- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-12
- Bylos Nr.
- e2-1166-912/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01025-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Žilvinas Terebeiza, Tomas Venckus
- Suinteresuotas asmuo
- Y
- Pareiškėjas
- X
- Kategorijos
- 3.4.5.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Y atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo X pareiškimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo, suinteresuotas asmuo Y, išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas X kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) leisti grąžinti nepilnamečius vaikus C, (duomenys neskelbtini), ir A, (duomenys neskelbtini), į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę Ispanijos Karalystėje; 2) priteisti iš suinteresuoto asmens Y pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis ir suinteresuotas asmuo Y (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Jiems (duomenys neskelbtini) gimė duktė C, (duomenys neskelbtini) – sūnus A. Sutuoktinės iniciatyva šalys 2017 m. rugsėjo mėn. priėmė sprendimą išvažiuoti su vaikais nuolat gyventi į Ispanijos Karalystę ir apsigyveno (duomenys neskelbtini). Čia sutuoktiniai įsigijo nekilnojamojo turto, apsigyveno 82 kv. m ploto 4 k. bute su visais patogumais, vaikai turėjo po savo kambarį. Ispanijoje šalys atsidarė banko sąskaitas, pareiškėjas užsiima nekilnojamojo turto nuomos verslu. Sutuoktiniams Ispanijoje išduotos užsienio piliečio tapatybės kortelės, suteikti užsienio piliečių tapatybės nustatymo numeriai, pagal kuriuos asmuo įregistruojamas visose mokesčius administruojančiose institucijose. Vaikai nuo 2017 metų lanko ugdymo įstaigas (duomenys neskelbtini). Apie tai 2022 m. kovo 14 d. informuota (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) pateikė duomenis iš Mokinių registro. Jame įrašyta, kad duktė C nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d., o sūnus A nuo 2017 m. vasario 14 d. nelanko ugdymo įstaigų Lietuvoje. Sūnus Ispanijoje taip pat lankė futbolą, duktė – papildomas anglų kalbos pamokas. Vaikai laisvai kalba ispaniškai, šia kalba mokėsi, turi daug draugų, laisvalaikio užsiėmimų. Jie taip pat yra užregistruoti gydymo įstaigoje Ispanijoje. Šeima kasmet atostogauti grįždavo į Lietuvą, bet nuolatinė jų gyvenamoji vieta visada buvo Ispanijoje.
3. Pareiškime nurodyta, kad, suinteresuoto asmens Y nurodymu, pareiškėjas 2021 m. gruodžio mėn. pabaigoje buvo priverstas išsikraustyti iš bendrų šeimos namų ir apsigyventi kitame būste. Nuo tada šalys kartu nebegyvena. Pareiškėjo ryšys su vaikais nenutrūko, jie nuolat bendravo. Pareiškėjas vaikams teikė išlaikymą ir vykdė kitas tėvo pareigas.
4. (Duomenys neskelbtini) teismas 2023 m. sausio 11 d. nutartimi iškėlė civilinę bylą pagal sutuoktinės ieškinį pareiškėjui dėl šalių santuokos nutraukimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini). Sutuoktinė, be kita ko, pareiškė ir reikalavimus dėl vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjo teigimu, sutuoktinė 2023 m. birželio mėn. su vaikais išvyko laikinai į Lietuvą praleisti vasaros atostogų. Pareiškėjas 2023 m. birželio 23 d. sužinojo, kad vaikai į Lietuvą išvyko ne laikinai, bet nuolat gyventi, nes nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. jie priimti į (duomenys neskelbtini). Tikėtina, kad sutuoktinė šitaip pasielgė siekdama „pritraukti“ jurisdikciją, pagal kurią būtų sprendžiamo su vaikais susiję ginčai. Pareiškėjas nedavė sutikimo išvežti vaikus nuolat gyventi į Lietuvą. Byloje dėl santuokos nutraukimo sutuoktinė nurodė, kad neketina grįžti į Ispaniją. Tarnyba, susisiekusi su vaikų motina, ragino ją geranoriškai grąžinti vaikus į Ispaniją, bet suinteresuotas asmuo atsisakė tai padaryti. Taigi, vaikai nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. Lietuvoje laikomi neteisėtai ir prieš pareiškėjo valią.
6. Pareiškėjo teigimu, tiek pagal 1980 metų Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) 3 straipsnio 1 dalies, tiek pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, (toliau – ir Reglamentas Nr. 2201/2003) 2 straipsnio 11 punkto nuostatas motinai su vaikais po 2023 m. rugsėjo 1 d. likus Lietuvoje buvo pažeistos tėvo globos teisės. Jo valdžia vaikų atžvilgiu nėra ir nebuvo apribota. Taigi, pareiškėjas ir sutuoktinė vaikų globos teisėmis naudojosi kartu. Grąžinimas nesukels vaikams neigiamų pasekmių, nes jie šiais metais, kaip ir kiekvienais metais, Lietuvoje praleido 2023 metų vasaros atostogas, o Ispanijoje, mokykloje nuo rugsėjo 11 d. prasidėjus naujiems mokslo metams, galės tęsti ugdymą. Taigi, greitai išsprendus vaikų grąžinimo klausimą, jie grįš į įprastą ir pažįstamą gyvenimą Ispanijoje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 20 d. nutartimi pareiškėjo prašymą patenkino ir išdavė teismo leidimą grąžinti pareiškėjo X ir suinteresuoto asmens Y nepilnamečius vaikus C ir A į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę – Ispanijos Karalystę.
8. Teismas nustatė, kad nuo 2017 m. rugsėjo mėn. visa šeima gyveno Ispanijoje. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio mėn. išsikraustė iš šeimos namų ir apsigyveno netoliese, teikė vaikams išlaikymą bei įgyvendino kitas tėvo teises ir pareigas. Motina su vaikais 2023 m. birželio mėn. išvyko iš Ispanijos į Lietuvą.
9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo, gyvendami Ispanijoje, kartu naudojosi vaikų globos teisėmis, dirbo Ispanijoje, įsigijo nekilnojamąjį turtą, o vaikai lankė ugdymo įstaigas. Teismas nustatė, kad šalys taip pat ir Lietuvoje turi nekilnojamojo turto, kurį nuomoja, bei gali gauti pajamų. Motinos ir vaikų gyvenamoji vieta visuomet buvo deklaruota tik Lietuvoje. Pareiškėjas savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs Lietuvoje iki 2022 m. gruodžio 13 d. Nuo šios dienos jis deklaravo išvykimą į Ispaniją. Šalys su vaikais (arba motina su vaikais) periodiškai vykdavo į Lietuvą, šalys karantino laikotarpiui taip pat vyko į Lietuvą. Suinteresuotas asmuo nuo 2018 m. vasario mėn. gauna išmokas vaikui iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos, nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. iki 2021 m. sausio mėn. gavo darbo paieškos išmokas iš Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
10. Įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas įgijo nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą Ispanijos Karalystėje, o jo sutuoktinė galbūt neįgijo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos nurodytoje valstybėje. Teismas atsižvelgė į vaikų amžių (duomenys neskelbtini), teismų praktikoje suformuotus objektyvius ir subjektyvius kriterijus ir konstatavo, kad nepilnamečių vaikų nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta yra Ispanijos Karalystėje.
11. Vaikams 2017 metų pabaigoje atvykus į Ispaniją, jie apie 8, 9 mėnesius per metus faktiškai būdavo šioje šalyje, lankė ugdymo įstaigas, būrelius ir, nors vaikų motina su vaikais susijusias išmokas gavo Lietuvoje bei čia jie kartais lankydavosi gydymo įstaigose, Lietuva negali būti laikoma nuolatine vaikų gyvenimo valstybe. Šalys į bylą nepateikė įrodymų, jog nuo 2017 metų pabaigos iki 2023 m. birželio mėn. be giminaičių šalių vaikai turėjo kitų interesų Lietuvoje: jie nelankė ugdymo įstaigų, jų lietuvių kalba yra skurdi (ypač jaunesniojo; vaikai kalba rusų ir ispanų kalbomis). Nėra duomenų, kad vaikai Lietuvoje nurodytu laikotarpiu būtų įgiję draugų. Suinteresuotas asmuo pripažįsta, kad pareiškėjas nedavė leidimo išvežti vaikus į Lietuvą visam laikui. Dėl to teismas konstatavo, kad vaikai išvežti ir šiuo metu laikomi Lietuvoje neteisėtai.
12. Teismas pažymėjo, kad, net ir vertinant, kad šalių vaikai atvyko į Lietuvos Respubliką 2023 m. birželio mėn., o nuo 2023 m. rugsėjo mėn. pradėjo lankyti ugdymo įstaigą, yra pagrindas manyti, jog Lietuvoje jie nėra visiškai prisitaikę prie naujos aplinkos. Į bylą pateikta (duomenys neskelbtini) teismo (duomenys neskelbtini) dalyvaujant psichologui išklausytų vaikų garso įrašo stenograma patvirtina, kad vaikai savo pageidavimą likti Lietuvoje labiau sieja su aplinkybe, kad čia yra jų motina, bet ne su aplinkybe, jog jiems nesaugu ar nestabilu Ispanijoje.
13. Teismo vertinimu, nors vaikai Lietuvoje turi tinkamas sąlygas augti ir būti ugdomiems, bet tik ši aplinkybė nepatvirtina esant per tris mėnesius susiformavusį stiprų prisirišimą prie naujos aplinkos. Suinteresuotas asmuo paaiškino, kad šiuo metu dirba ir gyvena šalims nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), o vaikai daugiausia laiko praleidžia su ja. Vis dėlto, teismo vertinimu, ugdymo įstaigų lankymas Lietuvoje nėra pagrindas spręsti, kad vaikai yra visiškai prisitaikę prie naujos aplinkos Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies prasme.
14. Teismas nurodė, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjas kuriuo nors vaikų gyvenimo metu būtų su jais netinkamai pasielgęs ar jo elgesys atitinka išskirtinės grėsmės, kuri atitiktų reikalingos įrodyti grėsmės pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktą, mastą. Teismo vertinimu, bylos šalių nesutarimai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl vaikų išvežimo iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos į Lietuvos Respubliką (ne)teisėtumo ir vaikų negrąžinimo išimčių taikymo. Tai, kad pareiškėjas galbūt netinkamai elgiasi su sutuoktine, nėra pagrindas taip pat spręsti, jog yra didelė rizika, kad, grąžinus vaikus į Ispaniją, jiems būtų padaryta fizinė ar psichinė žala ar jie paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Teismas konstatavo, kad nebuvo įrodytos aplinkybės, lemiančios reikalingumą negrąžinti vaikų pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkto išimtį.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Suinteresuotas asmuo Y atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjo prašymą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
18.1. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Lietuva yra šalių vaikams užsienio valstybė. Sutuoktiniai ir vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie gimė ir gyveno Lietuvoje iki 2017 m. rugsėjo mėn. Išvykę į Ispaniją, jie nuolat grįždavo į Lietuvą. Sutuoktiniai kartu gyveno iki 2021 m. gruodžio 21 d. Motinos ir vaikų gyvenamoji vieta nepertraukiamai deklaruota Lietuvoje.
18.2. Šalys 2017 metais nuvyko į Ispaniją įsigyti nekilnojamąjį turtą, kurį planavo išnuomoti ir iš to gauti pajamų. Motina nedavė sutikimo išvežti vaikus iš kilmės šalies (Lietuvos) į Ispaniją gyventi nuolat. Tokio leidimo nebuvo davęs taip pat ir teismas. Menamas sutuoktinių susitarimas apsigyventi Ispanijoje 2017 metais buvo neįmanomas, nes prieštaravo Ispanijos Karalystės įstatymams. Pagal juos Europos Sąjungos valstybės narės arba valstybės, kuri yra Europos ekonominės erdvės sutarties šalis, piliečiai ir šeimos nariai, turi teisę nuolat gyventi šalyje, jeigu teisėtai gyveno Ispanijoje nepertraukiamai penkerius metus. Pareiškėjo pateikta pažyma apie jo deklaruotą gyvenamąją vietą Ispanijoje neįrodo jo ir vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos, nes pažymoje nėra nuorodos, kad joje yra įregistruoti Ispanijos nuolatiniai gyventojai. Tai – tik laikino įregistravimo dokumentas. Jame nurodyti asmenys įregistruoti nuo 2021 m. balandžio 7 d., t. y. neišgyvenę nepertraukiamai penkerių metų.
18.3. Tai, kad šalys nebuvo nuolatiniai Ispanijos gyventojai, patvirtina 2021 m. spalio 25 d. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią pareiškėjas pardavė gyvenamąjį namą su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), nurodydamas savo deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje. Pareiškėjas išsiregistravo iš Lietuvos gyventojų registro tik 2022 m. gruodžio 13 d.
Žemesnės instancijos teismas
18.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas bendrauja su vaikais ir teikia išlaikymą. Suinteresuotas asmuo neturi darbo Ispanijoje, todėl po to, kai pareiškėjas išėjo, jos finansinė būklė tapo sunki. Pareiškėjas išlaikymą po 200 Eur vaikams pradėjo teikti tik nuo 2022 m. vasario mėn. Suinteresuotas asmuo buvo priverstas kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pareiškėjas byloje dėl santuokos nutraukimo nenurodė adreso, kur jis apsigyveno. Jis nė karto nebuvo nuvedęs vaikų į savo gyvenamąją vietą, tik vieną kartą per savaitę, kai vaikai buvo Ispanijoje, bendravo kelias valandas savo darbovietėje.
18.5. Duktė išreiškė norą gyventi Lietuvoje. Sūnus atsakė, kad jam Lietuvoje taip pat patinka, jam nėra jokio skirtumo. Jie čia jaučiasi laimingi, lanko mokyklą, būrelius, susirado draugų, taigi, socialiai gerai adaptavosi Lietuvoje.
18.6. Vaikų grąžinimas į Ispaniją būtų galimas tik kartu vykstant ir motinai, bet ji kategoriškai atsisako tai daryti. Grįžusi į Ispaniją su dviem vaikais, ji negalėtų sau ir vaikams užtikrinti būtinų gyvenimo sąlygų. Jei vaikai bus grąžinti į Ispaniją atskirti nuo motinos, su kuria jie išreiškė norą gyventi kartu ir su kuria juos sieja stiprus emocinis ryšys, jie išgyvens didelį stresą, nes niekada negyveno atskirai nuo motinos. Būtent Ispanijoje vaikai turės prisitaikyti prie pasikeitusios šeimyninės ir socialinės aplinkos.
18.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad, grąžinus vaikus į Ispaniją, jiems nebus padaryta fizinė ar psichinė žala. Dukteriai nustatyti kombinuoti dermaliniai melanocitiniai apgamai, keletas apgamų kraujavo, todėl paskirtas gydymas. Motina nėra užtikrinta, kad grąžinus dukterį į Ispaniją, jai bus užtikrintas tinkamas gydymas ir ji galės išgyventi be didelio streso atliekamas operacijas nedalyvaujant motinai.
18.8. Pareiškėjas nenurodė, kaip ketina įgyvendinti savo pareigas. Jis išlaužė durų spyną, įrengė slaptas vaizdo kameras, taip pat ir dukters miegamajame. Sulaužytos spynos remonto išlaidų suma pareiškėjas sumažino vaikų išlaikymą. Taigi, pareiškėjo elgesys su vaikais priklauso nuo jo nuotaikos. Tad neužtikrintas vaikų aplinkos stabilumas.
18.9. Suinteresuotas asmuo taip pat prašo priimti į bylą naujus įrodymus: sutartį dėl sūnaus lankymo B futbolo akademiją, apmokėjimus už studijas ir aprangą, suinteresuoto asmens darbo sutartį bei jos siuntimą gydytis, dukters susirašinėjimą su pareiškėju, kuris patvirtina, kad sūnus atsisako bendrauti su tėvu ir nenori su juo gyventi. Pateikti šiuos įrodymus tapo būtina po to, kai buvo priimta apskųsta nutartis.
Atsiliepimas
2. Pareiškėjas X atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti suinteresuoto asmens atskirąjį skundą, nepriimti naujų įrodymų ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
19.1. Teismas pagrįstai taikė Hagos konvenciją ir kitus teisės aktus, o suinteresuoto asmens nurodyti argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados.
19.2. Suinteresuoto asmens nurodyti argumentai nepaneigia teismo išvados, kad vaikų nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta yra Ispanijoje, kurioje vaikai nuolat gyvena nuo 2017 metų. Sutuoktinių vardu Ispanijoje yra išduotos užsienio piliečio tapatybės kortelės, išduoti užsienio piliečio tapatybės nustatymo numeriai, pagal kuriuos asmuo yra įregistruojamas visose mokesčius administruojančiose institucijose Ispanijoje. Pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo įsigijo ir tebeturi Ispanijoje du nekilnojamojo turto objektus, pareiškėjas yra dar įgijęs du nekilnojamojo turto objektus. Šalių įsigytame 82 kv. m bute visą laiką buvo šeimos gyvenamasis būstas, apstatytas pagal šeimos poreikius, vaikai turėjo savo kambarius, bute buvo visi pagrindiniai šeimos daiktai. Sutuoktiniai turėjo bendrą sąskaitą Ispanijos banke. Pareiškėjas užsiėmė ir šiuo metu užsiima verslu Ispanijoje. Suinteresuotas asmuo Ispanijoje kūrė drabužių liniją bei ieškojo patalpų (duomenys neskelbtini) nuomai, nes ketino atidaryti fizinę parduotuvę. Lietuvos Respublikos mokinių registro duomenys patvirtina, kad vaikai nuo 2017 metų nelanko ugdymo įstaigų Lietuvoje. Vaikai mokėsi ispanų kalba, puikiai ją mokėjo. Ispanijoje vaikai turėjo daug draugų, su kuriais duktė iki šiol bendrauja naudodamasi socialiniais tinklais. Sūnus nurodė, kad neturi draugų, likusių Ispanijoje, kontaktų. Vaikai lankė būrelius bei buvo užregistruoti gydymo įstaigoje Ispanijoje.
19.3. Tai, kad suinteresuotas asmuo 2017 metais nedeklaravo išvykimo iš Lietuvos ir formaliai liko deklaravusi savo ir vaikų gyvenamąją vietą Lietuvoje tik dėl to, jog gautų išmokas už vaikus, nepaneigia, kad nuolatinė vaikų gyvenamoji vieta jau šešerius metus yra Ispanijoje. Į Lietuvą šeima grįždavo tik laikinai, vaikų mokyklos Ispanijoje atostogų laikotarpiu. Taigi, toks svečiavimosi Lietuvoje laikotarpis, palyginus su tuo, kiek šeima gyveno Ispanijoje (apie 9,5 mėn.), įrodo, kad vaikai nuolat gyveno Ispanijoje.
19.4. Suinteresuoto asmens argumentai apie 2021 m. spalio 25 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytus šalių adresus nelemia nuolatinės gyvenamosios vietos. Pats suinteresuotas asmuo nurodo, kad sutartyje jo nurodyta deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), bet faktiškai šiuo adresu suinteresuotas asmuo niekada negyveno.
19.5. 2023 m. rugsėjo 29 d. vaikų nuomonės išklausymo akte vaikai nurodė aplinkybes apie naują mokyklą, būrelius, kuriuos jie lanko nuo 2023 m. rugsėjo mėn. ar ketina lankyti dar tik ateityje. Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde nepaneigė nutartyje nurodytų aplinkybių, kad iki grįžimo į Lietuvą 2023 m. birželio mėn. vaikai be giminaičių neturėjo kitų interesų, nes nelankė ugdymo įstaigų, jų lietuvių kalba yra skurdi (vaikai kalba rusų ir ispanų kalbomis), nėra duomenų, kad jie būtų įgiję draugų. Suinteresuotas asmuo į Lietuvą grįžo išimtinai dėl savo, bet ne vaikų interesų. Be to, šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, todėl visos suinteresuoto asmens nurodytos aplinkybės, su kuo vaikai norėtų gyventi, šioje byloje nėra reikšmingos.
19.6. Pareiškėjas niekada nebuvo nusišalinęs nuo vaikų auklėjimo ir išlaikymo. Visada tinkamai įgyvendino globos teises. Suinteresuotas asmuo 2021 m. gruodžio mėn. pareiškėjui pareiškė, kad nebenori kartu gyventi, nori skirtis ir pareiškėjas privalo nedelsdamas išsikraustyti iš namų. Pareiškėjas, nenorėdamas kelti konfliktų prie vaikų, sutiko išsikraustyti. Jis apsigyveno 16 kv. m sandėliuko paskirties patalpose, kuriose užsiima verslu. Pareiškėjas nenorėjo papildomai švaistyti lėšų kito buto nuomai, kad galėtų skirti vaikams tinkamą išlaikymą. Pareiškėjo gyvenamoji vieta nuo vaikų gyvenamosios vietos buvo netoli, vaikai ne kartą pas pareiškėją lankėsi. Taigi, neatitinka tikrovės suinteresuoto asmens nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta nežinoma nei suinteresuotam asmeniui, nei vaikams. Pareiškėjas su vaikais nuolat bendravo kas antrą savaitgalį tiek gyvai, tiek papildomai susiskambindavo telefonu, taip pat susitikdavo, kai vaikai paskambindavo ir pasiūlydavo susitikti.
19.7. Pareiškėjas dėl vykdomos veiklos į Lietuvą turėtų galimybę grįžti tik per savo atostogas. Tai lemtų, kad jis negalėtų dalyvauti kasdieniame vaikų gyvenime, dažnai susitikti ir leisti laisvalaikį. Tėvas iš vaikų gyvenimo būtų eliminuotas. Tai pažeistų ne tik vieno iš tėvų, bet ir vaikų prioritetinius interesus nuolat bendrauti su abiem tėvais. Nuo gyvenimo skyrium pareiškėjas suinteresuotam asmeniui pervesdavo po 400 Eur kas mėnesį abiems vaikams išlaikyti, taip pat papildomai pirkdavo jiems įvairių daiktų, apmokėdavo už paslaugas.
19.8. Medicininių paslaugų draudimas garantuotas pagal Europos sveikatos draudimo kortelę. Taigi, dukteriai, jei bus reikalinga kokia medicininė pagalba, ji tinkamai bus suteikta Ispanijoje, kur iki neteisėto išvykimo ji lankėsi. Iš medicininio išrašo matyti, kad nustatyti apgamai šalintini lazeriu su vietine nejautra. Taigi, reikalinga nesudėtinga apgamų šalinimo procedūra, kuri gali būti atlikta Ispanijoje. Suinteresuoto asmens aprašytos aplinkybės apie tai, kad pareiškėjas neva laužė durų spyną, yra neteisingos.
Šalies argumentai
19.9. Pareiškėjas prašo neprijungti apeliantės naujai pateiktus įrodymus, nes jie galėjo būti pateikti dar pirmosios instancijos teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengiamos atskirojo skundo ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
4. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus duomenis: sutartį dėl sūnaus lankymo B futbolo akademiją, apmokėjimus už studijas ir aprangą, apeliantės darbo sutartį bei siuntimą gydytis, dukters susirašinėjimą su pareiškėju, kuris, apeliantės teigimu, patvirtina, kad sūnus atsisako bendrauti su tėvu ir nenori su juo gyventi. Apeliantė pažymi, kad pateikti nurodytus įrodymus tapo būtina, priėmus apskųstą nutartį.
5. Pareiškėjas prašo priimti naują rašytinį įrodymą – 2023 m. lapkričio 27 d. elektroninį laišką iš sūnaus mokyklos Ispanijoje su vertimu. Pareiškėjas nurodo, kad šis įrodymas patvirtina, jog sūnus iki šiol yra užrašytas į ugdymo įstaigą Ispanijoje, kurią lankė iki neteisėto išvežimo. Vaiką grąžinus į Ispaniją, jis galės toliau tęsti mokslus ten pat. Dukteriai taip pat išsaugota vieta jos lankytoje mokykloje. Dėl to vaikų interesai, grąžinus juos į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę – Ispaniją, nenukentės.
6. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).
7. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus dėl jo taikymo, į tai, kad byloje keliamas klausimas dėl vaikų grąžinimo į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, teisėjų kolegija priima tiek apeliantės, tiek pareiškėjo teikiamus duomenis. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimu nėra pažeidžiamos nei pareiškėjo, nei apeliantės procesinės teisės, nes su apeliantės įrodymais pareiškėjas susipažino gavęs apeliantės atskirąjį skundą. Apeliantė taip pat turėjo pakankamai laiko susipažinti su pareiškėjo pateiktu nauju įrodymu, nes jis buvo pateiktas iki posėdžio likus penkioms dienoms.
Dėl leidimo grąžinti vaikus
8. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjo prašymas grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo patikra.
9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnį bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu jis nuolat gyveno, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal Hagos konvenciją laikomo vaiko grąžinimo (toliau – bylos dėl vaiko grąžinimo) nagrinėjamos CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, Hagos konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip.
10. Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.
11. Tiek Hagos konvencijoje (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis), tiek Reglamente Nr. 2201/2003 (11 straipsnio 1 dalis) nustatyta bendroji taisyklė, kad vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas. Kita vertus, Hagos konvencijoje įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę visais atvejais nėra prioritetinis. Prioritetas visų pirma teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai.
12. Teismų praktikoje pažymėta, kad pagal Hagos konvencijos nuostatas, teismas, nagrinėdamas iš esmės šios konvencijos pagrindu pateiktą prašymą, turi įvertinti tik tai, ar konkrečiu atveju yra pagrindas leisti grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę ir neturi spręsti klausimo dėl vaiko globos teisių suteikimo ar tėvų valdžios įgyvendinimo. Iš Hagos konvencijos nuostatų matyti (pvz., Hagos konvencijos 12, 13 straipsniai), kad spręsdamas tokio pobūdžio prašymą, teismas, visų pirma, turi nustatyti, ar vaikas buvo išvežtas ir (ar) laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, t. y. jis turi nustatyti, kurioje valstybėje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta ir – ar išvežus vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos arba negrąžinus vaiko, yra tenkinamos abi Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kvalifikuojančios vaiko išvežimą ar laikymą kaip neteisėtą. Nustatęs, kad vaikas yra išvežtas iš nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės ir (ar) laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, teismas, antra, turi įvertinti, ar nėra pagrindo negrąžinti vaiko į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl Hagos konvencijos 12 ir 13 straipsnyje nustatytų aplinkybių (išimčių) Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-126-790/2022, 14 punktas).
13. Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta konvencijos 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą susitariančiosios valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalimi, valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, jog asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas (a punktas); arba yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus, jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją (b punktas).
14. Taigi, Hagos konvencijoje, apibrėžiant valstybių narių įsipareigojimus dėl vaiko grąžinimo, yra įtvirtinta keletas išimčių, paremtų objektyviu konkretaus vaiko ir jo aplinkos įvertinimu (Hagos konvencijos 12, 13, 20 straipsniai). Bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakyti jį grąžinti.
15. Byloje nustatyta, kad C, gimusi (duomenys neskelbtini. Lietuvoje, ir A, gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, yra pareiškėjo X ir suinteresuoto asmens Y vaikai. Abu vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo santuoka sudarė (duomenys neskelbtini), kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, vaikų globa naudojosi lygiomis teisėmis iki 2021 m. gruodžio mėn. Byloje taip pat nustatyta, kad šalys su vaikais 2017 m. rugsėjo mėn. išvažiavo į Ispaniją, kurioje įsigijo nekilnojamojo turto, atsidarė banko sąskaitą, vaikai lankė ugdymo įstaigas, pareiškėjas vykdė ir tebevykdo verslą (pareiškimo priedai Nr. 3–7). Tarnyba taip pat pateikė duomenis iš Mokinių registro, iš kurių matyti, kad C nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d., o A nuo 2017 m. vasario 14 d. nelanko ugdymo įstaigų Lietuvoje (pareiškimo priedas Nr. 9). A taip pat Ispanijoje lankė futbolo būrelį (pareiškimo priedas Nr. 10), o C papildomai mokėsi anglų kalbos. Vaikai yra užregistruoti gydymo įstaigoje Ispanijoje (pareiškimo priedas Nr. 11). Byloje ginčo nėra, kad šalys su vaikais atostogoms grįždavo į Lietuvą (tiek vasaros, tiek žiemos atostogoms).
16. Nustatyta, kad apeliantė su vaikais 2023 m. birželio mėn., kaip ir kasmet, grįžo į Lietuvą, o, remiantis pareiškėjo paaiškinimais, jam 2023 m. birželio 23 d. tapo žinoma, jog apeliantė su vaikais neketina grįžti į Ispaniją, vaikai nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. pradeda lankyti (duomenys neskelbtini) progimnaziją. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl vaikų grąžinimo į jų nuolatinę gyvenamąją vietą Ispanijoje.
17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, patenkino pareiškėjo pareiškimą, konstatuodamas, kad nepaisant nuo to, jog vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta laikytina Ispanijoje esantis butas, o suinteresuotas asmuo juos visam laikui į Lietuvą išvežė neteisėtai, neturėdama pareiškėjo sutikimo.
18. Apeliantė pateikusi skundą tvirtina, kad nebuvo davusi sutikimo tam, jog vaikai nuolat gyventų Ispanijoje, tiek jos, tiek vaikų gyvenamoji vieta nepertraukiamai deklaruota Lietuvoje, o pareiškėjas išsiregistravo iš Lietuvos gyventojų registro tik 2022 m. gruodžio 13 d.
19. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi byloje esančius duomenis bei šalių pateiktus paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje neegzistuoja Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte ir 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti atsisakymo grąžinti nepilnamečius vaikus pagrindai, o vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma Ispanija, todėl pareiškėjo pareiškimas patenkintas pagrįstai.
20. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas nedavė apeliantei sutikimo išsivežti vaikus iš Ispanijos į Lietuvą. Apeliantė tokį sprendimą priėmė savarankiškai, tikėtina atsižvelgdama į savo finansinę situaciją, kuri susiklostė šalims nusprendus gyventi skyriumi. Tokią išvadą pagrindžia apeliantės skunde nurodyti argumentai, kad ji neturėjo darbo Ispanijoje ir tam tikrą laiko tarpą gyveno iš pareiškėjo vaikams teikiamo išlaikymo.
21. Nors apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek pareiškėjo, tiek suinteresuoto asmens bei jų vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ispanijoje, nurodydama, jog jos ir vaikų deklaruota gyvenamoji vieta visada buvo Lietuvoje, o ji gauna už vaikus išmokas iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės, bet, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, nėra pagrindas vertinti susidariusios situacijos kitaip ir konstatuoti, jog vaikų gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Pažymėtina, kad byloje liko nepaneigta aplinkybė, jog šalys su vaikais grįždavo į Lietuvą tik per atostogas, t. y. iš dvylikos mėnesių, jie Ispanijos Karalystėje gyveno 8, 9 mėnesius. Lietuva buvo siejama tik su šalimi, kurioje jie praleisdavo savo atostogas, aplankydavo gimines, sutvarkydavo kitus reikalus ir pan. Sutiktina, kad šalių santykiai su Lietuva visiškai nebuvo nutrūkę, nes pareiškėjui ir apeliantei čia priklauso nekilnojamojo turto objektai. Vis dėlto teisėjų kolegija nenustatė vaikų ryšio su Lietuva, išskyrus tai, kad jie čia ilsėjosi. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad vaikai nuo 2017 metų lankė ugdymo įstaigas Ispanijoje, taip pat būrelius bei būtent ten kūrė savo socialinius ryšius. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad, nors Lietuvoje ir buvo deklaruota vaikų gyvenamoji vieta, bet daugiau jokiais ryšiais jie nebuvo susiję su šia šalimi.
22. Apeliantės su skundu pateikti įrodymai patvirtina, kad tiek ji, tiek vaikai grįžę į Lietuvą pradėjo rūpintis savo ateitimi, buitimi, t. y. apeliantė įsidarbino, vaikai pradėjo lankyti ugdymo įstaigas, būrelius, bet tai yra natūralus procesas, kuris turi gyvenime vykti pakeitus gyvenamąją vietą ir apsisprendus gyventi kitur, nepaisant to, kurioje šalyje gyvenama.
23. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtina viena iš išimčių, kuriai egzistuojant, teismas gali atsisakyti leisti grąžinti vaiką į kilmės valstybę – jeigu yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Remiantis kasacinio teismo praktikoje suformuotu Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos vaiko grąžinimo išimties taikymą reglamentuojančios teisės normos aiškinimu, ,,didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį“ apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, jog tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008).
24. Apeliantė, skunde nurodo, kad, atskyrus vaikus nuo motinos, jiems bus padaryta didelė psichologinė žala. Apeliantė nepageidauja grįžti į Ispaniją, nes ten negalės užtikrinti tinkamo pragyvenimo lygio nei sau, nei vaikams. Ji pažymi, kad pareiškėjas tinkamai neįgyvendina savo kaip tėvo teisių, nes po išsikraustymo nė karto nebuvo nuvedęs vaikų pas save, tik po kelias valandas bendrauja savo darbovietėje. Be to, pareiškėjas nenurodė, kaip jis ketina įgyvendinti savo pareigas. Apeliantė teigia, kad į bylą buvo pateikti įrodymai, jog pareiškėjas laužė durų spyną, įrengė slaptas kameras, taip pat ir dukters miegamajame, sulaužytos spynos remonto išlaidas pareiškėjas atėmė iš vaikų išlaikymo. Dėl to apeliantė teigia, kad pareiškėjo elgesys su vaikais priklauso nuo jo nuotaikos ir nėra užtikrintas nepilnamečių vaikų stabilumas.
25. Pareiškėjas, atsikirsdamas į pirmiau nurodytus apeliantės argumentus, teigia, kad jis, nenorėdamas švaistyti pinigų būsto nuomai, apsigyveno sandėliuke, kuriame ir vykdo verslą bei kuris yra netoli nuo buto, kuriame jie visi gyveno. Pareiškėjas su vaikais nuolat bendravo kas antrą savaitgalį tiek gyvai, tiek papildomai susiskambindavo telefonu. Be to, jis teikia vaikams išlaikymą ir yra neskolingas.
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentus, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui pateiktus papildomus rašytinius įrodymus, nusprendžia, kad, grąžinus vaikus į Ispaniją, kurioje šiuo metu gyvena vaikų tėvas, jiems nebus padaryta psichologinės žalos ir jie nepateks į netoleruotiną aplinką.
27. Visų pirma pažymėtina tai, kad į bylą nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjas buvo nusišalinęs nuo vaikų auklėjimo, išlaikymo ar elgtųsi nepagarbiai su jais. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad jis tinkamai įgyvendina globos teises. Apeliantei neteisėtai išvežus vaikus į Lietuvą, pareiškėjas neteko galimybės vykdyti savo, kaip tėvo, teises ir bendrauti su vaikais. Antra, nėra pagrindo daryti išvadą, kad vaikai, grįžę į Ispaniją, atsidurs svetimoje, netoleruotinoje aplinkoje. Byloje nustatyta, kad Ispanija vaikams yra nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė, kurioje jie praleido apie šešerius metus, joje lankė ugdymo įstaigas, būrelius bei kiekvienas turi draugų, pažįstamų. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad jie nuolat gyveno (duomenys neskelbtini) bute, kuriame kiekvienas turi po savo kambarį ir kuriame buvo sudarytos visos tinkamo gyvenimo sąlygos. Be to, pareiškėjas patvirtino, kad grįžę į Ispaniją vaikai galės ir toliau gyventi savo namuose (pareiškimo priedas Nr. 4), kuriuose vaikams sudarytos gyvenimo sąlygos, bei grįžti į lankytas ugdymo įstaigas.
28. Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – Vaiko teisių konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę. Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio. Todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka (Konvencijos 12 straipsnio 2 dalis).
29. Pastebėtina ir tai, kad sprendžiant vaiko (vaikų grąžinimo) į kilmės valstybę klausimą neteisėto jų išvežimo ir (ar) negrąžinimo atveju, svarbiausia atžvelgti į geriausius vaiko bei ir vaiko (vaikų) interesą išsaugoti pažeistą vaiko ir asmens, turinčio tėvų teises, ryšį, jį atkurti ir užkirsti kelią jam negrįžtamai nutrūkti. Bylose dėl vaikų grąžinimo į kilmės valstybę nesprendžiamas vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ar pakeitimo klausimas, kuriam išspręsti esminę reikšmė turi vaiko (vaikų) išreikštas noras, todėl toks byloje dėl vaikų grąžinimo išreikštas noras įvertinamas tik Hagos konvencijoje nustatytų negrąžinimo pagrindų aspektu.
30. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad abiejų vaikų noras likti gyventi Lietuvoje su motina, bet negrįžti į Ispaniją, yra kaip nors susijęs su Ispanijoje egzistuojančia grėsme jų interesams ar kita netoleruotina situacija, kaip galimu pagrindu atsisakyti leisti grąžinti vaikus pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktą.
31. Tarnybos 2023 m. spalio mėn. išvadoje nurodyta, kad „vaikai aiškios pozicijos dėl valstybės, kurioje norėtų gyventi, neišreiškė. Vaikai teigė, kad norėtų gyventi Ispanijoje, tačiau norėtų gyventi su motina.“ „Vaikai nurodė, kad Lietuvoje jaučiasi laimingi, neturi prioriteto, kur norėtų gyventi, nors mokytis Ispanijoje buvo lengviau, nei Lietuvoje“. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad vaikai vienareikšmiško noro gyventi Lietuvoje neišreiškė. Dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui, kad, grąžinus vaikus į Ispaniją, kur gyvena jų tėvas, jie nepaklius į nesaugią ir netoleruotiną aplinką ir jiems nebus padaryta psichinė ir emocinė žala.
32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ar vaikų globos teisių tėvams padalijimo klausimas. Nurodyti klausimai turėtų būti išspręsti kitoje byloje, susijusioje su tėvų globos teisių įgyvendinimo tvarka. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas tik dėl neteisėtai išvežtų vaikų iš valstybės, kurioje nustatyta nuolatinė vaikų gyvenamoji vieta, grąžinimo, t. y. status quo (esamos padėties) atkūrimo.
33. Apeliantės skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su šalių dukteriai nustatyta būtina medicinine pagalba, nėra pagrindas daryti išvadą, kad neturi būti išduodamas leidimas grąžinti dukterį į Ispaniją. Byloje nustatyta, kad šalių duktė Ispanijoje yra užregistruota (duomenys neskelbtini) bendrosios medicinos ligoninės CS (duomenys neskelbtini) šeimos klinikoje (pareiškimo priedas Nr. 11), kuri jai buvo priskirta pagal gyvenamąją vietą. Dukteriai teikiamos pirminės sveikatos paslaugos, ligoninės paslaugos, skubios medicininės pagalbos paslaugos ir specialistų paslaugos (ji apdrausta dėl visų nurodytų paslaugų). Medicininių paslaugų draudimas garantuotas pagal Europos sveikatos draudimo kortelę. Iš to darytina išvada, kad, jei bus reikalinga kokia nors medicinos pagalba, ji tinkamai bus suteikta Ispanijoje, kur iki neteisėto išvykimo šalių duktė lankėsi.
34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į vaikų išsakytą nuomonę, taip pat įvertinusi byloje esančius pirmiau aptartus rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad neegzistuoja Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtinta išimtis atsisakyti grąžinti vaikus į Ispaniją. Pagrindo daryti išvadą, kad vaikai pakliūtų į nesaugią ir netoleruotiną aplinką, kurioje jiems būtų padaryta psichinė ir emocinė žala, nėra. Dėl to apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas atmetamas.
35. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl bylų dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų išdavimo yra išaiškinęs, kad, nepriklausomai nuo to, ar byla dėl leidimo paimti vaiką iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą būtų nagrinėjama rašytinio ar žodinio proceso tvarka, teismas negali apsiriboti vien tik formaliųjų požymių (procedūrinių aspektų, susijusių su grėsmės lygio nustatymu) patikrinimu, bet turi iš esmės patikrinti ir įvertinti taip pat ir faktines konkrečiu atveju susiklosčiusias aplinkybes – t. y. faktinę situaciją tiek vaiko paėmimo iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą momentu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Atsižvelgiant į tai, byla dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą galėtų būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka tik išimtiniais atvejais, kai iš pareiškėjo teismui pateiktų duomenų ir įrodymų visiškai aiški konkrečiu atveju susiklosčiusi faktinė situacija, tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą ir paties vaiko, sugebančio suformuluoti savo nuomonę, pozicija dėl vaiko paėmimo. Kitais atvejais, esant bent menkiausiai abejonei ar neaiškumui dėl faktinių bylos aplinkybių arba kai yra bent vieno byloje dalyvaujančio asmens prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, teismas turėtų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, suteikdamas galimybę tėvams ar kitiems atstovams pagal įstatymą ir vaikui, sugebančiam suformuluoti savo nuomonę, būti išklausytiems. Jeigu byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismas visais atvejais bylą turi nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrindamas visas procesines garantijas, kurių reikalauja tokios kategorijos bylų pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-969/2019, 33 punktas).
36. Ta pati aptarta civilinio proceso teisės taisyklė taikytina taip pat ir nagrinėjant pareiškimus dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo. Tokio pobūdžio bylose svarbiausia yra nustatyti vaiko interesus. Toks žingsnis, kaip vaiko grąžinimas, nustačius, kad jis buvo išvežtas neteisėtai, turi būti pagrįstas pakankamai protingais ir svarbiais motyvais, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, paprastai žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išklausius šalių paaiškinimų. Patikrinus teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis, matyti, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo žodinio proceso tvarka, nepažeisdamas civilinį procesą reglamentuojančių nuostatų, bet apskųstos nutarties įžanginėje dalyje neteisingai nurodė, kad bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Dėl to aptarta aplinkybė vertinama, kaip galimas rašymo apsirikimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
38. Atmetus suinteresuoto asmens atskirąjį skundą, pareiškėjas įgijo teisę į už pateikto atsiliepimo į atskirąjį skundą patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimą.
39. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti 1 502,86 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas prašo iš suinteresuoto asmens priteisti išlaidas už naujo įrodymo vertimą – 20 Eur – ir išlaidas advokatui už prašymo priimti papildomus įrodymus – 90,75 Eur, iš viso – 110,75 Eur. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš suinteresuoto asmens 1 392,11 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Pareiškėjas pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus: sąskaitą faktūrą, ataskaitas bei lėšų pervedimo nurodymus. Už advokato teisines paslaugas sumokėta 2023 m. IV ketvirtį (2023 m. lapkričio mėn.), todėl bylinėjimosi išlaidoms apskaičiuoti imamas 2023 m. II ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 000,1 Eur. Vadinasi, pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 800,04 Eur (2 000,1 x 0,4 (8.16 papunktis)). Pareiškėjo prašoma priteisti suma už atsiliepimą į atskirąjį skundą viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, todėl mažinama iki 800,04 Eur. Pareiškėjo prašomi priteisti 110,75 Eur už prašymo priimti papildomus įrodymus parengimą bei už naujo įrodymo vertimą, atsižvelgiant į Rekomendacijose nurodytas priteistinas maksimalias sumas, neviršija nustatyto maksimalaus dydžio, todėl taip pat priteisiamos. Iš viso pareiškėjui iš suinteresuoto asmens priteisiama 910,79 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui X (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš suinteresuoto asmens Y (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 910,79 Eur (devynis šimtus dešimt eurų 79 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.