Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, jog NŽT ginčijamame Sprendime nurodė, kad pagal pareiškėjo G. R. prašymą atkurti nuosavybės teises į G. R. tenkantį buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - 0,3073 ha žemės, iš jų 0,2148 ha žemės Vilniaus miestui iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje ir 0,0925 ha žemės, Vilniaus miestui po 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje, esantį Vilniaus apskrities, Vilniaus mieste, Pašilaičių seniūnijoje, buvusiame Pašilaičių kaime, nusprendžia atkurti nuosavybės teises į G. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,0224 ha žemės grąžinant natūra 0,0224 ha žemės sklypo dalį, esančią 2,0030 ha žemės sklype Nr. 57 Pašilaičių komunalinės zonos teritorijoje, Vilniuje (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)). Nuosavybės teisės į G. R. tenkančią žemės valdos dalį 0,2776 ha žemės, iš jų 0,1667 ha Vilniaus miestui iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje ir 0,1109 ha žemės Vilniaus miestui po 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje atkurtos anksčiau. Nuosavybės teisės į G. R. tenkančią žemės valdos dalį 0,0073 ha žemės, iš jų 0,0073 ha žemės Vilniaus miestui iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bus atkurtos vėliau.

Teigia, jog NŽT turėjo duomenis, kad pareiškėjo senelė R. R. iki nacionalizacijos turėjo 3 ½ dešimtinės žemės (tai yra 3,81 ha žemės) ir tai patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentai. Atsižvelgiant į tai, kad į buvusios savininkės R. R. turėtą 3,81 ha žemės yra keturi pretendentai, jo nuomone, NŽT turėjo jam atkurti nuosavybės teises ne į 0,3073 ha žemės o į 0,9525 ha žemės, o vėliau turi būti atkurtos nuosavybės teisės ne į 0,0073 ha žemės, o į 0,6525 ha žemės.

Mano, jog NŽT atkuriant jam nuosavybės teises pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir Europos žmogaus teisių konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga). Todėl prašo panaikinti ginčijamo Sprendimo dalį ir įpareigoti NŽT priimti sprendimą iš naujo.

Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pareiškėjo siekis nėra ginčyti Sprendimą (žemės suteikimą), nes jis nesutinka su turimu atkurtinos žemės likučiu. Pabrėžia, kad Sprendimo 4 punkte nurodytas likutis proporcingai mažinamas pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą sprendimu atkuriamą plotą, tačiau jis nedaro jokios įtakos bendram turimam (atkurtinam) plotui. Sprendimo preambulėje matoma, kad bendras atkurtinas plotas - 0,3073 ha, tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodomas plotas - 0,9525 ha, todėl pareiškėjo reikalavimas keisti tik neatkurto likučio dydį (vietoje 0,0073 ha įrašant 0,6525 ha), nekeičiant bendro atkurtino ploto yra teisiškai neįgyvendintinas.

Paaiškina, jog Vilniaus miesto skyrius 2018 m. birželio 29 d. raštu Nr. 49SF-1607-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ išnagrinėjo G. R. 2018 m. birželio 7 d. prašymą dėl buvusių savininkų R. R. 3,5 deš. ir S. R. 3 deš. iki 1940 m. nacionalizacijos Pašilaičių kaime turėto žemės ploto. Vilniaus miesto skyrius minėtu administraciniu aktu be kita ko nurodė, kad „Jūsų atveju vėliausi nuosavybės teisę į žemę patvirtinanti duomenys yra Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde, Vilniaus apskrities, Riešės valsčiaus, Pošylajcie kaimo nekilnojamojo turto 1931-1937 metų ipotekos knygoje Nr. 17021, įrašyti duomenys, kuriuose nurodyta, kad savininkai R. M. įpėdiniai — žmona R., sūnūs S. ir R. ir duktė D. K., sklype Nr. 50 turėjo 4 ha 9170 m. žemės. Duomenų kada mirė buvęs savininkas R. M. neturime, todėl neturime įstatyminio pagrindo spręsti ar 1924 metų duomenys nėra tapatūs 1931-1937 metų duomenims, darytina prielaida, kad kalba eina apie ta pačią žemę. Be to pažymėtina, kad Skyriuje turimame Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąraše yra įrašyta, kad S. R. turėjęs 3 dešimtinių žemės plotą, Pošylajcie kaime, R. R. turėjusi 3,5 dešimtinių žemės plotą, Pošylajcie kaime, tokio savininkas kaip R. M. minėtame sąraše nėra, o tai leidžia manyti, kad 1924 metams jis jau buvo miręs. Tuo pačiu pranešame, kad Skyriuje vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į kitos buvusios savininkės R. R. Pašilaičių kaime turėtą žemę, kuri giminystės ryšiais su Jumis nesusijusi <....> nuosavybės teisių atkūrimas į Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąraše įrašytą S. R. turėtą 3 dešimtinių žemės plotą ir Riešės valsčiaus 1925 m. sąraše įrašytą R. R. turėtą 3,5 dešimtinių žemės plotą, Skyriuje vykdomas nebus“. Šis administracinis aktas yra galiojantis (nebuvo apskųstas), todėl konstatuotina, kad pareiškėjas G. R. sutiko (neskundė) su valstybinės žemės patikėtinio išdėstyta pozicija.

Pažymi, jog Nacionalinė žemės tarnyba, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4671-1062/2020 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-1533- 535/2020, 2020 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-2265-(14.49.2) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. balandžio 28 d. pažymos Nr. 185 „dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ pakeitimo“ nusprendė, kad G. R. „turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,2148 ha žemės, - ha miško, - ha vandens telkinio Vilniaus miestui iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje, 0,0925 ha žemės, - ha miško, - ha vandens telkinio Vilniaus miestui po 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje“. Remiantis tuo kas išdėstyta, galima daryti aiškią ir nedviprasmišką išvadą, kad pareiškėjas G. R. turi teisę atkurti - į 0,3073 ha (0,2148 ha + 0,0925 ha) ir toks likutis yra nustatytas galutiniu (įsiteisėjusiu) teismo sprendimu. Pažymi, jog pareiškėjui buvo atsisakyta atnaujinti terminą naujų (jeigu tokių būtų) nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą dokumentų pateikimui. Todėl net du res judicata galią turintys teisminiai procesai (sprendimai) sudaro savarankiškus teisinius pagrindus pripažinti, kad pareiškėjo skundas yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl NŽT 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. 49-410-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, jog NŽT 2021 m. rugsėjo 22 d. Sprendimu buvo nuspręsta „Atkurti nuosavybės teises į piliečiui G. R., a. k. (duomenys neskelbtini) tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 0,0224 ha žemės <...> grąžinant natūra 0,0224 ha žemės sklypo dalį, esančią 2,0030 ha (vertė 135745 Eur (šimtas trisdešimt penki tūkstančiai septyni šimtai keturiasdešimt penki eurai)) žemės sklype.

Pareiškėjo teigimu, NŽT ginčijamu Sprendimu turėjo jam atkurti nuosavybės teises ne į 0,3073 ha žemės o į 0,9525 ha žemės, o vėliau, jo teigimu, turi būti atkurtos nuosavybės teisės ne į 0,0073 ha žemės, o į 0,6525 ha žemės.

NŽT nuomone, pareiškėjo siekis nėra ginčyti Sprendimą (žemės suteikimą), nes pareiškėjas nesutinka su turimu atkurtinos žemės likučiu. Teigia, kad Sprendimo 4 punkte nurodytas likutis proporcingai mažinamas pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą sprendimu atkuriamą plotą, tačiau jis nedaro jokios įtakos bendram turimam (atkurtinam) plotui. Sprendimo preambulėje matoma, kad bendras atkurtinas plotas - 0,3073 ha, tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodomas plotas - 0,9525 ha, todėl pareiškėjo reikalavimas keisti tik neatkurto likučio dydį (vietoje 0,0073 ha įrašant 0,6525 ha), nekeičiant bendro atkurtino ploto yra teisiškai neįgyvendintinas.

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka).

Tiek 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos įstatymas Nr. I- 1454 „Dėl piliečių nuosavybė teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Atstatymo įstatymas), tiek šiuo metu galiojantis Atkūrimo įstatymas apibrėžia asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Šiai tvarkai priskiriami ir terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti, kurie nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo nuolatos prailginami, taip sudarant galimybę visiems pretendentams realizuoti įstatymo nustatytą teisę susigrąžinti visą ar dalį išlikusio nekilnojamojo turto, prarasto dėl jo nacionalizavimo.

Atkūrimo įstatymo, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios Atstatymo įstatymą, 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31d. Šio straipsnio 4 dalis nustato, jog kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Vilniaus miesto skyrius 2018 m. birželio 29 d. raštu Nr. 49SF-1607-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ išnagrinėjo G. R. 2018 m. birželio 7 d. prašymą dėl buvusių savininkų R. R. 3,5 deš. ir S. R. 3 deš. iki 1940 m. nacionalizacijos Pašilaičių kaime turėto žemės ploto. Vilniaus miesto skyrius minėtu administraciniu aktu be kita ko nurodė, kad „Jūsų atveju vėliausi nuosavybės teisę į žemę patvirtinanti duomenys yra Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde, Vilniau apskrities, Riešės valsčiaus, Pošylajcie kaimo nekilnojamojo turto 1931-1937 metų ipotekos knygoje Nr. 17021, įrašyti duomenys, kuriuose nurodyta, kad savininkai R. M. įpėdiniai - žmona R., sūnūs S. ir R. ir duktė D. K., sklype Nr. 50 turėjo 4 ha 9170 m. žemės. Duomenų kada mirė buvęs savininkas R. M. neturime, todėl neturime įstatyminio pagrindo spręsti ar 1924 metų duomenys nėra tapatūs 1931-1937 metų duomenims, darytina prielaida, kad kalba eina apie ta pačią žemę. Be to pažymėtina, kad Skyriuje turimame Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąraše yra įrašyta, kad S. R. turėjęs 3 dešimtinių žemės plotą, Pošylajcie kaime, R. R. turėjusi 3,5 dešimtinių žemės plotą, Pošylajcie kaime, tokio savininkas kaip R. M. minėtame sąraše nėra, o tai leidžia manyti, kad 1924 metams jis jau buvo miręs. Tuo pačiu pranešame, kad Skyriuje vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į kitos buvusios savininkės R. R. Pašilaičių kaime turėtą žemę, kuri giminystės ryšiais su Jumis nesusijusi <....> nuosavybės teisių atkūrimas į Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąraše įrašytą S. R. turėtą 3 dešimtinių žemės plotą ir Riešės valsčiaus m. sąraše įrašytą R. R. turėtą 3,5 dešimtinių žemės plotą, Skyriuje vykdomas nebus“. Sutiktina su atsakovės teiginiu, jog šis administracinis aktas yra galiojantis (nebuvo apskųstas), taigi, pareiškėjas sutiko su valstybinės žemės patikėtinio išdėstyta pozicija.

Beje, Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į skundą pažymėjo, jog vertindama G. R. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą bylų dokumentus disponavo Riešės valsčiaus 1925 m. sąrašu, t. y. dokumentas nėra naujai teikiamas.

Iš Teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad G. R. 2020-03-31 kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą prašydamas „atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teisės atkūrimo klausimą nagrinėjančiai institucijai - Nacionalinei žemės tarnybai - papildomus G. R. nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (jo tėvo S. R. turėtą 2,73 ha žemę buvusiame Pašilaičių kaime) patvirtinančius dokumentus (išrašą iš Vilniaus apygardos Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio technikos departamento Vyriausybinio parceliavimo bylos; F. 147, Ap. 8, B. 309)“.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-11-18 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-14560- 807/2020 tenkino G. R. reikalavimą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2021-01-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-141-392/2021 nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - G. R. prašymą atnaujinti praleistą terminą pateikti Nacionalinės žemės tarnybai papildomus pareiškėjo nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus, atmesti.

Vilniaus apygardos teismas 2021-01-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-141-392/2021 konstatavo, kad „Iš pareiškėjo į bylą pateiktos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas po 2003 m. gruodžio 31 d., kuomet baigėsi paskutinis įstatymu nustatytas terminas pateikti institucijoms nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus, dėl jo pareiškimą įrodančių dokumentų gavimo į Lietuvos centrinį valstybės archyvą kreipėsi tik 2017 metais ir vėliau, o tai reiškia, jog jis nepateikė jokių įrodymų, kad per keliolikos metų laikotarpį būtų atlikęs bet kokius veiksmus siekdamas pagrįsti savo reikalavimą dėl žemės grąžinimo. Pareiškėjas nurodo, kad atlikti reikiamų dokumentų paiešką jam sutrikdė liga. Tačiau pareiškėjas pateikė tik dokumentus liudijančius apie jo ligą 1998 - 1999 metais. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių sutrukdžiusių jam surinkti reikiamus dokumentus nepasibaigus terminui, kurį jis prašo atnaujinti. Kaip minėta, termino praleidimo priežastys gali būti pripažįstamos svarbiomis, jeigu jos egzistavo dar terminui nepasibaigus ir atėmė galimybę arba sutrukdė asmeniui atlikti per nustatytą terminą reikiamus veiksmus, be to, šios priežastys turi pateisinti termino praleidimo laikotarpį. Kadangi pareiškėjas tokių priežasčių nenurodė, jo pareiškimas negalėjo būti patenkintas“.

Konstatuotina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti peržiūrimas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

Taip pat iš Teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1553-535/2020 tenkino pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą ir be kita ko nusprendė „<...> Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016-04-22 sprendimą Nr. 49-150-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. 0101/0038:47) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp Laisvės pr. ir L. Asanavičiūtės g., Vilniuje“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-l553- 535/2020 konstatavo, kad „G. R. turi teisę atkurti - į 0,3073 ha, t. y. % 1,2292 ha“, t. y. tiek pat kiek Nacionalinė žemės tarnyba nurodo ginčijamame Sprendime.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA- 4671-1062/2020 atmetė apeliacinius skundus ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Iš bylos duomenų nustatyta, jog Nacionalinė žemės tarnyba, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4671-1062/2020 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-1533-535/2020, 2020 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-2265-(14.49.2) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. balandžio 28 d. pažymos Nr. 185 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ pakeitimo“ nusprendė, kad G. R. „turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,2148 ha žemės, - ha miško, - ha vandens telkinio Vilniaus miestui iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje, 0,0925 ha žemės, - ha miško, - ha vandens telkinio Vilniaus miestui po 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje“.

Taigi, remiantis tuo kas išdėstyta, sutiktina su atsakovo teiginiu, jog pareiškėjas G. R. turi teisę atkurti - į 0,3073 ha (0,2148 ha + 0,0925 ha) ir toks likutis yra nustatytas galutiniu (įsiteisėjusiu) teismo sprendimu.

Be to, kaip matyti iš įsiteisėjusių teismų sprendimų pareiškėjui buvo atsisakyta atnaujinti terminą naujų (jeigu tokių būtų) nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą dokumentų pateikimui. Šiuo atveju minėti du res judicata galią turintys teismų sprendimai sudaro savarankiškus teisinius pagrindus pripažinti, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Pažymėtina, kad byloje duomenų, kurie akivaizdžiai patvirtintų, jog atsakovui priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistos teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, reikalavimai ir / ar kad juos priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ir pan., nenustatyta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalimi skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas NŽT sprendimas yra pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl šio administracinio akto dalies panaikinimo yra atmestinas.

Atmetus pagrindinį reikalavimą, atmestinas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti NŽT priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises G. R. į likusią neatkurtą 0,6525 ha žemės buvusios savininkės R. R. turėtą žemę remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentais.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.