Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo A. B. atstovo advokato D. V. apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo A. B. laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d.) ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo A. B. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.), jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Taip pat nukentėjusiojo A. B. vardu jo atstovės pagal įstatymą O. Č. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas dėl to, kad laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), pavėsinėje, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė buvusios sutuoktinės O. Č. mažamečiui sūnui A. B., gim. 2004 m., į veidą, tuo šiais veiksmais sukėlė A. B. fizinį skausmą.Taip pat jis pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas dėl to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), diržu du kartus sudavė buvusios sutuoktinės O. Č. mažamečiui sūnui A. B., gim. 2004, per kojas ir sėdmenis, tuo šiais veiksmais sukėlė A. B. fizinį skausmą.Kėdainių rajono apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad T. K. pagal BK 140 str. 2 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo A. B. laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d.) išteisinamas, nes esant neatsargiai kaltės formai T. K. veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 str. 2 d. Tuo tarpu antruoju atveju teismas padarė išvadą, kad nenustačius patikimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad T. K. padarė nusikaltimą, bei nesant prokuroro prašymo papildyti ikiteisminį tyrimą, pagal BK 140 str. 2 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo A. B. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) jis taip pat turi būti išteisintas.Apeliaciniame skunde prokuroras prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti, o T. K. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2009 – 2010 m. veika) 9 mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2011 – 2012 m. veika) 9 mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 4 dalimis, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti 1 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 4, 9 dalimis, subendrinti šią bausmę su 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi ir paskirti 2 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo. Taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant būti namuose 22-6 val., dirbti ar būti registruotam darbo biržoje. Taip pat prokuroras prašo O. Č. civilinį ieškinį tenkinti dalinai, jį mažinti.Skunde prokuroras teigia, kad apylinkės teismas patikėjo nepagrįstais T. K. parodymais, kuris tris kartus buvo teistas už penkias nusikalstamas veikas, iš kurių keturios dėl smurto artimoje aplinkoje, T. K. parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir surinktų duomenų. Mažametis A. B. pats inicijavo savo parodymų davimą, duodamas paaiškinimus kitoje byloje ir apklausiant jį teisme. Byloje nėra duomenų, kad mažamečio motina ar patėvis būtų įtakojęs jo parodymus, kurie yra nuoseklūs ir atitinka bylos duomenims. Dėl pirmojo įvykio mažametis A. B. parodė, kad ginčo tarp mamos ir T. K. metu, jis apsikabino mamą, po ko T. K. ir sudavė smūgį. Bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad smūgiuodamas T. K. matė ir O. Č. ir A. B., kurių veidai buvo greta ir jis nekreipė dėmesio, kuriam iš šių asmenų klius nuo jo suduodamo smūgio. Tokia situacija atskleidžia T. K. netiesioginę tyčią. T. K. aiškinimas, jog jis net ir O. Č. nenorėjo suduoti, o norėdamas išeiti iš pavėsinės, sukdamasis, alkūne netyčia užgavo A., neįtikinamas ir jokiais duomenimis neparemtas. Pats T. K. patvirtina konflikto su O. Č. buvimą, liudytojai patvirtino girdėję kieme buvusį konfliktą ir barnį, O. Č. ir A. B. patvirtino smūgio sudavimo faktą. Bylos duomenimis nustatyta, kad po smūgio sudavimo A. B. liko kraujosruva, ko neneigė ir pats T. K.. Bylos duomenys leidžia daryti kategorišką išvadą, kad T. K., konflikto su O. Č. metu, tyčia siekė kumščiu suduoti O. Č. arba A. B., ir smūgiuodamas pataikė A. B., tuo metu sėdėjusiam ant motinos kelių. Pats T. K. parodė, kad įvykio vietoje – pavėsinėje, buvo tamsu, mažai vietos. Prokuroro nuomone, tokioje situacijoje, kuomet motina ant kelių laiko mažametį vaiką, vyksta konfliktas, kaltinamasis privalėjo atsižvelgti į situaciją ir sąmoningai numatyti galimai kilsiančias pasekmes. Tokie T. K. veiksmai negalėjo būti įvardinti kaip neatsargūs.Prokuroras teigia, kad dėl antros veikos padaryta nepagrįsta teismo išvada, kad O. Č. ir A. B. parodymai yra nekonkretūs, jų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Kaltinime nurodytos laiko ribos išplėstos vien todėl, kad nebūtų padaryta klaida, kadangi pats įvykis buvo seniai. T. K. buvo inkriminuotas tik fizinio skausmo sukėlimas, kuris įrodinėjamas pirmiausiai nukentėjusiojo parodymais, taip pat liudytojų parodymais bei specialisto išvada, kurie abejonių nekelia. Pats ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne O. Č. ar jos vyro D. Č. iniciatyva, o paties vaiko iniciatyva, bet teismas be pagrindo šį įvykį gretino su kitais ikiteisminiais tyrimais, kur nukentėjusioji yra O. Č.. Skunde teigiama, kad abi nusikalstamos veikos, esant tam pačiam kiekiui duomenų, įvertintos skirtingai. Be to, 2016 m. birželio 10 d. Kėdainių r. apylinkės tesimo išnagrinėtoje byloje Nr. 1-154-336/2016, D. Č. – nukentėjusiojo A. B. patėvis, nuteistas dėl panašios veikos N. K. atžvilgiu, tačiau teismas vaiko, tame tarpe ir A. B., parodymais patikėjo.Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovas advokatas prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir T. K. nuteisti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikas), o nukentėjusiojo A. B. vardu jo atstovės pagal įstatymą O. Č. civilinį ieškinį dėl 10 000 Eur neturinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai.Iš skundo turinio matyti, kad dėl pirmos veikos, tai skundo argumentai iš esmės atitinka prokuroro skunde nurodytiems argumentams, o papildomai nurodyta tai, kad neįtikėtina, jog T. K. nematė kur smūgiuoja ir nematė, kad vaikas jau yra apsikabinęs mamą, tačiau T. K. buvo nesvarbu, kuriam iš dviejų apsikabinusių asmenų jis pataikys, jis taip pat nesigailėjo, neatsiprašinėjo, dėl ko galima teigti, kad jis norėjo suduoti smūgį, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nors apylinkės teismas remiasi 2014 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, tačiau toje byloje įvykio aplinkybės yra neatitinkančios šios bylos aplinkybėms. Dėl antrosios veikos, nukentėjusiojo atstovo skundo argumentai iš esmės atitinka prokuroro skunde nurodytiems argumentams. Skunde taip pat nesutinkama, kad civilinis ieškinys neišspręstas ir paliktas nenagrinėtas.Atsikirtimais į abu apeliacinius skundus, išteisintojo T. K. gynėjas prašo prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus atmesti.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo advokato apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusiojo atstovas advokatas prašė abu skundus tenkinti, o išteisintojo T. K. gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.Prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo advokato apeliaciniai skundai atmetami.

Prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas advokatas savo apeliaciniuose skunduose prašo T. K. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų dviejų nusikaltimų padarymo, nes byloje esantys įrodymai patvirtina T. K. kaltę. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinių skundų argumentais negalima.

Dėl fizinio skausmo sukėlimo A. B. laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d.

Dėl fizinio skausmo sukėlimo A. B. 2009 m. kovo 1 d. – 2010 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu T. K. parodė, kad jis su O. Č. susiginčijo ir, norėdamas išeiti iš pavėsinės, sukdamasis alkūne užgavo A., jam buvo paraudę prie akies, kraujosruva. Tame namelyje mažai vietos, buvo tamsu, todėl vaiko net nematė. Buvo gėręs alaus, jautėsi blaivus. Visi žinojo, kad vaikas buvo netyčia užgautas. Kitą dieną O. paskambino savo mamai ir pasakė, kad Arnas netyčia užgautas. Ši byla atsirado dėl to, kad T. K. parašė pareiškimą dėl D. Č. naudojamo smurto prieš jo sūnų Natą. Prieš A. B. apklausą teisme, O. pasakė, kad A. sakys, jog pastarąjį mušė jis, t. y. T. K.. Aplinkybes, jog T. K. konflikto su savo buvusia žmona O. Č. metu A. B. užgavo netyčia, iš dalies patvirtina pačios O. Č. parodymai, kuriuose ji teigė, kad anksčiau T. K. nebuvo naudojęs smurto prieš A., o ji tuo metu niekam nesakė apie įvykį, kai buvo sumuštas A.. Logiška manyti, kad būdama rūpestinga ir atsakinga motina, įvykus konfliktui ir smurtui prieš jos vaiką, ji būtų nedelsiant pranešusi apie konfliktą, kurio metu nukentėjo jos sūnus jei ne pareigūnams, tai bent kitiems tuo metu sodyboje buvusiems asmenims. Tačiau to ji nepadarė, taip versdama abejoti jos šioje dalyje teismui duotų parodymų teisingumu. Juo labiau, kad A. B. motinos O. Č. parodymais abejoti verčia ir teisme apklaustos liudytojos L. Š. parodymai, kad būnant kambaryje, įbėgo verkdamas A., kuris pasakė, kad jį užgavo. Tuo metu ginčydamiesi į kambarį įėjo T. su O., kurie abu taip pat sakė, kad A. neverktų, nes netyčia jį užgavo. A. sakė, kad jį užgavo ir verkė, bet A. mėlynių ir kraujo nesimatė, tik ant skruosto buvo paraudimas. Kitą dieną Arno elgesys buvo normalus, niekas nepasikeitė, jis dūko su jos vaikais. Nėra girdėjusi, kad T. K. būtų smurtavęs prieš A. B.. Liudytoja A. K. (darželio psichologė) parodė, kad nepamena konkrečios A. B. būsenos, kai jis lankėsi pas ją, kaip ugdymo įstaigos psichologę. Lankėsi epizodiškai, galėjo lankytis kartą ar du. Kiek pamena, atrodo, tėtis buvo užgavęs A., o šis bendravimo su vaiku atvejis nebuvo išskirtinis.Aptarti įrodymai leidžia abejoti O. Č. parodymais, kad T. K. konflikto su ja metu tyčia sudavė smūgį A. B.. Liudytoja J. M., kuri yra O. Č. motina ir A. B. močiutė, parodė, kad 2009 – 2010 metais iš P. A. parvežė sužalotą, nubrozdinta nosimi, o pastarasis pasakė, kad T. K. kumščiu trenkė Oksanai, bet pataikė jam. Iš filmuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo 2016 m. kovo 24 d. atliktos mažamečio nukentėjusiojo A. B., gim. 2004 m. kovo 16 d., apklausos, įrašo matyti, jog A. B. parodė: prieš 2 – 3 metus, kai jam buvo 7 m., vasarą, būnant pas T. K. mamą, pavėsinėje T. K. susiginčijo su mama O. Č. ir norėjo jai užduoti. Tada A. B. mamą apsikabino ir, kai atsisuko, T. K. jam kumščiu sudavė į veidą. Dėl to jam skaudėjo, buvo mėlynė. Atkreiptinas dėmesys, jog ši mažamečio A. B. apklausa vyko ikiteisminiame tyrime, kuriame buvo įtariamas D. Č. dėl galimai prieš N. K. (O. Č. ir T. K. sūnų) vartoto smurto. Dėl T. K. galimai neteisėtų veiksmų ikiteisminis tyrimas tuo metu dar pradėtas nebuvo (jis buvo pradėtas tik po A. B. apklausos), A. B. apklausoje išteisintasis T. K. nedalyvavo ir neturėjo galimybės užduoti jam klausimų, todėl šie T. K. parodymai, pagal susiformavusią teismų praktiką, negali turėti nepriekaištingos įrodomosios reikšmės (kasacinės bylos Nr. 2K-431/2006, Nr. 2K-15/2009). Šiuo metu dar kartą apklausti nepilnametį A. B., po įvykio praėjus daugiau kaip šešeriems metams – netikslinga, be to tokia apklausa gali pažeisti vaiko interesus, nes dar kartą tektų prisiminti jam sukeltą skausmą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pirmoji A. B. apklausa įvyko po įvykio praėjus beveik šešeriems metams. Nors apklausoje A. B. ir teigia, kad Tomas jam trenkė, kai jis (A. B.) norėjo apginti mamą, tačiau apie įvykį jis smulkiau neapklaustas ir šie jo parodymai (kaip ir liudytojos J. M.) patvirtina tik tai, kad T. K. konflikto su O. Č. metu norėjo kumščiu suduoti jai, tačiau tamsioje patalpoje atsitiktinai pataikė A. B.. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnyje numatyta veika gali būti padaryta tik tyčia (tiesiogine ar netiesiogine). Tačiau iš byloje esančių įrodymų vienareikšmiškai negalima teigti, kad T. K. turėjo tyčią (kad ir netiesioginę) sužaloti A. B.. Kadangi T. K. konfliktavo ne su vaiku, o su O. Č., todėl akivaizdu, jog T. K. norėjo suduoti tik O. Č., bet ne vaikui. O. Č. parodymų patikrinimo vietoje metu nustatyta aplinkybė, jog patalpa, kurioje įvyko šis konfliktas maža, duomenų apie joje buvusį apšvietimą ar jo nebuvimą – nėra, be to O. Č. nurodė, jog konfliktas prasidėjo į pavakarę, temstant. Šios aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, jog T. K., nors ir matė, kad A. B. buvo patalpoje, tačiau nepatvirtina, ar jis matė, kur konkrečiai buvo vaikas (ant mamos kelių, ar šalia mamos ją apsikabinęs). O. Č. teigia, jog ji sėdėjo ir laikė A. ant kelių, A. B. nurodo, jog prasidėjus konfliktui mamą apsikabino (kur jis buvo – neaišku). Neginčijamai nustatyta tik tai, kad A. B. buvo vienoje nedidelėje patalpoje kartu su O. Č. ir T. K., todėl ta aplinkybė, jog vaikas buvo šalia mamos, dar nesuteikia pagrindo išvadai, jog T. K. matė, kada jis atsisėdo O. Č. ant kelių, ar kada ją apsikabino. Esant šioms aplinkybės, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra pagrindo teigti, kad T. K. veikė netiesiogine tyčia, t. y. T. K., suduodamas O. Č. numatė, kad gali sužaloti ir šalia buvusį vaiką, tačiau manė ir tikėjosi, jog savo veiksmais, nukreiptais į O. Č., A. B. nesužalos. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad T. K. kaltė yra neatsargi, nes jis lengvabūdiškai tikėjosi išvengti pasekmių – mažamečio sveikatos sutrikdymo, kas atitinka nusikalstamą pasitikėjimą veikiant neatsargia kaltės forma. Vien tai, jog T. K. įvykio aplinkybes aiškina kitaip nei A. B. ir O. Č., negali būti laikoma jo kaltės įrodymu, juolab, jog įtarimas apie šią nusikalstamą veiką T. K. pareikštas 2016-05-23, t. y. praėjus ne mažiau kaip penkeriems metams po įvykio, todėl natūralu, jog įvykio aplinkybės gali užsimiršti. Taigi kolegija laikosi nuomonės, jog skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, jog T. K. veikė esant neatsargiai kaltės formai, todėl jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį galima tik tada, kai veika padaroma tyčia (tiesiogine ar netiesiogine). Tai sudarė pagrindą T. K. dėl šios veikos išteisintini nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Įvertinus paminėtas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas, tiek prokuroro, tiek nukentėjusiojo atstovo advokato apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai, kad smūgiuodamas T. K. matė ir O. Č. ir A. B., kurių veidai buvo greta ir jis nekreipė dėmesio, kuriam iš šių asmenų klius nuo jo suduodamo smūgio, kas atskleidžia T. K. netiesioginę tyčią, o tokie jo veiksmai negalėjo būti įvertinti kaip neatsargūs, atmetami kaip nepatvirtinti byloje surinktais įrodymais ir nepagrįsti.

Dėl fizinio skausmo sukėlimo A. B. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Dėl šios veikos T. K. parodė, kad A. B. jo apklausos metu net nežinojo, ką pasakyti į klausimą, už ką jį mušė. Teigia, jog viskas vyksta dėl to, kad T. K. yra padavęs ieškinį dėl jo ir O. Č. vaiko N. gyvenamosios vietos pakeitimo. Nepilnamečio nukentėjusiojo A. B. atstovė pagal įstatymą O. Č. parodė, kad 2012 m. namuose A. B. bėgiojo, triukšmavo ir T. K. pasiėmė odinį diržą bei juo du kartus trenkė vaikui per kojas. Ji buvo virtuvėje, atbėgo ir pasakė, kad T. K. jos vaiko netrankytų, į ką jis atsakė, kad savo vaiką auklėtų pati. Dėl sumušimo vaikui buvo nelabai žymios mėlynės, gal šiek tiek paraudę, vaikas verkė. Dėl šio sumušimo pas specialistus nesikreipė. Tai, jog iš karto po įvykio O. Č., būdama rūpestinga ir atsakinga motina, nepranešė pareigūnams, suteikia pagrindą abejoti jos parodymų, duotų teisme teisingumu, kadangi tokius parodymus ji davė tik po to, T. K. iniciatyva buvo pradėti kiti procesai (civilinis ir baudžiamasis, kas matyti LITEKO programoje) dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir galimo smurto vartojimo prieš N. K.. Abejones O. Č. parodymais sustiprina ir liudytojos J. M. parodymai, kuri apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog nepamena, kad Arnas būtų minėjęs, kad T. K. jį muša, dėl mėlynių ant A. kojų, vaikas jai sakydavo, kad užsigavo žaisdamas. Prieštaraudama sau, toje pačioje apklausoje nurodė, kad žino, jog T. K. 2012 metais Arnui sudavė diržu, apie ką jai pasakė pats vaikas.Atkreiptinas dėmesys, kad byla dėl šios veikos pradėta remiantis mažamečio O. Č. sūnaus A. B. apklausos kitame ikiteisminiame tyrime duomenimis. Iš aukščiau išdėstytų įrodymų matyti, kad T. K. inkriminuota veika grindžiama tik jo buvusios sutuoktinės ir jos mažamečio sūnaus A. B. parodymais bei abejonių keliančiais nenuosekliais J. M. parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo peržiūrėta mažamečio A. B. apklausa, iš kurios matyti, kad jis nurodė, jog T. K. „daug kartų mušdavo su diržu, buvo daug mėlynių ant kojų, bet apie tai A. B. niekam nesakė“. Tuo tarpu kaltinime nurodytas tik vienas mušimo su diržu atvejis, kurio laikas yra labai nekonkretus – bylos nagrinėjimo teisme metu patikslintame kaltinime nurodytas net dviejų metų laikotarpis (nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.). Be to, kaltinime nurodyta, kad A. B. buvo mušamas ir per sėdmenis, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. T. K. atžvilgiu buvo atliekamas ne vienas ikiteisminis tyrimas dėl vartoto fizinio ir psichologinio smurto prieš buvusią sutuoktinę O. Č., tačiau ji nei karto neužsiminė apie tai, kad T. K. smurtauja ir prieš jos sūnų A. B.. Todėl nenustatęs patikimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad T. K. padarė šį nusikaltimą, jis pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu išteisintas ir šioje dalyje.Kadangi apylinkės teismas T. K., kaip nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, išteisino pagrįstai, todėl vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, pagrįstai paliko nenagrinėtą nukentėjusiojo A. B. vardu jo atstovės pagal įstatymą O. Č. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tuo pagrindu tiek prokuroro, tiek nukentėjusiojo atstovo advokato apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai, kuriais prašoma skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują, kuriuo T. K. pripažinti kaltu dėl šių dviejų nusikalstamų veikų, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir išspręsti bausmių skyrimo klausimą (kaip nurodyta prokuroro apeliaciniame skunde), taip pat tenkinti (visiškai ar iš dalies) nukentėjusiojo A. B. vardu paduotą jo atstovės pagal įstatymą O. Č. civilinį ieškinį, atmetami kaip nepagrįsti.Prokuroras skunde teigia, kad apylinkės teismas patikėjo nepagrįstais tris kartus už penkias nusikalstamas veikas, iš kurių keturios dėl smurto artimoje aplinkoje, teisto T. K. parodymais. Tačiau vertinant asmens parodymų patikimumą byloje, kurioje jis yra kaltinamas nusikalstamos veikos ar veikų padarymu, yra vertinami, ne ankstesni tokio asmens teistumai ar neigiamai asmenį charakterizuojantys duomenys, o byloje surinktų įrodymų visetas, kuris leidžia daryti pagrįstas išvadas dėl asmens kaltės ir jo parodymų teisingumo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigiama abiejuose apeliaciniuose skunduose, nebuvo nustatyta objektyvių įrodymų, kad T. K. abiem atvejais padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. Nors prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad T. K. kaltė šioje byloje buvo įrodinėjama ir specialisto išvada, tačiau iš 2016 m. birželio 10 d. specialisto išvados Nr. G1493/2016(02) matyti, jog A. B. kūne matomų išorinių sužalojimo požymių nekonstatuota ir sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas. Išvados teiginys, jog be matomų išorinių sužalojimo požymių kiekvienas sužalojimas sukelia fizinį skausmą, taip pat nepatvirtina T. K. kaltės. Atmetamas ir prokuroro skundo argumentas, kad abi nusikalstamos veikos, esant tam pačiam kiekiui duomenų, įvertintos skirtingai. Pažymėtina, kad vertinant T. K. veiksmus dėl abiejų nusikalstamų veikų, buvo individualiai vertinami įrodymai ir kiti bylos duomenys, kurie buvo susiję su kiekvienu aptariamu įvykiu atskirai ir padarytos tinkamos tokius bylos duomenis atitinkančios išvados, todėl jokiu būdu negalima teigti, kad abi nusikalstamos veikos, esant tam pačiam kiekiui duomenų, įvertintos skirtingai. Prokuroras skunde teigia, kad kitoje byloje teismas patikėjo A. B. parodymais, tačiau pažymėtina, kad kiekvienoje byloje kiekvieno asmens parodymai ir kiti bylos duomenys yra vertinami individualiai konkrečios bylos aplinkybių kontekste, iš ko padaromos ir atitinkamos išvados. Tuo pagrindu atmetamas ir nukentėjusiojo atstovo advokato skundo motyvas, kad apylinkės teismas rėmėsi 2014 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, tačiau toje byloje įvykio aplinkybės yra neatitinkančios šios bylos aplinkybėms.Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu T. K. pagrįstai išteisintas dėl dviejų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, todėl tenkinti tiek prokuroro, tiek nukentėjusiojo atstovo advokato apeliacinius skundus ir skundžiamą nuosprendį panaikinti, bei priimti naują T. K. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pagrindo nėra.

Dėl proceso išlaidų

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nukentėjusiojo A. B. advokatas D. V. pateikė teismui prijungti prie bylos prašymą dėl išlaidų priteisimo už teisines paslaugas, iš kurios matyti, kad apeliacinio skundo parengimas ir atstovavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje kainavo 550 eurų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo A. B. atstovo advokato apeliacinis skundas dėl skundžiamo nuosprendžio, kuriuo T. K. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) atmetamas, advokato D. V. prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Prokuroro ir nukentėjusiojo A. B. atstovo advokato apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.