- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-28
- Bylos Nr.
- e2A-855-567/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00929-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Jūra Marija Strumskienė, Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- A. S., I. B.
- Ieškovas
- UAB „Tomadas“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Jūros Marijos Strumskienės ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eA2-4797-604/2018 pagal ieškovo UAB „Tomadas“ ieškinį atsakovams A. S. ir I. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas UAB „Tomadas“ pateikė ieškinį, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų A. S. ir I. B. 5 868,09 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas ir 66 Eur žyminį mokestį. Nurodė, kad 2015 m. spalio 28 d. dėl atsakovo I. B. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų priverstinai į saugomą transporto priemonių aikštelę buvo nuvežtas automobilis Fiat Punto, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Automobilis priklauso atsakovui A. S. Automobilis ieškovo aikštelėje nuo 2015 m. gruodžio 3 d. saugomas su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatu sudarytos priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, ir saugojimo sutarties pagrindu. Atsakovai buvo informuoti apie susidariusį įsiskolinimą ir automobilio atsiėmimą, tačiau automobilis iki šiol neatsiimtas, skola už nuvežimą ir saugojimą nesumokėta (CK 6.233 str.; Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d.).
Žemesnės instancijos teismas
2. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 5 d. preliminariu sprendimu ieškovo UAB „Tomadas“ ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovo UAB „Tomadas“ naudai solidariai iš atsakovų A. S. ir I. B. 5 868,09 Eur skolos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 5 868,09 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. liepos 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir po 33 Eur žyminio mokesčio iš kiekvieno atsakovo.
3. Atsakovas A. S. pateikė prieštaravimus, prašydamas pakeisti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. preliminarų sprendimą dalyje, kurioje skola priteista iš atsakovo A. S. ir šioje dalyje ieškinį atmesti. Nurodė, kad automobilį pardavė D. G., o pastarasis automobilį pardavė I. B., kuris ir sukėlė eismo įvykį. Automobilio savo vardu neregistravo, kadangi ketino jį perparduoti. Teismo posėdyje nurodė, kad pirkimo–pardavimo sutarties jis ir D. G. nerado, todėl sutartis buvo sudaryta atgaline data. Automobilis buvo parduotas iki įvykio ir priverstinio nuvežimo, todėl atsakovas neprivalo mokėti ieškovui už automobilio saugojimą.
Atsiliepimas
4. Ieškovas UAB „Tomadas“ pateikė atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus, prašydamas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad atsakovas A. S. nesąžiningai siekia išvengti atsakomybės. Automobilis VĮ Regitros duomenimis priklauso atsakovui, kuris iki šiol nesiėmė veiksmų dėl jo atsiėmimo ir skolos sumokėjimo. Atsakovo pateikta pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta vėliau nei nurodo atsakovas, ir yra akivaizdžiai suklastota.
5. Atsakovas I. B. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad automobilį pirko iš D. G.. Savo vardu automobilio neįregistravo. Turėjo automobilio registracijos liudijimą, kuris buvo išduotas moters vardu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu nusprendė palikti nepakeistą Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovo UAB „Tomadas“ ieškinys buvo patenkintas visiškai ir priteista solidariai iš atsakovų A. S. ir I. B. ieškovo UAB „Tomadas“ naudai 5 868,09 Eur skolos, 5 procentų metinės palūkanos už priteistą 5 868,09 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. liepos 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir po 33 Eur žyminio mokesčio.
7. Teismas nustatė, kad 2015 m. lapkričio 4 d. tarp Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir ieškovo UAB „Tomadas“ buvo sudaryta sutartis, pagal kurią UAB „Tomadas“ įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugas pagal faktinį komisariato poreikį. Paslaugų įkainiai sutarties galiojimo metu sudarė 35,04 Eur už transporto priemonės nuvežimą ir 10,51 Eur už transporto priemonės saugojimą per parą. 2015 m. spalio 28 d. buvo priverstinai nuvežtas automobilis Fiat Punto, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Automobilis priverstinai nuvežtas dėl I. B. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Transporto priemonės savininku nuvežimo dieną buvo A. S. Automobilis ieškovo UAB „Tomadas“ automobilių aikštelėje saugomas nuo 2015 m. gruodžio 3 d. Atsakovai apie automobilio saugojimą ir jo atsiėmimą buvo informuoti 2015 m. gruodžio 14 d., 2016 m. gegužės 13 d., 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. rugsėjo 9 d. pranešimais.
8. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas A. S. neįrodė, jog automobilio priverstinio nuvežimo metu jis nebuvo šios transporto priemonės savininku. Teismas nurodė, kad atsakovo A. S. atgaline data (2015 m. rugsėjo 26 d.) surašyta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis neturi įrodomosios reikšmės sandorio sudarymo ir įvykdymo faktui įrodyti. Teismas pažymėjo, kad eismo įvykį sukėlė atsakovas I. B.. Teismas pažymėjo, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaroma paprasta rašytine forma, todėl jos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Teismas sprendė, kad atsakovo pateikta pirkimo–pardavimo sutartis nepagrindžia, jog transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis tarp atsakovo A. S. ir D. G. buvo išties sudaryta ir įvykdyta. Teismas sprendė, kad atsakovui A. S. neįrodžius, jog transporto priemonės nuvežimo dieną jis nebuvo transporto priemonės savininku, abu atsakovai turi pareigą solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas ieškovo saugojimo aikštelėje (CK 1.73 str., 1.93 str., 6.311 str.; Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovas A. S. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą ir ieškovo UAB „Tomadas“ ieškinį atsakovo A. S. atžvilgiu atmesti. Nurodė, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir netinkamai taikė CK 1.93 str. 2 d. įtvirtintą teisės normą, nes byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Byloje nekilo ginčo, kad atsakovas A. S. automobilį buvo pardavęs D. G., o pastarasis atsakovui - I. B. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta ir žodžiu, tačiau tai nereiškia, kad tokia sutartis būtų niekinė. Iš naujo sudarytą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį D. G. pasirašė. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovų paaiškinimų nepakanka spręsti, kad tarp atsakovo A. S. ir D. G. buvo sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis. Teisės aktai nenumato automobilio pirkimo–pardavimo sutarties privalomos registracijos (CK 1.75 str., 1.78 str., 1.93 str., 4.49 str.).
Atsiliepimas
10. Ieškovas UAB „Tomadas“ pateikė atsiliepimą į atsakovo A. S. apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad atsakovai į bylą nėra pateikę automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, kuri būtų sudaryta ne atgaline data. Apeliantas yra nesąžiningas, kadangi apie pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą atgaline data prisipažino tik teismo posėdyje (CPK 178 str.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
12. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovų pareigos solidariai atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.
13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai. Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu. Santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos CK 6.830 str. nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013).
14. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 7 str. 1 d. nurodyta, kad transporto priemonių vairuotojai privalo žinoti ir vykdyti eismo dalyvių pareigas, mokėti Kelių eismo taisykles ir jų laikytis, vykdyti policijos, muitinės ir kitų reguliuotojų nurodymus dėl eismo tvarkos. Tais atvejais, kai transporto priemonės valdytojas nesilaiko nurodytų įpareigojimų, jam gali kilti tiek administracinė atsakomybė, tiek turtinė prievolė atlyginti savo veiksmais ar neveikimu padarytą žalą.
15. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 1 d. nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimus. To paties straipsnio 6 d. nurodyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Tai reiškia, kad už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas atsako transporto priemonės savininkas ir valdytojas.
16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nei CK, nei Saugaus eismo automobilių keliais ar kitų įstatymų normos nenustato privalomos automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registracijos, todėl transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas. Tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo registre. Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant ginčą, kuris asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas, kartu ir savininko pasikeitimas yra įrodinėjamas ne automobilio registravimo faktu, bet kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013).
17. Esminės daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, dėl kurių būtina susitarti įstatymo reikalaujama forma, tai – sutarties dalykas ir daikto kaina. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutarčiai teisės aktuose nenustatyta privalomų formos reikalavimų (išskyrus, kai formos reikalavimas išplaukia iš kitų CK nuostatų, pvz., CK 1.73 str. 1 d. 1 p., 3 p.), todėl tokia sutartis, kaip ir bet kuris kitas sandoris, gali būti sudaroma žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str. 1 d.), tačiau nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo CK 1.73 str. 1 d. 10 p., numatantis privalomą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties rašytinę formą.
18. Nuosavybės teisė į nupirktą daiktą pirkėjui atsiranda nuo jo perdavimo momento (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015).
19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 4 d. tarp Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir ieškovo UAB „Tomadas“ buvo sudaryta sutartis, pagal kurią UAB „Tomadas“ įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugas pagal faktinį komisariato poreikį. Paslaugų įkainiai sutarties galiojimo metu sudarė 35,04 Eur už transporto priemonės nuvežimą ir 10,51 Eur už transporto priemonės saugojimą per parą. 2015 m. spalio 28 d. buvo priverstinai nuvežtas automobilis Fiat Punto, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Automobilis priverstinai nuvežtas dėl atsakovo I. B. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų. VĮ Regitros duomenimis transporto priemonės savininku nuvežimo dieną buvo A. S. Automobilis ieškovo UAB „Tomadas“ automobilių aikštelėje saugomas nuo 2015 m. gruodžio 3 d. Pranešimai apie automobilio atsiėmimą ir sumokėjimą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą atsakovams buvo siunčiami 2015 m. gruodžio 14 d., 2016 m. gegužės 13 d., 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. rugsėjo 9 d. pranešimais.
20. Pagal CPK 185 str. 1 d., 2 d. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtinas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 str. nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).
21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertina įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2015). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).
22. Apeliantas A. S. apeliaciniu skundu ginčija, kad jis nėra priverstinai nuvežto automobilio savininkas, o savininkas yra kitas atsakovas I. B., kuris neginčijo, kad automobilį įsigijo iš D. G., kuriam automobilį pardavė atsakovas A. S.. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo remtis atsakovų paaiškinimais dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir pažymi, kad 2015 m. rugsėjo 26 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutarčiai teisės aktuose nebuvo nustatyta privalomų formos reikalavimų, todėl tokia sutartis galėjo būti sudaroma žodžiu, raštu arba konkliudentiniais veiksmais. Tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo spręsti, kad ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo faktiškai sudaryta 2015 m. rugsėjo 26 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prieštaravimuose, prie kurių buvo pridėta ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, apeliantas nebuvo nurodęs, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta atgaline data. Aplinkybę, kad, neradus sutarties originalų, sutartis buvo sudaryta atgaline data, atsakovas A. S. nurodė tik pirmosios instancijos teismo posėdyje. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo CK 1.73 str. 1 d. 10 p., numatantis privalomą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties rašytinę formą, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad nurodytai 2015 m. rugsėjo 26 d. datai pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta atgaline data, siekiant pateisinti sutarties neįregistravimą viešame registre (CPK 185 str.).
23. 2001 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 260 „Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) 75.1 punktas numato, jog įregistruotų transporto priemonių registravimo duomenys keičiami pasikeitus transporto priemonės valdytojui (kai transporto priemonė perduodama valdyti Lietuvos Respublikoje gyvenančiam asmeniui arba Lietuvos Respublikoje įregistruotai įmonei, įstaigai, organizacijai) arba transporto priemonės savininkui, kuris nėra transporto priemonės valdytojas. Vadinasi, kliūčių pakeisti duomenis apie automobilio savininką nebuvo nei vienam iš atsakovų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad abu atsakovai pirmosios instancijos teismo posėdyje neginčijo, kad ginčo automobilis buvo parduotas tarp atsakovų, kaip tarp sandorio šalių. Vadinasi, pagrįsti pirkimo–pardavimo sandorių sudarymą, įskaitant lėšų už automobilį sumokėjimą, atsakovams neturėjo kilti kliūčių, tačiau tokie įrodymai teismui nebuvo pateikti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nebuvo paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo transporto priemonės savininkas yra A. S., o valdytojas – I. B., kuris pirmosios instancijos teismo išvadų apeliacine tvarka net neginčijo. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus dėl ginčo automobilio pardavimo vertina, kaip gynybinę poziciją, prieštaraujančią kitiems byloje surinktiems įrodymams.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra skolos už priverstinai nuvežto automobilio saugojimą priteisimas, todėl, apeliantui įrodymais nepagrindžius transporto priemonės pardavimo ir įsigijimo, ir nesant byloje neginčijamų įrodymų, patvirtinančių vieno ar kito atsakovo nurodytas aplinkybes dėl automobilio perleidimo kitam asmeniui, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovų žodiniais paaiškinimais (CPK 178 str.). Atsakomybė už priverstinai nuvežto ir saugomo automobilio tenka tiek automobilio savininkui, tiek valdytojui, todėl apelianto argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad jis nėra ginčo automobilio savininkas. Priešingai, kito atsakovo I. B. pasyvūs veiksmai iš karto po eismo įvykio ir transporto priemonės nuvežimo į saugomą transporto priemonių stovėjimo aikštelę, suprantant, kad nuvežimas ir saugojimas nėra nemokamas, pagrindžia aplinkybę, kad jis yra ne transporto priemonės savininkas, o valdytojas.
25. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Aptartais apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindo nenustatyta, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina (CK 6.246–6.249 str., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 7 str., 20 str., 33 str.; CPK 178 str., 185 str.).
26. Atmestus apeliacinį skundą, apeliantui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliantas neįgijo pareigos jas atlyginti (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d., 7 d., 93 str., 98 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą nepakeistą.