Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo ribotos atsakomybės bendrovės „Krovlia Profi“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo ribotos atsakomybės bendrovės „Krovlia Profi“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-749-267/2014 pagal ieškovo ribotos atsakomybės bendrovės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Zindra“ dėl sumokėtos kainos už prekes priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo ir pagrįstumo.

Ieškovas ribotos atsakomybės bendrovė (toliau – ir RAB) „Krovlia Profi“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Zindra“ 97 000 EUR (334 650 Lt) dydžio pinigų sumą už ieškovui parduotas prekes, 8,75 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir taikyti restituciją – priteisti iš ieškovo atsakovui pagal 2013 m. sausio 25 d. sutartį Nr. 01/13 RUS-EUR parduotas prekes.

Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui – iki įsiteisės teismo sprendimas (nutartis) civilinėje byloje Nr. 2-749-267/2014, apriboti UAB ,,Zindra“ priklausančio pastato–įrankinio cecho, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), disponavimo teisę, padarant įrašą apie disponavimo teisės suvaržymus viešajame registre, bei uždrausti šį pastatą įkeisti ar kitaip suvaržyti nuosavybės teisę į šį pastatą. Ieškovas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2014 m. vasario 19 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį tenkino visiškai. Atsakovas turi vienintelį nekilnojamąjį daiktą, kurį perleidus iškiltų reali grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti, kadangi ieškinio reikalavimai, atsakovui nenutraukus veiklos, teoriškai galėtų būti patenkinti tik gavus dvejų metų grynąjį pelną, ne mažesnį nei už 2013 metus. Be to, pastatas gali būti įkeistas ir taip būtų iš dalies arba visiškai eliminuota išieškojimo iš šio pastato galimybė pagal ieškovui palankų teismo sprendimą. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ieškinyje išdėstytas aplinkybes. Ieškovo nuomone, atsakovas elgėsi nesąžiningai, parduodamas kitos rūšies prekes nei susitarta ieškovo ir atsakovo sutartimi, jų vertė ženkliai mažesnė ir jos netinkamos kokybės. Atsakovo nesąžiningumas yra vienas iš kriterijų, įrodančių, kad spendimo vykdymui gali iškilti pavojus. Be to, nurodytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovui nebūtų apribota galimybė naudotis areštuotu turtu, neatsirastų veiklos apribojimo, ženklesnių neigiamų padarinių, todėl tokios laikinosios apsaugos priemonės užtikrintų šalių interesų pusiausvyrą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. birželio 30 d. nutartimi netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad ieškinio reikalavimai teoriškai galėtų būti patenkinti tik gavus dviejų metų grynąjį pelną, todėl yra reali grėsmė, jog atsakovas, turėdamas vienintelį nekilnojamąjį turtą, galėtų jį perleisti tretiesiems asmenims. Teismas nustatė, kad atsakovo turto balansinė vertė iš viso sudaro 404 739 Lt, įskaitant materialaus turto vertę, kuri sudaro 92 346 Lt. Nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovas nuosavybės teise valdo pastatą–įrankinį cechą, kurio vidutinė rinkos vertė siekia 324 000 Lt, be to, atsakovas disponuoja 238 228 Lt dydžio lėšomis ir turi tik trumpalaikius 13 386 Lt dydžio įsipareigojimus. Atsakovo vykdoma ūkinė–komercinė veikla yra pelninga, o grynas pelnas 2013 metas sudarė 183 480 Lt. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovui 334 650 Lt dydžio ieškinio suma nėra didelė. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių realių faktų, leidžiančių konstatuoti, jog nuo ieškinio pateikimo dienos iki šiol atsakovo turtinė padėtis pablogėjo. Teismas atmetė ir ieškovo argumentus, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti ieškinyje minimas aplinkybes, ir kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, parduodamas ieškovui kitos rūšies prekes, nes šie argumentai vertinami bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje ir neturi įtakos, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas RAB „Krovlia Profi“ atskirajame skunde prašo skubos tvarka panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį ir ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas neįvertino kritiškai atsakovo finansinių ataskaitų. Ieškinio reikalavimas sudaro net 83 procentus visos atsakovo balansinės turto vertės, todėl tenkinus ieškinį, atsakovas susidurtų su sunkiai pakeliamais finansiniais įsipareigojimais. Be to, atsižvelgiant į atsakovo nesąžiningą elgesį prieš ieškovą, gali būti siekiama išvengti atsakomybės arba ją sumažinti. Pardavus ar įkeitus pastatą, išieškojimo galimybės būtų ženkliai apsunkintos ir vien tik tai reiškia, kad yra reali grėsmė neįvykdyti būsimo teismo sprendimo.Ieškovas neturi galimybių nuolat tikrinti atsakovo finansinės būklės. Savo ruožtu atsakovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, leidžiančių įsitikinti nepavojingu jo finansinės būklės kitimu nuo tada, kai atsakovas gavo dideles pinigų sumas iš ieškovo.Ieškovas pasirinko ypač švelnią laikinąją apsaugos priemonę, kuri neapribotų atsakovo veiklos. Jei atsakovui atsiras realūs nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, jis galės šiuos nuostolius prisiteisti. Be to, Nekilnojamojo turto registro duomenimis pastatas įkainotas 324 000 Lt, o balansinė jo vertė tėra 92 346 Lt, t. y. tik iš dalies užtikrinanti teismo sprendimo įvykdymą.

Atsakovas UAB „Zindra“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą, o apeliacinės instancijos teismui nusprendus tenkinti ieškovo prašymą – įpareigoti ieškovą įmokėti į Šiaulių apygardos teismo specialiąją sąskaitą 334 650 Lt nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Ieškovas pakartotinai kreipiasi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šiaulių apygardos teismas jau vieną kartą atmetė ieškovo prašymą ir šią pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinis teismas.Teismas teisingai konstatavo, kad atsakovo vykdoma veikla yra pelninga. Užsakymų skaičius nuolat auga, atsakovo gaminamos produkcijos kokybė yra žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, nuo ieškinio pateikimo teismui dienos atsakovo būklė nepablogėjo ir pelnas nesumažėjo. Savo ruožtu patenkinus ieškovo prašymą, būtų pakenkta atsakovo, kaip patikimo gamintojo, autoritetui, nes turto areštas atsispindėtų turto arešto aktų registre ir sudarytų prielaidas klientams abejoti jo reputacija. Vien įmonės prestižo diskreditavimas, o taip pat turto areštas gali neigiamai atsiliepti gamybinei–komercinei veiklai, apsunkinti sutarčių ir prisiimtų įsipareigojimų vykdymą. Teismas, skirdamas atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą, nebūtinai turi turėti įrodymus, kad tam tikro dydžio nuostoliai ateityje tikrai atsiras, pakanka įsitikinti, jog gali atsirasti.Ieškinio dalyko įrodinėjimas gali užsitęsti, nes ieškovas yra užsienio valstybės (Rusijos Federacijos) ūkio subjektas. Ieškovas prašys apklausti Rusijoje gyvenančius asmenis, kuriems žinomos ieškovo ir atsakovo sudarytoje sutartyje išdėstytos bei su ja susijusios aplinkybės. Atsakovo turto apribojimu sukeltos neigiamos pasekmės būtų nepataisomos.Ieškovas, reikšdamas ieškinį teisme, tačiau prieš tai nepateikdamas jokių pretenzijų atsakovui ir jo neinformavęs apie sutarties pažeidimus, elgiasi nesąžiningai. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas neatitiktų teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, realaus pažeistų teisių gynimo ir kitų teisės principų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).

Apeliantas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio suma (334 650 Lt) nėra didelė atsakovui ir mano, jog, atsižvelgiant į ieškinio sumą bei atsakovo nesąžiningumą, yra reali grėsmė, kad būsimas palankus ieškovui teismo sprendimas nebus įvykdytas.

Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovas jau buvo pareiškęs prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui – areštuoti atsakovo turtą ieškinio sumos ribose (334 650 Lt (97000 EUR)). Tačiau Šiaulių apygardos teismas 2014 m. vasario 28 d. nutartimi ieškovo prašymo netenkino.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš atsakovo pateiktų finansinių ataskaitų matyti, jog atsakovo turto balansinė vertė iš viso sudaro 404 739 Lt, įskaitant materialaus turto vertę, kuri sudaro 92 346 Lt, o patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatyta, kad atsakovas nuosavybės teise valdo pastatą–įrankinį cechą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė siekia 324 000 Lt. Remdamasis byloje esamais duomenimis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo turimo turto reali rinkos vertė yra žymiai didesnė nei nurodyta balanse, be to, iš atsakovo balanso matyti, kad atsakovas disponuoja 238 228 Lt dydžio lėšomis bei turi tik trumpalaikius 13 386 Lt dydžio įsipareigojimus. Nutartyje nurodyta, kad atsakovo vykdoma ūkinė–komercinė veikla yra pelninga; atsakovo grynasis pelnas 2013 metais sudarė 183 480 Lt, taigi atsakovui 334 650 Lt dydžio ieškinio suma nelaikytina didele. Lietuvos apeliacinis teismas, be kita ko, išaiškino ieškovui, kad atskirojo skundo argumentai dėl atsakovo nesąžiningumo, parduodant ieškovui nekokybiškas prekes, sudaro dalį bylos (ginčo) nagrinėjimo dalyko ir jie vertinami bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartyje taip pat nurodė, kad paaiškėjus ar iškilus naujoms grėsmėms būsimo teismo sprendimo įvykdymui, ieškovas turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje.

Tačiau, kaip matyti iš šiuo metu nagrinėjamos bylos duomenų, inter alia atskirojo skundo argumentų, atsakovo pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų, ieškovas, pasinaudojęs galimybe pakartotinai reikšti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 straipsnio 3 dalis), nepateikė jokių iš esmės naujų argumentų ir / ar įrodymų, pagrindžiančių aplinkybių pasikeitimą ar pavojaus, jog palankaus ieškovui teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti nebeįmanomas, atsiradimą. Taigi faktiškai ieškovas nauju prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pakartotinai prašo įvertinti tas pačias aplinkybes, kurias vertino Šiaulių apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas ir, paneigiant įsigaliojusias Lietuvos apeliacinio teismo ir Šiaulių apygardos teismo nutartis, priimti ieškovui palankų sprendimą. Tačiau ieškovo subjektyvus atsakovo finansinės atskaitomybės duomenų interpretavimas bei įsitikinimas atsakovo nesąžiningumu, nenurodant jokių naujų aplinkybių, kurios liudytų, kad situacija po pirmiau nurodytų nutarčių priėmimo pasikeitė, nėra pakankamas pagrindas tenkinti ieškovo prašymą.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neeliminuoja dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų teisės kreiptis su pakartotiniu prašymu, atitinkamai jį motyvuojant bei taip įgyvendinant savo procesines teises (CPK 42 straipsnis, 144 straipsnio 3 dalis, 245 straipsnio 3 dalis). Tačiau pakartotinis kreipimasis negali būti suprantamas kaip analogiško ankstesniam prašymo teismui pateikimas, jame nenurodant papildomų aplinkybių, lemiančių tokio prašymo naują svarstymą. Šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, jomis nepiktnaudžiauti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1028/2014).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tai, jog ieškovas paprašė taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę nei pirminiame prašyme, savaime nepanaikina reikalavimo nurodyti papildomas aplinkybes, pagrindžiančias grėsmės būsimam teismo sprendimui vykdyti atsiradimą, juolab, kad teismai konstatavo, jog ieškinio suma nėra didelė atsakovui. Kitaip tariant, kitokios, net ir švelnesnės, laikinosios apsaugos priemonės taikymas netampa pagrįstu ir teisėtu, jeigu byloje nustatyta, kad apskritai nėra jokios grėsmės, kad teismo sprendimas nebus įvykdytas, o ieškovas nepateikia jokių naujų duomenų (CPK 178 straipsnis).

Teismų praktikoje išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kuriam jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1329/2014). Siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo tinkamą įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1728/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, jog teisės netrukdomai naudotis nuosavybe suvaržymas visada turi užtikrinti „teisingą pusiausvyrą“ tarp bendrojo intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens pagrindinių teisių apsaugai (žr., pvz., Immobiliare Saffi v. Italy (GC), no. 22774/93). Siekiant užtikrinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio reikalavimus, turi būti įrodyta, kad nuosavybės kontrolė buvo teisėta, kad ji atitiko „bendrąjį interesą“, ir kad naudojamos priemonės buvo proporcingos siekiamam tikslui (2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje JGK Statyba ir Guselnikovas v. Lietuva). Norėdamas pasiekti teisingą pusiausvyrą tarp savininko teisių ir bendruomenės interesų, teismas turi patikrinti, ar dėl valstybės kišimosi (kuris gali pasireikšti ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymu) asmuo neturėjo prisiimti neproporcingos ir pernelyg didelės naštos (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje JGK Statyba ir Guselnikovas v. Lietuva). Turto areštas – griežta ir varžanti priemonė. Ji gali paveikti savininko teises taip, kad gali kilti pavojus jo pagrindinei veiklai ar net gyvavimo sąlygoms (žr., pvz., Raimondo v. Italy, 22 February 1994; 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje JGK Statyba ir Guselnikovas v. Lietuva).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos faktines ir teisines aplinkybes, taip pat atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, jog yra pagrįstos prielaidos manyti, kad būsimo galbūt palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu ir todėl yra pagrindas suvaržyti atsakovo nuosavybės teisę į turtą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.