- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-01
- Bylos Nr.
- 2A-408/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Kazys Kailiūnas, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- S. V.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės DNB banko
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-293-343/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovei S. V., trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Meilės pasaulis“ dėl skolos priteisimo, ir atsakovės S. V. priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su tuo, ar fiziniam asmeniui, turinčiam nepilnamečių vaikų, sudarant laidavimo sandorį būtina gauti teismo leidimą (CK 3.85 straipsnio 2 dalis), ar laiduotojo turtinė padėtis yra pagrindas atleisti jį nuo laidavimo prievolės, ar egzistuoja faktinis pagrindas pripažinti esant esminę ginčo šalių nelygybę jų tarpusavio sutartiniuose santykiuose (CK 6.228 straipsnis).
Šalies argumentai
Ieškovas AB DNB bankas prašė priteisti iš atsakovų UAB „Meilės pasaulis“ ir S. V. 136 081,93 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Šiuos reikalavimus ieškovas grindė tuo, kad atsakovė 2007 m. gegužės 16 d. Laidavimo sutartimi Nr. 2196 (toliau ir Laidavimo sutartis), sudaryta su ieškovu, įsipareigojo atsakyti už trečiojo asmens UAB „Meilės pasaulis“ įsipareigojimų, prisiimtų su ieškovu 2007 m. gegužės 16 d. sudaryta Kreditavimo sutartimi Nr. K-2500-2007-302 (toliau ir Kreditavimo sutartis), įvykdymą. Dėl esminio sutarties pažeidimo ieškovas Kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė 2010 m. liepos 22 d., tačiau atsakovai įsiskolinimo nepadengė.
Bylos nagrinėjimo metu ieškovas reikalavimų UAB „Meilės pasaulis“ atsisakė, nurodęs, jog skola iš pastarojo asmens yra priteista 2010 m. spalio 25 d. Kauno miesto Hipotekos skyriaus teisėjos nutartimi.
Šalies argumentai
Atsakovė S. V. priešieškiniu prašė pripažinti niekine ir negaliojančia ab initio Laidavimo sutartį. Atsakovės nuomone sudarant Laidavimo sutartį buvo būtinas teismo leidimas, kadangi šis sandoris yra susijęs su jos nepilnamečių vaikų interesais – teisės į gyvenamąjį būstą užtikrinimu (CK 3.85 straipsnio 2 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktas, 11 straipsnis, 13 straipsnis 1 dalis). Negavus teismo leidimo Laidavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Laidavimo sutartis taipogi prieštarauja Finansų įstaigų įstatymo (toliau ir FĮĮ) 31 straipsnio nuostatoms, nes ieškovas neįsitikino, ar atsakovė bus pajėgi realiai atsakyti už prisiimtas prievoles. Be to, Laidavimo sutartis prieštarauja CK 6.78 straipsnio 1 daliai, kadangi joje numatyta atsakovės atsakomybė yra nepakankamai apibūdinta, kas suponuoja esant esminę šalių nelygybę (CK 6.228 straipsnis). Ieškovo reikalavimai turėtų būti atmesti, nes pareikšti praleidus CK 6.89 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu bylą dalyje dėl reikalavimų UAB „Meilės pasaulis“ nutraukė, ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė: priteisė ieškovui iš atsakovės 136 081,93 Lt skolą, 3 722 Lt žyminio mokesčio, 7 260 Lt atstovavimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Laidavimo sutartis nėra nekilnojamojo daikto, priskirto šeimos turtui, nuosavybės teisių į jį perleidimo sutartis, tačiau prievolių užtikrinimo priemonė. Dėl to Laidavimo sutarties atžvilgiu netaikytini CK 3.84, 3.85 straipsnių reikalavimų. Laidavimo sutartis taipogi nėra daiktinių teisių perleidimo sutartis, todėl ja niekaip nėra suvaržytos ar apribotos atsakovės vaikų teisės į gyvenimo sąlygas, būtinas jų fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi, t. y. Laidavimo sutartis nepažeidžia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normų. Kaip nepagrįstus teismas atmetė ir priešieškinio argumentus dėl Laidavimo sutarties prieštaravimo FĮĮ 31 straipsniui, nes atsakovei nebuvo suteiktos jokios finansinės paslaugos, o laidavimas kaip įkeitimas, hipoteka ar garantija yra įprasta finansinių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė bankinėje veikloje.
Ieškinio senaties terminas, anot teismo, praleistas nebuvo, nes šalys susitarė, kad laiduojama iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Ginčo dėl skolos dydžio nėra, skola iš pagrindinio skolininko UAB „Meilės pasaulis“ ieškovui priteista 2010 m. spalio 25 d. Kauno miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjos nutartimi, todėl ieškovo reikalavimai atsakovės atžvilgiu yra pagrįsti. Teismas pabrėžė, kad mažinti atsakovės prievolę pagrindo nenustatyta, nes ji neįrodė, kad ieškovas kokiu nors būdu prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo. Taipogi nėra pagrindo atleisti atsakovę nuo prievolės įvykdymo, nes Laidavimo sutartimi nebuvo suteiktas perdėtas pranašumas nei vienai iš šalių – atsakovė, atsiskaičiusi su ieškovu, įgis reikalavimo teisę į UAB „Meilės pasaulis“, o laidavimo prievolė buvo aiškiai apibrėžta ir individualizuota.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė S. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys patenkintas, o priešieškinys atmestas, ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus šio reikalavimo – atmesti ieškovo reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas byloje pagal ieškovo ieškinį UAB „Meilės pasaulis“ atžvilgiu. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliantės manymu Laidavimo sutartis prieštarauja CK 3.85 straipsnio 2 daliai, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktui, 11 straipsniui, 13 straipsnio 1 daliai, kadangi ji sudaryta nesant teismo leidimo. Teismo leidimas buvo būtinas, nes Laidavimo sutartimi atsakovė įsipareigojo ieškovui atsakyti solidariai su skolininku visu savo turtu, taigi ir turimu nekilnojamuoju turtu – vienintele gyvenamąja patalpa. Kadangi laidavimas kaip ir įkeitimas yra vienas iš prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių, sudarant laidavimo sutartį taip pat būtinas teismo leidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. AB „Sambpo bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-90/2005). Ieškovui nukreipus išieškojimą į vienintelę apeliantės gyvenamąją patalpą, kyla reali grėsmė, kad apeliantė ir jos neįgali dukra liks be gyvenamosios vietos.
2. Vykdydamas FĮĮ 31 straipsniu nustatytus įpareigojimus, anot apeliantės, ieškovas turėjo įsitikinti apeliantės finansine būkle ir kad ši būklė leidžia tikėtis, kad apeliantė galės įvykdyti savo įsipareigojimus pagal Laidavimo sutartį. Laidavimo sutarties sudarymo metu apeliantės turtinė padėtis nesudarė pagrindo prognozuoti, kad ji ateityje pajėgs grąžinti kreditą. Akivaizdu, kad ieškovas peržengė finansų įstaigai leistinos rizikos ribas ir sąmoningais neteisėtais ir nesąžiningais veiksmais prisidėjo prie prievolės neįvykdymo (CK 6.259 straipsnio 1 ir 2 dalis, 6.206 straipsnis). Ieškovas veikdamas kaip atidus ir rūpestingas verslo subjektas būtų pareikalavęs kitų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių, o ne apeliantės laidavimo. Dėl to galima konstatuoti paties ieškovo kaltę dėl prievolės neįvykdymo ir atleisti apeliantę nuo atsakomybės (CK 6.259 straipsnis).
3. Apeliantė pažymi, kad jos atsakomybė pagal Laidavimo sutartį yra visiškai neapibrėžta ir yra faktiškai neribota, taigi jos sąlygos akivaizdžiai nesąžiningos. Be to, Laidavimo sutarties nuostatos prieštarauja CK 6.78 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam reikalavimui, kad laidavimu gali būti užtikrinta tik pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas. Taigi Laidavimo sutarties sąlygos, numatančios apeliantės atsakomybę už skolininko ateityje prisiimtus įsipareigojimus, yra niekinės (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Apeliantė Laidavimo sutartį, prieštaraujančią jos nepilnamečių vaikų teisėms ir interesams, pasirašė būdama ekonomiškai silpna, nepatyrusi ir neinformuota, taigi egzistuoja akivaizdi šalių prievolių neatitiktis (CK 6.228 straipsnio 1 dalis).
Tą patvirtina Laidavimo sutarties 3.1. punkte įtvirtinta sąlyga, kuri yra visiškai neapibrėžta, o laiduotojo atsakomybė faktiškai neribota, kadangi ieškovui ir UAB „Meilės pasaulis“ pasirašius bet kokios apimties ar pobūdžio Kreditavimo sutarties pakeitimą (pavyzdžiui, padidinus banko palūkanų maržą ar pačią kredito sumą), laiduotojas turėtų solidariai atsakyti ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas. Apeliantė pastebi, kad jau po Laidavimo sutarties sudarymo buvo padidinta banko palūkanų marža, tokiu būdu iš esmės padidinant ir jos atsakomybę.
4. Apeliantės nuomone, turėtų būti atmestas ieškovo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas byloje pagal ieškovo ieškinį UAB „Meilės pasaulis“ atžvilgiu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad ieškovas reikalavimą UAB „Meilės pasaulis“ pareiškė dar nesant pradėtai išieškojimo iš įkeisto turto procedūrai (CPK 93 straipsnio 4 dalis, 94 straipsnis).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB DNB bankas prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Jis teigia, kad apeliacinis skundas grindžiamas priešieškinio argumentais, dėl kurių pagrįstumo išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Laidavimas yra asmeninis prievolių užtikrinimo būdas, todėl laidavimo sandoriui sudaryti teismo leidimas nėra būtinas. Laidavimo sutarties sudarymo metu apeliantė buvo darbingo amžiaus, turinti darbą bei vertinto turto, taigi nėra pagrindo ją laikyti „netinkama“ laiduotoja. Apeliantės prievolė yra aiškiai apibrėžta bei neterminuota. Ieškovas neatliko jokių teise piktnaudžiaujančių veiksmų, todėl turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl teismo leidimo laidavimo sandoriui
CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuris yra nekilnojamojo daikto, priskirto šeimos turtui, savininkas, gali perleisti nuosavybės teisę į jį, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jį tik gavęs kito sutuoktinio rašytinį sutikimą. Jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti būtinas teismo leidimas.
Kasacinio teismo teisminėje jurisprudencijoje išskiriama, kad CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nustatytas įpareigojimas gauti teismo leidimą sudarant sandorius ne dėl bet kokio turto, o tik dėl tokio, kuris atitinka dvi sąlygas: turtas turi būti nekilnojamasis daiktas ir jis turi būti pripažįstamas šeimos turtu. Pagal CK 3.84 straipsnio 2 dalį šeimos turtu pripažįstama šeimos gyvenamoji patalpa, priklausanti vienam ar abiem sutuoktiniams. Kai šeimoje yra nepilnamečių vaikų, teismo leidimas reikalingas tik sudarant sandorį dėl šeimos gyvenamosios patalpos, kuria reikėtų laikyti tokią patalpą, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena ir naudojasi ja kaip savo būstu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. J. v. S. C. ir kt., bylos Nr. 3K-3-241/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-416/2008). CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nustatytas įpareigojimas gauti teismo leidimą sudarant sandorius dėl nekilnojamojo daikto, esančio šeimos turtu, skirtas užtikrinti nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus, pavyzdžiui teisę į būstą (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punktas).
Teismo leidimas reikalaujamas tik tais atvejais, kai įkeičiamas ar perleidžiamas nekilnojamasis daiktas yra vienintelė arba pagrindinė šeimos gyvenamoji patalpa (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. K. v. AB „Sambpo bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-90/2005). Taigi CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo pažeidimas, kai šeimoje yra nepilnamečių vaikų, gali būti konstatuotas tik tais atvejais, kai teismo leidimas nėra gaunamas sandoriui, kuriuo perleidžiama šeimos gyvenamoji patalpa arba nuosavybės teisės į šią patalpą yra suvaržomos (CK 4.9 straipsnis).
Prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais arba kitais sutartyje numatytais būdais (CK 6.70 straipsnio 1 dalis). Įkeitimas (hipoteka) yra daiktinio pobūdžio prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, tiesiogiai susijęs su daiktu, tuo tarpu kiti CK 6.70 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai įvardinti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai yra prievoliniai, t. y. susiję su konkrečiu asmeniu. Šių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų skirtumas pasireiškia tuo, kad daiktinio pobūdžio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai įprastai kreditorių sieja su konkrečiu turtu, bet ne reikalavimą prisiėmusiu asmeniu. Pavyzdžiui, įkeitimo (hipotekos), priešingai nei laidavimo ar kito prievolinio pobūdžio prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, taikymo atveju kreditoriaus reikalavimas, skolininkui pažeidus įsipareigojimus, tiesiogiai tenkinamas iš įkeisto turto (CK 4.170 straipsnio 1 dalis), kuris iš anksto išskiriamas iš skolininko turto masės ir apsunkinamas kreditoriaus naudai. Tokie prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų turinio skirtumai implikuoja, kad teismo leidimas pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalį sudaryti sandorį, kuriuo užtikrinamas prievolių įvykdymas, būtinas tik tais atvejais, kai kreditoriui, skolininkui pažeidus prievoles, suteikiama išimtinė teisė nukreipti išieškojimą į nekilnojamąjį daiktą, esantį skolininko šeimos gyvenamąja patalpa. Iš to aišku, kad apeliantės pozicija, t. y. kad teismo leidimas yra būtinas visiems sandoriams, kuriais nepilnamečių vaikų tėvai prisiima turtinius įsipareigojimus, įskaitant ir laidavimą, prieštarauja sutarties laisvės principui bei neatitinka CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nustatytos normos prasmei.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Kreditavimo sutarties nutraukimo dieną apeliantės dukros buvo pilnametės (t. 2, b. l. 71-72). Taigi ieškovas vykdytiną reikalavimo teisę į apeliantę įgijo jos dukroms jau esant pilnametėms. Vien ši faktinė aplinkybė paneigia apeliaciniame skunde dėstomus argumentus esą teismo leidimo nebuvimas sąlygoja Laidavimo sutarties negaliojimą.
Dėl laidavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl kreditoriaus aplaidumo ir laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės.
Apeliantės nuomone, Laidavimo sutartis turėtų būti pripažinta niekine ir negaliojančia, kadangi ieškovas, sudarydamas šią sutartį, neįsitikino, ar apeliantė realiai turės galimybę įvykdyti prisiimtas prievoles, t. y. pažeidė FĮĮ 31 straipsnio 3 dalį. Nepripažinus Laidavimo sutarties negaliojančia šiuo pagrindu, apeliantės teigimu, ji turėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės, nes pats ieškovas yra kaltas dėl prievolės neįvykdymo.
FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Nurodyto įpareigojimo tikslas užtikrinti, kad finansų įstaigos, teikdamos finansavo paslaugas, tinkamai įvertintų prisiimamą verslo riziką. Klaidingas finansų įstaigos verslo rizikos įvertinimas ir jos prisiėmimas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, atleidžianti asmenį nuo prievolės įvykdymo. Veiklos rizikos prisiėmimas reiškia, jog asmuo suvokia, kad tam tikri reiškiniai ir objektai nėra visiškai prognozuojami, tačiau sutinka prisiimti tam tikrus įsipareigojimus, nežinodamas tikslios jų baigties (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą AB ,,NORD/LB Lietuva“ v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-7-119/2005). Pažymėtina, kad kreditavimo sutartis buvo sudaryta tarp banko ir UAB ,,Meilės pasaulis“, taigi, bankas visų pirma turėjo vertinti kredito gavėjo, kaip sutarties šalies, galimybę įvykdyti prievolę pagal kredito sutartį. Banko rizikos mažinimas įvairiais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (hipoteka, laidavimu ir kt.) yra įprasta kreditavimo verslo praktika ir ji šiuo atveju buvo įgyvendinta. Tuo tarpu apeliantė, suvokdama Laidavimo sutarties esmę ir galimas pasekmes trečiajam asmeniui BUAB „Meilės pasaulis“ neįvykdžius savo įsipareigojimų, sutartį vis tiek pasirašė, taigi, būtent ji, o ne ieškovas, netinkamai įvertino riziką. Faktas, jog šiai diena apeliantė galimai nėra pajėgi įvykdyti Laidavimo sutarties pagrindu atsiradusios prievolės, neturi jokios įtakos šios sutarties galiojimui, tačiau yra įprastas sutartinių santykių vykdymo reiškinys. Bankų veiklai keliami reikalavimai negali būti pagrindas atleisti jų sutartinius kontrahentus nuo apdairaus ir atidaus rūpinimosi savo teisėmis.
Pasisakydama dėl apeliantės argumentų esą ji turėtų būti atleista nuo atsakomybės (CK 6.259 straipsnio 1 dalis, 6.206 straipsnis), nes ieškovas neįsitikino, ar ji pajėgs įvykdyti Laidavimo sutartimi prisiimamas prievoles, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio reikalavimas įvykdyti prievolę natūra turi būti atskirtas nuo reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę ir kad priteisimas įvykdyti pareigą natūra yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas, kuris nelaikomas civiline atsakomybe (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „VST“ v. UAB „Olympic Casino Group Baltija“, bylos Nr. 3K-3-572/2008; 2009 m. sausio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Alrosta“ v. UAB „Immobilitas“, bylos Nr. 3K-3-19/2009; 2011 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. T. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2011). Tokia teisės aiškinimo praktika implikuoja, kad dėl reikalavimo įvykdyti prievolę natūra negali būti taikomas CK 6.259 straipsnis.
Pagal CK 6.206 straipsnį viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo ar kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši nuostata taikoma tik tais atvejais, kai dėl vienos šalies veikimo ar neveikimo sutarties įvykdymas kitai šaliai `pasidaro negalimas visiškai ar iš dalies (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-31/2009). Apeliantės paaiškinimais Laidavimo sutarties ji nepajėgi įvykdyti dėl savo turtinės padėties. Akivaizdu, kad ieškovo veiksmai (neveikimas) nesąlygojo apeliantės galimo nemokumo, tuo pačiu ir jos prievolės neįvykdymo. Dėl to apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl laidavimo prievolės apibrėžtumo
CK 6.76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimu gali būti užtikrinamas tiek esamos, tiek ir būsimos, tačiau pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas (CK 6.78 straipsnio 1 dalis). Vis dėl to negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, o jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio (CK 6.78 straipsnio 2 dalis).
Apeliantės teigimu, Laidavimo sutartyje nustatyta faktiškai neribota ir visiškai neapibrėžta laiduotojo atsakomybė, todėl ji turi teisę atsisakyti Laidavimo sutarties (CK 6.228 straipsnis). Pagal CK 6.228 straipsnio 1 dalį šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Esminės šalių nelygybės faktas grindžiamas tuo, jog pagal Laidavimo sutarties 3.1. punktą apeliantės atsakomybė išlieka nepriklausomai nuo to, kad be jos sutikimo iš esmės pasikeičia trečiojo asmens prievolės pagal Kreditavimo sutartį ir dėl to be apeliantės sutikimo padidėja jos atsakomybė ar atsiranda kitos jai nepalankios pasekmės.
Iš Laidavimo sutarties 1.1. punkto sąlygų aišku, kad apeliantė už trečiąjį asmenį atsako prieš ieškovą taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir trečiasis asmuo. Taigi apeliantės laidavimu buvo užtikrintas trečiojo asmens prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas. Pagal byloje pateiktus duomenis apeliantė Laidavimo sutarties pasirašymo metu buvo supažindinta su Kreditavimo nuostatomis. Iki Kreditavimo sutarties nutraukimo ieškovas ir trečiasis asmuo keitė Kreditavimo sutarties sąlygas padidindami trečiojo asmens ir apeliantės prievolę tik 2008 m. birželio 12 d. sudarytu Susitarimu Nr. 1 (t. 1, b. l. 13-14). Apeliantė ne tik buvo supažindinta su nurodyto Susitarimo sąlygomis, tačiau ir patvirtino parašu, jog jo sąlygoms neprieštarauja ir jos laidavimo prievolė galioja toliau. Šios aplinkybės suponuoja, kad apeliantės argumentai esą laidavimu buvo užtikrinta nepakankamai apibrėžta prievolė ir todėl ji turi teisę atsisakyti Laidavimo sutarties neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Nepaisant to, kad Laidavimo sutartyje buvo nustatyta ieškovo ir trečiojo asmens teisė be apeliantės sutikimo keisti trečiojo asmens prievolių pagal Kreditavimo sutartį dydį, tačiau de jure tokie pakeitimai vyko su apeliantės žinia ir sutikimu. Taigi apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje taipogi negali būti laikomi pagrįstais.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliaciniame skunde įrodinėjama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti ieškovo reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas byloje pagal jo ieškinį trečiojo asmens atžvilgiu, nes reikalavimai šio asmens atžvilgiu buvo pareikšti nesant pradėtos išieškojimo iš įkeisto turto procedūros (CPK 93 straipsnio 4 dalis, 94 straipsnis). Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
Ieškinys nagrinėjamoje byloje iš pradžių buvo pareikštas ne tik apeliantei, bet atsakovu kaip solidarųjį skolininką nurodant ir BUAB „Meilės pasaulis“. Vėliau BUAB „Meilės pasaulis“ atžvilgiu pareikštų reikalavimų ieškovas atsisakė, kadangi įsiskolinimas iš jo buvo priteistas 2010 m. spalio 25 d. Kauno miesto Hipotekos skyriaus teisėjos nutartimi. Ši aplinkybė ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumui neturi, kadangi ieškovas bet kuriuo atveju jas būtų patyręs – nepriklausomai nuo to, kad atsakovu byloje be apeliantės patraukė ir BUAB „Meilės pasaulis“. Kadangi apeliantė pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistų advokato teisinės pagalbos išlaidų dydžio nekvestionuoja, jos argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.
Netenkinus apeliacinio skundo, apeliantė turi atlyginti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).
Ieškovas pateikė įrodymus, kad turėjo 2 420 Lt atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų (t. 3, b. l. 111-112). Atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovui parengė advokatė, dalyvavusi pirmosios instancijos teisme, byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, o apeliaciniame skunde nebuvo keliami nauji sudėtingi teisės aiškinimo ar faktų vertinimo klausimai, kurie nebūtų buvę išsamiai išanalizuoti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui. Šių faktinių aplinkybių pagrindu ieškovui iš apeliantės priteisiamas sumažintas turėtų advokato teisinės pagalbos išlaidų dydis – 1 500 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis; Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11. punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės S. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) 1 500 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų.