Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Naujininkų ūkis“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dugera“ dėl skolos priteisimo bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Dugera“ patikslintą priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Naujininkų ūkis“ dėl be pagrindo įgytos sumos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Naujininkų ūkis“ pateiktu ieškiniu (CBP-14975) prašo priteisti iš atsakovo UAB „Dugera“ 832,63 Eur skolą, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Priimtinas galutinis teismo sprendimas.

Civilinė byla dalyje nutrauktina.

Likusioje dalyje ieškinys tenkintinas.

Patikslintas priešieškinis atmestinas.

25. Teismas, vadovaudamasis įstatymu, įvertina visus byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio 1 dalis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).

26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu, todėl tai yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu. Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, tačiau civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-296-241/2020).

27. Atsižvelgiant į tai, kuriai šaliai lengviau įrodyti vienas ar kitas aplinkybes, materialinės ir proceso teisės normos tarp šalių paskirsto įrodinėjimo naštą. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš procesinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-758-1120/2020).

Byloje nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės

28. Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas teikia daugiabučio namo, esančio Prūsų g. 2, Vilnius, savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais: 2018 m. kovo 28 d. Nr. 30-986/18(2.1.1E-TD2); 2023 m. vasario 28 d. Nr. 30-503/23. Atsakovas yra savininkas daugiabučiame name, Prūsų g. 2, Vilnius, šių butų/patalpų: Prūsų g. 2-110, Vilnius; Prūsų g. 2-112, Vilnius; Prūsų g. 2-113, Vilnius; Prūsų g. 2-114, Vilnius; Prūsų g. 2-115, Vilnius. Šių patalpų bendras plotas sudaro 455,39 kv.m.

30. Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad pastapas, esantis Prūsų g. 2, Vilniuje, sudarytas iš dviejų statinių: 1) pagrindinio devynių aukštų pastato, kuriame įrengta laiptine liftas, 2) vieno aukšto statinio, kuris sujungtas su pirmuoju statiniu bendra siena. Atsakovui priklauso patalpos, esančios vieno aukšto statinyje, į šias patalpas yra atskiri įėjimai. Atsakovas pagrindiniame pastate esančiais liftu ir laiptine nesinaudoja. Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nekilo, ieškovas pripažino, kad atsakovas liftu faktiškai nesinaudoja.

31. Atsakovas priešieškiniu kelia reikalavimą priteisti iš ieškovo 1 302,07 Eur sumą, kaip ieškovo įgytą be pagrindo. Iš byloje pateiktų įrodymų, kad šią sumą ieškovas yra sumokėjęs ieškovui pagal ieškovo išrašytas sąskaitas už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. vasario 1 d. suteiktas paslaugas, kurios ieškovo sąskaitose įvardintos kaip „naudojimasis liftu“ (laikotarpis nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. vasario 1 d.) ir „už lifto valymą“ (laikotarpis nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2022 m. vasario 1 d.). Priešieškinis yra grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti prieštaravimuose, t. y. atsakovas nesinaudoja liftu ir neturi pareigos mokėti už naudojimąsi liftu ir lifto valymą. Pažymėtina, kad byloje atsakovas sutiko su bendraturčio pareiga mokėti išlaidas už lifto išsaugojimą, pagerinimą, atnaujinimą (remontus ir patikras) ir su tuo susijusių įmokų teisėtumo atsakovas byloje neginčijo.

32. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas su UAB „Baltijos liftai“ 2013 m. gruodžio 27 d. sudarė Liftų/o techninė priežiūros ir saugau naudojimo sutartį Nr. BL-SUT-13-000030, kurios pagrindu daugiabučio namo, esančio Prūsų g. 2, Vilniuje, bendraturčiams yra teikiama liftų techninės priežiūros paslaugos. Paslaugos yra teikiamos kas mėnesį, kiekvieną mėnesį už suteiktas lifto priežiūrą ir techninį patikrinimą yra išrašomos PVM sąskaitos-faktūros, sąskaitose nurodytos sumos atitinkamai padalinamos namo bendraturčiams proporcingai valdomai ploto daliai. Ieškovas pateikė konkrečius skaičiavimus (lenteles), iš kurių matosi, kokios sąskaitos ginčo laikotarpiu buvo išrašytos ieškovui už buto valymą ir lifto patikrinimus (priežiūrą). Sąskaitose nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. liepos mėn. į sąskaitose nurodytą grafą „naudojimasis liftu“ buvo įtraukta liftų priežiūra, liftų valymas ir techninis patikrinimas, o nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. paslaugos atskirtos ir už lifto valymą skaičiuojama atskirai (grafa „lifto valymas“). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad 2014 m. birželio 30 d. ieškovas ir UAB „Mano aplinka“ yra sudarę susitarimą dėl valymo paslaugų teikimo daugiabučio namo, esančio Prūsų g. 2, Vilnius, bendrojo naudojimo objektų valymo paslaugų teikimo. Ieškovas pateikė mėnesinius atliktų darbų aktus bei išrašytas PVM sąskaitas-faktūras už ginčo laikotarpiu ieškovo administruojamuose daugiabučiuose teiktas valymo paslaugas, sąskaitose nurodytos sumos atitinkamai padalinamos namo bendraturčiams proporcingai valdomai ploto daliai.

Dėl civilinės bylos dalies nutraukimo

33. CPK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio.

35. Teismo vertinimu, ieškovo atsisakymas nuo ieškinio dalies ieškinio neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinio dalies atsisakymo pasekmės ieškovui yra žinomos (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 294 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas priimti ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų ir civilinę bylą dalyje dėl 430,34 Eur skolos priteisimo nutraukti (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas). Remiantis CPK 294 straipsnio 2 dalimi, bylą dalyje nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Dėl ginčo esmės

36. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl ieškovo reikalavimo sumokėti už daugiabučiam namui, esančiam Prūsų g. 2, Vilniuje, suteiktas paslaugas, kurios ieškovo išrašytose sąskaitose nurodytos kaip „naudojimasis liftu“ ir „lifto valymas“, ginčo laikotarpis pagal patikslintą priešieškinį – 2016 m. rugsėjo 30 d. – 2022 m. vasario 1 d., ginčo laikotarpis pagal ieškinį – 2022 m. vasario 1 d. – 2023 m. liepos 31 d. Ieškovas teigia, kad atsakovas, kaip daugiabučio namo bendraturtis privalo mokėti mokesčius už bendro naudojimo objekto - lifto - techninę priežiūrą, remontus, valymą, tuo tarpu atsakovas nurodo, kad sutinka su pareiga apmokėti už lifto remonto, atnaujinimo darbus, tačiau nesutinka su ieškovo reikalavimu mokėti už naudojimąsi liftu ir lifto valymą, motyvuodamas tuo, kad atsakovas liftu nesinaudoja, patalpos turi atskirą įėjimą, teigia, kad atsakovas už šias paslaugas yra sumokėjęs iki 2022 m. vasario 1 d., tokiu būdu ieškovas yra nepagrįstai įsigijęs atsakovo pinigines lėšas.

37. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad daugiabučiuose namuose esančių butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti, o su tuo susijusias išlaidas bendraturčiai privalo apmokėti proporcingai savo daliai. Įstatymo nustatyta pareiga neišnyksta nepaisant to, ar butų ir kitų patalpų savininkai gera valia susitarė, kaip ir kokiu principu dalysis išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas, ar nesusitarė. Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus.

38. Byloje nustatyta, kad pastatas, esantis Prūsų g. 2, Vilniuje, susideda iš dviejų dalių: devynių aukštų korpuso ir vienaukščio priestato. Pažymėtina, kad namas viešajame registre įregistruotas kaip vienas nekilnojamojo turto objektas, vienaukštis priestatas nėra suformuotas kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas. Taigi, vienaukštis korpusas yra sudėtinė pastato Prūsų g. 2, Vilniuje, dalis (CK 4.262 straipsnis). Pabrėžtina tai, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos ne tik vienaukštėje namo Vilniuje, Prūsų g. 2, dalyje, bet ir negyvenamosios patalpos po devynių aukštų gyvenamuoju korpusu, iš to seka, kad atsakovas yra namo, esančio Prūsų g. 2, Vilniuje, bendrojo naudojimo objektų, tame tarpe ir bendrų inžinerinių sistemų, bendraturtis. Nors atsakovas nurodo, kad liftu faktiškai nesinaudoja, tačiau atsakovo, kuris yra negyvenamųjų patalpų savininkas, teisinė padėtis yra tokia pati, kaip ir namo Prūsų g. 2, Vilniuje, gyvenamųjų patalpų savininkų, nes teisės aktuose nenustatyta jokių išimčių.

39. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai – pastato bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga, taip pat kitas turtas, priklausantis daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 2 ir 3 punkto nuostatas, prie pastato bendrojo naudojimo objektų priskirtinos bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); pastato bendrojo naudojimo 11 patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams. Taigi, daugiabučio gyvenamojo namo liftai yra bendrojo naudojimo objektai.

40. Pažymėtina, kad byloje pateiktas ieškovo administruojamo daugiabučio namo Prūsų g. 2, Vilnius, kuriame yra atsakovui priklausančios patalpos namo bendrojo naudojimo objektų aprašas, sudarytas 2015 m. vasario 12 d. Nr. AD4-33-03. Aprašo II skyriaus „Bendrosios pastato inžinerinės sistemos“ 11 eilutėje nurodyta, kad liftas (liftai) yra bendra dalinė visų namo butų ir negyvenamųjų patalpų savininkų nuosavybė. Taigi, Atsakovas, būdamas negyvenamųjų patalpų savininku, kartu yra vienu iš namo, Prūsų g. 2, Vilnius, lifto (liftų) bendrasavininku, jam kartu su kitais bendrasavininkai tenka pareiga prisidėti prie šio bendro naudojimo objekto išsaugojimo, pagerinimo ir atnaujinimo išlaidų.

41. Pažymėtina, kad kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad bendrųjų namo objektų išlaikymo pareiga kyla ne iš faktinio jų naudojimo, bet daiktinės teisės pagrindu atsirandančios bendraturčio prievolės išlaikyti tinkamą bendrosios nuosavybės objektų būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009; 2017-03-24 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-137-684/2017; kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nustatant bendraturčio faktiškai turimą (užimamą) plotą, pagal kurį skaičiuojama jam tenkanti išlaidų bendrojo naudojimo objektams tvarkyti dalis, teisiškai nereikšminga bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam taisyklė taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, 2014-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2014, 2016-01-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016, 2017-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017, 2017-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-611/2017). Įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Taikant šią taisyklę yra teisiškai nereikšminga bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam taisyklė taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad visi savininkai, nepaisant to, faktiškai naudojasi jie liftu ar ne, privalo proporcingai savo nuosavybės daliai prisidėti prie šio objekto išlaikymo. Bendrųjų namo objektų išlaikymo pareiga kyla ne iš faktinio jų naudojimo, bet daiktinės teisės pagrindu atsirandančios bendraturčio prievolės išlaikyti tinkamą bendrosios nuosavybės objektų būklę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinių teisėjų kolegijų priimtas 2003-01-09 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003; 2009-11-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009; kt.).

42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016 suformuota taisyklės, kad nepriklausomai nuo to, ar liftu naudojasi (turi galimybę naudotis) visi daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, liftas priskirtinas prie bendrojo naudojimo objektų, priklausančių visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl ir šio objekto išsaugojimo, pagerinimo ir atnaujinimo išlaidos dalytinos proporcingai visiems bendraturčiams. Išimtis galima tik tuo atveju, jei bus sudarytas bendrojo naudojimo objektų, skirtų nepriklausomos, atskiros pastato dalies funkcionavimui ir jos naudotojų poreikiams tenkinti, aprašas (CK 4.85 straipsnio 3 dalis). Tokiame bendrojo naudojimo objektų apraše šių objektų administratorius, pavyzdžiui, daugiabučio gyvenamojo namo bendrija, įvertindamas bendrojo naudojimo objektų funkcionalumą, atskirumą ir pan., iš anksto nustato tokių objektų valdymo ir naudojimosi jais tvarką ir sąlygas, kurios turi būti žinomos ir suprantamos bendrojo naudojimo objektų bendraturčiams. Bendrojo naudojimo objektų aprašas leidžia butų ir kitų patalpų savininkams realizuoti teisę susitarti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, tačiau ši teisė turi būti realizuota iki kylant teisiniams padariniams, pavyzdžiui, iki atsirandant konkrečioms bendrojo naudojimo objekto remonto išlaidoms. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas teisinio aiškumo principas, nes išimtis iš bendrosios taisyklės, kad bendrojo naudojimo objektų išsaugojimo, pagerinimo ir atnaujinimo išlaidas turi dengti visi bendrojo naudojimo objekto savininkai, būtų padaroma kilus atitinkamoms išlaidoms, bet nesprendžiant iš esmės, kad konkretus bendrojo naudojimo objektas yra apskritai atskiras ir skirtas tik tam tikros dalies gyventojų poreikiams tenkinti.

43. Kaip nustatyta, iš byloje pateiktų duomenų, name, esančiame Prūsų g. 2, Vilnius, nėra sudarytas bendrojo naudojimo objektų, skirtų nepriklausomos, atskiros pastato dalies funkcionavimui ir jos naudotojų poreikiams tenkinti, aprašas (CK 4.85 straipsnio 3 dalis), todėl remiantis Aprašo nuostatomis visi namo Prūsų g. 2, Vilniuje, butų ir negyvenamųjų patalpų savininkai turi pareiga apmokėti išlaidas, susijusias su privalomaisiais bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros reikalavimais.

44. Nagrinėjamu atveju atsakovas byloje iš esmės neginčijo aplinkybių, kad liftas yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektas ir kad atsakovas, kaip bendrojo naudojimo objektų savininkas, turi prievolę prisidėti prie šio objekto išlaikymo, remonto išlaidų. Byloje nustatyta, kad atsakovas yra apmokėjęs dalį sąskaitų, t. y. atsakovas yra apmokėjęs už lifto remonto darbus. Atsakovas byloje teigia, kad nesutinka apmokėti už paslaugas „naudojimasis liftu“ ir „lifto valymas“.

45. Teismas pažymi, kad Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 nustato daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų savininkų mokėjimų ir įmokų apskaičiavimo tvarką. Minėtų Nuostatų 8.4 punktas numato, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai kas mėnesį apskaičiuoja šiuos mokėjimus ir įmokas: <...> už lifto naudojimą, lifto nuolatinę priežiūrą ir techninės būklės tikrinimą (toliau – lifto priežiūra) – pagal lifto priežiūros pirkimo sutartyse nustatytą lifto priežiūros paslaugų kainą ir sunaudotos elektros energijos kiekį, kuris nustatomas pagal lifto elektros energijos apskaitos prietaiso rodmenis; jeigu namo pirmojo ar antrojo aukšto patalpų savininkai (naudotojai), patekdami į savo patalpas, liftu nesinaudoja, jiems neskaičiuojamas mokėjimas už lifto elektros energiją. Nagrinėjamu atveju ieškovas teigė, kad atsakovui už lifto elektros energiją sąskaitos nėra išrašomos. Iš teismui pateiktų duomenų, nenustatyta, kad atsakovui tokios sąskaitos būtų buvusios išrašytos ar atsakovas būtų mokėjęs ieškovui už liftų elektros energiją. Kaip matyti iš pateiktų sąskaitų, ieškovas yra išskyręs eilutę „naudojimasis liftu“. Bylos nagrinėjimo metu, tarp šalių kilo ginčas, kas įeina į šios paslaugos turinį. Ieškovas nurodė, kad ši paslauga apima kas mėnesį vykdomus liftų techninės priežiūros darbus. Tuo tarpu atsakovas patikslintame priešieškinyje teigė, kad į sąskaitose nurodytą paslaugą „Naudojimasis liftu“ įeina ir lifto elektros energija, tačiau teismas su šiais atsakovo argumentais neturi pagrindo sutikti dėl žemiau išdėstytų motyvų.

46. Byloje nustatyta, kad ieškovas, remdamasis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. A1-61 patvirtintų Liftų priežiūros taisyklių 5.3 punkte nustatytu įpareigojimu vykdyti lifto savininko pareigas, yra sudaręs su liftų priežiūros paslaugas teikiančia bendrove UAB „Baltijos liftai“ „Liftų nuolatinės techninės priežiūros, remonto ir saugaus naudojimo sutartį“, kurios pagrindu pastaroji įmonė ginčo daugiabutyje vykdo liftų nuolatinės techninės priežiūros ir papildomus remonto darbus ir sutarties pagrindu remdamasi Taisyklių 15 punktu, kiekvieną mėnesį suteikia nuolatinės lifto priežiūros paslaugą ir išrašo ieškovui PVM sąskaitas – faktūras. Ši UAB „Baltijos liftai“ kaina už suteiktas paslaugas yra paskirstoma visiems namo bendrojo naudojimo objekto - lifto - bendraturčiams, t. y. šio namo butų ir patalpų savininkams pavadinimu „Naudojimasis liftu“. Tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu ieškovas pabrėžė, kad toks paslaugos pavadinimas naudojamas todėl, kad ieškovo apskaitos sistemoje yra įmanoma įvesta tik dalį Nuostatų 8.4 punkte nurodyto administravimo paslaugos pavadinimo, kadangi pilnas (detalesnis) pavadinimas techniškai netelpa į sąskaitos eilutę. Kokios sąskaitos už ginčo laikotarpį buvo pateiktos ir kaip jos buvo išskaidytos patvirtina ieškovo pateikti įrodymai (DOK-59393). Atsakovas šių duomenų teisingumo bei skaičiavimo tikslumo nenuginčijo. Taigi, kaip matyti, kiekvieną mėnesį bendraturčiams paskirstoma suma, išrašyta už nuolatinės lifto priežiūros veiksmų atlikimą, bet ne už lifto sunaudojamą elektros energiją, ar kokias nors kitas paslaugas, kurios būtų nesusijusios su nuolatine lifto priežiūra.

47. Atsakovas taipogi nesutiko su ieškovo reikalavimu apmokėti už lifto valymo paslaugas. Atsakovas rėmėsi argumentu, kad liftu nesinaudoja, taipogi citavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016 pateiktu išaiškinimu ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyrius 2022 m. gegužės 10 d. raštu Nr.A51-64866/22(3.3.2.26E-BŪS), kuriame pateikiama savivaldybės darbuotojų nuomonė dėl minėtos nutarties.

48. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016 nurodyta, kad „kiekvienu atveju svarbu atriboti, kurios išlaidos skirtos bendrajam turtui išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jo būtiniems pagerinimams atlikti, o kurios – bendraturčio asmeniniams interesams ir poreikiams tenkinti. <...> Kasdienis lifto naudojimas, lygiai taip pat kaip ir kurios nors gyvenamojo namo laiptinės laiptų naudojimas, yra skirtas konkrečių bendraturčių, besinaudojančių šiais objektais, poreikiams tenkinti, todėl ir šių objektų naudojimo išlaidos, t. y. lifto elektros energijos sąnaudos ar laiptų valymo išlaidos, turi būti dengiamos tik šiais objektais besinaudojančių bendraturčių. Tačiau jei išlaidos yra susijusios su šių objektų išsaugojimu, pagerinimu ar atnaujinimu, tai jos priskirtinos prie bendrojo statinio bendrųjų objektų naudojimo išlaidų, paskirstytinų proporcingai visiems bendraturčiams, nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai naudojasi šiais objektais, jeigu nėra sudarytas atskirai naudojamų bendrojo naudojimo objektų aprašas“.

49. Remiantis lingvistiniu nutarties teksto aiškinimu, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad kasacinės instancijos teismas būtų pasisakęs būtent dėl lifto valymo išlaidų. Kaip matyti, nutartyje pasisakyta tik dėl dviejų objektų, kurių išlaidos turi būti dengiamos šiais objektais besinaudojančių bendraturčių, t. y. lifto elektros energijos sąnaudų ir laiptų valymo išlaidų. Daugiabučio liftas ir laiptinė (laiptai) yra du visiškai skirtingi bendrojo naudojimo objektai, tiek pagal savo paskirtį, tiek pagal savo technines charakteristikas, tiek pagal jiems taikomą teisinį reguliavimą - todėl reikalaujantys skirtingos priežiūros. Atsižvelgiant į tai, negalima taikyti analogijos tarp laiptų valymo ir lifto valymo, nes šie objektai skiriasi.

50. Teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovo argumentu, kad joks norminis teisės aktas nenumato išimties, kad namo savininkai (naudotojai), kurie patekdami į savo patalpas, liftu nesinaudoja, neprivalo mokėti už lifto valymą. Pažymėtina, kad Nuostatų 8.6 punkte nurodyta, kad „už bendrojo naudojimo patalpų valymą – pagal šios paslaugos pirkimo sutartyje nustatytą paslaugos kainą ir tarifą; jeigu paslaugą teikia administratorius, – pagal patalpų savininkų sprendimu patvirtintą šios paslaugos sąmatą ir tarifą“. Taigi, remiantis teisiniu reguliavimu visi bendrojo naudojimo patalpų (objektų) savininkai privalo mokėti už bendrojo naudojimo patalpų (neišskiriant lifto patalpos) valymą.

51. Ieškovas akcentuoja, kad lifto valymas nėra savitikslis – liftą valyti privaloma siekiant užtikrinti jo sklandų funkcionavimą, nes purvas ir šiukšlės patekę į lifto slenksčius gali nesunkiai pakenkti tinkamam lifto funkcionavimui. Teismas šiai ieškovo pozicijai pritaria. Remiantis Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymu liftas priskirtinas prie potencialiai pavojingų įrenginių (3 straipsnis), kas suponuoja, kad liftą, kaip potencialiai pavojingą įrenginį, galintį sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai būtina prižiūrėti rūpestingai, kadangi netinkamai vykdomos (arba nevykdomos) lifto kabinos grindų ir slenksčių priežiūra gali pažeisti patikimą ir saugų lifto įrenginio veikimą, sukelti lifto veiklos sutrikimus, lemti padidėjusią pavojaus riziką žmonių gyvybei ir sveikatai. Būtina pažymėti, kad lifto valymo išlaidos priskirtinos prie lifto, kaip bendrojo naudojimo objekto, tinkamos techninės būklės užtikrinimo, nes pavyzdžiui, Liftų nuolatinės techninės priežiūros, remonto ir saugaus naudojimo sutarties priedo Nr. 2 „Techninės sąlygos“ 6 punktas numato, kad „lifto kabinos grindys ir durų slenksčiai turi būti išvalyti“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, lifto valymo išlaidos priskirtinos prie būtinųjų tinkamo lifto veikimo eksploatacinių išlaidų, prie kurių privalo prisidėti visi bendraturčiai, analogiškai kaip prie nuolatinės lifto priežiūros, tikrinimo ar remonto paslaugų.

52. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad atsakovas, kaip daugiabučio namo bendraturtis, turi pareigą apmokėti tiek mokestį už nuolatinę techninę priežiūrą (ieškovo sąskaitose nurodytą kaip „naudojimasis liftu“), tiek mokestį už lifto valymą. Nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodė, kad ieškovo sąskaitose nurodyti paskaičiavimai yra neteisingi ar netikslūs, neginčijo, kad nurodytos paslaugos nesuteiktos. Kaip matyti, ieškovas nėra apmokėjęs už lifto techninę priežiūrą ir lifto valymą už laikotarpį nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2023 m. liepos 31 d., nesumokėta skola sudaro 402,29 Eur, taigi yra pagrindas ieškinio reikalavimus tenkinti ir 402,29 Eur skolą priteisti iš atsakovo ieškovo naudai.

53. Atsakovas patikslintu priešieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 1 302,07 Eur sumą, kaip atsakovo sumokėtą ieškovui nepagrįstai, nesant tam teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad minėtą sumą sudaro mokėjimai už lifto techninę priežiūrą (ieškovo sąskaitose nurodytą kaip „naudojimasis liftu“) ir lifto valymą. Atsakovas patikslintą priešieškinį grindžia CK 6.237 straipsnio 1 dalies norma, kurioje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.237 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus. CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai ir nebuvo padaryta sąskaitybos klaida.

54. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2010; 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2011).

55. Kaip jau teismas konstatavo, atsakovas turi pareigą apmokėti tiek mokestį už nuolatinę techninę priežiūrą (ieškovo sąskaitose nurodytą kaip „naudojimasis liftu“), tiek mokestį už lifto valymą, šios pareigos atsakovui kyla iš įstatymo, taigi nenustatyta pirmoji nepagrįsto praturtėjimo sąlyga, t. y. ieškovas lėšas gavo pagal įstatymą. Nesant bent vienos sąlygos nepagrįsto praturtėjimo institutas netaikomas, todėl teismas dėl kitų išvardintų sąlygų papildomai nepasisako. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsakovo patikslintas priešieškinis nepagrįstas, todėl atmestinas.

56. Į esminius byloje keliamus šalių argumentus atsakyta. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

57. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

58. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktikoje nurodyta, kad procesinių palūkanų paskirtis dvejopa – kompensacinė ir skatinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-695/2019, 18 punktas). CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėtinos palūkanos laikytinos minimaliais ieškovo nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, dar iki kreditoriams kreipiantis į teismą, ir taip išvengti prievolės mokėti šias palūkanas. Tuo atveju, jei teismo procesas jau prasidėjo, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007).

59. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovui iš atsakovų priteistinos 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą (402,29 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. spalio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

60. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

61. Ieškovas patyrė byloje 11 Eur bylinėjimosi išlaidų sumokėdamas žyminį mokestį, taip pat 1 331 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą (423,50 Eur už ieškinio parengimą, 363 Eur už atsiliepimo į patikslintą priešieškinį parengimą, 544,50 Eur už prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo). CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacija). Teismo vertinimu, ieškovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis nagrinėjamu atveju yra atitinkantis Rekomendacijose įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, patirtos išlaidos yra realios, būtinos bei pagrįstos. Nors ieškovas dalyje ieškinio atsisakė, tačiau šis atsisakymas buvo nulemtas to, kad atsakovas po bylos iškėlimo teisme dalį ieškinio reikalavimų pripažino ir dalį skolos apmokėjo. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Tenkinus ieškinį, o patikslintą priešieškinį atmetus, ieškovo patirtos 1 342 Eur bylinėjimosi išlaidos pilna apimtimi priteistinos iš atsakovo, o atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

62. Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (6,64 Eur) neviršija nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (8 Eur), todėl procesinių dokumentų siuntimo išlaidos šioje byloje iš atsakovo valstybės naudai nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalimi, 293 straipsnio 4 punktu, 268-270 straipsniais, 430 straipsniu

nusprendžia:

priimti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Naujininkų ūkis“ atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų ir nutraukti civilinę bylą dalyje dėl 430,34 Eur skolos priteisimo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Naujininkų ūkis“ naudai iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Dugera“.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 13 d. preliminarų sprendimą pakeisti:

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Dugera“ ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Naujininkų ūkis“ naudai 402,29 Eur (keturis šimtus du eurus 29 centus) skolą, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (402,29 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. spalio 13 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 342 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Dugera“ patikslintą priešieškinį, pareikštą ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Naujininkų ūkis“, dėl be pagrindo įgytos sumos priteisimo atmesti.

Galutinis sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą