Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

sekretoriaujant Svajonei Jasiūnienei, dalyvaujant prokurorui Nerijui Gružauskui, kaltinamajam T. K., gynėjui advokatui Mindaugui Vagoniui, mažamečio nukentėjusiojo A. B., gim. (duomenys neskelbtini), atstovei pagal įstatymą O. Č.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje T. K., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštesniojo išsilavinimo, išsiskyręs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta ten pat, teistas: 1) 2009-04-21 Kėdainių rajono apylinkės teismo pagal BK 284 str. 1 d. – 14 MGL (1820 Lt) bauda; 2) 2012-06-28 Kėdainių rajono apylinkės teismo pagal BK 140 str. 1 d. – 5 mėn. laisvės apribojimu; 3) 2015-01-16 Kėdainių rajono apylinkės teismo pagal BK 140 str. 2 d. (dvi nusikalstamos veikos) ir 145 str. 2 d. – vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d., paskirta galutinė bausmė – 2 m. laisvės atėmimo; vadovaujantis BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 m.

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo A. B. 2010 m.), BK 140 str. 2 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo A. B. 2012 m.),

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

T. K. pateikti kaltinimai (teisiamojo posėdžio metu patikslinti - 2 t. 35 b. l.) tuo, kad jis:

laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), pavėsinėje, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė buvusios sutuoktinės O. Č. mažamečiui sūnui A. B., gim. (duomenys neskelbtini), į veidą, tuo šiais veiksmais sukėlė A. B. fizinį skausmą; laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), diržu du kartus sudavė buvusios sutuoktinės O. Č. mažamečiui sūnui A. B., gim. (duomenys neskelbtini), per kojas ir sėdmenis, tuo šiais veiksmais sukėlė A. B. fizinį skausmą.

Dėl fizinio skausmo sukėlimo A. B. laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d.

Kaltinamasis T. K. kaltu prisipažino iš dalies ir paaiškino, kad su O. Č. susituokė 2008 m., o 2013 m. nutraukė santuoką. Turi sūnų N. K. Pavasarį, o gal vasarą, N. tada buvo metukai, buvo (duomenys neskelbtini) pas mamą I. K. Dar buvo O., A., N., patėvis, L. Š.. Vakarojo, kepė šašlykus. Ten kieme yra tokia pavėsinė, kaip namukas. Buvo vakaras, visi jau buvo suėję į namą, o jis su O. ir A. liko pavėsinėje. Jis su O. susiginčijo ir, norėdamas išeiti iš pavėsinės, sukdamasis alkūne užgavo A., jam buvo paraudę prie akies. Nebuvo jokios mėlynės, tik kraujosruva. Nenorėjo suduoti O., nei juo labiau A. Buvo išgėręs alaus, bet blaivus. Visi žinojo, kad vaikas buvo netyčia užgautas. Dabar vaikas primokytas, ką sakyti, nes dabar jie su D. Č. gyvena kartu. Ši byla atsirado dėl to, kad jis (T. K.) parašė pareiškimą dėl D. Č. naudojamo smurto. Apie tai papasakojo sūnus N. Prieš A. B. apklausą teisme O. pasakė, kad A. sakys, kad jis jį mušė. Kitą dieną O. paskambino savo mamai ir pasakė, kad A. netyčia užgautas. Tame namelyje mažai vietos, buvo tamsu, net nematė vaiko. Ruošėsi eiti į namą, pasisukdamas netyčia užgavo vaiką. Su ieškiniu gal ir sutinka už netyčia užgautą vaiką, bet kokiu dydžiu įvertinti tą žalą neįsivaizduoja.

Nepilnamečio nukentėjusiojo A. B., gim. (duomenys neskelbtini), atstovė pagal įstatymą O. Č. parodė, kad T. K. buvęs sutuoktinis, santuoka nutraukta maždaug prieš 4 metus. Jis yra N. K., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas. Ji turi jos ankstesnėje santuokoje 2004 m. gimusį sūnų A. B. Sūnus A. B. gyveno pas močiutę – jos mamą J. M. 2010 m. pavasarį su T. K. ir N. buvo grįžę iš Anglijos atostogoms. Nuvažiavo pas T. K. mamą į jos namus (duomenys neskelbtini). Ten buvo ir L. Š. su savo vaikais. Vakare L. su vaikais nuėjo į namą. Kieme esančioje pavėsinėje liko ji, T. K. ir sūnus A. Ji ir T. K. buvo gėrę alaus, abu susiginčijo. A. ji laikė ant kelių. Ginčo metu T. K. norėjo jai suduoti, bet pataikė sūnui A. B., kuris pradėjo verkti. Ji su sūnumi nubėgo į kambarį. Visi, kas buvo kambaryje, taip pat išsigando, nes pamatė, kas įvyko. Vaikui atsirado nubrozdinimai, mėlynė. Po to įvykio vaikas nebegalėjo vienas naktimis miegoti, nenorėjo pas ją gyventi, nes bijojo mušimo, todėl nuvežė pas savo mamą. Apie šį įvykį ji nėra pranešusi vaiko teisių apsaugos skyriui, tačiau buvo kreiptasi į mokyklos psichologę. Anksčiau T. K. nebuvo vartojęs smurto prieš A. Po šio įvykio buvo baudžiamųjų bylų, kuriose teistas T. K. už jos sumušimą. Ji tuo metu niekam nesakė, apie įvykį, kai buvo sumuštas A. Viskas įvykę jau seniai, ji nežinojo, kad dėl to galima kreiptis.

Liudytoja L. Š. parodė, kad kaltinamasis yra jos pusbrolis, o O. buvusi T. K. žmona. Maždaug prieš 7 metus, apie 2009 m. vasarą, buvo nuvažiavę į (duomenys neskelbtini), ten gyvena T. K. mama. Važiavo su savo dviem vaikais, mama, ir T. su šeima. Vakare, jau temo, ji buvo kambaryje ir migdė N. Kambaryje dar buvo jos mama, T. mama su T. patėviu. T. ir O. buvo pasilikę pavėsinėje. Būnant kambaryje, įbėgo verkdamas A., pasakė, kad jį užgavo. Ji pradėjo raminti A. Tuo metu ginčydamiesi į kambarį įėjo T. su O. Jie taip pat sakė, kad A. neverktų, kad netyčia jį užgavo. Ir O., ir T. sakė, kad A. užgavo netyčia. O. labai pergyveno, ką reikės pasakyti jos mamai, nes vaikas gyveno su O. mama. A. sakė, kad jį užgavo ir verkė. A. mėlynių ir kraujo nesimatė, bet ant skruosto buvo paraudimas, tai ji uždėjo leduką. Kitą dieną A. B. elgesys buvo normalus, niekas nepasikeitė, jis dūko su jos vaikais. Nėra girdėjusi, kad T. K. būtų smurtavęs prieš A. B.

Liudytoja J. M. parodė, kad ji O. Č. mama, A. B. močiutė. 2009-2010 m. iš (duomenys neskelbtini) A. parvežė sužalotą, nubrozdinta nosimi. A. pasakė, kad T. K. kumščiu trenkė O., bet pataikė jam. Darželyje su A. bendravo psichologė. T. K. yra neprognozuojamas, dažnai smurtaudavo prieš O. Vykstant kitiems teisminiams tyrimams ji nėra minėjusi apie T. K. smurtą prieš A.

Liudytoja A. K. parodė, kad nuo 2005 m. dirba (duomenys neskelbtini). 2006 m. A. B. buvo apie 6 metus. Jie turėjo kažkokių problemų ir A. močiutė J. M. paprašė pasikalbėti su jos anūku dėl vaiko neramumo. Kiek pamena, atrodo, tėtis buvo užgavęs. Nepamena konkrečios A. B. būsenos, lankėsi epizodiškai, galėjo lankytis kartą ar du. Tai nebuvo ilgalaikės konsultacijos. 2012 metais į ją negalėjo kreiptis nes buvo motinystės atostogose. Daugiau su A. B. nebendravusi. Šis bendravimo su vaiku atvejis nebuvo išskirtinis.

Iš 2016-06-10 specialisto išvados Nr. G1493/2016(02) matyti, jog A. B. kūne matomų išorinių sužalojimo požymių nekonstatuota ir sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas. Be matomų išorinių sužalojimo požymių kiekvienas sužalojimas sukelia fizinį skausmą (51 b. l.).

Iš filmuotos mažamečio nukentėjusiojo A. B., gim. (duomenys neskelbtini), apklausos, atliktos 2016-03-24 ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant specialistei psichologei, įrašo matyti, matyti, jog A. B. parodė: prieš 2 – 3 metus, kai jam buvo 7 m., vasarą, būnant pas T. K. mamą pavėsinėje T. K. susiginčijo su mama O. Č. ir norėjo jai užduoti. Tada jis (A. B.) mamą apsikabino ir, kai atsisuko, T. K. jam kumščiu sudavė į veidą. Dėl to skaudėjo, buvo mėlynė. Mama po smūgio rėkė ant T. K. Dėl sudavimo niekur nesikreipė ir nesigydė.

Ginčo ir abejonių, kad mažamečiui O. Č. sūnui A. B. (duomenys neskelbtini) T. K. mamos sodybos pavėsinėje buvo sukeltas fizinis skausmas, nekyla. Svarbu nustatyti T. K. kaltės formą.

BK 140 str. numatyta veika padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, t. y., kai asmuo suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo galimybę ir jų norėjo, arba antru atveju – nors padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti.

T. K. aiškinimas, jog jis nenorėjo O. Č. suduoti, o „norėdamas išeiti iš pavėsinės, sukdamasis, alkūne netyčia užgavo A.“, neįtikinamas. Nustatyta, kad po sudavimo A. B. liko kraujosruva (to neneigė ir T. K.). Sunku suvokti, kaip pakankamai aukšto ūgio T. K., turėjo „išeidamas iš patalpos, suktis“, kad „alkūne užgautų“ nedidelio ūgio 5-6 m. amžiaus vaiką ir dėl to liktų kraujosruva. Bylos duomenys leidžia spręsti, kad T. K. konflikto su O. Č. metu siekė kumščiu suduoti jai, tačiau tamsioje patalpoje pataikė A. B., tuo metu sėdėjusiam ant motinos kelių. Iš byloje esančių įrodymų vienareikšmiškai negalima teigti, kad T. K. turėjo tyčią (kad ir netiesioginę) sužaloti vaiką. Akivaizdu, kad iš anksčiau aptartų įrodymų seka, jog T. K. turėjo tyčią sužaloti tik O. Č. Jis konfliktavo ne su vaiku, o su O. Č. Visgi tokioje situacijoje, kuomet motina ant kelių laiko mažametį vaiką, kaltinamasis turėjo pareigą atsižvelgti į tai ir elgtis apdairiai. Jis, nors ir nenorėjo sutrikdyti sveikatos mažamečiui, tačiau numatė, kad dėl jo veiksmų gali tai gali atsitikti, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti, kas atitinka neatsargią kaltės formą dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 str. 2 d.). Darant nusikaltimą tyčia baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai numatomi kaip labai tikėtini ar net neišvengiami, o esant nusikalstamam pasitikėjimui – kaltininkas juos numato kaip mažai tikėtinus. Konstatuotina esant neatsargią kaltę T. K. veiksmuose. Esant neatsargiai kaltės formai T. K. veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 str. 2 d., nes baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį galima tik tada, kai veika padaroma tiesiogine ar netiesiogine kaltininko tyčia. Pažymėtina ir tai, kad asmuo gali būti baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik baudžiamojo įstatymo specialiojoje dalyje numatytais atvejais. Baudžiamajame kodekse nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė už veikos pagal BK 140 str. 2 d. padarymą dėl neatsargumo.

Atsižvelgus į išdėstytą, T. K. pagal BK 140 str. 2 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo A. B. laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d.) išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Būtent taip analogiškoje byloje orientuoja spręsti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2014 m. lapkričio 11 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-473/2014).

Dėl fizinio skausmo sukėlimo A. B. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Kaltinamasis T. K. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad nėra mušęs nei A., nei savo vaiko, be to A. gyveno pas močiutę. 2009 m. su O. ir sūnumi N. išvažiavo į Angliją, o 2011 m. birželio mėnesį grįžo namo. Kai grįžo iš Anglijos, prasidėjo skyrybų procesas. Kai buvo nutraukta santuoka, su O. vėl susitaikė ir gyveno kartu. Tada kartu gyveno ir A. Paskui O. išėjo gyventi su Č. Peržiūrėjus video su apklausa, matosi, kad vaikas meluoja. Viskas čia vyksta dėl to, kad yra padavęs ieškinį dėl N. gyvenamosios vietos pakeitimo. Vaikas apklausos metu net nežinojo, ką pasakyti į klausimą, už ką jį mušė. Su ieškiniu nesutinka.

Nepilnamečio nukentėjusiojo A. B., gim. (duomenys neskelbtini), atstovė pagal įstatymą O. Č. parodė, kad 2012 m. (kada buvo įvykis, datos neprisimena, vaikas tuo metu lankė mokyklą, galėjo būti ruduo, žiema) namuose A. B. triukšmavo, bėgiojo. T. K. pasiėmė odinį diržą ir trenkė vaikui per kojas du kartus. Ji buvo virtuvėje, atbėgo ir pasakė, kad jos vaiko netrankytų. Tada T. K. pasakė, kad savo vaiką auklėtų pati. Buvo vaikui mėlynės, nelabai žymios, gal šiek tiek paraudę. Po sudavimo vaikas verkė. Dėl šio sumušimo pas specialistus nesikreipė, bet pasakė savo motinai. A. B. pas psichologą mokykloje pradėjo lankytis 2015 m., nes jam reikėjo, mokytojai pastebėjo, kad vaikas nesusikaupia, kad yra dėmesio sutrikimas. Tai vienintelis kartas, kai jis lankėsi pas psichologą.

Liudytoja J. M. parodė, kad žino ir dar vieną smurto atvejį prieš A. – T. K. jam sudavė diržu. Tas įvykis galėjo būti apie 2012 metus, per mokslo metus. Pats A. pasakė, kad T. K. smurtavo. Dar A. sakė, kad T. K. mušdavo mamą, jis verkdavo, gindavo mamą. Tvirtina 2016-05-03 ikiteisminiame tyrime duotus parodymus. Į tyrėjos klausimą, „ar A. B. yra sakęs, kad T. K. jį muša, muša su diržu, ar matėte ant kūno kokius sužalojimus? atsakė: nepamenu, kad A. būtų minėjęs, kad T. K. jį muša. Ant A. kojų mėlynių esu mačiusi, kai paklausdavau, iš kur jos atsirado, sakydavo, kad užsigavo žaisdamas. Kaip minėjau, A. daugiausiai gyveno pas mane. Kai dukra su T. K. ir sūnumi N. grįžo iš Anglijos, A. jų šeimoje retkarčiais praleisdavo savaitgalius. Dukrai gyvenant kartu su T. K., A. ten gyveno gal metus laiko, nes A. toje šeimoje nebuvo saugu dėl T. K. smurtavimo prieš mano dukrą. Kiek man teko pažinti T. K., tai aš jį apibūdinčiau kaip neprognozuojamą, agresyvų žmogų. Daugiau nieko reikšmingo pasakyti neturiu“. Vykstant kitiems teisminiams tyrimams nėra minėjusi apie T. K. smurtą prieš A. (64 b. l.).

Konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas ir BPK 44 str. 6 d., garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.) - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013.

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Aukščiausias Teismas ne kartą yra pasisakęs formuojant teisminę praktiką, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Kaltinamasis visų apklausų ikiteisminiame tyrime ir teisme metu kategoriškai nepripažino kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Kaltinimas grindžiamas vien tik T. K. buvusios sutuoktinės ir jos mažamečio sūnaus A. B. nekonkrečiais parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys, kaip yra numatyta BPK 301 str. 2 d. Byla pradėta remiantis mažamečio O. Č. sūnaus A. B. apklausos (visiškai kitame ikiteisminiame tyrime) duomenimis. Iš teisiamojo posėdžio metu peržiūrėtos apklausos matyti, kad jis nurodė, jog T. K. „daug kartų mušdavo su diržu, buvo daug mėlynių ant kojų, bet apie tai jis (A. B.) niekam nesakė“. Tuo tarpu kaltinime nurodytas tik vienas atvejis, kuris įvykio (jeigu jis iš vis buvo) laiko aspektu yra labai nekonkretus – bylos nagrinėjimo teisme metu patikslintame kaltinime nurodomas laikotarpis netgi nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Be to, kaltinime nurodoma, kad A. B. buvo mušamas ir per sėdmenis, tačiau apie tai byloje jokių įrodymų nėra. Iš 2016-06-10 specialisto išvados Nr. G1493/2016(02) matyti, jog „A. B. kūne matomų išorinių sužalojimo požymių nekonstatuota ir sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas. Be matomų išorinių sužalojimo požymių kiekvienas sužalojimas sukelia fizinį skausmą (51 b. l.)“. Suprantama, kad praėjus 4-6 metams, žymių gali ir nelikti, tačiau, byloje pateikti duomenys neleidžia daryti abejonių nekeliančios išvados, kad prieš vaiką buvo vartotas smurtas ir jis būtų sukėlęs fizinį skausmą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl T. K. vartoto fizinio ir psichologinio smurto prieš buvusią sutuoktinę O. Č. ne kartą buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas (apkaltinamieji nuosprendžiai T. K. paskelbti 2012-06-28 ir 2015-01-16), tačiau nė vienu atveju O. Č. nebuvo net užsiminusi apie T. K. smurtavimą prieš jos sūnų A. B. (taip pat ir pati dėl sūnaus A. mušimo niekur nesikreipė), dar ir dėl to darytina išvada, kad smurtavimo arba nebuvo, arba jis buvo visiškai mažareikšmis. Tuo tarpu šioje byloje, kai dar teisme nagrinėjama ir civilinė byla Nr. 2-199-736/2016 (Liteko duomenys) dėl T. K. ir O. Č. sūnaus N. gyvenamosios vietos nustatymo, yra pareiškusi civilinį ieškinį net dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Spręstina, kad jos, o taip pat sūnaus A. B., matydavusio tuomet buvusio patėvio T. K. smurtavimą prieš motiną O. Č., parodymai nėra patikimi. Nelaikytini patikimais ir O. Č. mamos (A. B. močiutės) teisme duoti parodymai apie tai, kad A. jai yra sakęs, jog T. K. apie 2012 metus jam sudavė diržu, nes ji bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino ikiteisminiame tyrime į tyrėjos klausimą duotus parodymus - „nepamenu, kad A. būtų minėjęs, kad T. K. jį muša. Ant A. kojų mėlynių esu mačiusi, kai paklausdavau, iš kur jos atsirado, sakydavo, kad užsigavo žaisdamas (64 b. l.)“. Taigi, nenustatyta jokių neginčytinų ir abejonių nekeliančių įrodymu, kad T. K. būtų atlikęs kaltinime jam inkriminuotus veiksmus.

Teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, o ne spėjimais, prielaidomis, nuosprendyje negali būti jokių abejonių dėl asmens kaltumo, prielaidos vertinamos kaltinamojo naudai. Teismas išnaudojo visas galimybes, BPK 20 str. nustatyta tvarka ištyrė ir įvertino pateiktus byloje įrodymus. Nenustačius patikimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis T. K. padarė nusikaltimą, kuriuo jis kaltinamas, bei nesant prokuroro prašymo papildyti ikiteisminį tyrimą, pagal BK 140 str. 2 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo A. B. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) jis išteisintinas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, gali civilinį ieškinį atmesti, jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, arba jį palikti nenagrinėtą, jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju, išteisinus T. K., nukentėjusiojo A. B. vardu jo atstovės pagal įstatymą O. Č. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo paliktinas nenagrinėtas.

CD su mažamečio A. B. apklausos garso ir vaizdo įrašais paliktinas byloje (2 t., 30 b. l.).

Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Vadovaudamasis išdėstytu ir Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 301 str. 1 d., 303 str. 5 d. 1 p., 307 str. 4 d., , teismas

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

T. K. pagal BK 140 str. 2 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo A. B. laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d.) išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

T. K. pagal BK 140 str. 2 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo A. B. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nukentėjusiojo A. B. vardu jo atstovės pagal įstatymą O. Č. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo palikti nenagrinėtą.

CD su mažamečio A. B. apklausos garso ir vaizdo įrašais palikti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant skundą per nuosprendį priėmusį teismą.