Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Nr. DOK-2335 Nr. eCIK-677/2026Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00657-2025-9 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.4 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Egidijos Tamošiūnienės, susipažinusi su 2026 m. birželio 26 d. pateiktu ieškovo V. N. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovei kredito unijai „Saulėgrąža“ dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir kredito sutarties modifikavimo. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2026 m. gegužės 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2026 m. gegužės 14 d. nutartį ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Ieškovo kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais. Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai: 1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau - SNTSKĮ) 21 straipsnio 2 dalies normą, kurioje nustatyta kredito davėjo pareiga bendradarbiauti. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės laikėsi nuomonės, kad kredito davėjo pareiga bendradarbiauti buvo įvykdyta vien dėl to, kad kredito gavėjui buvo siunčiami priminimai apie skolą bei perspėjimai dėl galimo kredito sutarties nutraukimo. Tačiau SNTSKĮ 21 straipsnyje numatyta aktyvi kredito davėjo pareiga bendradarbiauti, todėl nepagrįstai tokia pareiga buvo sutapatinta su formalia informavimo pareiga. Jei vien tik priminimų siuntimas būtų laikomas pakankamu bendradarbiavimu, tai netektų savarankiškos teisinės reikšmės įstatymo nuostatos dėl pareigos vertinti kredito restruktūrizavimo galimybes, siūlyti alternatyvius sprendimus, pratęsti terminus ar taikyti kitas priemones.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino SNTSKĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą prieš nutraukiant kredito sutartį išnaudoti visas objektyviai įmanomas galimybes ir priemones užtikrinti kredito sutarties vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, kokios konkrečios priemonės buvo svarstytos, kokios buvo atmestos, kokios restruktūrizavimo galimybės buvo vertintos ir dėl kokių priežasčių jos nebuvo taikytos, iš esmės apsiribodamas išvada, kad kredito gavėjui buvo siunčiami pranešimai apie skolą. 3. Skundu įvardijama CK 6.217 straipsnio bei SNTSKĮ 23 straipsnio tarpusavio santykio aiškinimo ir taikymo problema. Teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas faktiškai ilgesnį nei 90 dienų prievolės nevykdymą laikė esminiu sutarties pažeidimu. Nors SNTSKĮ 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad toks pažeidimas gali būti laikomas esminiu pažeidimu. Įstatymų leidėjas sąmoningai vartoja sąvoką „gali būti", todėl teismas privalo nustatyti, ar vien formalus 90 dienų termino viršijimas savaime sudaro pagrindą vienašališkai nutraukti kredito sutartį, ar vis dėlto visais atvejais teismas privalo papildomai vertinti CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus ir ultima ratio principą. Teismas šiuo atveju nevertino konkrečių sutarties pažeidimo priežasčių, pažeidimo pobūdžio, pažeidimo laikinumo, atsiradusių finansinių sunkumų objektyvumo, sutarties vykdymo perspektyvų ateityje ir sutarties nutraukimo proporcingumo. Šalių sudaryto 2020 m. susitarimo dėl kredito sąlygų pakeitimo nuostatos patvirtina, kad atsakovė pripažįsta, jog gali būti taikomo alternatyvos sutarties nutraukimui. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų atsisakęs vykdyti sutartį, priešingai, jis teigė, kad dėl laikino pobūdžio sunkumų sunku vykdyti sutartį. 4. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad kredito paskirčiai apimant verslo plėtrą kredito sutartis negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Tačiau byloje nustatyta, kad kredito paskirtis buvo mišri ir apėmė tiek verslo plėtrą, tiek vartojimo reikmes. Todėl būtų reikšminga, jei kasacinis teismas pasisakytų, ar mišrios paskirties kredito sutartis visais atvejais eliminuoja vartotojo statusą, ar tokiais atvejais turi būti vertinama vyraujanti kredito paskirtis bei konkretūs sutarties sudarymo tikslai.Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai). Atsisakius priimti kasacinį skundą, nesvarstytinas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Žyminis mokestis grąžintinas jį už ieškovą sumokėjusiai UAB „AV3“ (CPK 350 straipsnio 4 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.