Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą įvertina 500 Eur.

Atsakovės atstovė laikosi pozicijos, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, kad pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp galimai neteisėtų Kalėjimo administracijos veiksmų ir galimai atsiradusių neigiamų pasekmių, todėl skundas yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal LVAT teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Bylos duomenimis, laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 28 d. iki 2024 m. gegužės 14 d. pareiškėjas bausmę atliko Kalėjime, laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 28 d. iki 2025 m. gegužės 14 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas 20 būrio kameroje Nr. 18, laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 14 d. iki 2024 m. spalio 8 d. – kameroje Nr. 27, o nuo 2024 m. spalio 8 d. iki kreipimosi į teismą dienos gyvena kameroje Nr. 12.

Pažymėtina tai, jog dėl gyvenimo sąlygų kameroje Nr. 12 pareiškėjas pretenzijų nereiškia.

Pareiškėjas netinkamomis gyvenimo sąlygomis įvardina minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto nebuvimą, inventoriaus gyvenamosiose patalpose trūkumą, tinkamos oro temperatūros gyvenamosiose patalpose nebuvimą, dirbtinio apšvietimo ryškumo gyvenamosiose patalpose trūkumą ir antisanitarines gyvenimo sąlygas.

Dėl minimalaus gyvenamojo ploto

Tarnybos direktorius 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausios laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 1.2 punkte numato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip: 1) 3,1 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę pusiau atviro arba atviro tipo sąlygomis; 2) 3,6 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis; 3) 4,1 kv. m – Kauno kalėjime (veiklos teritorija adresu Technikos g. 12, 51334 Kaunas) laikomiems nepilnamečiams; 4) 7 kv. m – Pravieniškių 2-o kalėjimo atskirajame padalinyje, teikiančiame asmens sveikatos priežiūros paslaugas, (veiklos teritorija adresu Pravieniškių g. 57, 56371 Kaišiadorių r.) (išskyrus asmenims su negalia – 5 kv. m).

Bylos duomenimis, pareiškėjas Kalėjime laisvės atėmimo bausmę atliko uždaro tipo sąlygomis ir buvo laikomas kameroje Nr. 18, kurios plotas – 12,21 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam tenkanti kameros ploto dalis sudarė 4,07 kv. m., o kameros Nr. 27 plotas – 29,49 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam tenkanti kameros ploto dalis – 3,68 kv. m.

Nagrinėjamu atveju matyti, jog ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 18 ir Nr. 27 vienam asmeniui tenkantis kameros plotas viršijo nustatytą 3,6 kv. m. dydį.

Pareiškėjas skunde laikėsi pozicijos, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį plotą privalo būti įvertinta gyvenamosios patalpos dalis užimta sanitarinio mazgo ir baldų, tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad jokie imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai konkrečiai nenustato tokio reikalavimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tokios nuostatos laikomasi LVAT bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-213-602/2023; 2025 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-28-492/2025).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma (nagrinėjamu atveju 7 kv. m) neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Taigi, kadangi nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, o Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT teismo praktikoje nėra aiškinama, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą, turi būti atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, šiuo aspektu nevertintina, jog pareiškėjo teisė buvo pažeista.

Dėl kamerose esančio inventoriaus

Tarnybos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Norma) 10 punkte nurodyta, kad kamerų tipo patalpose privalo būti: 1) metalinė lova (1 vnt. 1 asmeniui); 2) stalas (1 vnt.); 3) taburetė, kėdė arba suolai (1 sėdima vieta 1 asmeniui); 4) sanitarinis mazgas, klozetas, praustuvė (1 komplektas); 5) sieninė viršutinių drabužių pakaba (2 kabliukai 1 asmeniui); 6) sieninė lentyna tualeto reikmenims (1 vnt.); 7) šiukšlių dėžė (1 vnt.); 8) valymo inventorius (išduodamas): šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės (1 komplektas); 9) elektrinis virdulys (1 vnt.).

Atsiliepime į skundą atsakovės atstovė nurodė, kad Kalėjimo kamerose Nr. 18 ir Nr. 27 buvo visas Normos 10 punkte nurodytas inventorius ir teismui pateikė tokią aplinkybę patvirtinančias fotonuotraukas. matyti, kad jose yra visas Normos 10 punkte įvardintas inventorius t. y. sanitariniai mazgai, metalinės lovos, stalai, kėdės, elektriniai virduliai ir t.t., todėl nėra teisinio ar faktinio pagrindo konstatuoti, jog Kalėjimas pažeidė Normoje įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Laisvės atėmimo įstaigai paneigus pareiškėjo teiginį, susijusį su kamerose Nr. 18 ir Nr. 27 inventoriaus nebuvimu, šis pažeidimas nelaikytinas nustatytu.

Dėl aplinkybių, susijusių su gyvenamosios patalpos oro temperatūra ir apšvietimu

Pagal Higienos normos 14 punktą gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Vadovaujantis Higienos normos 16 punktu gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos 17 punktas).

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad jog gyvenamosios patalpos atitinka Higienos normoje nustatytus reikalavimus. Pabrėžė, jog Kalėjime esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko Higienos normą atitinkančią temperatūrą. Visose kamerų tipo patalpose yra įrengta šildymo sistema, kurioje vietoje radiatorių, per visą sieną sumontuoti apvalūs 20 cm. diametro vamzdžiai, per kuriuos į patalpą patenka šiluma. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus.

Kadangi dėl nepakankamos oro temperatūros ir silpno apšvietimo kamerose Nr. 18 ir Nr. 27 pareiškėjas Kalėjimo administracijai pretenzijų nereiškė, toks jo elgesys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nesijautė patiriantis reikšmingų nepatogumų ir nemanė, jog šiuo aspektu jo teisės buvo pažeidžiamos.

Analogiško pobūdžio bylose LVAT laikosi pozicijos, jog subjektyvūs pareiškėjų vertinimai dėl laisvės atėmimo vietų sąlygų, nepagrįsti objektyviais įrodymais, nesudaro pagrindo pripažinti jų teisių pažeidimo (LVAT 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016).

Dėl kenkėjų

Higienos normos 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, paprastai vertinama, ar laisvės atėmimo įstaiga sutarties dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo sąlygų laikėsi, ar pildytas atliktų darbų žurnalas, ar tokias aplinkybes patvirtina ir kiti bylose esantys duomenys (pvz., visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai) ir pan. Nustačius šias aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovo atstovas ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016; LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-755-525/2022).

Bylos duomenimis, 2023 m. balandžio 21 d. su UAB „Dezinfekcijos paslaugos“ yra sudaryta kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. ST-217, pagal kurią yra atliekami kenkėjų, tame tarpe ir tarakonų, naikinimo darbai. Tai patvirtina, jog ginčo laikotarpiu Kalėjime buvo vykdomi Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyti reikalavimai.

Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.).

Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl vertintina, jog galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) neveikimo, nesirūpinant švaros bei tvarkos gyvenamosiose patalpose palaikymu. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl kenkėjų gyvenamosiose ar bendro naudojimo patalpose buvimo kreipėsi į įkalinimo įstaigų administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, o dėl įkandimų – į Sveikatos priežiūros tarnybą. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu atsakovės atstovės neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Kadangi neįrodyta viena iš esminių valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, turtinė prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį valstybei nekyla, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.