Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-4671-1062/2020

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-10-16
Bylos Nr.: eA-4671-1062/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01105-2017-0
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Ramutė Ruškytė (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys
Atsakovas: J. L., G. R., S. N., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, N. R., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą
Pareiškėjas: Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos Generalinės Prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą
Trečiasis asmuo: UAB "Vakarų Vilniaus projektai", Vilniaus miesto 21-ojo notarų biuro, Vakarų Vilniaus projektai

Kategorijos

18.3Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai
18.4.2Miesto žemė

Administracinė byla Nr. eA-4671-1062/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01105-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 18.3; 18.4.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. L., G. R. (G. R.) ir S. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, J. L., G. R., N. R., S. N. (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų Vilniaus Projektai“ ir Vilniaus miesto 21-ojo notarų biuro notarė V. Š.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja Generalinės prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, padavė teismui pareiškimą, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-149-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei S. N.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje; 2) panaikinti NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-147-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui N. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4097 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje; 3) panaikinti NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-150-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje; 4) panaikinti NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-148-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje; 5) panaikinti Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduotą 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini); 6) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu: priteisti valstybei 290 000 Eur iš G. R.; priteisti valstybei 139 000 Eur iš S. N.; priteisti valstybei 150 000 Eur iš J. L.; priteisti valstybei 29 000 Eur iš N. R.

Šalies argumentai

2. Pareiškėja pareiškime nurodė:

2.1. G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, šiame prašyme nurodė kitus pretendentus, kurie pagal giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra buvusio savininko vaikai: N. R., P. R. ir S. N., tačiau pastarieji asmenys nėra pasirašę prašyme. Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R pateiktais duomenimis, buvęs savininkas M. R. (M. R.) turėjo šiuos įpėdinius: žmoną R., sūnus S. ir R., dukterį D. K., taip pat 4,9170 ha žemės (nesant duomenų apie išskirtas kiekvienam buvusiam savininkui priklausiusias žemės dalis, laikytina, jog šių bendraturčių dalys buvo lygios, t. y. kiekvienam iš jų priklausė po 1,2292 ha). G. R., N. R., P. R. ir S. N. (toliau kartu – ir atsakovai) 2001 m. liepos 23 d. pateikė naujus prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės R. R. žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Kadangi S. R. ir R. R. yra skirtingi žemės savininkai, prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduodami atskirai dėl kiekvieno iš jų turėtos žemės, o atsakovai į eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti, atlyginant už R. R. turėtą žemę, turėjo būti įrašyti pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymo padavimo datą. Šiuo atveju atsakovai į eilę buvo įrašyti pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą, todėl nauji žemės sklypai jiems negalėjo būti siūlomi ir jiems negalėjo būti neatlygintinai nuosavybėn perduotos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalys.

2.2. Pagal suformuotą teismų praktiką valstybinės žemės apsaugos ir disponavimo ja teisėtumo klausimai yra neabejotinai susiję su visos visuomenės, t. y. viešuoju, interesu. Be to, šiems teisiniams santykiams taikytinas ex injuria jus non oritur (iš neteisės neatsiranda teisė) principas.

2.3. Panaikinus ginčijamus administracinius aktus turėtų būti taikoma restitucija. Šiuo atveju restitucija natūra neįmanoma, nes trečiasis suinteresuotas asmuo, įgijęs iš atsakovų žemės sklypą – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vakarų Vilniaus Projektai“ (toliau – ir bendrovė), laikytinas sąžiningu įgijėju. Aplinkybių, kurioms esant galimas nekilnojamojo daikto išreikalavimas natūra, nenustatyta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 str. 2 d.), todėl restitucija atliktina sumokant ekvivalentą pinigais.

2.4. Lietuvos Respublikos Seimo narės A. B. prašymas ginti viešąjį interesą elektroniniu paštu buvo gautas 2017 m. vasario 22 d., tik su nuoroda į interneto svetainę www.15min.lt. Prokuratūra reikiamus duomenis iš NŽT gavo 2017 m. kovo 10 d. ir būtent nuo šios datos turėtų būti skaičiuojamas terminas kreiptis į teismą.

Atsiliepimas

2.5. Pareiškėja patikslintame pareiškime savo argumentus papildė NŽT atsiliepime į pareiškimą išdėstytais argumentais, be kita ko, kad nuosavybės teisės į buvusios savininkės R. R. turėtą žemę atsakovams buvo atkurtos į per didelį plotą (viršytas plotas kiekvienam atsakovui sudarė po apie 0,065 ha), taip pat kad atsakovai, tvirtindami, jog M. R. turėtas 4,9170 ha žemės sklypas buvo padalytas tik į tris dalis (K. D. planuose nenumatyta), nepasinaudojo teise kreiptis į teismą šiam faktui nustatyti, o pateiktas (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos kopija nėra pakankama jų pozicijai patvirtinti (plano kopijoje yra padaryti taisymai (nubrauktas žemės sklypo Nr. 50 numeris ir plotas, įrašyti sklypų numeriai 50A ir 50B); planas nepatvirtintas jokios tuometinės įgaliotos institucijos; nepateikti jokie dokumentai, kurie leistų įvertinti, kokiu tikslu buvo rengiamas planas, koks yra plane padarytų įrašų, įbrėžtų geografinių figūrų turinys). Panaikinus NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-148-(14.49.3.), kuriuo P. R. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės R. R. turėtą žemę, perduodant dalį žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), turėtų būti panaikintas ir P. R. paveldėtojai J. L. išduotas 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini).

3. Atsakovas NŽT atsiliepimuose į pareiškėjos pareiškimą ir patikslintą pareiškimą prašė tenkinti jos reikalavimus. Atsiliepime į pareiškimą buvo nurodyta:

3.1. Atsakovai dėl teiginių, kad 4,9170 ha ploto žemės sklypas, į kurį atkurtinos nuosavybės teisės, buvo padalytas į tris dalis, nepasinaudojo jiems išaiškinta teise kreiptis į teismą, kad būtų nustatyta, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė šį žemės sklypą. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 49VĮ-250-(14.49.2.) patvirtintame Piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus Vilniaus mieste, sąraše atsakovai buvo įrašyti atitinkamai 3, 4, 5 ir 6 eilės numeriais pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. turėtą žemę padavimo datą, nepaisant to, kad pagal šį prašymą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 31 d. sprendimais jau buvo perduoti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai. Prašymus atkurti nuosavybės teises į R. R. valdytą žemę atsakovai pateikė 2001 m. liepos 23 d. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 11 straipsnio 1 dalį prašyme atkurti nuosavybės teises turi būti nurodoma, be kita ko, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas ir pavardė. Be to, prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. žemę nebuvo išreikšta valia gauti naują žemės sklypą. Šį prašymą pateikė tik vienas pretendentas – G. R., kiti pretendentai prašymus atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, pateikė 1994 m. balandžio 26 d., todėl N. R., P. R. ir S. N. negalėjo būti įrašyti į eilę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą.

3.2. NŽT palaikė pareiškėjos poziciją, kad S. R. ir R. R. buvo skirtingi žemės savininkai, todėl prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduoti atskirai į kiekvieno iš jų turėtą žemę. Niekas nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. D. tekusią 1,2292 ha žemės dalį, todėl atsakovams nuosavybės teisės atkurtos į per didelį žemės plotą: G. R. nuosavybės teisės į R. R. turėtą žemę atkurtos iš viso į 0,3727 ha žemės, t. y. į 0,0645 ha didesnį žemės plotą nei jam priklauso, N. R. – į 0,3724 ha žemės (0,0651 ha daugiau nei jam priklauso), P. R. – į 0,3726 ha (0,0653 ha daugiau nei jam priklauso), S. N. – į 0,3727 ha 90,0654 ha daugiau nei jai priklauso). Žemės ploto dalis, viršijanti plotą, į kurį atsakovai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, viršija R. R. turėtos žemės dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nebuvo atkurtos (atitinkamai 0,0296 ha, 0,0299 ha, 0,0297 ha ir 0,0296 ha).

4. Atsakovas G. R. atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti. Atsiliepime į pareiškimą buvo nurodyta:

Šalies argumentai

4.1. Pagrįstai tikėjosi, kad jo seneliams R. ir M. R. priklausiusi žemė paveldėjimo būdu atiteko jo tėvui S. R., todėl 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme nurodė tik S. R., taip pat nurodė jam žinomą buvusių savininkų valdytos žemės plotą – 4 ha. Atsakovai vėliau teikė kitus prašymus, dokumentus, geranoriškai bendradarbiavo su valstybės institucijomis ir išreiškė aiškų norą, kad nuosavybės teisės natūra būtų atkurtos ir į R. R., ir į S. R. turėtą žemę. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra toliau buvo vykdoma dėl abiem buvusiems žemės savininkams priklausiusios žemės. Jau 2004 metais atsakovams buvo išduotos pažymos, patikslintos 2005 m., kuriose nurodyta atsakovams natūra atkurtino žemės ploto dalis. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2013 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 49SF-14.49.104.-255 informavo G. R., kad NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 patvirtintoje Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilėje (toliau – ir Eilė) G. R. įrašytas pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymo pateikimo datą, tačiau, pakartotinai įvertinus nuosavybės teisių į buvusios savininkės R. R. valdytą žemę atkūrimo dokumentus, Vilniaus miesto skyriaus vedėjai tikslinant Eilę, G. R. bus įrašytas pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. lapkričio 7 d. Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1910 buvo pakeistas 2011 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 1 priedas, išbraukiant G. R. pavardę iš eilės Nr. 3377 ir įrašant 14B numeriu, išbraukiant N. R. pavardę iš eilės Nr. 3378 ir įrašant 14C numeriu, išbraukiant P. R. pavardę iš eilės Nr. 3379 ir įrašant 14D numeriu, išbraukiant S. N. pavardę iš eilės Nr. 3376 ir įrašant 14A numeriu.

4.2. Pareiškėjos argumentai prieštarauja teisės aktų nuostatoms, teismų praktikai bei NŽT praktikai vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme G. R. pateikė pakankamai duomenų, iš kurių aišku, jog siekiama atkurti nuosavybės teises į visą R. šeimai priklausiusią žemę buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, todėl nėra pagrindo teigti, jog 1991 m. lapkričio 7 d. prašymas pateiktas tik dėl S. R. priklausiusios žemės grąžinimo. NŽT akivaizdžiai pakako 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme nurodytų duomenų, nes ji pati atsakovus į Eilę įtraukė pagal šį prašymą. Nė viena institucija atsakovams neminėjo, kad jų prašymai pateikti netinkamai ir kad jie neturi teisės atkurti nuosavybės teises į S. R. ir R. R. priklausiusią žemę, priešingai – valstybės institucijos sudarė sąlygas atsakovams įgyti teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisės jiems bus atkurtos į abiejų buvusių savininkų turėtą žemę. Atsakovų 2001 m. liepos 23 d. prašymai buvo pateikti siekiant tik pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į R. R. turėtą žemę atkūrimo būdo – gauti naują sklypą individualiai statybai. Nors N. R., P. R. ir S. N. nepasirašė 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme, kuriame jie buvo įvardyti kaip pretendentai, tačiau jie savo valią atkurti nuosavybės teises išreiškė vėliau, todėl vadovaujantis teismų praktika nuosavybės teisės jiems turėjo būti atkurtos pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą. Prašymai, kuriuose piliečiai nurodė netikslius duomenis apie buvusius žemės savininkus, t. y. nurodė ne visus buvusius savininkus arba nurodė ne tą asmenį, kuris iš tikrųjų buvo žemės savininku 1940 m., bet į kurio išlikusį turtą piliečiai taip pat turi teisę atkurti nuosavybės teises, gali būti laikomi tinkamai paduotais prašymais, o priešingas vertinimas neatitiktų iki šiol valstybės institucijų vykdytos praktikos. Be to, pareiškėja neprašė teismo panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1910, kuriuo buvo pakeista atsakovų vieta Eilėje.

4.3. Pareiškėja nepagrįstai teigė, jog 4,9170 ha žemės sklypas, į kurį atkurtinos nuosavybės teisės, po M. R. mirties buvo padalytas po lygiai keturiems jo įpėdiniams, kadangi iš vėlesnių dokumentų, parengtų 1938 m., matyti, jog šis sklypas buvo padalytas į tris sklypus, kurie priklausė atitinkamai S. R., R. R. ir R. R.

4.4. Aplinkybė, kad atsakovai pretendentų susirinkime naujus žemės sklypus pasirinko pagal neteisingą numerį Eilėje, nereiškia, kad šie veiksmai pažeidė valstybės teises ir teisėtus interesus, kitų konkrečių piliečių teises, nes nėra jokių duomenų, kuriems konkretiems piliečiams turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), o nuosavybės teisių atkūrimo metu atsakovai turėjo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises, būti įrašytiems į Eilę ir kt. Panaikinus pareiškėjos nurodytus administracinius aktus ir pritaikius restituciją, valstybė privalės iš naujo atlikti tą pačią nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą atsakovų atžvilgiu, kurios metu bus pasiektas tas pats rezultatas – pasirinkti nauji žemės sklypai individualiai statybai ir į juo atkurtos nuosavybės teisės. Atsakovai nuosavybės teisių atkūrimo procese nepadarė jokių pažeidimų, visuomet buvo sąžiningi, aktyvūs, teikė visus reikalingus dokumentus (duomenis), o nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko 25 metus. Restitucijos taikymas atsakovų atžvilgiu šiuo atveju būtų aiškiai neproporcingas, nes visa našta dėl institucijų klaidų ištaisymo perkeliama sąžiningiems piliečiams, be to, vėliau (pakartotinai vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą) atsakovams gali būti perduoti net vertingesni žemės sklypai. Todėl net tuo atveju, jeigu nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų pripažintas neteisėtu, turi būti laikoma, kad atsakovų atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimas užbaigtas, o piniginis ekvivalentas į valstybės biudžetą neturi būti priteisiamas.

Atsiliepimas

5. Atsakovai S. N., J. L. ir N. R. atsiliepimuose į pareiškėjos pareiškimą nurodė su juo nesutinkantys, pritariantys atsakovo G. R. atsiliepime į pareiškimą išdėstytoms aplinkybėms ir argumentams.

6. Atsakovė J. L. atsiliepime į pareiškėjos patikslintą pareiškimą prašė jį atmesti. Atsiliepime į pareiškimą nurodė:

6.1. Pozicija, kad prašymu atkurti nuosavybės teises, pagal kurio padavimo datą piliečiai, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), 37 punktu, įrašomi į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai ar kita paskirčiai gauti, pripažįstamas tik toks prašymas, kuriame įrašytas atkūrimo (atlyginimo) būdas – naujo žemės sklypo individualiai statybai ar kitai paskirčiai perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatoms, įsigaliojusioms 1997 m. liepos 9 d. Be to, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatos, įsigaliojusios 2002 m. spalio 25 d., numatė galimybę pačiai NŽT (iki 2010 m. liepos 1 d. – apskrities viršininko administracijai) parinkti atlyginimo būdą, nurodytą šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte – naujo žemės sklypo individualiai statybai ar kitai paskirčiai perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, bei įrašyti piliečius į eilę tokiam sklypui gauti pagal pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 31 d. sprendimais atkūrus nuosavybės teises atsakovams į S. R. turėtą žemę aiškiai pripažinta, kad atsakovai į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti buvo įrašyti pagal pirminio 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo datą, institucijos nekėlė abejonių dėl pastarųjų sprendimų teisėtumo. Pareiškėja šiuo atveju tiems patiems pretendentams taiko nevienodus kriterijus vien dėl ginčo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) išskirtinių savybių – teritorijos, kurioje yra šis žemės sklypas, didelės rinkos vertės.

6.2. Iš nuosavybės teisių procese G. R. 2002 m. pateiktų dokumentų, konkrečiai – (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m. ištrauka, matyti, jog 4,9170 ha žemės sklypas, kurį savo įpėdiniams paliko M. R., buvo padalytas į tris dalis, tekusias G. R. tėvui S. R., dėdei R. R. ir senelei R. R. Minėtas planas yra vėliausias dokumentas iki 1940 metų nacionalizacijos. Pareiškėja nepagrįstai vertino, kad toks dokumentas nėra tinkamas. Šią plano ištrauką pateikė Lietuvos centrinis valstybės archyvas ir toks dokumentas atitinka Tvarkos 12 punkte išvardytus dokumentus. Tai, kad pareiškėjai neaiškus geometrinių figūrų turinys bei tikslas, kuriam buvo rengiamas šis planas, nereiškia, kad šis archyvo dokumentas yra netinkamas konkrečių asmenų nuosavybės teisėms į konkretų žemės plotą patvirtinti. Atsakovams nekilo poreikis kreiptis į teismą dėl juridinių faktų nustatymo, nes NŽT direktorius 2014 m. liepos 25 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1931 bei NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. spalio 8 d. raštais Nr. 49SF-(14.49.104.)-955 ir Nr. 49SF-(14.49.104.)-957 iš esmės pripažino, kad nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pakanka tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

Šalies argumentai

6.3. Pareiškėja nepagrįstai teigė, jog nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į per didelį žemės plotą. 4,9170 ha sklypas buvo padalytas į tris dalis, tačiau net tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad R. R. iki nacionalizacijos valdė tik 1,2292 ha plotą (4,9170 ha / 4), pareiškėja nepagrįstai prašo sprendimus atkurti nuosavybės teises atsakovams panaikinti visa apimtimi. Nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais, o ne NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjui patvirtinus 2014 m. gruodžio 31 d. išvadas. Nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams procesas tęsėsi ir po ginčijamų sprendimų priėmimo, t. y. NŽT 2016 m. birželio–liepos mėn. priimtais sprendimais atsakovams neatlygintinai nuosavybėn perduoti kiti lygiaverčiai plotai, todėl ginčijamų sprendimų priėmimo metu (2016 m. balandžio 22 d.) žemės plotas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, plotą, į kurį atsakovai galėjo atkurti nuosavybės teises, viršijo mažiau nei nurodė pareiškėjas (kiekvieno atsakovo atžvilgiu – po apie 0,025 ha). Esant tokiai situacijai, pareiškėja turėjo kreiptis dėl vėliausiai priimtų sprendimų panaikinimo, o ne dėl savo pasirinktų sprendimų panaikinimo, ir tik tokia apimtimi, kuria žemės plotas buvo viršytas.

Atsiliepimas

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Atsiliepime į pareiškimą nurodė:

7.1. UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) teisėtai įsigijo 2016 metų rugpjūčio–rugsėjo mėn. sudarytomis pirkimo-pardavimo sutartimis už bendrą 805 000 Eur kainą. Šis žemės sklypas buvo įsigyjamas su sąlyga, kad bendrovei bus parduotas visas sklypas, įskaitant dalį, kuri įsigyta iš trečiojo asmens J. J. M., kurio nuosavybės teisės į atitinkamą sklypo dalį nėra ginčijamos. UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ yra pradėjusi prekybos centro žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) projektavimo darbus. Trečiasis suinteresuotas asmuo nieko nežinojo apie pareiškime nurodytas aplinkybes dėl numanomų pažeidimų nuosavybės teisių atkūrimo procese. Kadangi bendrovė laikytina sąžiningu žemės sklypo įgijėju ir nenustatyta aplinkybių, kurioms esant galimas žemės sklypo išreikalavimas natūra, ginčo žemės sklypo restitucija natūra negalima.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu tenkino pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1164-525/2019 iš dalies patenkino atsakovų J. L., G. R., N. R. ir S. N. apeliacinius skundus, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir perdavė administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir savo sprendime nepasisakė dėl pareiškėjos pareiškime ir patikslintame pareiškime pateiktų argumentų grupės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimo į žemę eiliškumo ir tvarkos pažeidimais. Teisėjų kolegija vertino, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo eiliškumo ir tvarkos pažeidimai yra vieni iš esminių sprendžiant kilusį ginčą, nes eiliškumas bei tvarkos nesilaikymas apsprendžia pareiškėjų (pretendentų atkurti nuosavybės teises) vietą eilėje, pasirenkant naujus žemės sklypus, tuo pačiu turi įtakos ir į kitų piliečių, taip pat pretenduojančių gauti naujus žemės sklypus, vietą eilėje. Neatlikęs šios pareiškėjos argumentų grupės analizės, pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą teismo sprendimą pagrįsti teisiniais argumentais (motyvais).

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitiko teisinio aiškumo reikalavimo, nes iš sprendimo turinio nėra aišku, kokios konkrečios Atkūrimo įstatymo nuostatos, priimant ginčo sprendimus, buvo pažeistos.

III.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs administracinę bylą, 2020 m. birželio 16 d. sprendimu visiškai tenkino pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. (tėvo) žemę; Vilniaus apskrities viršininko administracija 2001 m. sausio 31 d. priėmė sprendimus Nr. 01-1109, Nr. 01-1110, Nr. 01-1111 ir Nr. 01-1112, kuriais nusprendė atkurti nuosavybės teises N. R., S. N., G. R. ir P. R. į kiekvienam iš jų proporcingai tenkančią buvusio savininko S. R. valdytoje 0,2150 ha žemėje, esančioje buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje, tenkančią dalį, neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai (atitinkamai 0,1003 ha, 0,1001 ha, 0,0994 ha ir 0,1001 ha). Sprendimuose taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią piliečiui tenkančios žemės valdos dalį (atitinkamai 0,1147 ha, 0,1149 ha, 0,1156 ha ir 0,1149 ha) bus atkurtos vėliau; 2001 m. liepos 23 d. P. R., G. R., N. R. ir S. N. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymus atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. į R. R. priklausiusią žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, suteikiant naują žemės sklypą už žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, po 1995 m. grąžinti natūra. Prašymuose kaip žinomus piliečius, turinčius teisę į šio turto susigrąžinimą, nurodė vieni kitus bei pažymėjo, kad pirminis prašymas buvo teiktas 1991 m. lapkričio 7 d. Kartu su 2001 m. liepos 23 d. prašymais buvo pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 26 d. pažymėjimas Nr. 2252-R, kuriame nurodyta, kad Vilniaus–Trakų seniūnijos archyviniame fonde, Riešės valsčiaus piliečių 1925 m. sąraše įrašyta R. R., (duomenys neskelbtini) kaime turėjusi 3 ½ deš. žemės, įgytos iš vyro. Taip pat nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismo hipotekos skyriaus archyviniame fonde, Vilniaus–Trakų apskrities, Riešės valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaime nekilnojamojo turto hipotekos knygoje Nr. 17021, (duomenys neskelbtini) kaimo žemės matavimo sąraše, patvirtintame 1932 m. rugsėjo 7 d. ir sutikrintame 1936 m. gruodžio 2 d., įrašyti M. R. įpėdiniai: žmona R., sūnūs S. ir R., duktė D. K., sklype Nr. 50 turėję 4,9170 ha žemės; 2001 m. rugpjūčio 1 d. S. N., N. R. ir P. R. įgaliojo G. R. būti jų atstovu visose valstybinėse, visuomeninėse, finansų, žemėtvarkos ir kt. įstaigose tvarkant reikalus dėl nuosavybės teisių atstatymo į S. R. ir R. R. valdytą žemę; 2001 m. lapkričio 7 d. G. R. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą grąžinti natūra išlikusią žemę (1,46 ha), priklausiusią M. R., R. R. ir S. R. Nurodė, kad pirmasis prašymas buvo pateiktas 1991 m. lapkričio 7 d., o 2001 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą suteikti naujus žemės sklypus individualiai statybai ar kitai paskirčiai už buvusio savininko M. R. 1,229 ha žemę Vilniaus apskrityje, (duomenys neskelbtini) kaime. Po naujų žemės sklypų suteikimo individualiai statybai ar kitai paskirčiai likusios žemės dalį prašė grąžinti natūra. Analogiškus reikalavimus nurodė 2002 m. rugsėjo 25 d. 2002 m. spalio 16 d., 2003 m. kovo 17 d., 24 d., 25 d. ir 26 d. teiktuose prašymuose; 2004 m. balandžio 28 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsakovams išdavė pažymas (kiekvienam po dvi) Nr. 182, Nr. 183, Nr. 184, Nr. 185, Nr. 186, Nr. 188, Nr. 189 ir Nr. 190, kuriose nurodytos dalys R. R. ir S. R. nuosavybės teisėmis valdytos žemės Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) kaime, į kurias kiekvienas iš atsakovų gali atkurti nuosavybės teises; NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1910 buvo pakeistas NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 patvirtintas 1 priedas, išbraukiant G. R. pavardę iš Eilės Nr. 3377 ir įrašant 14B numeriu, išbraukiant N. R. pavardę iš Eilės Nr. 3378 ir įrašant 14C numeriu, išbraukiant P. R. pavardę iš Eilės Nr. 3379 ir įrašant 14D numeriu, išbraukiant S. N. pavardę iš Eilės Nr. 3376 ir įrašant 14A numeriu, pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. lapkričio 7 d.; NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2) pripažino netekusiu galios 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1160-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtintimo“ ir pakeitė 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1237-(14.49.2) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1160-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“; NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 49VĮ-250-(14.49.2) patvirtino Piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, sąrašą, kuriame S. N. buvo įrašyta 3 numeriu, G. R. – 4 numeriu, N. R. – 5 numeriu, P. R. – 6 numeriu; NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2016 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 49VĮ-329-(14.49.2) nusprendė išbraukti piliečius iš 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2) patvirtintos Eilės bei pakeisti 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2) patvirtintą 1 priedą, išdėstant jį nauja redakcija, t. y. įrašant S. N. – 3 numeriu, G. R. – 4 numeriu, N. R. – 5 numeriu, P. R. – 6 numeriu; 2016 m. kovo 30–31 d. ir 2016 m. balandžio 4–6 d. NŽT Vilniaus miesto skyriuje įvyko naujų žemės sklypų individualiai statybai, perduodamų neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, skirstymo komisijos posėdžiai. 2016 m. balandžio 21 d. posėdžio protokole Nr. 49PRT-8-(14.49.101) nurodoma, kad G. R. savo ir jį įgaliojusių kitų atsakovų vardu pasirinko žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sankirtoje, Vilniuje, dalis; NŽT ginčijamais 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais Nr. 49S-147-(14.49.3), Nr. 49S-148-(14.49.3), Nr. 49S-149-(14.49.3) ir Nr. 49S-150-(14.49.3) atkūrė nuosavybės teises atsakovams į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytoje 0,4100 ha žemėje, tenkančią dalį, perduodant bendrosios nuosavybės teise pasirinktas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis. Nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią dalį (kiekvienam po 0,0250 ha) bus atkurtos vėliau. Bendraturčiais nurodomi J. J. M., G. R., S. N., P. R. ir N. R.; 2016 m. birželio 14 d. Vilniaus miesto 21–ojo notaro biuro notarė V. Š. J. L. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini); 2016 m. rugpjūčio 2 d. G. R., S. N. ir J. L. su UAB „Vakarų Vilniaus projektai“ sudarė žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovai pardavė jiems priklausančias žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, t. y. iš viso 2850/5000 dalių. 2016 m. rugsėjo 14 d. N. R. su A. K. ir UAB „Vakarų Vilniaus projektai“ sudarė pirkėjo teisių pagal žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį perleidimo sutartį, kuriuo naujasis pirkėjas UAB „Vakarų Vilniaus projektai“ perima visas pradinio pirkėjo A. K. turimas pirkėjo teises ir pareigas pagal 2016 m. liepos 29 d. žemės sklypo dalies, t. y. 950/5000 dalių (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), pirkimo-pardavimo sutartį; 2017 m. balandžio 7 d. NŽT direktorius priėmė įsakymą Nr. 1P-189-(1.3), kuriuo sudarė darbo grupę 2017 m. kovo 30 d. išvadoje Nr. 1PS17-60-(2.30) nurodyto nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų R. R., S. R., R. R. ir K. D. bendrosios nuosavybės teise valdytą 4,9170 ha žemės sklypą teisėtumo patikrinimui atlikti; Darbo grupė 2017 m. gegužės 9 d. priėmė išvadą Nr. 1L9-80-(3.2.), kurioje konstatavo, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų R. R., S. R., R. R. žemę buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos dėl piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir dėl to pretendentams atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą negu jiems tenka pagal įstatymą. Be to, piliečiai į eilę naujam žemės sklypui gauti už buvusios savininkės R. R. turėtą žemę įrašyti nesilaikant Tvarkos 37 punkte nustatyto reglamentavimo. 2017 m. gegužės 18 d. minėta išvada gauta Generalinėje prokuratūroje; gindama viešąjį interesą Generalinės prokuratūros prokurorė 2017 m. balandžio 6 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama panaikinti administracinius aktus ir šių sprendimų pagrindu sudarytus civilinius sandorius bei taikyti restituciją natūra.

14. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas atsakovų J. L., G. R., N. R. ir S. N. apeliacinius skundus, 2019 m. lapkričio 27 d. nutartyje konstatavo, kad ,,pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriose teismas pasisako dėl prokuroro ginamo viešojo intereso šioje byloje, taip pat dėl termino, per kurį prokuroras turi teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo argumentai šioje sprendimo dalyje yra pagrįsti ir pakankami“. Atsižvelgdamas į tai, teismas dėl šių aplinkybių pakartotinai nepasisakė.

15. Teismas iš į bylą pateiktų Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjimo Nr. 30-R, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 8 d. pažymėjimo Nr. 257-R, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 26 d. pažymėjimo Nr. T-2252-R nustatė, kad R. R., jos sūnų S. ir R. bei jos dukters K. D. (D.) nuosavybės teisėmis valdyto buvusio (duomenys neskelbtini) kaime žemės plotas buvo 4,9170 ha. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R ir 2000 m. spalio 26 d. pažymėjime Nr. T-2252-R, kuriuose remiamasi Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamojo turto 1931–1937 m. hipotekos knyga Nr. 17021, nurodomi skirtingi duomenys, t. y. viename pažymėjime R. R., S. R., R. R. ir K. D. nurodomi kaip M. R. įpėdiniai, o kitame pažymėjime – R. R., S. R. ir R. R. nurodomi kaip žemės savininkai. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2018 m. kovo 30 d. rašte nurodė, kad 2000 m. spalio 26 d. pažymėjime Nr. T-2252-R pateikti duomenys teisingi, o 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R duomenys nurodyti netiksliai.

16. Teismas dėl atsakovo G. R. teiginių, kad R. R., S. R., R. R. ir K. D. (D.) hipotekos knygoje Nr. 17021 buvo įvardyti tik kaip įpėdiniai, nepateikiant jokios informacijos apie jų nuosavybę į ginčo žemės sklypą; Vilniaus miesto apylinkės teismo 1937 m. vasario 9 d. nutarimu buvo išnagrinėtas ginčas tarp R. R. ir S. R. dėl 4,9170 ha ploto ginčo žemės sklypo (teismo nutarime minimas kaip 5 ha ploto kolonija) padalijimo 1936 m. bei pripažinta, kad dėl neparengtų atitinkamų padalijimo dokumentų ginčo sklypas buvo vientisas žemės sklypas, valdomas trijų bendrasavininkų – R. R., S. R. ir R. R., pabrėžė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 1937 m. vasario 9 d. nutarime, kuriuo remiasi atsakovas G. R., 4,9170 ha žemės sklypo bendraturčių skaičių nėra nurodomas, taip pat nenurodyta, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė žemės sklypą, o ginčas kilo ne dėl bendraturčių valdomų dalių ploto, bet dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, nutarimas grindžiamas išimtinai liudytojų parodymais.

17. Vertindamas atsakovo G. R. teiginius, kad Visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. buto-ūkio lapas Nr. 28, gautas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, patvirtina, jog K. D. (D., D.) 1938 metais (pradedant nuo 1928 m.) gyveno visai kitoje vietoje nei yra 4,9170 ha žemės sklypas, todėl, vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu (Rusijos imperijos civilinių įstatymo sąvado X tomo 1 dalis Rytų žemių civilinė teisė) bei papročiais, 1928 m. ištekėjusi ir persikėlusi į vyro ūkį (duomenys neskelbtini) kaime, ji galėjo būti netekusi teisės į tėvo palikimą, teismas nurodė, jog minėtus pareiškėjo teiginius paneigia į bylą pateikta Vilniaus vaivadijos įstaigos dienraščio ištrauka, kurioje 1937 m. sausio 11 d. patalpintas skelbimas, jog 1937 m. balandžio 15 d. numatytas hipotekos nustatymas žemiau išvardytiems žemės sklypams, šiame dokumente (žemės sklypų sąraše) žemės sklypo Nr. 50, plotas 4,9170, savininkais nurodyti R. R., S., R. ir D. K.

18. Teismas vertino, kad asmenų, įrašytų hipotekos knygoje, įvardijimas įpėdiniais nesudaro pagrindo išvadai, jog jie nėra savininkai, priešingu atveju reikėtų laikyti, kad visi keturi įpėdiniai nebuvo žemės savininkai. Teismas priėjo prie išvados, kad bylos duomenys patvirtina, jog visi keturi asmenys įvardijami ne kaip įpėdiniai, bet kaip žemės savininkai, todėl nėra pagrindo teigti, kad K. D. buvo įpėdinė, bet ne žemės savininkė. Teismas taip pat akcentavo, kad pateiktas (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. planas, sutikrintas 1938 m., nėra patvirtintas jokios įgaliotos institucijos, todėl negali būti vertinamas kaip nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas (neatitinka Tvarkos 12 p. reikalavimų), o vien ta aplinkybė, jog dokumentas buvo oficialiai perduotas archyvui, nepadaro jo įrodančiu nuosavybės teisę į žemę. Be to, minėtame plane 4,9170 ha žemės sklypas padalytas nelygiomis dalimis, o atsakovai nepateikė įrodymų, kad pažymėtas sklypo dalis R. R., S. R. ir R. R. valdė nuosavybės teise.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad archyviniais dokumentais neišskirta kiekvienam buvusiam savininkui priklausiusi žemės dalis, todėl NŽT siūlė pretendentams kreiptis į teismą, kad būtų nustatytas kiekvieno iš jų buvusių savininkų turėtos žemės plotas, tačiau pastarieji šios teisės atsisakė. Pagal galiojusius ir galiojančius civilinius įstatymus ir teismų praktiką, bendroji nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Jeigu bendrosios nuosavybės teisės konkretaus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinę bylą Nr. 3K-3131/2002). Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad bendraturčių R. R., S. R., R. R. ir K. D. dalys yra lygios, t. y. kiekvienam iš buvusių žemės savininkų priklausė po 1,2292 ha. Taigi atkurti nuosavybės teises į R. R. 1,2292 ha turi teisę G. R., N. R., P. R. ir S. N. – po 0,3073 ha.

Šalies argumentai

20. Teismas nurodė, kad iš nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų matyti, jog atsakovas G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises tik į S. R. turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, o ne į R. R. Prašyme nurodė pretendentus, kurie pagal giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus – buvusio savininko vaikai: N. R., P. R. ir S. N. Teismas pažymėjo, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. žemę nebuvo išreikšta visų pretendentų valia gauti naują žemės sklypą (nebuvo pasirašyta). Prašymus atkurti nuosavybės teises į R. R. žemę G. R., N. R., P. R. ir S. R. pateikė 2001 m. liepos 23 d. Prašymuose pretendentai išreiškė valią už R. R. turėtą žemę gauti nuosavybėn neatlygintinai naujus žemės sklypus už žemę turėtą teritorijoje, priskirtoje Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. P. R., N. R., G. R., S. N. prašymą atkurti nuosavybės teises į 0,75 ha žemės, kuri yra Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) k. ir kuri yra tėvų palikimas, pateikė 1994 m. balandžio 26 d.

Žemesnės instancijos teismas

21. Bylos faktinės aplinkybės ir aptartas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad S. R. ir R. R. buvo skirtingi žemės savininkai, todėl prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduodami atskirai dėl kiekvieno iš jų turėtos žemės. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad G. R. prašymas atkurti nuosavybės teises į S. R. žemę negalėjo būti laikomas taip pat prašymu atkurti nuosavybės teises į R. R. žemę.

22. Teismas atmetė atsakovo G. R. argumentus, kad atsakovų 2001 m. liepos 23 d. prašymai buvo pateikti siekiant tik pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į R. R. turėtą žemę atkūrimo būdo – gauti naują sklypą individualiai statybai. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. žemę nebuvo išreikšta valia gauti naują žemės sklypą, šį prašymą pateikė tik vienas pretendentas – G. R., kiti pretendentai prašymus atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, pateikė 1994 m. balandžio 26 d., todėl N. R., P. R. ir S. N. negalėjo būti įrašyti į Eilę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą.

23. Teismas nurodė, kad S. N., N. R., G. R., P. R. turi teisę atkurti – į 0,3073 ha, t. y. ¼ 1,2292 ha. Atsakovams atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą, nei jiems tenkantį pagal įstatymą: G. R. į didesnį 0,0654 ha plotą, N. R. į didesnį 0,0651 ha plotą, P. R. į didesnį 0,0653 ha plotą ir S. N. į didesnį 0,0654 ha plotą, nei jiems tenkantį pagal įstatymą, taip pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas.

24. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatomis atsakovai į eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti, atlyginant už R. R. turėtą žemę, turėjo būti įrašyti pagal 2001 m. liepos 23 d. pareiškimo padavimo datą, o ne pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą (Atkūrimo įstatymo 2 str., 10 str. 1 d., 11 str. 1 d., Tvarkos 7 ir 37 p.), todėl ir nauji žemės sklypai jiems negalėjo būti siūlomi, o žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalys ginčijamais administraciniais aktais NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais Nr. 49S-142-(14.49.3.), Nr. 49S-149-(14.49.3.), Nr. 49S-147-(14.49.3.) ir Nr. 49S-148-(l 4.49.3.) negalėjo būti perduodamos nuosavybėn neatlygintinai. Kadangi nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į didesnį žemės sklypą, negu priklausė nuosavybės teisėmis R. R., taip pat atsakovai nepagrįstai buvo įrašyti į Eilę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą, buvo pažeistos imperatyvios Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos.

25. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ginčijami NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai Nr. 49S-142-(14.49.3.), Nr. 49S-149-(14.49.3.), Nr. 49S-147-(14.49.3.) ir Nr. 49S-148-(l 4.49.3.), kuriais G. R., S. N., J. L., N. R. atkurtos nuosavybės teisės į R. R. turėtą žemę, negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintini (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).

26. Patenkinęs pareiškėjos pareiškimo pagrindinius reikalavimus, t. y. panaikinęs skundžiamus administracinius aktus (NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus), teismas tenkino ir išvestinius reikalavimus panaikinti Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduotą 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini).

27. Teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, nustatė, jog skundžiamais administraciniais aktais atsakovams perduota neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis vėliau atlygintinai, t. y. už 608 000 Eur, buvo perleista trečiajam asmeniui UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“. Iki UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ įsigyjant nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jau buvo atsakovų vardu įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, todėl laikytina, kad UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ yra sąžiningas įgijėjas ir atsakovų veiksmai neturėjo įtakos jo, kaip ginčo sklypo įgijėjo, sąžiningumui. Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo, įsigijęs iš atsakovų žemės sklypą, laikytinas sąžiningu įgijėju, o aplinkybių, kurioms esant yra galimas nekilnojamojo daikto išsireikalavimas natūra, nenustatyta, darytina išvada, kad ginčijamo žemės sklypo restitucija natūra negalima, todėl restitucija turi būti sumokant ekvivalentą pinigais. Apskaičiuojant piniginio ekvivalento dydį taikomos kainos, galiojusios tuo metu, kai atsakovai gavo tai, ką privalo grąžinti. Todėl taikytina restitucija piniginiu ekvivalentu: a) priteisti valstybei 290 000 Eur iš G. R.; b) priteisti valstybei 139 000 Eur iš S. N.; c) priteisti valstybei 150 000 Eur iš J. L.; d) priteisti valstybei 29 000 Eur iš N. R.

28. Teismas, nusprendęs visiškai tenkinti pareiškėjos pareiškimą, atmetė atsakovų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

IV.

29. Atsakovai G. R. ir S. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą. Apeliaciniame skunde nurodoma:

29.1. Teismas nepagrįstai pripažino K. D. dalį žemės iš 4,9170 ha žemės, turėtos iki nacionalizacijos buvusių savininkų R. R., S. R. ir R. R. (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus apskrityje. Nei pareiškėja, nei NŽT nepateikė jokių dokumentų, kad K. D. (D.) nacionalizacijos metu buvo bendrasavininkė ir neteisėtai iš jos buvo nusavinta žemė. Apie tai, kad bendra nuosavybės teise 4,9170 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus apskrityje turėjo tik trys savininkai, 1937 m. Vilniaus miesto apylinkės teisme patvirtino liudininkai. Tą patį 2002 m. spalio 10 d. patvirtino keturi liudininkai surašytame sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akte, kuris iki šiol nėra panaikintas ir galioja.

29.2. Atskiras G. R. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės R. R. turėtą žemę buvo pateiktas 1991 m. lapkričio 7 d. ir visuose vėliau pateiktuose dokumentuose G. R. nurodydavo, kad teikiami dokumentai pagal 1991 m. lapkričio 7 d. Šis prašymas vėliau dingo NŽT. Jeigu NŽT nepripažino 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo, tai turėjo pasiūlyti G. R. kreiptis dėl juridinio fakto nustatymo, o to nebuvo padaryta. Tai reiškia, kad savo tolesniais veiksmais NŽT pripažino 1991 m. lapkričio 7 d. G. R. prašymą į buvusios savininkės R. R. turėtos žemės atkūrimą ir dėl šio prašymo jokio ginčo nebuvo.

29.3. Teismas netinkamai vertino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. kovo 19 d. pažymėjimą Nr. R4-1592, kuris atitinka Tvarkos aprašo 12 punkto reikalavimus ir kuriame nurodyta, kad Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde, 1938 m. byloje, (duomenys neskelbtini) k. žemės plane pažymėti sklypo Nr. 50 savininkas S. R. ir sklypo Nr. 50b savininkė R. R. Be to, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R ir 1996 m. lapkričio 8 d. pažymėjime Nr. 257-R klaidingai į lietuvių kalbą išversti Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamojo turo 1931–1937 m. hipotekos knygos Nr. 17021 duomenys, jog R. M. įpėdiniai žmona R., Sūnūs S. ir R. ir duktė D. K. yra savininkai, nes minėtoje hipotekos knygoje pažymėta, kad įpėdiniai dar turėjo pareikšti savo teisės į išvardytus sklypus per nustatytą terminą, o 1937 m. balandžio 15 d. nustatyta tik preliminarioji hipoteka. Duomenys apie M. R. įpėdinius teisingai nurodyti Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 26 d. pažymoje Nr. T-2252-R.

29.4. Teismas, priimdamas sprendimą, vertino atsakovų į bylą pateiktą Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. rugpjūčio 10 d. raštą Nr. T-2252-R ir kartu su raštu pateikto (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos kopiją, ir pripažino šiuos dokumentus neatitinkančiais Tvarkos 12 punkto reikalavimų, tačiau, kaip jau minėta, teismas nevertino kito byloje pateikto dokumento: Techninės ataskaitos dėl žemės sklypų plano, kuri būtent ir yra vėliausiai išduotas dokumentas, patvirtinantis, kas nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 4,9170 ha ploto sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, nes Techninėje ataskaitoje dėl žemės sklypų plano pateiktame plane yra aiškiai nustatoma, kad vientisas žemės sklypas (4,9170 ha ploto), susidedantis iš 3 žemės sklypų (Nr. 50, 50a ir 50b), priklausė 3 asmenims: S. R., R. R. ir R. R.

29.5. R. R. iki nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime buvusiame 4,9170 ha žemės plote nuosavybės teise priklausė 1/3 dalis – 1,6390 ha, todėl teismo panaikintais NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais nuosavybės teisės piliečiams atkurtos neviršijant buvusios savininkės R. R. nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėtos žemės ploto.

29.6. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepasisakė dėl valstybės institucijų atsakomybės taikymo šioje byloje, neatsižvelgė į Lietuvos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką, nes atsakovai, inicijavę ir dalyvavę nuosavybės teisių atkūrimo procese, nepadarė jokių pažeidimų, visuomet buvo sąžiningi, aktyvūs, atkūrus jiems nuosavybės teisę į žemę, sąžiningai perleido ją tretiesiems asmenims ir pagrįstai negalėjo tikėtis, kad ateityje gali būti pripažinti negaliojančiais sprendimai perduoti jiems žemę.

30. Atsakovė J. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą. Apeliaciniame skunde nurodoma:

30.1. G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. prašymas atkurti nuosavybės teises pateiktas į visų savininkų (S. ir R. R.), į kurių turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime turėjo teisę atkurti nuosavybės teises pretendentai G. R., P. R., N. R. ir S. N. Pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos visiems jame nurodytiems piliečiams, nes piliečiai, nors ir nepasirašę pačiame prašyme, yra aiškiai išreiškę valią atkurti nuosavybės teises į S. ir R. R. turėtą žemę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą NŽT Vilniaus miesto skyriui ir apie tai nurodydavo kituose dokumentuose. Pagal nuosavybės teisių atkūrimo santykius reglamentuojančius teisės aktus prašyme atkurti nuosavybės teises, pagal kurio pateikimo datą pilietis įrašomas į Eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti, neprivalo būti nurodytas atkūrimo būdas – naujo žemės sklypo miesto teritorijoje perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, toks atkūrimo būdas galėjo būti nurodytas vėliau Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, ir atkūrimo būdo nurodymas vėlesniu laiku nepakeičia prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datos. Pretendentai G. R., N. R., P. R. ir S. N. teisėtai buvo įrašyti į Eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą atkurti nuosavybės teises ir naujas žemės sklypas šiems asmenims perduotas nuosavybėn neatlygintinai pagal NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus nepažeidžiant Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatų. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta, kad NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais piliečiams G. R., P. R. (įpėdinė J. L.), N. R. ir S. N. negalėjo būti perduotas nuosavybėn neatlygintinai naujas žemės sklypas pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl turi būti panaikinta.

Žemesnės instancijos teismas

30.2. Įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019, kurioje buvo išspręstas ginčas dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises tiems patiems piliečiams G. R., P. R., N. R. ir S. N. į tėvo S. R. teisėtumo, nustatyta, kad 4,9170 ha žemės plotas (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise lygiomis dalimis priklausė 4 asmenims, ir S. R., ir R. R. dalis šiame žemės plote sudarė 1/4 dalį – po 1,2292 ha. Teismas skundžiamame sprendime pateikdamas nuorodą į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 bei nagrinėdamas ir vertindamas archyvinius dokumentus, kuriuose užfiksuoti duomenys apie R. R. nuosavybės teise turėtą žemę iki 1940 metų nacionalizacijos, apsiribojo tik 4,9170 ha žemės ploto, kuris pagal archyvinius dokumentus buvo valdomas M. R. įpėdinių – R. R., S. R., R. R. ir K. D. (D.), vertinimu ir kiekvieno bendraturčio šiame žemės plote valdytos dalies nustatymu. Teismas, nagrinėdamas klausimą iš esmės, t. y. vertindamas, kokio dydžio plotą R. R. nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus mieste, į kurį piliečiams G. R., P. R., N. R. ir S. N. galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, ir ar nebuvo viršytas šis žemės plotas, priimant ginčijamus NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus, privalėjo surinkti visus duomenis (įrodymus), nustatyti visas aplinkybes, leidžiančias vienareikšmiškai nustatyti R. R. kaip buvusios savininkės iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą visą žemės plotą, ir tik po to spręsti, ar buvo viršytas šis žemės plotas priimant NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus.

30.3. Apeliantės J. L. manymu, net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovams galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės tik į R. R. turėtą 1,2292 ha plotą, NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimų priėmimo metu kiekvienas iš pretendentų turėjo teisę gauti mažiausiai žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,0694 ha ploto dalį kiekvienas, todėl tokio ploto kiekvieno atsakovo dalis žemės sklype įgyta teisėtai ir dėl šio žemės ploto NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai negali būti panaikinti.

30.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 šiai nagrinėjamai administracinei bylai turi prejudicinę galią (minėtu įsiteisėjusiu sprendimu nustatyta, kad 4,9170 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime priklausė 4 bendraturčiams lygiomis dalimis), todėl šiuo įsiteisėjusiu sprendimu jau nustatyta, kaip (pagal kokius kriterijus) turi būti identifikuojami administraciniai aktai, kuriais pažeistas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, ir kokia apimtimi šie administraciniai aktai turi būti panaikinami ta apimtimi, kuria pretendentai iš valstybės gavo tai, ko neturėjo teisės gauti konkretaus administracinio akto priėmimo dieną. Todėl, apeliantės nuomone, turėtų būti naikinami priimti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik ta apimtimi, kiek susidarė atkurto ploto viršplotis jų priėmimo dieną. Priešingu atveju būtų akivaizdžiai pažeidžiamas proporcingumo principas viešojo intereso gynimo procese.

Atsiliepimas

30.5. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės nenagrinėjo atsakovės J. L. atsiliepime į patikslintą pareiškimą pateiktų argumentų, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad ginčijami NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai atkurti nuosavybės teises iš dalies priimti pažeidžiant teisės aktus ir turi būti panaikinti, restitucijos taikymas piniginiu ekvivalentu priteisiant iš atsakovų už parduotas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis gautas sumas, yra aiškiai neproporcinga priemonė ištaisant valstybės institucijų, tikėtina, padarytas klaidas. Apeliantė nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią būtina dėti maksimalias pastangas, kad pretendento teisė į nuosavybės atkūrimą ne tik būtų pripažinta, bet ir galimybės naudotis nuosavybe suteikimas neužtruktų pernelyg ilgai. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką, netinkamai taikė teisės normas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Mano, kad prokuroras, neprašydamas naikinti NŽT 2016 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 46 S-205, 2016 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 46 S-217, 2016 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 46 S-190, 2016 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 46 S-198, kurie yra paskutiniai nuosavybės teisių atkūrimo procese į R. R. turėtą žemę ir kuriais po NŽT 2016 m. balandžio 22 d. priimtų ginčijamų sprendimų viršytas žemės plotas, į kurį galima buvo atkurti nuosavybės teises kiekvienam pretendentui, pasirinko netinkamą viešojo intereso gynimo modelį.

31. Atsakovas NŽT atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo, kad atsakovų apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami tais pačiais motyvais, kurie buvo išdėstyti atsiliepimuose į pareiškimą. NŽT vertinimu, apeliantai nepateikė jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie leistų abejoti skundžiamo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Apeliacinių skundų argumentai visiškai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

32. Pareiškėja Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodyta:

32.1. Teismas pagrįstai nusprendė, kad nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje bei Tvarkos 7 ir 37 punktuose numatytą nuosavybės teisių atkūrimo piliečiams eiliškumą bei tvarką.

32.2. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad pateikiant 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą buvo išreikšta valia atkurti nuosavybės teises tik į tėvo S. R. žemę, o ne į senelės R. R. Atsakovų prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į R. R. žemę pateikti tik 2001 m. liepos 23 d. Prašyme nurodytas nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas „archyvo pažymėjimas 2000-10-26 Nr. T-2252-R“ rodo, kad galbūt tik 2000 m. atsakovai sužinojo, kad gali pretenduoti į R. R. turėtą nuosavybę. Prašymuose padarytas prierašas „Pirmas prašymas buvo parašytas 1991.11.07“, nesant to įrodymų, nepatvirtina šio prierašo teisingumo.

32.3. Teismas pagrįstai nusprendė, kad 2001 m. liepos 23 d. prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į R. R. žemę yra pirminiai, o nuosavybės teisių atkūrimas į R. R. žemę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą, pateiktą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į kito savininko S. R. žemę, pažeidė imperatyvias normas. Teismas pagrįstai nusprendė, kad S. R. ir R. R. buvo skirtingi žemės savininkai, todėl prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduodami atskirai dėl kiekvieno iš jų turėtos žemės, o G. R. prašymas atkurti nuosavybės teises į S. R. žemę negalėjo būti laikomas taip pat prašymu atkurti nuosavybės teises į R. R. žemę.

Žemesnės instancijos teismas

32.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 nustatyti faktai apie buvusių savininkų skaičių ir žemės plotą turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtu sprendimu nustatė, kad R. R. turėjo nuosavybėje 1,2292 ha žemės.

32.5. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovams nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sankirtoje, Vilniuje, buvo atkurtos neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias normas, numatančias, kad nuosavybės teisės atkuriamos pagal prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą. Nauji žemės sklypai atsakovams negalėjo būti siūlomi, o žemės sklypo, esančio tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalys ginčijamais administraciniais aktais – NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais Nr. 49S-142-(14.49.3.), Nr. 49S-149-( 14.49.3.), Nr. 49S-147-(14.49.3.) ir Nr. 49S-148-(14.49.3.) – negalėjo būti perduodamos nuosavybėn neatlygintinai, pažeidžiant kitų asmenų teisėtus interesus į ginčo žemės sklypą. Administracinėje byloje NŽT Vilniaus skyrius pateikė duomenis, kad nuo 2019 m. spalio 24 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d. vyko Piliečiams perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai ir kitai paskirčiai skirstymo komisijos posėdžiai, į kuriuos buvo kviesti piliečiai, įrašyti į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, patvirtintą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1809-(14.49.2.), numeriais nuo 1 iki 1002 (prašymai nuo 1991 metų iki 2000 metų), ir kuriems buvo siūloma rinktis iš Skyriuje turimų 602 perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai (jų dalių), kuriuos perdavė Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Taigi, pagal teismo nustatytą atsakovų prašymų atkurti nuosavybės teises datą – 2001 m. liepos 23 d., netgi ir bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovams dar nebūtų pagrindo siūlyti naujų žemės sklypų.

32.6. Teismas, taikydamas restituciją, nepažeidė teisės normų ir teismų formuojamos praktikos ir pagrįstai nusprendė, kad pinigai, kuriuos atsakovai gavo perleisdami turtą, įgytą dėl neteisėto, imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančio akto, turėtų būti grąžinti valstybei. Pareiškėjas neprieštarauja, kad būtų sudaryta taikos sutartis dėl restitucijos, parenkant kitą restitucijos būdą, kurį pasiūlytų atsakovai ir restitucijos būdui pritartų NŽT.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49S-149-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei S. N.“, 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49S-147-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui N. R.“, 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49S-150-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ bei 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 49S-148-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. R.“ panaikinimo (I t.; b. l. 81–84), taip pat Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduoto 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir restitucijos taikymo.

34. Nurodytus NŽT sprendimus prašoma panaikinti dviem pagrindais dėl to, kad buvo pažeisti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis, 10 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 1 dalis, Tvarkos 7 ir 37 punktai, nes (pretendentai / atsakovai) į Eilę atkurti nuosavybės teises į R. R. turėtą žemę turėjo būti įrašyti pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymo padavimo datą, o ne pagal 1991m. lapkričio 7 d. pareiškimą, kuris buvo paduotas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kito buvusio savininko (S. R.) žemę, ir nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į didesnį žemės sklypą, negu priklausė nuosavybės teise R. R.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. eA-1648-1062/2019 pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir NŽT apeliacinius skundus tenkino ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ,,byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog K. D. prarado nuosavybės teises į turėtą ginčo sklypo dalį, kuri nurodyta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R (III t., b. l. 132); 4,9170 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 m. nacionalizacijos valdė R. R., jos sūnūs S. R. ir R. R. bei jos dukra K. D. (D.). Todėl atsakovams nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į R. R. ir jos sūnaus S. R. nuosavybės teise kiekvieno iš jų valdytą ¼ dalį ginčo sklypo“. Teismas priėjo prie išvados, kad ,,pretendentai iš valstybės gavo tai, ko neturėjo teisės gauti, t. y. didesnę dalį žemės nei priklausė buvusiems turto savininkams R. R., S. R.“.

36. Taigi įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019, kurioje buvo išspręstas ginčas dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises tiems patiems piliečiams G. R., P. R., N. R. ir S. N. į tėvo S. R. teisėtumo, nustatyta, kad 4,9170 ha žemės plotas (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise lygiomis dalimis priklausė 4 asmenims, ir S. R., ir R. R. dalis šiame žemės plote sudarė 1/4 dalį – po 1,2292 ha. Atsakovas G. R. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 14 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 pagal atsakovo G. R. prašymą.

37. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ši teisės norma numato prejudicinius faktus, kurių, įsiteisėjus sprendimui, nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti. Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims, pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3226-415/2018; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-620-552/2018).

38. Nagrinėtoje 2019 m. gruodžio 4 d. administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 šalimis buvo visi keturi šioje byloje atsakovais esantys asmenys: J. L., G. R. (G. R.) ir S. N., N. R. Pagrindinis ginčas nagrinėtoje byloje kilo dėl to, kokį žemės sklypo dydį buvęs savininkas S. R., kuris buvo M. R. įpėdinis (sūnus) buvo paveldėjęs, jo tėvui M. R. mirus ir į kokį S. R. paveldėto sklypo dydį turi teisę atkurti nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymą minėti pretendentai. Šioje byloje sprendžiamas klausimas, kokį žemės sklypo dydį R. R., buvusi M. R. žmona, paveldėjo jos vyrui M. R. mirus ir į kokį buvusios savininkės R. R. sklypo dydį turi teisę atkurti nuosavybės teises pretendentai J. L., G. R. (G. R.), S. N., N. R. Taigi abiejose bylose šalys buvo tos pačios (tai, kad išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 buvo daugiau šalių nei nagrinėjamoje byloje, t. y. ir tie asmenys, kurioms minėti atsakovai perleido žemės sklypus po to, kai jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės suteikiant naujus žemės sklypus, aptariamu aspektu neturi reikšmės).

39. Administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 konstatuota, kad 4,9170 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 m. nacionalizacijos valdė nuosavybės teise R. R., jos sūnūs S. R. ir R. R. bei jos dukra K. D. (D.). Todėl atsakovams nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į R. R. ir jos sūnaus S. R. nuosavybės teise kiekvieno iš jų valdytą ¼ sklypo dalį, kuri atiteko mirus M. R., o ne į 1/3 ginčo sklypo dalį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtu sprendimu nustatė, kad R. R. turėjo nuosavybės teise 1,2292 ha žemės.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši 2019 m. gruodžio 4 d. administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 padaryta išvada turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai administracinei bylai. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 nustatyti faktai apie buvusių savininkų, į kurių turėtus žemės sklypus atsakovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, skaičių ir žemės plotą turi prejudicinę reikšmę šioje byloje ir pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamoje byloje atkurti nuosavybės teises į R. R. nuosavybės teise turėtą 1,2292 ha žemę turi teisę G. R., N. R., P. R. ir S. N. po 0,3073 ha. (0,3073 ha × 4= 1,2292 ha), t. y. ¼ 1,2292 ha. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovams atkuriant į didesnį nei po 0,3073 ha. žemės sklypą, nei jiems tenkantį pagal įstatymą, buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos.

41. Vadovaujantis šios Nutarties 35–40 punktuose išdėstytais motyvais, visi atsakovų apeliacinio skundo argumentai, susiję su bandymu kvestionuoti R. R. nuosavybės teise turėto žemės sklypo 1,2292 ha dydį, į kurį pretendentai prašė atkurti nuosavybės teises atskirai iš naujo neaptariami.

42. Esminis pagrindas panaikinti 2016 m. balandžio 22 d. priimtus sprendimus, kurį nurodo prokuroras ir tai vertino pirmosios instancijos teismas, yra aplinkybė, kad atsakovai į Eilę atkurti nuosavybės teises į R. R. nuosavybės teise turėtą žemę, turėjo būti įrašyti pagal jų 2001 m. liepos 23 d. paduoto pareiškimo datą į R. R. turėtą žemę, o ne pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimą, kuris buvo paduotas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kito buvusio savininko (S. R.) turėtą žemę.

43. Apeliantų G. R. ir S. N., J. L. teigimu, kad ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovams galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į R. R. turėtą tik 1,2292 ha plotą, NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimų priėmimo metu kiekvienas iš pretendentų turėjo teisę gauti dalį žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, todėl, pasak apeliantų, NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai negali būti panaikinti visa apimtimi; turėtų būti naikinami priimti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik ta apimtimi, kiek susidarė atkurto ploto viršplotis jų priėmimo dieną (ta dalimi, kuria administracinio akto priėmimo dieną buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai), vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. byloje Nr. eA-1648-1062/2019 suformuluota taisykle. Priešingu atveju būtų akivaizdžiai pažeidžiamas proporcingumo principas viešojo intereso gynimo procese.

44. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, viešame interneto puslapyje http://www.nzt.lt/go.php/lit/Vilniaus-miestas skelbiama 2020 m. gegužės 24 d. NŽT prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 49 VĮ-1484-(14.49.2) patvirtinta Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilė (sąrašas). Šioje eilėje piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, yra 1000. Pirmojo iš eilės piliečio prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo data yra 1991 m. birželio 11 d., o piliečio, nurodyto 1000-uoju numeriu – 2001 m. vasario 6 d.

45. Vadinasi, NŽT 2016 m. balandžio 22 d. priimant šioje byloje ginčijamus sprendimus, atsakovai neturėjo jokio pagrindo pretenduoti į naują žemės sklypą pagal jų 2001 m. liepos 23 d. paduotą prašymą, nes nuosavybės teisės tokiu pretendentų pageidaujamu būdu pagal jų prašymo pateikimo datą dar nėra atkuriamos ir šiuo metu. Taigi, bet kokio sklypo dydžio suteikimas atsakovams 2016 m. balandžio 22 d. reiškia, kad yra pažeidžiamos ne tik Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatos, kuriomis vadovaujantis sudaroma pretendentų, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, bet kartu pažeidžiamos kitų pretendentų ( daugiau nei tūkstančio) nei atsakovai, pateikusių prašymus gauti naują žemės sklypą Vilniaus mieste anksčiau (kai kurių 1991 m.), teisės ir teisėti lūkesčiai.

46. Todėl pareiškėjų argumentai, kad jiems, ginčijamais sprendimais galėjo būti suteiktas naujas žemės sklypas mažesnio ploto nei buvo suteiktas, atmestini kaip nepagrįsti, nes, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatomis, atsakovai į eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti, atlyginant už R. R. turėtą žemę, turėjo būti įrašyti pagal 2001 m. liepos 23 d. pareiškimo padavimo datą, o ne pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą (Atkūrimo įstatymo 2 str., 10 str. 1 d., 11 str. 1 d., Tvarkos 7 ir 37 p.).

47. Apeliantės J. L. teiginys, kad G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme atkurti nuosavybės teises pateiktas į visų savininkų (S. ir R. R.), į kurių turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime turėjo teisę atkurti nuosavybės teises pretendentai G. R., P. R., N. R. ir S. N., nors kiti pretendentai ir nepasirašė prašymo, bet buvo išreikšta valia atkurti nuosavybės teises į S. ir R. R. turėtą žemę, atmestinas kaip nepagrįstas, nes byloje pateikti atskiri visų savininkų pasirašyti prašymai atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės R. R. ir tik 2001 m. liepos 23 d. atskirai (I t; b. l. 34–39), kaip ir numato Atkūrimo įstatymas. Kiekviename iš šių prašymų nurodytas nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas – 2000 m. spalio 26 d. archyvo pažymėjimas Nr. 2252-R. Taigi, tik gavus šią pažymą buvo sužinota jų teisė atkurti nuosavybės teises ne tik į tėvo S. R., bet ir į senelės R. R. nuosavybės teise turėtą žemės sklypą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų pagrįstai nustatė, kad atsakovas G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises tik į S. R., o ne R. R. turėtą žemę; prašyme nurodė pretendentus pagal giminystės ryšį. Šiame prašyme nebuvo išreikšta visų pretendentų valia gauti naują žemės sklypą, prašymas nebuvo P. R., N. R. ir S. N. pasirašytas.

48. Vertinant apeliantų teiginius, kad teismas nepasisakė dėl valstybės institucijų atsakomybės taikymo šioje byloje, neatsižvelgė į Lietuvos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką, nes dalyvaudami nuosavybės teisių atkūrimo procese, nepadarė jokių pažeidimų, visuomet buvo sąžiningi, aktyvūs, atkūrus jiems nuosavybės teisę į žemę, sąžiningai perleido ją tretiesiems asmenims, pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sistemiškai vertino visus atsakovų atkūrimo metu teiktus prašymus, raštus, ir padarė teisingas išvadas. Papildomai akcentuotina, kad 2001 m. liepos 23 d. rašytuose trijuose iš keturių prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės R. R. turėtą žemę yra padarytas ta pačia rašysena vienodas prierašas: „Pirmas prašymas buvo parašytas 1991 m. 1991.11.07“, nenurodant prierašo padarymo datos, nors tokia prierašo formuluotė tiesiogiai ir nebuvo siejama su nuosavybės teisių atkūrimu į R. R. turėtą žemę, tačiau galėjo sudaryti prielaidas suklaidinti valstybės institucijos darbuotojus, ypač atsižvelgiant į tai, kad apeliantė J. L. ėjo pareigas žemėtvarkos skyriuje, o jos vyras NŽT užėmė vadovaujančias pareigas (žr. 2017 m. balandžio 6 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareiškimą „Dėl administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo“ (I t.; b. l. 3–8 lapai). Atkreiptinas dėmesys, kad 2013 m. rugsėjo 25 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimu atsakovas S. N. buvo išbrauktas iš eilės Nr. 3376 ir įrašytas Nr. 14 A numeriu, G. R. išbrauktas iš eilės Nr.3377 ir įrašytas 14 B numeriu, N. R. išbrauktas iš eilės Nr.3378 ir įrašytas 14 C numeriu, P. R. išbrauktas iš eilės Nr.3379 ir įrašytas Nr.14 D. ((I t.; b. l. 75–76), taip sudarant prielaidas 2016 m. priimti ginčijamus sprendimus. Ta aplinkybė, kad atsakovai atkūrę nuosavybės teises jiems suteikiant naujus sklypus Vilniaus mieste buvo aktyvūs, greitai juos perleido uždarajai akcinei bendrovei savaime nepatvirtina jų sąžiningumo.

49. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant apeliacine tvarka atsakovai pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus su prašymu sudaryti taikos sutartį, tačiau tokios sutarties šalys nesudarė, atskirai šių paaiškinimų aptarimas neturi teisinės reikšmės.

50. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į didesnį žemės sklypą, negu priklausė nuosavybės teisėmis R. R., taip pat atsakovai nepagrįstai buvo įrašyti į Eilę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą, tuo pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas.

51. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijami NŽT 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai Nr. 49S-142-(14.49.3.), Nr. 49S-149-(14.49.3.), Nr. 49S-147-(14.49.3.) ir Nr. 49S-148-(l 4.49.3.), kuriais G. R., S. N., J. L., N. R. atkurtos nuosavybės teisės į R. R. turėtą žemę negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Šiuos aktus panaikinus atsakovams nuosavybės teisių atkūrimas vyks teisės aktų nustatyta tvarka, o NŽT nustačius, kad atsakovai turi teisę į naują žemės sklypą Vilniaus mieste, jie turi būti įrašyti į Eilę pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymų padavimo datą.

52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su ginčo esme, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų J. L., G. R. (G. R.) ir S. N. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysGintaras KryževičiusRamutė Ruškytė