtimai į prašymus. Teismo siųsti suinteresuotiems asmenims procesiniai dokumentai buvo tinkamai jiems įteikti.Suinteresuoti asmenys 2016 m. lapkričio 21 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui atsiliepimą į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsiliepime nurodė, kad UAB „NTA namas“ pagrindinė veikla yra prekyba automobilių padangomis. Šiuo metu žiemos sezonas įsibėgėjęs. Iš gautų pajamų įmonė padengė buvusius įsiskolinimus Valstybinio socialinio draudimo fondui ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, toliau vykdo veiklą. Su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesutinka, nes geranoriškai ieško taikaus susidariusio klausimo sprendimo būdo, stengiasi kuo greičiau atsiskaityti su pareiškėja. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bus sustabdyta įmonės veikla bei dėl to sutrikdytas atsiskaitymas su kreditoriais. Suinteresuoti asmenys atsiliepimo į pareiškėjos prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Rygos arbitražo (trečiųjų) teismo 2016 m. liepos 25 d. sprendimą, nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčų dalyko ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais, ji suteikia šalims galimybę perduoti ginčą nagrinėti šalių pasirinktiems profesionalams. Valstybei teisės aktais įtvirtinus galimybę šalims pasirinkti alternatyvų ginčo sprendimų būdą, šalims sukuriami pagrįsti pasitikėjimo tokiu ginčo sprendimo būdu lūkesčiai, pirmiausia apimantys tai, kad arbitražo teismų priimti sprendimai bus gerbiami ir vykdomi, taigi arbitražų teismų sprendimai gali būti peržiūrimi tik išskirtiniais atvejais, kai vienareikšmiškai pažeistos fundamentalios vertybės. Priešingu atveju būtų paneigiama arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmė.Užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas yra teisinės galios šiam sprendimui suteikimas Lietuvos Respublikoje, jo prilyginimas nacionalinio teismo ar arbitražo sprendimui. Tik pripažintas užsienio arbitražo sprendimas sukelia teisinius padarinius Lietuvos Respublikoje, įgyja res judicata galią ir gali būti vykdomas (CPK 809 straipsnio 1 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Respublikoje užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (CPK 810 straipsnio 6 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis). Tiek pagal galiojančias CPK ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatas, tiek pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, teismui, sprendžiančiam užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo tokį sprendimą vykdyti klausimus, suteiktos aiškiai apibrėžtos arbitražo teismo sprendimo tikrinimo galios. Pirma, Niujorko konvencijos V straipsnyje numatytas baigtinis galimų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų sąrašas, todėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūra reiškia Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Antra, net ir vertinant arbitražo teismo sprendimą remiantis Niujorko konvencijos V straipsnyje išvardytais pagrindais, teismo atliekamas vertinimas jokiais atvejais negali būti toks išsamus, kad prilygtų arbitražo teismo sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausimų peržiūrėjimui iš esmės. Taigi teismas, nagrinėjantis arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrasis draudimas, atliekant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procedūrą, peržiūrėti sprendimą iš esmės, išreiškia arbitražo, kaip alternatyvaus valstybiniams teismams ginčų sprendimo būdo, esmę. Toks peržiūrėjimas reikštų, kad, nepaisant to, jog šalių ginčas išspręstas jų pasirinktu būdu, vėliau atliekama visapusiška teisminė kontrolė pakeistų alternatyvioje jurisdikcijoje priimtą sprendimą. Galimybė peržiūrėti arbitražo sprendimą paneigtų sutartinį ir privatų arbitražo procedūros pobūdį bei neleistų šalims pasinaudoti tais privalumais, kurių šalys siekė perduodamos ginčą spręsti arbitražui. Kaip yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, efektyvaus arbitražo interesus atitinka tai, kad arbitražo sprendimų peržiūrėjimas turėtų būti ribotos apimties ir kad sprendimo panaikinimas ar atsisakymas jį pripažinti būtų galimas tik išskirtinėmis aplinkybėmis (1999 m. birželio 1 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-126/97 E. S. C. T. Ltd v. Benneton International NV). Tačiau šis draudimas nereiškia, kad teismas arbitražo sprendimo pripažinimo procese neturi susipažinti su arbitražo sprendimo turiniu ir išanalizuoti jo motyvus, siekiant įsitikinti, ar neegzistuoja Niujorko konvencijoje nustatyti arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai. Draudimas iš esmės peržiūrėti užsienio arbitražo sprendimą ir teismo pareiga patikrinti atsisakymo pripažinti tokį sprendimą pagrindų buvimą sistemiškai dera ir vienas kitam neprieštarauja, nes atlikdamas tokią patikrą teismas negali pakeisti arbitražo nustatytų faktinių aplinkybių kitomis aplinkybėmis bei atlikti kitokią tų aplinkybių teisinę kvalifikaciją, nei ją atliko arbitražo teismas. Kartu šalių pasirinktas ginčo sprendimo būdas arbitražu neturėtų sukurti sąlygų pažeisti fundamentalias viešosios tvarkos taisykles, todėl užsienio arbitražo sprendimo analizė galima tokiu mastu, kiek ji skirta įvertinti galimą viešosios tvarkos pažeidimą. Jei viešosios tvarkos pažeidimas negali būti visapusiškai įvertintas vien susipažinus su arbitražo sprendimo turiniu ir šį pažeidimą lemia arbitražo neanalizuotos aplinkybės bei jo netirti įrodymai, sprendimo pripažinimą atliekantis teismas gali įtraukti į savo vertinimą faktus, kurių nevertino arbitražas, priimdamas sprendimą, ir tirti įrodymus, kurių jis netyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014).Teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje išskiriami du esminiai principai, kurie yra itin aktualūs vertinant arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos) galiojimą. Pirma, arbitražinis susitarimas yra atskirtas, autonomiškas ir nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties (autonomiškumo principas). Arbitražinės išlygos autonomiškumas reiškia, kad arbitražo teismui pagal savo kompetenciją nusprendus, kad sutartis, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga, yra niekinė, arbitražinė išlyga yra išsaugoma, nes dėl pagrindinės sutarties negaliojimo ji automatiškai nėra pripažįstama negaliojančia, o arbitražo teismas nepraranda jurisdikcijos. Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje įtvirtinta kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus (kompetencijos – kompetencijos doktrina). Taigi, kompetencijos–kompetencijos doktrina arbitražo teismui suteikia galimybę spręsti dėl savo kompetencijos. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, tai taip pat reiškia, kad bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo. Arbitražo teisė spręsti dėl savo jurisdikcijos įtvirtinta UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinio įstatymo 16 straipsnyje, Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad arbitražas visų pirma pats sprendžia dėl savo jurisdikcijos, pripažįstama ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010; 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalis numato, kad užsienio valstybėje priimtą arbitražo sprendimą pripažinti ar leisti vykdyti gali būti atsisakyta kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad: a) II straipsnyje nurodyto susitarimo pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo – pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą, arba b) pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų, arba c) nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma, arba d) arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų, arba e) sprendimas pusėms dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, suinteresuoti asmenys atsiliepimo į pareiškėjos prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismo 2016 m. liepos 25 d. sprendimą, nepateikė. Suinteresuoti asmenys pateiktame atsiliepime į pareiškėjos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės neginčijo aplinkybių, kad arbitražinio susitarimo sudarymo metu šalys buvo veiksnios, kad suinteresuotiems asmenims buvo tinkamai pranešta apie arbitro paskyrimą ir arbitražo nagrinėjimą, kad prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės trečiųjų (arbitražo) teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo, kurį numato arbitražinis susitarimas, kad trečiųjų (arbitražo) institucijos sudėtis ir arbitražo procesas atitiko šalių susitarimą, atitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymus, taip pat, kad prašomas pripažinti sprendimas yra galutinis ir vykdomas. Kaip matyti iš prašomo pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės trečiųjų (arbitražo) teismo sprendimo, bylos nagrinėjimo metu suinteresuotiems asmenims 2016 m. birželio 15 d. buvo išsiųstas ieškinio pareiškimas, pranešimas dėl atsiliepimų į ieškinį pateikimo ir nuomonės dėl trečiųjų (arbitražo) teismo teisėjo kandidatūros. Apie 2016 m. liepos 25 d. teismo posėdį suinteresuoti asmenys buvo informuoti 2016 m. liepos 1 d. išsiunčiant jiems teismo šaukimus. Teismo procesinių dokumentų suinteresuotiems asmenims įteikimo faktą patvirtina byloje esantys pašto įteikimo pranešimai (b. l. 16-22). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškinio nagrinėjimo metu suinteresuoti asmenys buvo pateikę trečiųjų (arbitražo) teismui pareiškimą, kuriame iš esmės neginčijo trečiųjų (arbitražo) teismo kompetencijos nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, taip pat paskirto arbitro kandidatūros. Pateiktame pareiškime suinteresuoti asmenys iš esmės sutiko su prašomos priteisti iš jų skolos faktu, tačiau tvirtino, kad dėl sunkios įmonės finansinės padėties neturi galimybių atsiskaityti su ieškove. Į 2016 m. liepos 25 d. teismo posėdį suinteresuotų asmenų atstovai neatvyko, todėl, vadovaujantis Latvijos Respublikos trečiųjų teismų įstatymo 46 straipsniu ir Rygos trečiųjų teismo reglamento 37 punktu, byla buvo išnagrinėta suinteresuotiems asmenims nedalyvaujant. Teisėjų kolegija, įvertinusi 15 punkte nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad arbitražo bylos nagrinėjimo metu suinteresuoti asmenys buvo tinkamai informuoti apie jų atžvilgiu pradėtą teisminį nagrinėjimą. Tinkamai informavus suinteresuotus asmenis apie nagrinėjamą bylą bei pastariesiems be pateisinamų priežasčių neatvykus į teismo posėdį bei nepateikus prašymo dėl teismo posėdžio atidėjimo, trečiųjų (arbitražo) teismas turėjo teisę išnagrinėti bylą ir priimti procesinį sprendimą suinteresuotiems asmenims nedalyvaujant bei remdamasis byloje surinktais įrodymais. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta 14-16 punktuose, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti arbitražo bylos nagrinėjimo metu buvus aplinkybių, kurios galėtų lemti Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismo 2016 m. liepos 25 d. sprendimo nepripažinimo pagrindų, numatytų 1958 m. Niujorko Konvencijos V straipsnio 1 dalyje, konstatavimą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai pasižymi tuo, jog dėl jų buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkte nurodyta, kad arbitražo teismo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, kai ginčo objektas pagal šalies, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti arbitražo teismo sprendimą, įstatymus negali būti arbitražo dalyku. Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje tokių aplinkybių nenustatė ir šio atsisakymo pripažinti arbitražo teismo sprendimą pagrindo buvimas nėra keliamas byloje. Sutiktina su pareiškėjos argumentais, kad ginčo objektas – nuostolių atlyginimas, kylantis iš tarp šalių susiklosčiusių tiekimo (pirkimo-pardavimo) sutartinių teisinių santykių, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus gali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas. Komercinio pobūdžio ginčas arbitražo byloje kilęs tarp privačių asmenų, taigi nekyla abejonių dėl tokio ginčo arbitruotinumo (Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnis).Vadovaujantis Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punktu užsienio arbitražo sprendimą gali būti atsisakoma pripažinti ir leisti vykdyti tuo atveju, kai to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai. Nagrinėjamu atveju šio atsisakymo pripažinti arbitražo teismo sprendimą pagrindo buvimas byloje taip pat nėra keliamas, tačiau, atsižvelgiant į teismo pareigą ex officio patikrinti arbitražo sprendimo atitiktį viešosios tvarkos išlygai, teisėjų kolegija pasisako dėl pagrindo atsisakyti pripažinti arbitražo sprendimą pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies 2 dalies b) punktą.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra nurodęs, kad sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006). Dėl to net ne bet koks prieštaravimas imperatyviosioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą. Viešosios tvarkos pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu, taip pat kai arbitražo sprendimas ar arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014). Kartu toks aiškinimas reiškia, jog, vertindamas prašomo pripažinti arbitražo teismo sprendimo atitiktį Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte nurodytai viešosios tvarkos išlygai, teismas nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012).Iš bylos medžiagos matyti, kad trečiųjų (arbitražo) teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, jog 2016 m. vasario 11 d. UAB „LATAKKO“, UAB „NTA namas“ ir G. Š. sudarė taikos sutartį dėl 30 633,61 Eur skolos sumokėjimo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Sudarytos taikos sutarties 1 punkte šalys patvirtino, kad UAB „NTA namas“ ir G. Š. visiškai pripažįsta UAB „LATAKKO“ 30 633,61 Eur dydžio reikalavimą bei solidariai yra atsakingi už šio reikalavimo įvykdymą. Trečiųjų (arbitražo) teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, padarė išvadą, kad suinteresuoti asmenys taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų sutartyje nustatyta tvarka ir terminais neįvykdė – skolos UAB „LATAKKO“ nesumokėjo, todėl pareiškėja turėjo teisinį pagrindą reikalauti nesumokėtą skolą priteisti solidariai iš suinteresuotų asmenų. Trečiųjų (arbitražo) teismo priimtas sprendimas įsiteisėjo nuo priėmimo momento, nėra skundžiamas ir negali būti ginčijamas. Kaip matyti iš prašomo pripažinti ir leisti vykdyti trečiųjų (arbitražo) teismo sprendimo, trečiųjų teismas, turėdamas kompetenciją nagrinėti ginčą, analizavo bylos įrodymus, susijusius su taikos sutarties sudarymo tarp šalių fakto patvirtinimu, taip pat su sudarytos taikos sutarties (ne)vykdymo padariniais. Trečiųjų (arbitražo) teismo padarytos išvados dėl taikos sutarties (ne)vykdymo aplinkybių bei suinteresuotų asmenų pareigos atsiskaityti su pareiškėja, paremtos išsamiu ir visapusišku įrodymų įvertinimu bei yra motyvuotos. Byloje jokių papildomų aplinkybių, įrodymų, kurių nebūtų žinojęs ir (arba) vertinęs trečiųjų (arbitražo) teismas, ar įrodymų, jog trečiųjų (arbitražo) teismas būtų pažeidęs fundamentalius sąžiningo proceso principus ar imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus, nenustatyta. Patys suinteresuoti asmenys iš esmės neginčija nei taikos sutarties sudarymo fakto, nei neatsiskaitymo pagal šią taikos sutartį fakto bei savo atsiliepimą grindžia vien aplinkybe, kad dėl sunkios finansinės padėties įmonė nepajėgi atsiskaityti su pareiškėja. Vertindamas prašomą pripažinti arbitražo teismo sprendimą Niujorko konvencijos V straipsnyje nurodytu atitikties viešajai tvarkai pagrindu, teismas nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T- 5/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012). Kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, neturi įgaliojimų nagrinėti bylą iš esmės, tikrinti arbitražo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą fakto bei teisės klausimais, t. y. aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas (Niujorko Konvencijos V straipsnis; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-96/2014). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir byloje nesant jokios informacijos apie akivaizdžius tarptautinei viešajai tvarkai prieštaraujančius šalių veiksmus, taip pat įvertinus trečiųjų (arbitražo) teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad, pripažinus trečiųjų (arbitražo) teismo sprendimą Lietuvos Respublikoje, atsirastų tokie teisiniai padariniai, kurie būtų nesuderinami su tarptautine viešąja tvarka. Asmens kreipimasis į užsienio trečiųjų (arbitražo) teismą, siekiant įgyvendinti teisę į ginčo išnagrinėjimą arbitražiniame susitarime nustatytu ginčų sprendimo būdu, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes negali būti laikomas prieštaraujančiu tarptautinei viešajai tvarkai Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkto prasme. Net jei toks pareiškėjos elgesys galėtų būti laikomas negalimu pagal nacionalinę teisę, vien tik šis faktas, nesant kitų svarių asmens nesąžiningumo įrodymų, taip pat negalėtų būti laikomas kėsinimusi į fundamentalias visuomenės vertybes.Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta Niujorko konvencijos V straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų trečiųjų (arbitražo) teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismo 2016 m. liepos 25 d. sprendimas dėl 32 896,96 Eur skolos priteisimo iš suinteresuotų asmenų UAB „NTA namas“ ir G. Š. yra pripažintinas ir leidžiama jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Kaip jau buvo minėta, bylos nagrinėjimo metu pareiškėja pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti suinteresuotiems asmenims UAB „NTA namas“ ir G. Š. priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą ir (ar) turtines teises, o šio turto nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, priklausančias suinteresuotiems asmenims arba esančias pas suinteresuotus asmenis arba trečiuosius asmenis, bendrai 32 896,96 Eur sumai, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti.Prašyme pareiškėja nurodė, kad prašomu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio valstybės trečiųjų (arbitražo) teismo sprendimu priteista 32 896,96 Eur suma suinteresuotiems asmenims yra didelė. Patys suinteresuoti asmenys pripažįsta, kad jų turtinė padėtis yra sunki, jie nuolat susiduria su finansiniais sunkumais. Suinteresuoti asmenys nuo šių metų liepos mėnesio turi įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Nurodytos aplinkybės neabejotinai padidina būsimo, galimai pareiškėjai palankaus, teismo sprendimo neįvykdymo riziką.Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kuriam jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1329/2014; 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1637/2014). Siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo tinkamą įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1728/2014; 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1637/2014).CPK 144 straipsnio 3 dalis nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Ši teisės norma, be kita ko, reiškia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti sprendžiamas ir įsiteisėjusių užsienio valstybės teismo, taip pat užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo bei leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje procese ir tokių sprendimų faktinio vykdymo procese (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-31/2014, 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-2T-69/2014). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjos prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismo 2016 m. liepos 25 d. sprendimą, prima facie yra pagrįstas. Prašymo pagrįstumo neginčijo ir patys suinteresuoti asmenys.Sprendžiant klausimą dėl antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, pažymėtina, kad gausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią didelė ieškinio suma lemia (preziumuoja) būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į asmens, kurio atžvilgiu prašoma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, finansines galimybes, t. y. ar tokiam asmeniui ieškinio suma (nagrinėjamu atveju – trečiųjų (arbitražo) teismo sprendimu priteistoji suma) yra didelė.Nors pareiškėja ir nepateikė duomenų, kurie patvirtintų aplinkybes, kad trečiųjų (arbitražo) teismo priteista suma suinteresuotiems asmenims yra labai didelė, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, paskirstant įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis), turi būti atsižvelgiama ir į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju suinteresuoti asmenys buvo tinkamai informuoti apie jų atžvilgiu prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pateiktame atsiliepime suinteresuoti asmenys neginčija pareiškėjos prašymo pagrįstumo. Savo nesutikimą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jie iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su sunkia įmonės finansine padėtimi bei jos galimybėmis atsiskaityti su pareiškėja. Taigi, faktiškai suinteresuoti asmenys patys pripažįsta, kad užsienio valstybės trečiųjų (arbitražo) teismo sprendimu iš jų priteista pinigų suma jiems yra didelė našta. Kartu su atsiliepimu į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suinteresuoti asmenys nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įmonės finansiniai sunkumai yra laikini, įmonė vykdo veiklą bei dengia įsiskolinimus kreditoriams. Taip pat nepateikta jokių įrodymų, kad priteista skola suinteresuotam asmeniui G. Š., kaip fiziniam asmeniui, nėra didelė. Teismo išreikalautais UAB „NTA namas“ finansinės atskaitomybės dokumentų duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „NTA namas“ turėjo ilgalaikio turto 3 816 Eur, trumpalaikio turto –105 432 Eur, iš viso įmonė turėjo turto už 109 248 Eur, įmonės mokėtinas sumas ir įsipareigojimus sudarė 100 292 Eur, įmonės veikla 2015 metais buvo pelninga – 4 756 Eur pelnas. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2015 metais UAB „NTA namas“ ir G. Š. atžvilgiu nebuvo inicijuota jokių civilinių bylų dėl skolų iš jų priteisimo konkretiems kreditoriams, 2016 metais – įmonės atžvilgiu buvo priimtas vienas preliminarus teismo sprendimas dėl 5 541,86 Eur skolos priteisimo, tačiau šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs. Viešais duomenimis nustatyta, kad UAB „NTA namas“ dirba vienas darbuotojas, nuo 2016 m. lapkričio 8 d. įmonė socialinio draudimo įsiskolinimų neturėjo, nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. turėjo 69,97 Eur įsiskolinimą, kuris šiuo metu padengtas.Teisėjų kolegija, įvertinusi 27-34 punktuose nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į abiejų šalių interesų pusiausvyros principą, tenkina pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suinteresuotiems asmenims: areštuojamas suinteresuotiems asmenims UAB „NTA namas“ ir G. Š. priklausantis nekilnojamasis turtas, kilnojamasis turtas ir (ar) turtinės teisės, o šio turto esant nepakankamai – piniginės lėšos, priklausančios suinteresuotiems asmenims ir esančios pas suinteresuotus asmenis arba trečiuosius asmenis, bendrai 32 896,96 Eur sumai, uždraudžiant suinteresuotiems asmenims areštuotu turtu disponuoti.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 6 dalimi, 811¹, 813, straipsniais, Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu, 145 straipsnio 1 dalies 3 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Rygos trečiųjų (arbitražo) teismo 2016 m. liepos 25 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 74/06-2016, kuriuo patenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LATAKKO“ ieškinys – nuspręsta išieškoti ieškovei solidariai iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „NTA namas“ ir G. Š. 22 968,97 Eur skolos, 7 664,64 Eur palūkanų už naudojimąsi pinigais, 305,83 Eur palūkanų už vėlavimą atsiskaityti, 1 000,00 Eur išlaidų už teisines paslaugas ir 957,52 Eur teismo proceso išlaidų, iš viso 32 896,96 Eur.

Taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „NTA namas“ (juridinio asmens kodas 301272892) ir G. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą ir (ar) turtines teises, o šio turto esant nepakankamai – pinigines lėšas, priklausančias suinteresuotiems asmenims ir esančias pas suinteresuotus asmenis arba trečiuosius asmenis, bendrai 32 896,96 Eur (trisdešimt dviejų tūkstančių aštuonių šimtai devyniasdešimt šešių eurų 96 ct) sumai, uždraudžiant suinteresuotiems asmenims areštuotu turtu disponuoti.

Pavesti pareiškėjos pasirinktam antstoliui surasti ir aprašyti areštuotą turtą, paskirti turto saugotoją bei nustatyti lėšų sumą, kurią suinteresuoti asmenys gali naudoti per mėnesį iš areštuoto turto piniginėms operacijoms atlikti. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdoma skubiai.

Išaiškinti pareiškėjai, kad dėl turto registre neregistruojamų kilnojamųjų daiktų, turtinių teisių ir piniginių lėšų suradimo ir aprašymo, taip pat dėl konkrečios lėšų sumos, kuri suinteresuotų asmenų gali būti naudojama piniginėms operacijoms bankų/kitų finansinių įstaigų sąskaitose atlikti, ji turi kreiptis į antstolį. Jeigu į antstolį nesikreipiama per keturiolika dienų nuo šios nutarties priėmimo dienos arba antstolis per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo vykdyti neatlieka pirminio areštuoto turto duomenų patikslinimo, laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis areštuotas turto registre neregistruojamas kilnojamasis turtas, turtinės teisės ir piniginės lėšos, nustoja galioti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, išskyrus nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Nutartį išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui Valstybės įmonei Registrų centras bei šalims.