- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-08
- Bylos Nr.
- 1A-45-785/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-9-01125-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ramūnas Antanavičius (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Gytis Večerskas
- Kaltinamasis
- G. M.
- Advokatai
- Vaidotas Sviderskis
- Kategorijos
Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-45-785/2015;
Teisėja Tatjana Butkienė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-01125-2013-7;
2015 m. sausio 8 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, išteisintajam G. M., jo gynėjui, advokatui Vaidotui Sviderskiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 223 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. sausio 8 d. dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, direktoriaus pareigose ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (nauja red. 2008-07-03 įst. Nr. X-1679) 21 str. 1 ir 2 d. būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, bei dokumentų išsaugojimą, nepateikė UAB (duomenys neskelbtini) padalinio, esančio, (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, sandėlyje, 2011-10-01 esančio atsargų likučio už 153002,01 Lt / 44348,4 EUR sumą užpajamavimo dokumentų, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) turto už laikotarpį nuo 2011-10-01 iki 2012-01-08.
Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad jis nepateikė UAB (duomenys neskelbtini) apskaitos registrų, kuriuose pagal apskaitos dokumentus būtų registruojamos ūkinės operacijos bei likučiai tiriamojo laikotarpio 2011-10-01 – 2012-01-08 pradžiai ir pabaigai, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) turto už laikotarpį nuo 2011-10-01 iki 2012-01-08,
Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad jis nepateikė nė vieno UAB (duomenys neskelbtini) apskaitos dokumento, kuriame būtų fiksuotas prekių, skirtų perparduoti ar kitų materialinių vertybių perdavimas, direktoriaus įsakymo dėl materialiai atsakingam asmeniui perduotų materialinių vertybių inventorizacijos, materialiai atsakingam asmeniui perduotų materialinių vertybių atliktos inventorizacijos aprašo bei sutikrinamojo žiniaraščio,
Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2011-10-01 iki 2012-01-08 dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, direktoriaus pareigose ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (nauja red. 2008-07-03 įst. Nr. X-1679) 4 str. būdamas atsakingas už tai, kad ūkio subjekto apskaita būtų tvarkoma taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, nesivadovavo šio įstatymo reikalavimais ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-04-17 nutarimu Nr.370 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 62 p. neužtikrino inventorizacijos 2012-01-08 atlikimo tvarkos, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. sausio 8 d.
Taip pat jis buvo kaltinamas tuo, kad jis aplaidžiai tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. sausio 8 d.
Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Asta Chramina prašo panaikinti 2014-06-30 Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Prokurorė teigia, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, be to, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie ne tik sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, bet ir vienareikšmiai parodė teismą buvus šališku priimant nuosprendį. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik išteisintajam G. M. palankiais pastarojo ir liudytojos S. M. parodymais, tačiau neatsižvelgė, jog kaltinamasis G. M. nuolat painiojosi datose, negalėjo pasakyti, kada ir kokio turinio įsakymus išleisdavo, pačių įsakymų dėl dokumentų saugojimo tvarkos, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nepateikė, painiojosi kada atlikdavo inventorizacijas. Įsakymus teigė rengęs su buhaltere, nors pastaroji to nepatvirtino. Teiginį, jog G. M. nežinojęs apie atliekamą ūkinį finansinį tyrimą, paneigia 2012-06-13 raštas Nr. 20-65-3-S-5641 iš kurio matyti, kad iš UAB (duomenys neskelbtini) atsakingų asmenų, ūkinės finansinės veiklos tyrimui atlikti, buvo pareikalauta pateikti visus buhalterinės apskaitos dokumentus. Raštuose konkrečiai buvo nurodomi dokumentai juos detalizuojant, todėl teiginys, kad kaltinamasis nesuprato kokių dokumentų iš jo buvo reikalaujama, visiškai nepagrįstas ir neparemtas kita baudžiamosios bylos medžiaga, tačiau šie duomenys 2014-06-30 teismo nuosprendyje vertinti nebuvo, dėl jų pasisakyta nebuvo taip pat. Skunde atkreiptinas dėmesys į tai, kad inventorizacijos aprašas Nr. 10, kuriame nurodyta, kad materialinės vertybės patikrintos 2011-11-01, vadovo pasirašytas 2011-10-31, o atspausdintas tik 2012-12-14. Visa tai rodo, kad inventorizacijos aprašo Nr. 10 blankas buvo pasirašytas ne 2011-10-31, o tik po to kai jis buvo atspausdintas, tačiau šio pastebėjimo pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino. Teismas visiškai neanalizavo ir nevertino specialistės duotų parodymų, visiškai nepasisakė, kodėl nesiremia specialisto išvadomis Nr. 5-2/196 ir Nr. 5-2/112, kodėl teikia pirmenybė kaltinamajam palankiems parodymams, kurie visiškai nepagrįsti baudžiamosios bylos medžiaga. Be to, teismas nenurodė, kodėl atmetė specialistės teisme duotus parodymus, kad įmonės filialo turto vertės ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nenustatymas trukdo nustatyti ir visos bendrovės veiklą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, apklausdamas specialistę, norimą atsakymą patvirtindavo pats. Kaip tai rodo garso įrašas (2014-06-27 nuo 1:10:29), kuriame kaltintojui paklausus ar iš įmonės filialo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno r. pateiktų dokumentų negalima nustatyti ir visos įmonės veiklos, turto bei įsipareigojimų dydžio, teismas atsako už specialistę, o tai rodo teismą buvus šališką. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos G. M. nesiėmė priemonių, kad UAB (duomenys neskelbtini) apskaita būtų vedama, kaip to reikalauja galiojantys teisės aktai, kad būtų išsaugoti ir tyrimui pateikti bendrovės dokumentai, o tai reiškia, kad G. M. nesiėmė priemonių užtikrinti geros įmonės valdymo praktikos, kas sutrukdė specialistei nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) turtą, įsipareigojimų dydį bei struktūrą už tikrinamąjį laikotarpį. Skunde nurodoma, jog iš išdėstytų aplinkybių matyti, jog G. M. išteisintas nepagrįstai.
Teismo posėdyje prokurorė prašė tenkinti apeliacinį skundą, o išteisintasis G. M. ir jo gynėjas, advokatas V. Sviderskis, prašė apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniame skunde, jokių naujų esminių šiai bylai aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirma instancija, nenurodyta. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas nesirėmė specialistės išvadomis ir nepasisakė, kodėl teikė pirmenybę kaltinamajam palankiems parodymams. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama subjektyvių byloje surinktų įrodymų vertinimui ir interpretavimui. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl byloje esančių įrodymų teismui nėra privalomos. Vien tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip kaip to norėjo valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmos instancijos teismas buvo šališkas ar jo išvados yra neteisingos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
Kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, kitą rašytinę bylos medžiagą, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, išteisindamas G. M., tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o jo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išteisinamasis nuosprendis dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo priimtas remiantis byloje surinktų įrodymų visetu.
Iš bylos duomenų matyti, jog G. M. buvo kaltinamas dėl to, kad nepateikė visų reikalaujamų UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentų, neužtikrino inventorizacijos atlikimo tvarkos, aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Atkreiptinas dėmesys, jog BK 223 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė kyla už šių alternatyvių veikų padarymą: 1) teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas, kai nesurašomi, nesurenkami visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas yra pažeidęs ar jų nesilaikęs aplaidžiai tvarkydamas apskaitą.
Šioje byloje nustatyta, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialistė E. D. atliko UAB (duomenys neskelbtini) padalinio (parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini)) veiklos patikrinimą. Jai tyrėja L. M. pateikė buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau siekiant atsakyti į pateiktoje užduotyje esančius klausimus, jų trūko. Specialistė prašė, kad tyrėja pateiktų trūkstamus dokumentus. Tuomet tyrėja L. M. kreipėsi į UAB (duomenys neskelbtini) direktorių, kad šis pateiktų trūkstamus dokumentus.
Iš kaltinamojo G. M. ir liudytojos S. M. parodymų matyti, jog G. M. nuo 2008 m. buvo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, o S. M. nuo 2009 m. dirbo finansininke. Įmonėje nuo 2011 m. taip pat dirbo ir buhalterė I. R.. Buhalterinės apskaitos dokumentai buvo tvarkingai saugomi sandėlyje tam skirtoje vietoje, susegti į segtuvus ir sudėti į dėžes, kurios apklijuotos lipnia juosta. Tyrėja L. M. paprašė pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau buvo paprašyta sukonkretinti, kuriuos tiksliai, nes jų buvo labai daug. Sukonkretinus buvo pateikti dokumentai ir tyrėja informuota, jog jei reikės papildomų dokumentų, jie bus pateikti taip pat. Po kiek laiko buvo vėl gautas raštas, jog trūksta dokumentų. Buvo neaišku, kokių dokumentų reikalaujama ir kokių dar trūksta. Tuomet S. M. bendravo su tyrėja, tačiau pokalbio metu nebuvo išsiaiškinta kokių konkrečiai dokumentų dar trūksta.
Pažymėtina, jog Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 str. numato, kad ūkio subjekto apskaitą tvarko: 1) ūkio subjekto apskaitos tarnyba (struktūrinis padalinys) arba vyriausiasis buhalteris (buhalteris); 2) pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė; 3) pats savininkas; 4) ūkininkas arba jo ūkio nariai. Pagal minėto įstatymo 11 str. vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ir apskaitos paslaugas teikianti įmonė atsako už buhalterinių įrašų teisingumą ir finansinės atskaitomybės pateikimą laiku; vyriausiojo buhalterio (buhalterio) atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai; apskaitos paslaugas teikiančios įmonės atsakomybė nustatoma rašytinėje sutartyje, sudarytoje su užsakovu.
Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 223 str. traukiami asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: a) vyriausias buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą; b) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; c) ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkė bendrovės finansininkė S. M., ką patvirtino ji pati ir kaltinamasis G. M.. Kadangi bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė bendrovės UAB (duomenys neskelbtini) finansininkė S. M., ji ir yra atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kaltinamasis G. M. savo, kaip bendrovės direktoriaus, pareigą, numatytą Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str., įvykdė pasamdydamas finansininkę ir atsiradus būtinybei pasamdydamas kitą buhalterę, todėl darytina išvada, kad kaltinamasis tinkamai organizavo ir užtikrino buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kadangi kaltinamasis G. M. buhalterinės apskaitos netvarkė, jis nėra šio nusikaltimo subjektas.
Remiantis teismų praktikos nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-02 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-437/2012), kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d. už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, tačiau BK 223 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos – aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo – subjektu ūkio subjekto vadovas gali būti tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu. Kitais atvejais aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą ūkio subjekto arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 str.). Taip pat teismų praktikoje akcentuota, kad BK 223 str. 1 d. numatytas nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-305/2009, 2K-216/2011). Tai eliminuoja ūkio subjekto vadovo bendrininkavimo galimybę aplaidžiai tvarkant buhalterinę apskaitą, nes bendrininkavimas galimas tik tyčinėse nusikalstamose veikose (BK 24 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į šias nuostatas, prokurorės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmos instancijos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, o G. M. išteisintas nepagrįstai, atmetami. Kaip jau minėta, Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. nustatyta, kad ūkio subjekto vadovas atsako už apskaitos organizavimą, tačiau tai nereiškia įpareigojimo vadovui detaliai ir išsamiai tikrinti pasirašomų apskaitos dokumentų duomenų teisėtumą, jų tikrumą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad G. M., būdamas bendrovės vadovu, tinkamai organizavo bendrovės apskaitą. Nuo 2009 metų, jo vadovaujamoje bendrovėje, buvo įdarbinęs finansininkę S. M., be to, buvo priėmęs dirbti ir kitą buhalterę, kadangi pats buhalterinės apskaitos vesti nemoka. Visa tai leidžia atmesti nuomonę, kad kaltinamasis privalėjo numatyti, jog jam neužtikrinus tinkamo buhalterinės apskaitos politikos įgyvendinimo gali atsirasti BK 223 str. numatyti padariniai. Pažymėtina ir tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) finansininkė S. M. bendravo su tyrėja L. M. ir tikslinosi, kokių konkrečiai dokumentų reikia. Direktorius G. M. taip pat skambino prokurorei, aiškinosi dėl dokumentų pateikimo, tačiau konkrečių reikalavimų nebuvo. Visa tai rodo, jog tiek G. M., tiek UAB (duomenys neskelbtini) finansininkė norėjo, bandė pateikti bei teikė visus reikalaujamus dokumentus. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik buhalterinės apskaitos dokumentų nepateikimo faktas, ar inventorizacijos atlikimo tvarkos neužtikrinimas, savaime baudžiamosios atsakomybės nesukelia.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog kaltinamasis G. M. nuolat painiojosi datose, negalėjo pasakyti, kada ir kokio turinio įsakymus išleisdavo, pačių įsakymų dėl dokumentų saugojimo tvarkos, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nepateikė, painiojosi kada atlikdavo inventorizacijas. Įsakymus teigė rengęs su buhaltere, nors pastaroji to nepatvirtino. Tai, kad G. M., bendrovėje direktoriumi dirbęs iki 2013-03-01, minėtų įsakymų nepateikė, nors dėl jų nepateikimo ir nebuvo kaltinamas, neįrodo, jog minėtų įsakymų nėra. Jo duoti paaiškinimai, kad minėti įsakymai buvo priimti ir jų buvo laikomasi, nėra paneigti.
Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.) taikymą baudžiamajame procese.
Teismų praktikoje konstatuota, jog teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, spręsdami dėl BK 223 str. numatytų padarinių atsiradimo. <...> Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997-11-13, 2005-11-10 nutarimai) pažymėta, jog siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu bei taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-19 nutartis, baudžiamoji byla Nr. 2K-426/2013).
Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo pagrindinius prašymus ar esminius argumentus. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartą nekartoja.
Taigi įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, darytina išvada, kad apylinkės teismas teisingai nustatė, jog G. M. nepažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų ir nepadarė BK 223 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais bei patraukti G. M. baudžiamojon atsakomybėn nėra pagrindo, todėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą atmesti.