Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1052-944/2018 pagal ieškovo A. D. patikslintą ieškinį atsakovui V. D., tretieji asmenys V. K., V. N., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, išvadą duodanti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, dėl pripažinimo statytoju ir kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ginčas byloje kilęs dėl kompensacijos už atliktus gyvenamojo būsto pagerinimo darbus priteisimo ir pripažinimo gyvenamojo namo priestato statytoju.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

2.5. Atsakovas pažymi, jog ieškovas A. D. ir toliau vykdo atnaujinimo darbus be atsakovo žinios ir sutikimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

Dėl materialinės teisės normų netinkamo taikymo ir aiškinimo

11. Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime akcentavo, kad esminiai turto pagerinimo darbai buvo atlikti iki 1996 m. gruodžio 2 d., kai atsakovas priėmė po motinos mirties likusį palikimą (paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą; el. b. 1 T., b. l. 36). Taip pat teismas sprendė, kad apeliantas per Civilinio kodekso (toliau – CK) 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą nereiškė reikalavimų atsakovui dėl turto pagerinimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimą, o taip pat be pagrindo taikė materialines teisės normą, reglamentuojančią Kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarką (CK 5.63 straipsnis). Taip pat, spręsdamas ginčą, turėjo vadovautis ne vien tik dabartiniu CK, bet ir pagerinimų atlikimo metu galiojusiu 1964 metų Civilinių kodeksu (galiojo iki 2001 m. liepos 1 d.; toliau – 1964 metų CK).

12. Kolegija sprendžia, kad nagrinėdamas bylą teismas visų pirma turėjo spręsti klausimą dėl palikimo priėmimo momento, kas suponuoja ir tai, nuo kada atsakovas laikytinas turto valdytoju. 1964 metų CK 569 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija iki 1994 m. birželio 10 d.) buvo nurodyta, kad palikimo atsiradimo laiku laikoma palikėjo mirties diena. Pagal 1964 metų CK 587 straipsnio 2 ir 3 dalis laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą ir tai padarė per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ginčo palikimo atsiradimo metu palikimo priėmimą reglamentavusios teisės normos nustatė galimybę priimti palikimą dviem būdais: kreipiantis su pareiškimu į notarą arba pradedant palikimą faktiškai valdyti (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis). Palikimo priėmimas, pradedant faktiškai jį valdyti, turėjo būti atliekamas aktyviais veiksmais, tačiau nebuvo reikalaujama tokio palikimo priėmimo būdo teisinio įforminimo. Pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, asmuo, priėmęs palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, ir norėdamas gauti jo nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą – paveldėjimo teisės liudijimą, privalėjo kreiptis į notarą ir pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad palikimas priimtas valdyti. Teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatomas teisiškai reikšmingas faktas, kad asmuo priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, buvo vienas iš įrodymų, bet ne vienintelis palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, patvirtinti. Be to, reikalavimas priimti palikimą per šešis mėnesius nuo palikėjo mirties palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti turtą, atveju yra taikytinas tuo aspektu, jog asmuo per nustatytą terminą turi atlikti aktyvius veiksmus, patvirtinančius jo siekį įgyti turtą nuosavybėn, teisiniam tokio palikimo priėmimo įforminimui šis terminas netaikytinas, t. y. šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu yra neribojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011).

14. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino dviejų svarbių aplinkybių: 1) šalių mama mirė 1981 m. sausio 10 d. (el. b. 1 T., b. l. 161); 2) apie 1989–1990 metus teismo sprendimu, nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, pripažinta, kad atsakovas palikimą priėmė pradėjęs faktiškai valdyti turtą. Nors nagrinėjamoje byloje nėra pateikta teismo sprendimo, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad atsakovas po motinos mirties priėmė jos palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti, tačiau šią aplinkybę šalys pripažino savo procesiniuose dokumentuose ir duodamos paaiškinimus civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (2018 m. kovo 5 d. teismo posėdžio garso įrašo 22:24–23:50 min., 1:02:19–1:05:41 val.). Taip pat šios aplinkybės neginčija nei ieškovas apeliaciniame skunde, nei atsakovas atsiliepime į jį. Todėl ji laikoma nustatyta (CPK 187 straipsnis). Taigi, šalims pripažįstant, kad egzistuoja teismo sprendimas dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, reiškia, kad teismas, nustatydamas tokį faktą, patikrino ar buvo atitinkamos aplinkybės (šiuo atveju – motinos palikimo priėmimas aktyviais veiksmais po jos mirties per CK nustatytą 6 mėnesių terminą), ir konstatuodamas teisinę to reikšmę (palikimo priėmimo faktą), nurodė tikslą, kam toks juridinis faktas nustatomas (paveldėjimo teisės liudijimo išdavimui). Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu tiek ieškovas (2018 m. kovo 5 d. teismo posėdžio garso įrašo 22:24–25:04 min.), tiek atsakovas (2018 m. kovo 5 d. teismo posėdžio garso įrašo 1:02:19–1:06:46 val.), tiek trečiasis asmuo V. K. (šalių sesuo; 2018 m. balandžio 9 d. teismo posėdžio garso įrašo 47:24–49:31 min.), paaiškino, kad atsakovas gyveno ginčo name po jų motinos mirties, bei nurodė, jog visi įpėdiniai (ieškovas, trečiasis asmuo ir šalių tėvas) parašė, kad atsakovo atžvilgiu atsisako jiems priklausančios palikimo dalies, atsiradusios po jų motinos (žmonos) mirties.

15. Kaip jau minėta, 6 mėnesių terminas palikimo priėmimo įforminimui nebuvo taikomas. Dėl to esant sprendimui, kad atsakovas priėmė motinos palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, teisėjų kolegija sprendžia, jog palikimas buvo priimtas ne 1996 m. gruodžio 2 d., t. y. išdavus atsakovui paveldėjimo teisės liudijimą, o būtent per 6 mėnesius po šalių motinos mirties (1981 metais) ir tik vieno atsakovo, nes byloje nėra duomenų, kad palikimą būtų priėmę kiti įpėdiniai. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, jog atsakovas savo, kaip turto valdytojo (savininko), teises galėjo įgyvendinti tik nuo 1996 m. po paveldėjimo liudijimo išdavimo.

16. Pasisakant dėl panaudos santykių pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismui vėlgi pirmiausiai reikėjo aiškinti 1964 m. CK nuostatas. Šio kodekso 366 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad panaudos sutartimi panaudos davėjas perduoda turtą laikinai neatlygintinai naudotis panaudos gavėjui, o šis įsipareigoja grąžinti tą turtą. 1964 metų CK 367 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog panaudos sutartis gali būti sudaroma apibrėžtam terminui, terminui iki pareikalavimo ar nenurodant termino. Šiuo metu galiojančio CK 6.629 straipsnyje nustatyta, jog neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp šalių susiklostė faktiniai neterminuoti panaudos santykiai. Šios aplinkybės šalys neginčija. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė momentą, nuo kada atsirado teisiniai panaudos santykiai. Šios nutarties 15 punkte nustačius, kad atsakovas palikimą po motinos mirties priėmė 1981 metais, pradėdamas faktiškai jį valdyti, bei byloje dalyvaujantiems asmenims pripažįstant, kad atsakovas leido ieškovui neatlygintinai naudotis ginčo būstu, darytina išvada, kad būtent tada tarp apelianto ir atsakovo atsirado faktiniai neterminuoti panaudos santykiai. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei teigė pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, ne nuo 1996 metų, kada atsakovas gavo paveldėjimo teisės liudijimą, o nuo 1992 metų, kai ieškovas nuolatinai apsigyveno ir pradėjo atlikinėti buto pagerinimus, reikėjo vertinti aplinkybes apie atsakovo sutikimą ar nesutikimą su jų darymu.

18. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas dėl reiškiamų turtinio pobūdžio pretenzijų nesikreipė į atsakovą CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka. Išaiškintina, jog šiuo pagrindu ieškovas galėtų atsakovui reikšti tik tokius reikalavimus, kuriuos turėjo mirusiai mamai. Kadangi ieškovas ginčo būsto pagerinimo darbus pradėjo atlikinėti 1992 metais, o nagrinėjamu atveju paveldėjimo teisės liudijimas atsakovui buvo tik pagrindas savo vardu įregistruoti nuosavybę nekilnojamojo turto registre, bei pats palikimas buvo priimtas ir valdomas jau nuo 1981 metų, tai ieškovo reikalavimai, atsiradę dėl atliktų ginčo būsto pagerinimo darbų, turi būti sprendžiami per panaudos institutą reglamentuojančių normų taikymą, o ne CK 5.63 straipsnio pagrindu.

19. Kadangi panaudos institutas nenumatė sąlygų, kai neatlygintinai naudojamas daiktas yra pagerinimas, todėl tam atitinkamai taikomos nuomos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (1964 metų CK 366 straipsnio 3 dalis). 1964 metų CK 316 straipsnyje buvo nustatyta, jog jeigu nuomininkas, nuomotojui leidus, nusinuomotą turtą pagerina, tai jis turi teisę į padarytų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas arba sutartis numato ką kita (1 dalis); nuomininko padarytus be nuomotojo leidimo pagerinimus, jeigu jie atskiriami be žalos nusinuomotam turtui ir jeigu nuomotojas nesutinka atlyginti jų vertės, nuomininkas gali pasiimti (2 dalis); pagerinimų, nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos nusinuomotam turtui, vertė neprivalo būti atlyginama (3 dalis). Identiškos sąlygos nustatytos ir šiuo metu galiojančio CK 6.501 straipsnyje.

20. Kasacinio teismo praktikoje dėl bendrųjų CK nuostatų, reglamentuojančių nuomojamo (naudojamo panaudos pagrindu) turto pagerinimo išlaidų kompensavimą išaiškinta, kad sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-248/2015).

21. Taigi, viena būtinųjų sąlygų, suteikiančių teisę į išlaidų, panaudotų daiktui pagerinti, atlyginimą, yra tokių pagerinimų atlikimas turint nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą. Leidimo atlikti nuomojamo daikto pagerinimus davimas savo esme yra sandoris, nes šiuo veiksmu siekiama tam tikrų teisinių padarinių. Įstatymas šiam sandoriui nenustato konkrečios formos, todėl jis gali būti sudarytas bet kuria įstatymo įtvirtinta forma (CK 1.71 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad leidimo daryti daikto pagerinimus detalumas kiekvienu konkrečiu atveju yra šalių susitarimo dalykas; daikto savininkas, spręsdamas duoti ar ne jo daiktą naudojančiam asmeniui leidimą pagerinti daiktą, turi teisę detaliai išsiaiškinti, ką ir kaip ketinama daryti su jo daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Savininkui taip pat aktualus ir pagerinimams būtinų išlaidų dydis, nes gali tekti jas atlyginti. Nuomininkas (panaudos gavėjas) taip pat suinteresuotas išsiaiškinti, kokius pagerinimus jam leidžiama atlikti, nes tik už tokius pagerinimus gali tikėtis išlaidų atlyginimo. Leidime gali būti detaliai nurodomi pagerinimui atlikti reikalingi darbai, technologijos, medžiagos, konkreti kaina ar jos riba, leidimas gali būti ir abstraktesnio pobūdžio. Vis dėlto iš leidimo turinio kiekvienu atveju turi būti aišku, kokios apimties pagerinimus leista atlikti. Kuo mažiau detalizuotas leidimas, tuo didesnė rizika abiem šalims patirti nenumatytų išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas nedavė ieškovui sutikimo atlikti pagerinimo darbus. Priešingai, pats atsakovas 2018 m. kovo 5 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad žinojo apie priestato statybą ir daugumą name atliktų pagerinimo darbų, t. y. atsakovas pripažino, kad ieškovas ginčo name pakeitė langus, duris, sutvarkė lubas, sienas ir atliko kitus darbus. Atsakovas nurodė, kad išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini) apie 1995–1996 metus ir po šios datos atliktiems šildomų grindų ir židinio įrengimo darbams nedavė leidimo (2018 m. kovo 5 d. teismo posėdžio garso įrašo 1:08:20–1:09:11, 1:14:08–1:15:00 val.). Taip pat atsakovas procesiniuose dokumentuose yra nurodęs, kad tvorą statė ne apeliantas, o buvę namo bendraturčiai I. ir V. M..

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis bylos medžiaga, darytina išvada, jog ieškovas ginčo būste atliko daugumą jo nurodytų statybos darbų turėdamas atsakovo sutikimą, t. y. pastatė priestatą, pastatė betonines sienas, sutvarkė dviejų kambarių lubas ir sienas, įstatė tris langus, pakeitė kambarių duris, įrengė betoninius pamatus garažui. Tai patvirtino ir pats atsakovas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas dėl nurodytų atliktų ginčo buto pagerinimų turi teisę į jų atlyginimą.

25. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė, kad dėl šildomų grindų ir židinio įrengimo buvo duotas atsakovo sutikimas (CPK 178 straipsnis), todėl jis neturi teisės į jų atlyginimą (1964 metų CK 316 straipsnis, CK 6.501 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje apelianto ieškinį atmetė, t. y. pagrįstai atmesta ieškinio dalis dėl 5 750 Eur kompensacijos priteisimo.

Dėl procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo

27. Apeliantas teigia, kad ieškinyje pateikė išsamų atliktų darbų sąrašą ir jų vertės paskaičiavimą, o, šalys, liudytojai, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtino atliktų pagerinimo darbų apimtis. Be to, apeliantas buvo pateikęs suformuluotus klausimus ekspertui, o duomenų dėl ekspertizės atlikimo buvo surinkta pakankamai. Taip pat apeliantas teigia, kad jam yra teikiama antrinė teisinė pagalba, todėl tik teismui nutartimi paskyrus ekspertizę, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba konkurso keliu galės parinkti ekspertizę atliekančią įstaigą (ekspertą). Pirmosios instancijos teismas atsisakęs skirti teismo ekspertizę, pažeidė apelianto teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą. Šie apeliacinio skundo argumentai pripažintini iš dalies pagrįstais.

29. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymus skirti teismo ekspertizę, kad būtų nustatyta tiksli atliktų pagerinimų vertė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai, jog ieškovo prašymai dėl ekspertizės skyrimo buvo ydingi, atsižvelgiant bylos aplinkybių kontekstą, vertintini kaip nepakankami tam, kad jo prašymai skirti ekspertizę būtų atmesti.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus, padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Tam, kad ši funkcija būtų tinkamai įvykdyta, turi būti išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti šalių pateikti argumentai, o dėl jų padarytos išvados turi būti motyvuotos. Kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios, tikslinga skirti ekspertizę. Teismas gali skirti ekspertizę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva, jeigu teismui iškyla neaiškių, specialiųjų žinių reikalaujančių klausimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017; 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-16-378/2018).

31. Kaip konstatuota nutarties 23 punkte, apeliantas turi teisę į dalies atliktų pagerinimų atlyginimą. Vis dėlto nagrinėjamu atveju, kaip nurodė ir pats pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, byloje esantys įrodymai patvirtina darbų atlikimo faktą, tačiau byloje liko neaiški atliktų pagerinimų vertė. Būtent šiai vertei nustatyti apeliantas ir siūlė skirti ekspertizę, t. y. jis prašė atlikti nekilnojamojo turto ekspertizę. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje buvo būtina paskirti tokią ekspertizę, kadangi nagrinėjamu atveju tai vienintelis būdas nustatyti tikslią atliktų būsto pagerinimų vertę.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo prašymus skirti byloje ekspertizę atmetė motyvuodamas tuo, jog nėra nurodytas ekspertas ar ekspertinė įstaiga ir nėra pateiktas jo sutikimas, bei nepateikta preliminari ekspertizės atlikimo kaina. Pirmiausiai pažymėtina, kad teismui nėra draudžiama iš pradžių viena nutartimi paskirti ekspertizę, o po to kita nutartimi, kai bus gauti šalių pasiūlymai dėl ekspertų kandidatūrų, atlikimo trukmės ir preliminarių kainų, pavesti ją atlikti konkrečiam ekspertui. Šiuo atveju ieškovas savo prašymuose buvo aiškiai nurodęs, jog prašo paskirti ekspertą atsižvelgiant į teismo ekspertų sąrašą. Taigi, nors jis nenurodė konkretaus eksperto, tačiau sutiko, kad jis būtų paskirtas iš Teismo ekspertų sąrašo, kuris yra viešai skelbiamas Teisingumo ministerijos internetiniame puslapyje. Dėl to pirmosios instancijos teismas galėjo pats parinkti atitinkamą kvalifikaciją turinčius ekspertus. Vis dėlto, to nedarė, o formaliai atmesdamas ieškovo prašymus dėl ekspertizės skyrimo, užkirto kelią ieškovui įrodinėti savo reikalavimą dėl atliktų nekilnojamojo turto pagerinimų vertės.

33. Be to teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad niekur nėra įtvirtinta, jog dar tik teikdama prašymą dėl ekspertizės skyrimo, šalis turi įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą ekspertizės kainos užstatą. Prašymo pateikimas dar negarantuoja, jog prašoma ekspertizė bus paskirta. Teisėjų kolegija nurodo, kad prašymą dėl ekspertizės skyrimo pateikusi šalis teismo yra įpareigojama sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą ekspertizės kainos užstatą tik tada, kai yra paskiriama ekspertizė ir ekspertas, kadangi tik tada bus aišku, kad būtent šio eksperto nurodytą preliminarią ekspertizės atlikimo kainą reikia įmokėti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. spalio 31 d. ir 2018 m. birželio 7 d. nutartyse nurodęs, kad ieškovas pirmiau turi sumokėti už ekspertizės atlikimą, o tik po to bus sprendžiamas klausimas dėl ekspertizės paskyrimo, nepagrįstai apribojo ieškovo galimybes įrodinėti savo reikalavimo pagrįstumą.

34. Tačiau teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad pirma turėjo būti paskirta ekspertizė, o tik po to valstybės garantuojama teisės pagalbos tarnyba skelbtų konkursą dėl eksperto parinkimo. CPK 212 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskiria ekspertą arba paveda atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Niekur nėra nurodyta, kad vienai iš šalių pateikus teismui prašymą, ne teismas, o kita institucija išrenka ekspertą, kuriam bus pavesta atlikti ekspertizę.

35. Taip pat pažymėtina, kad ieškovas tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje buvo aiškiai nurodęs atliktus ginčo būsto pagerinimo darbus, bei pateikęs turimus dokumentus apie ginčo būsto pagerinimui sunaudotas įvairias medžiagas (el. b. 1 T., b. l. 23–30), 2018 m. kovo 16 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 106-18-13 (el. b. 2 T., b. l. 149–161). Taip pat byloje yra išrašai iš Nekilnojamojo turto registro, matininko T. N. parengta Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, 2017 m. kovo 30 d. paveldimo turto apmokestinimo vertės pažyma Nr. (7.63-3.1.1) MPD4-260 (el. b. 2 T., b. l. 123–125, 162–175, 178–180). Byloje apklausti liudytojai J. P., A. B., V. M. (2018 m. kovo 5 d. teismo posėdžio garso įrašo 5:19–19:50 min., 1:27:30–1:36:56, 1:38:30–1:44:37 val.), bei pas notarą rašytinius parodymus davę liudytojai A. G. ir I. T. (el. b. 2 T., b. l. 104–107) nurodė ieškovo atliktus ginčo būsto pagerinimo darbus. Taip pat teismui pagal pareikalavimą yra pateikta namo, esančio (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla Nr. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei pirmosios instancijos teismas nurodė 2017 m. spalio 31 d. ir 2018 m. birželio 7 d. nutartyse, kuriomis netenkino apelianto prašymų dėl ekspertizės paskyrimo, byloje yra pakankamai įrodymų nustatyti atliktų būsto pagerinimų apimčiai ir ginčo turto vertei iki ir po pagerinimų. Net pirmosios instancijos teismui manant, kad byloje trūksta įrodymų, jis galėjo papildomai įpareigoti šalis pateikti visus jų turimus įrodymus, susijusius su atliktais pagerinimo darbais ir buvusia nekilnojamojo turto verte iki jų atlikimo. Net tokių įrodymų nepateikus, ekspertizė vis tiek galėjo būti paskirta, nes ekspertas vertintų ne tik byloje esančius įrodymus, bet taip pat ir šiuo metu esančią situaciją, t. y. vis tiek turėtų vykti į ginčo būstą ir tiesiogiai apžiūrėti atliktus pagerinimus. Be to, ekspertui vertinant atliktus pagerinimus vietoje, šalys jam turės nurodyti tikslias atliktų pagerinimų vietas ir darbus, kurie buvo atlikti.

36. Apibendrinant nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė byloje paskirti nekilnojamojo turto ekspertizę, bei tokiu būdu užkirto kelią ieškovui leistinomis priemonėmis įrodinėti savo reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas dėl ekspertizės skyrimo, kas lėmė neteisingą bylos išsprendimą. Dėl to bylos dalis dėl ieškovo prašomos priteisti kompensacijos už atliktus ginčo gyvenamojo būsto, adresu (duomenys neskelbtini), pagerinimus, t. y. betonines sienas, dviejų kambarių lubas ir sienas, tris langus, kambarių duris, betoninius pamatus garažui, grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš naujo privalo atsižvelgti į būtinumą paskirti byloje ekspertizę, kurioje būtų nustatyta atliktų pagerinimų vertė. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos priteisimo už ieškovo nurodomus atliktus gyvenamojo būsto pagerinimus, turi įvertinti jų nusidėvėjimą ir dėl jų atlikimo padidėjusią turto vertę. Kadangi pats ieškovas ir jo šeima ginčo būste gyvena ir juo naudojasi jau daugiau nei 20 metų, todėl yra nerealu, kad per tiek laiko niekas nesusidėvėjo. Priteisiant apeliantui iš atsakovo atliktų pagerinimų vertę kaip už naujus daiktus, būtų nepagrįstai per daug pažeistos atsakovo teisės ir teisėti interesai, bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CK 1.5 straipsnis).

37. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas patikslintame ieškinyje prašė priteisti ne tik kompensaciją už atliktus pagerinimo darbus, bet taip pat prašė 2 700 Eur kompensacijos už jo mokėtus mokesčius – žemės nuomos, draudimo, elektros. Į bylą jis yra pateikęs turto draudimo liudijimus, bei mokėjimo sąskaitas ir kvitus, telekomunikacijų paslaugų sutartį, kvitus apie Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėtus žemės nuomos mokesčius (el. b. 1 T., b. l. 11–22, 31–35). Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime visiškai nepasisakė dėl šio reikalavimo. Dėl to bylą grąžinant nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas privalo įvertinti ir šį ieškovo nurodomą reikalavimą bei dėl jo atskirai pasisakyti sprendime.

38. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovas nesutiko su kompensacijos apeliantui priteisimu už tvoros pastatymą ir teigė, kad už ją mokėjo buvę bendraturčiai I. ir V. M.. Byloje yra tik liudytojų parodymai, jog apeliantas statė tvorą, tačiau jie nežinojo ar jis už ją mokėjo iš savo lėšų. Kadangi byloje yra tokie prieštaravimai, dėl to grąžinant bylą nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas turtų aiškintis ne tik kokia tvoros vertė, bet taip pat aplinkybes, kokių asmenų lėšomis ji buvo pastatyta.

Dėl pripažinimo priestato statytoju

39. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jo ieškinio reikalavimas apeliantą pripažinti gyvenamojo namo priestato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio plotas 8,29 kv. m, kadastro byloje pažymėto indeksu 2–4, kurio vertė 5 000 Eur, statytoju. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tik ginčijamame sprendime nurodė, jog nepatikslinus reikalavimo nebus sukeltos teisinės pasekmės. Kadangi apeliantas yra tikrasis priestato statytojas, būtina ginčyti statybą leidžiančius dokumentus, kadangi paaiškėjo, jog juose klaidingai nurodytas kitas statytojas. Siekiant išvengti pakartotino bylinėjimosi tarp tų pačių šalių, reikia tikslinti ieškinio reikalavimą, todėl būtina ir šioje dalyje grąžinti civilinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

40. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo teiginius. CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad asmuo, pagaminęs daiktą, tampa jo savininku. Kad daikto pagaminimas būtų teisėtas, jo pagaminimo procesas turi vykti teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Jeigu daiktas sukuriamas, nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu, o asmuo neįgyja į jį nuosavybės teisių. Taigi, kad statytojas įgytų nuosavybės teisę į statinį, turi statybą pradėti, vykdyti ir baigti, laikydamasis tą procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Tokias nuostatas įtvirtinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformuotoje praktikoje tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2007; 2013 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016; kt.).

43. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis 1992–1993 metais statant ginčo priestatą, esantį (duomenys neskelbtini), kadastro byloje pažymėtą indeksu 2–4, atitiko nutarime Nr. 384 nurodytus reikalavimus, suteikiančius jam teisę būti statytoju. Apeliantas taip pat neįrodė, kad jis atitinka ir šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo reikalavimus būti statytoju, t. y., kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame jis statė ginčo priestatą, jam priestato statybos metu priklausė nuosavybės teise ar apelianto buvo valdomas kitokiu teisėtu pagrindu. Taip pat apeliantas nepateikė duomenų apie priestato statybos teisėtumą. Priešingai, byloje nustatyta, kad nuosavybės teisės į ginčo priestatą – ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 9I1Ž, Nekilnojamojo turto registre įregistruotos atsakovo V. D. vardu (2017 m. vasario 6 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 1; el. b. 2 T., b. l. 123–125). Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad ginčo priestato statybos metu ir šiuo metu būtent atsakovas V. D. nuomoja iš Lietuvos Respublikos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį reikalingą siekiant naudotis jam nuosavybės teise priklausančiais pastatais (el. b. 1 T., b. l. 32–35).

44. Taigi, iš teisinio reglamentavimo matyti, kad asmuo pripažįstamas statytoju tuo atveju, kai yra siekiama įgyti nuosavybę. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju apeliantas nuosavybės teisės į ginčo priestatą negali įgyti CK 4.47 straipsnio 4 punkto numatytu pagrindu, nes priestatą apeliantas savavališkai pasistatė ant svetimos žemės ir neturėdamas tam leidimų, o dėl to negali būti pripažintas ir statytoju. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo metu ginčo priestatas (Nekilnojamojo turto registro išraše įvardintas kaip ūkinis pastatas) nuosavybės teise priklauso atsakovui.

45. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad civilinę bylą šioje dalyje reikia grąžinti pirmosios instancijos teismui, nes tada ieškovas galės patikslinti ieškinį. Pažymėtina, kad apeliantas viso teisminio proceso pirmosios instancijos teisme metu buvo atstovaujamas advokatės, todėl jam turėjo būti žinomos jo teisės ir pareigos. Dėl to spręstina, kad jis galėjo bet kuriuo metu tikslinti ieškinį. Priešingai nei nurodo apeliantas, aplinkybė, jog ginčo priestatas yra įregistruotas atsakovo vardu, paaiškėjo ne priėmus ginčo sprendimą, o po to, kai pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 5 d. protokoline nutartimi į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis įtraukė kitus turto bendrasavininkus, kuriuos nustatė patikrinęs nekilnojamojo turto registro duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Be to, pats atsakovas 2018 m. kovo 5 d. teismo posėdyje duodamas paaiškinimus nurodė, kad ginčo priestatas yra įteisintas ir įregistruotas atsakovo vardu (2018 m. kovo 5 d. teismo posėdžio garso įrašo 1:15:39–1:18:40 val.). Iš 2018 m. kovo 6 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo aiškiai matyti, kad 2.6 punkte nurodytas ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 9I1Ž, nuosavybės teise priklauso atsakovui V. D. (el. b. 2 T., b. l. 123–125). Kad būtent šis ūkinis pastatas yra ginčo priestatas, patvirtino 2018 m. balandžio 9 d. teismo posėdžio metu prie bylos prijungta matininko T. N. parengta Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla (el. b. 2 T., b. l. 162–175). Be to, 2018 m. balandžio 9 d. teismo posėdis buvo atidėtas būtent dėl to, kad paaiškėjus, jog ginčo priestatas įregistruotas kaip ūkinis pastatas ir pasikeitęs jo indeksas, apelianto atstovė prašė sudaryti galimybę patikslinti ieškinio reikalavimą (2018 m. balandžio 9 d. teismo posėdžio garso įrašo 1:09:56–1:10:08 val.). Vis dėlto, joks patikslintas ieškinys po šio teismo posėdžio nebuvo pateiktas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pats ieškovas netinkamai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, todėl šiuo atveju nėra pagrindo grąžinti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo tik dėl galimo ieškinio tikslinimo.

46. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog, kai statytojas ginčo statinį pastato ant jam nuosavybės teise nepriklausančio ar kitu pagrindu teisėtai nevaldomo žemės sklypo, teigti, kad šio statinio statybos procesas buvo visiškai teisėtas, negalima. Tokiais atvejais, atsižvelgiant į kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, statytojas gali įgyti teisę tik į įdėtų statybos kaštų, kaip į svetimo daikto pagerinimo, atlyginimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2008; 2016 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).

47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje apeliantas prašė tik pripažinti jį ginčo priestato statytoju, tačiau neprašė priteisti su jo pastatymu susijusių išlaidų. Kaip minėta nutarties 9 punkte, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl nėra ir pagrindo spręsti dėl ieškovui priteistinos kompensacijos už ginčo priestato pastatymą.

48. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo A. D. ieškinio reikalavimo pripažinti jį gyvenamojo namo priestato (šiuo metu įregistruoto kaip ūkinis pastatas), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio plotas 8,29 kv. m., kadastro byloje pažymėto indeksu 2–4, statytoju.

Dėl bylos baigties ir procesinių klausimų

49. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija iš dalies tenkina ieškovo apeliacinį skundą: panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas dėl 13 730 Eur kompensacijos priteisimo ir šį reikalavimą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitoje dalyje apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

50. Iš bylos dokumentų matyti, kad apeliantui A. D. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) yra suteikta valstybės garantuojama antrinė teisė pagalba ir apeliantas 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (el. b. 3 T., b. l. 82–83). Byloje pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. rugpjūčio 14 d. pažyma Nr. NTP-7-4741 (el. b. 3 T., b. l. 84–89) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų 91 Eur sumai. Atsakovas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė. Pagal Kauno apygardos teismo pažymą, apeliaciniame procese turėta 6,89 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

51. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas ir kartu su grąžinama bylos dalimi, perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 12 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo A. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) reikalavimas priteisti iš atsakovo V. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 13 730 Eur kompensaciją panaikinti ir šioje dalyje perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.