Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Justo Namavičiaus ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), sekretoriaujant Gretai Versockytei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,nuteistajam NUT1 ir jo gynėjui advokatui Viliui Jonaičiui,nukentėjusiajai NKA1 ,teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu (nuteistajam ir nukentėjusiajai dalyvaujant teismo posėdyje nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu, naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas „Zoom“ programos platformoje) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo NUT1 gynėjo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo NUT1 pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė NUT1 pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad jis sunkiai sužalojo savo šeimos narį, tai yra 2025 m. balandžio 12 d. apie 23 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), miegamojo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žodinio konflikto metu du kartus ranka sudavė gulinčiai savo sutuoktinei NKA1 į veidą, taip tyčia padarydamas jai kairės akiduobės viršutinės sienelės (kaukolės pamato priekinės duobės) lūžį, žaizdą kairės akies apatiniame voke, poodinę kraujosruvą kairės akies srityje, taip sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiosios sveikatą.II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymaiApeliaciniame skunde nuteistojo NUT1 gynėjas advokatas Vilius Jonaitis prašo Šiaulių apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. nuosprendį pakeisti arba panaikinti ir priimti naują nuosprendį ir NUT1 veiksmus iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į kitą BK straipsnį (pavyzdžiui, BK 140 straipsnio 2 dalį, 138 straipsnio 2 dalį) arba į BK 136 straipsnį, o paskyrus jam bausmę, taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, numatytą BK 75 straipsnyje. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, dėl ko nepagrįstai sprendė, kad nuteistojo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, o ne kitos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Be to, konstatuodamas, kad nuteistojo kaltė dėl šios nusikalstamos veikos padarymo yra visiškai įrodyta, teismas ignoravo draudimą tokią išvadą daryti remiantis tikimybe ir pažeidė reikalavimą apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti tik patikimais įrodymais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK) 301 straipsnio 2 dalis), tuo pačiu pažeisdamas ir in dubio pro reo principą, nes byloje esančių akivaizdžių abejonių dėl nuteistojo kaltės, įrodymų stokos nevertino jų jo naudai, kaip to reikalauja įstatymas, ir šie padaryti pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas bei 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).Teismas nesiėmė priemonių akivaizdžioms abejonėms dėl nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnį pašalinti. Tokiu būdu nuteistasis NUT1 buvo nepagrįstai nuteistas. Todėl gynėjas apeliaciniame skunde prašo atlikti įrodymų tyrimą ir pakartotinai apklausti nuteistąjį NUT1 ir nukentėjusiąją NKA1 , taip pat paskirti atlikti komisijinę teismo medicininę ekspertizę.Gynėjas pažymi, kad sunkaus sveikatos sutrikdymo sukeltos pasekmės kelia pavojų žmogaus gyvybei, gerokai viršija įprastą mastą, sukelia labai rimtą, ilgalaikį ar net nuolatinį sveikatos pablogėjimą ir pan. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje yra nurodoma, jog sveikatos sutrikdymas pripažįstamas sunkiu, jei yra pavojus nukentėjusiojo gyvybei ar kaltininko veiksmai sukėlė regos, klausos, kalbos, vaisingumo netekimą, persileidimą, nepagydomą ar ilgai trunkantį susargdinimą, t. y. psichikos ligą, sunkų suluošinimą (pvz., kaukolės skliauto lūžį, krūtinės ląstos ertmės kiauryminį sužalojimą), įvairios kilmės 2-4 laipsnio nudegimus, 3-4 laipsnio nušalimus, nepataisomą veido subjaurojimą, 30 % ir didesnį profesinį ar bendrojo darbingumo praradimą. Bendrąja prasme sunkus sveikatos sutrikdymas yra pavojingas gyvybei ir paprastai gali sukelti nukentėjusiojo asmens mirtį, jei jam laiku yra nesuteikiama medicininė pagalba. Įstatymų leidėjo numatytas iki dvylikos metų trukmės laisvės atėmimo bausmės dydis už savo artimo giminaičio ar šeimos nario sunkų sveikatos sutrikdymą savo esme yra sąlygotas šios nusikalstamos veikos didelio pavojingumo bei sukeliamų pasekmių sunkumo. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse (redakcija galiojanti nuo 2024 m. lapkričio 1 d.) yra nurodyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai yra bent vienas iš šių taisyklių 5.1.–5.12. punktuose nurodytų požymių, tame tarpe kaukolės skliauto atviri ir (arba) įspaustiniai bei pamato kaulų lūžiai; kaukolės skliauto kaulų uždari linijiniai bei atviri tik išorinės kaulinės plokštelės lūžiai vertinami pagal sveikatos sutrikdymo trukmę (taisyklių 5.6.1. papunktis).Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad NUT1 du kartus ranka suduodamas gulinčiai savo sutuoktinei NKA1 į veidą, padarė jai kairės akiduobės viršutinės sienelės (kaukolės pamato priekinės duobės) lūžį, žaizdą kairės akies apatiniame voke, poodinę kraujosruvą kairės akies srityje, kas ir kvalifikuota sunkiu jos sveikatos sutrikdymu. Iš byloje esančios 2025 m. gegužės 16 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (toliau – VTMT) Šiaulių skyriaus specialisto Henriko Daujoto išvados matyti, jog sunkus sveikatos sutrikdymas NKA1 išvados matyti, jog sunkus sveikatos sutrikdymas NKA1 yra konstatuotas dėl jai nustatyto kairės akiduobės viršutinės sienelės (kaukolės pamato priekinės duobės) lūžio, kas buvo užfiksuota šiam specialistui pateiktuose medicininiuose dokumentuose, t. y. VšĮ Regioninės Mažeikių ligoninės išraše iš ligos istorijos, bei VTMT Vilniaus skyriaus gydytojo radiologo konsultacinės išvados. Gynėjas pažymi, kad medicininiuose dokumentuose, kurie yra cituojami specialisto Henriko Daujoto išvadoje, yra nurodoma, jog nukentėjusiajai buvo nustatytas skeveldrinis kairės akiduobės viršutinės sienelės lūžis su oro intarpu ir smulkių hemoraginių intarpų turinio prolabacija į kairį frontalinį oringą sinusą.Tačiau iš byloje esančių kitų duomenų, t. y. nukentėjusiosios darbovietės VšĮ Regioninės Mažeikių ligoninės išduotos pažymos apie NKA1 ligoninės išduotos pažymos apie NKA1 priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį už 2025 m. balandžio ir gegužės mėnesius bei 2025 m. balandžio ir gegužės mėnesių jos darbo laiko apskaitos žiniaraščių kopijų, bei pačios NKA1 parodymų teismo posėdžio metu, po jai 2025 m. balandžio 12 d. padaryto kūno sužalojimo nukentėjusioji visiškai niekur nesigydė, nebuvo ir nė kiek nedarbinga, kadangi jau 2025 m. balandžio 15–17 d. ėjo į darbą, jai nekilo ir jokių su sveikatos pablogėjimu susijusių komplikacijų, nors aprašytos lūžusių jos veido kaulų skeveldros ir kitas turinys jai nebuvo pašalinti. Todėl gynėjui kilo abejonė dėl nukentėjusiosios sužalojimo sunkumo laipsnio, t. y. ar jis išties yra teisingai nustatytas, kadangi su sunkiu sveikatos sutrikdymu tai turėtų būti nesuderinama, tuo labiau, kad jokios veido kaulų skeveldros ir kitas turinys nukentėjusiajai nebuvo pašalinti. Pirmosios instancijos teismas nepaskyrė atlikti teismo medicininės ekspertizės, apsiribojo tik teismo medicinos specialisto išvada, tačiau šis konkretus atvejis, savo esme yra daug sudėtingesnis, nei įprastai, galimai reikalaujantis net ne vieno teismo medicinos specialisto dalyvavimo jo ištyrime, todėl neturėjo būti apsiribota tik teismo medicinos specialisto išvada bei tik šia išvadą surašiusio specialisto Henriko Daujoto apklausa teismo posėdyje, neatliekant jokio papildomo tyrimo. Gynėjas pažymi, kad pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles sužalojimą ir (ar) susargdinimą įvertina bei pateikia išvadą teismo medicinos ekspertai (taisyklių 8. punktas ir kt.), tačiau šiuo atveju tokios teismo medicinos ekspertų išvados byloje nėra.Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 10 punktas numato, kad kai medicinos dokumentuose nurodyta gydymo dėl sužalojimo ir (ar) susargdinimo trukmė neatitinka nustatyto kūno sužalojimo ir (ar) susargdinimo pobūdžio, sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas vadovaujantis turimais sužalojimo ir (ar) susargdinimo objektyviais duomenimis, neatsižvelgiant į medicinos dokumentuose nurodytą gydymosi trukmę, o gydymo trukmės adekvatumą (per ilga ar per trumpa) sužalojimo ir (ar) susargdinimo pobūdžiui teismo medicinos gydytojas privalo vertinti kritiškai (gydymo trukmė turi būti pagrįsta objektyviais medicininiais simptomais ar laboratorinių tyrimų rezultatais) ir remtis tiriamojo asmens būkle bei objektyviais medicinos dokumentų įrašais, taip pat medicinoje žinomais faktais apie tokio sužalojimo ir (ar) susargdinimo gijimo trukmę. Taigi, visais atvejais mediciniškai yra svarbūs ne tik objektyvūs duomenys, bet ir gydymo trukmė bei jos adekvatumas sužalojimo pobūdžiui.Pirmosios instancijos teismui, nepaskyrus ir neatlikus būtinos teismo medicininės ekspertizės, buvo nepašalintos abejonės dėl nukentėjusiajai nustatyto sveikatos sutrikdymo laipsnio, tokiu būdu teismas tinkamai nesivadovavo BK 2 straipsnyje numatytomis esminėmis baudžiamosios atsakomybės sąlygomis, todėl NUT1 veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą kvalifikavo nepagrįstai, kas lėmė neteisingo ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą nuteistojo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 301 straipsnyje įtvirtiną įpareigojimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti tik patikimais asmens kaltę pagrindžiančiais įrodymais, o nesant patikimų įrodymų, visas byloje esančias abejones traktuoti kaltinamojo asmens naudai (in dubio pro reo). Šis padarytas BPK pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti jo atžvilgiu teisingą nuosprendį.Gynėjo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis NUT1 galimai yra padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ar 138 straipsnio 2 dalyje, ar kitą nusikalstamą veiką numatytą baudžiamajame įstatyme, bet ne BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistojo NUT1 kaltės įrodytumo, byloje esančius įrodymus bei aplinkybes vertino atsainiai ir paviršutiniškai:teismo posėdžio metu paaiškėjus aplinkybėms, kurios turėjo kelti akivaizdžių abejonių dėl nukentėjusiajai NKA1 nustatyto sunkaus sveikatos sutrikdymo pagrįstumo, teismas nesiėmė jokių veiksmų šioms aplinkybėms visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti bei atsiradusiems prieštaravimams tarp nustatyto nukentėjusiosios sužalojimo sunkumo ir realios situacijos pašalinti, kadangi nepaskyrė ir neatliko byloje teismo medicininės ekspertizės, kurios pagalba būtų buvę galima nurodytas aplinkybes ištirti bei visas abejones pašalinti (BPK 241 straipsnio 2 dalis, 286 straipsnis ir kt.).Iš nuteistojo gynėjo pasisakymų baigiamųjų kalbų metu paaiškėjo, kad galimai egzistuoja realus pagrindas NUT1 veiksmus iš BK 135 straipsnio perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį (sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio), šias aplinkybes ne tik ignoravo, bet ir apskritai nesprendė klausimo dėl būtinybės atnaujinti įrodymų tyrimą, nors BPK numato, kad tuo atveju, kai iš baigiamąsias kalbas pasakiusių asmenų paaiškėja apie naujas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės bylai, teismas nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva gali atnaujinti įrodymų tyrimą (BPK 295 straipsnio 1 dalis).Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas, nuteistasis ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.III.Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvadosNuteistojo NUT1 gynėjo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinis skundas atmetamas.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, atlikusi byloje dalinį įrodymų tyrimą (teismo posėdyje apklaususi VTMT Vilniaus skyriaus gydytoją radiologę Jolantą Majauskaitę–Čobot dėl pateiktos konsultacinės išvados Nr. RD-147/2025(01), susipažinusi su konsultacine išvada Nr. RD-147/2025(01)), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, įvertino byloje surinktų duomenų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad NUT1 padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, t. y., kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, padarė klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai, nešališkai, tinkamai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. Nuosprendžio turinys atitinka įstatymo keliamus reikalavimus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Teismo padarytos išvados atitiko bylos aplinkybes ir nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais.Šioje byloje nėra ginčo, jog NUT1 žodinio konflikto metu ranka sudavė gulinčiai savo sutuoktinei NKA1 į veidą, taip tyčia padarydamas jai kairės akiduobės viršutinės sienelės (kaukolės pamato priekinės duobės) lūžį, žaizdą kairės akies apatiniame voke, poodinę kraujosruvą kairės akies srityje. Tačiau nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta faktine aplinkybe, jog nuteistasis du kartus ranka sudavė NKA1 , taip pat nesutinka ir su NKA1 nustatytu sužalojimo mastu, nes nukentėjusioji po patirtų sužalojimų nebuvo nedarbinga, jai nebuvo atlikta medicininė intervencija, siekiant pašalinti lūžusios akiduobės skeveldras. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas pirmosios instancijos teismo BPK pažeidimus sieja su tuo, jog teismas neatnaujino įrodymų tyrimo dėl nuteistojo gynėjo baigiamojoje kalboje išsakytų naujų faktinių aplinkybių, t. y. tai, kad nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme pripažino, jog ji pirma sudavė antausį nuteistajam NUT1 . Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nenustatė jokių esminių BPK pažeidimų, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, bylą patikrina ta apimtimi, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybiųNuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo jo baigiamojoje kalboje nurodytas naujai paaiškėjusias aplinkybes, kad NKA1 žodinio konflikto metu su NUT1 pirma sudavė jam antausį, neatnaujino įrodymų tyrimo ir netyrė šios gynėjo nurodytos aplinkybės. Tačiau su tokiais nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiais nėra pagrindo sutikti.BPK 295 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog jeigu baigiamąsias kalbas pasakę asmenys arba kaltinamasis paskutiniu žodžiu praneša apie naujas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės bylai, teismas nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva gali atnaujinti įrodymų tyrimą. Pažymėtina, jog naujomis aplinkybėmis laikomi tokie duomenys, kurie nebuvo žinomi ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisiamojo posėdžio metu, todėl įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę, bet ne pareigą atnaujinti įrodymų tyrimą. Be to, įrodymų tyrimo atnaujinimas yra būtinas tik tada, kai be papildomo bylos aplinkybių ištyrimo negalima priimti teisėto ir pagrįsto nuosprendžio. Nagrinėjamu atveju tokia teisinė situacija nebuvo susiklosčiusi. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo gynėjo baigiamojoje kalboje išsakytus teiginius (t. 3, b. l. 22–23), konstatuoja, jog nuteistojo gynėjas savo baigiamojoje kalboje nenurodė jokių naujų bylos aplinkybių. Gynėjas baigiamojoje kalboje atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistasis sudavė smūgius nukentėjusiajai tik po to, kai ši jam sudavė delnu per veidą, dėl susijaudinimo ir įsižeidimo, todėl gynėjas prašė nuteistojo veiką perkvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį arba pagal BK 136 straipsnį. Vis tik, aplinkybė, kad nukentėjusioji delnu sudavė antausį nuteistajam, pirmosios instancijos teismui tapo žinoma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, ši aplinkybė teismo posėdžio metu buvo tiriama. Nukentėjusioji NKA1 , apklausiama pirmosios instancijos teisme, patvirtino nuteistojo duotus parodymus, kad ji pirma delnu trenkė nuteistajam per veidą, dėl šios nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, proceso dalyviai uždavė nukentėjusiajai klausimus (t. 2, b. l. 185–186). Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino teisiamojo posėdžio metu paaiškėjusią aplinkybę, kad NKA1 pirma sudavė delnu nuteistajam per veidą, tiek spręsdamas klausimą dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 136 straipsnį, tiek dėl būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) nuostatų taikymo, tačiau nenustatęs, kad yra būtinosios ginties sąlygos bei pagrindas perkvalifikuoti nuteistajam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 136 straipsnį, pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, jog nuteistojo nusikalstama veika buvo atsakomoji reakcija į rizikingus nukentėjusiosios veiksmus. Taigi apeliaciniame skunde nurodyta neva neįvertinta aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo ištirta ir įvertinta, ši aplinkybė nebuvo naujai paaiškėjusi baigiamųjų kalbų metu, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atnaujinti įrodymų tyrimo.Dėl NUT1 suduotų smūgių skaičiausApeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo NUT1 gynėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuteistasis NUT1 nukentėjusiajai sudavė du smūgius. Tokią pozicija gynėjas grindė tuo, jog nukentėjusiosios parodymai buvo skirtingi, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, kad nuteistasis jai sudavė tris smūgius, o teisiamojo posėdžio metu – du (t. 3, b. l. 74).Sutiktina su nuteistojo gynėjo teiginiu, jog nukentėjusioji į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams ir pirmosios apklausos metu nurodė skirtingus NUT1 suduotų smūgių skaičius, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad nukentėjusiosios parodymai yra melagingi ir jais nėra pagrindo vadovautis. Nukentėjusioji į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams paaiškino, jog nuteistasis jai sudavė tris smūgius į veidą kumščiu, tačiau nukentėjusioji nebuvo apklausta dėl esamos šoko būsenos (t. 1, b. l. 21). 2025 m. balandžio 15 d. apklausos metu nukentėjusioji parodė, kad NUT1 jai sudavė du smūgius į veidą (t. 1, b. l. 40–41) ir šios pozicijos nuosekliai laikėsi viso proceso metu. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad nuteistasis jai sudavė vieną arba du kartus, tačiau tiksliai nurodyti negali, kadangi teisiamojo posėdžio metu įvykio aplinkybių tiksliai nepamena, bet nurodė, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu geriau prisiminė faktines bylos aplinkybes ir patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 185–186). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas Henrikas Daujotas patvirtino nukentėjusiosios parodymus nurodydamas, kad negalima atmesti, jog smūgių buvo daugiau nei vienas, nors nustatytiems sužalojimams užteko vieno smūgio, bet, jeigu į tą pačią vietą buvo smūgiuota kelis kartus, o vienas smūgis buvo nestiprus, papildomų žymių galėjo būti nepadaryta (t. 3, b. l. 17). Be to, iš tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo matyti, kad pareigūnai nukentėjusiosios neapklausė dėl jos fizinės būklės, taip pat nustatė, kad nukentėjusioji buvo šoko būsenoje, susijaudinusi, jautė akivaizdžią baimę (t. 1, b. l. 19–20), po nukentėjusiosios kairės pusės akimi buvo kraujuojanti žaizda (t. 1, b. l. 23–29), o nuvykus į ilgininę nukentėjusiajai buvo nustatytas 1,04 promilių girtumas (t. 1, b. l. 60), todėl akivaizdu, jog būdamas tokios būklės, iš karto po įvykio, atvykusiems pareigūnams nukentėjusioji galėjo nurodyti netikslias įvykio aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nukentėjusiosios duotais paaiškinimais atvykusiems policijos pareigūnams, o vadovavosi tik 2025 m. balandžio 15 d. apklausos ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais. Pastebėtina ir tai, kad iš nukentėjusiosios parodymų duotų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad nukentėjusioji nesiekė pakenkti nuteistajam ar nepagrįstai jį apkalbėti, ji iš esmės patvirtino nuteistojo duotus parodymus teisiamojo posėdžio metu, kad ji pirma sudavė nuteistajam antausį, kas galėjo išprovokuoti tokį nuteistojo elgesį. Taigi, nors nuteistasis viso proceso metu nuosekliai teigė, jog jis sudavė nukentėjusiajai tik vieną smūgį į veidą, tačiau byloje nesant kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti tokius nuteistojo teiginius, vadovautis išimtinai tik nuteistojo parodymais nėra pagrindo.Dėl NKA1 nustatyto sveikatos sutrikdymo masto Nuteistojo gynėjas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme kėlė abejones dėl nukentėjusiajai nustatyto sveikatos sutrikdymo masto, nurodydamas, kad nukentėjusiajai nekilo jokių ilgalaikių padarinių, nukentėjusioji nesigydė, padarytas sveikatos sutrikdymas nesutrukdė jos darbinės veiklos, ji dirbo pagal iš anksto nustatytą grafiką, nebuvo nedarbingume ir pan. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį į Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 5.6.1 punktą, kuriame nurodyta, jog „<...> kaukolės skliauto kaulų uždari linijiniai bei atviri tik išorinės kaulinės plokštelės lūžiai vertinami pagal sveikatos sutrikdymo trukmę“. Teisėjų kolegija, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir apklaususi VTMT Vilniaus skyriaus gydytoją radiologę Jolantą Majauskaitę–Čobot, kuri yra įrašyta į teismo ekspertų sąrašą, neturi pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo pozicija dėl nukentėjusiajai nustatyto sveikatos sutrikdymo masto.Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 5.6.1 punkte nurodyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai yra „kaukolės skliauto atviri ir (arba) įspaustiniai bei pamato kaulų lūžiai; kaukolės skliauto kaulų uždari linijiniai bei atviri tik išorinės kaulinės plokštelės lūžiai vertinami pagal sveikatos sutrikdymo trukmę“. Taigi, pagal šį punktą sunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas nepriklausomai nuo gydymo trukmės, jeigu yra kaukolės skliauto atviri ir (arba) įspaustiniai bei pamato kaulų lūžiai, tačiau, jeigu yra kaukolės skliauto kaulų uždari linijiniai bei atviri tik išorinės kaulinės plokštelės lūžiai, sveikatos sutrikdymo mastas vertinamas pagal sveikatos sutrikdymo trukmę. VTMT Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 442/2025(04) nurodyta, kad VšĮ Regioninėje Mažeikių ligoninėje nukentėjusiajai buvo nustatytas kairės viršutinės akiduobės sienelės impresinis lūžis su oro intarpu ir smulkių hemoraginių intarpų turinio prolabacija į kairį frontalinį oringą sinusą. 2025 m. gegužės 7 d. VTMT Vilniaus skyriaus gydytojo radiologo konsultacinėje išvadoje Nr. RD-147/2025(01) nurodyta, kad NKA1 yra nustatytas skeveldrinis kairės akiduobės sienelės lūžis – kaukolės pamato priekinė dauba. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, specialistas Henrikas Daujotas padarė išvadą, kad dėl kaukolės pamato priekinės duobės lūžio yra padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 60–61). Teisiamojo posėdžio metu specialistas Henrikas Daujotas parodė, kad jis kreipėsi į gydytoją radiologę, kuri dar kartą įvertino galvos kompiuterinės tomografijos tyrimą ir patvirtino, kad yra kaukolės pamato priekinės duobės lūžis, todėl jam jokių abejonių dėl nustatyto sveikatos sutrikdymo ir masto abejonių nekilo. Specialistas taip pat paaiškino, kad sveikatos sutrikdymo trukmė yra svarbi, jeigu yra nesunkus sveikatos sutrikdymas, o sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju yra konkretus sąrašas sužalojimų ir požymių, kurie nepriklauso nuo gydymo trukmės. Tai, kas surašyta sveikatos sutrikdymo masto konkrečiame punkte iki kabliataškio yra kategoriška ir nepriklauso nuo to, ar žmogus nesigydė, ar gydėsi metus laiko. Šiuo konkrečiu atveju, iš medicininių dokumentų buvo nustatyta, kad NKA1 nesikreipė į aukštesnio lygmens medicinos įstaigą ir nesigydė, tačiau tai neturėjo įtakos jai padaryto sužalojimo mastui, kadangi šis negalėjo kisti. Tikimybės, kad buvo klaidingai nustatytas kaukolės lūžis, nes nėra matomos pasekmės, nėra, kadangi galvos tomografijos tyrimas buvo vertinamas dviejų atskirų radiologų ir jų atsakymai buvo konkretūs (t. 3, b. l. 17–18).Apeliacinės instancijos teisme apklausta teismo ekspertė gydytoja radiologė Jolanta Majauskaitė-Čobot, kuri surašė konsultacinę išvadą Nr. RD-147/2025(01), parodė, kad ji tvirtina pateiktą konsultacinę išvadą. Ekspertė paaiškino, jog klinikinėje praktikoje aprašant tyrimus dažniausiai apie daubas nerašoma, o tik nurodoma, koks kaulas yra lūžęs, tačiau ekspertui yra svarbu, ar kaulas yra priskirtas dauboms. Kadangi sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse yra atskiras punktas, kur vien daubos lūžis yra priskirtas sunkiam sveikatos sutrikdymui, todėl ekspertui buvo svarbu įvertinti, ar lūžęs akiduobės stogas, dar kitaip vadinama viršutinė sienelė, kuri yra kaukolės pamato priekinės daubos dalis. Nagrinėjamu atveju yra aktualus ne Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 10 punktas, o 5.6.1 punktas, pagal kurį, jeigu yra lūžęs kaulas, kuris sudaro kaukolės daubą, ekspertai tokį lūžį kvalifikuoja kaip sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiuo atveju skeveldros buvo ne smegenyse, o dislokuotos į kaktinį sinusą arba kitaip kaktinį antį, kuri yra oringa kaulo dalis, atsakinga už kvėpavimo funkcijas ir pačiose smegenyse skeveldrų nebuvo, galimai dėl to buvo pasirinkta taktika, kad nereikalingos operacinės manipuliacijos (t. 3, b. l. 75–77).Iš specialisto išvados Nr. G 442/2025(04) ir konsultacinės išvados Nr. RD-147/2025(01) matyti, kad nukentėjusiajai NKA1 buvo nustatytas kaukolės pamato lūžis, kuris atitinka Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 5.6.1 punkto pirmą sakinį iki kabliataškio, kuriame įtvirtinta, kad kaukolės pamato lūžis yra vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, pirmosios instancijos teisme apklaustas Henrikas Daujotas, o apeliacinės instancijos teisme – Jolanta Majauskaitė-Čobot, kurie yra įrašyti į teismo ekspertų sąrašą, patvirtino, kad pagal NKA1 nustatytus sužalojimus, vertinant sveikatos sutrikdymo mąstą nėra svarbi sveikatos sutrikdymo trukmė. Jolanta Majauskaitė-Čobot papildomai paaiškino, kad tokie lūžiai, kokie nustatyti nukentėjusiajai, dažniausiai sugyja patys, medicininė intervencija šalinant skeveldras dažnai nėra atliekama, jeigu skeveldros nepažeidžia kitų organų, šiuo atvejų smegenų. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji dėl akiduobės sienelės lūžio buvo siunčiama į Klaipėdos universitetinę ligoninę, tačiau ji pati 2025 m. balandžio 13 d. atsisakė gydymo, prisiimdama galimų komplikacijų riziką, taigi konstatuoti, kad nukentėjusiajai iš viso nebuvo reikalingas gydymas nėra pagrindo. Taigi, atsižvelgiant į Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo 5.6.1 punktą, ekspertų paaiškinimus bei NKA1 nustatytus sužalojimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo pozicija, jog buvo neteisingai nustatytas nukentėjusiosios patirtų sužalojimų mastas.Taip pat niekuo nepagrįsti ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad nustatant NKA1 patirtų sužalojimų mastą turėjo būti pateikta teismo medicinos eksperto išvada. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 8 punkte (kurį cituoja nuteistojo gynėjas) yra nurodyta, kad darant teismo medicinos ekspertizę arba tyrimą sveikatos sutrikimo mastui nustatyti, teismo medicinos ekspertai įvertina sužalojimą ir (ar) susargdinimą ir pateikia išvadą. Pirmiausia atkreipiamas nuteistojo gynėjo dėmesys į tai, kad Henrikas Daujotas yra įrašytas teismo ekspertų sąrašą, kuris specializuojasi mirusių žmonių kūnų ir jų dalių bei gyvų asmenų ekspertizėje. Nagrinėjamu atveju Henrikas Daujotas atliko sveikatos sutrikdymo masto nustatymo tyrimą, kuris buvo aprašytas specialisto išvadoje Nr. G 442/2025(04), remiantis jam pateiktais nukentėjusiosios medicininiais duomenimis bei konsultacine išvada Nr. RD-147/2025(01), kurią surašė gydytoja radiologė įrašyta į teismo ekspertų sąrašą. Šiuo atveju nebuvo nustatytas pagrindas skirti teismo medicinos ekspertizę, buvo atliktas tyrimas sveikatos sutrikimo mastui nustatyti, todėl buvo surašyta specialisto išvada. Specialisto išvadą surašė specialistas, kuris neperžengdamas savo kompetencijos ribų įvertino nukentėjusiosios medicininius duomenis, siekiant nustatyti sužalojimo mastą. Be to, konsultavosi ir su kita eksperte – Jolanta Majauskaitė-Čobot.Taigi šiuo atveju nekyla abejonių, kad nukentėjusiajai buvo teisingai nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neskyrė jokio papildomo tyrimo nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymui įvertinti. Ekspertai Henrikas Daujotas ir Jolanta Majauskaitė-Čobot aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškino, kaip yra nustatomas sveikatos sutrikdymo mastas, kokiais atvejais yra vertinama sveikatos sutrikdymo trukmė bei pakomentavo byloje esančią specialisto išvadą Nr. G 442/2025(04), prieštaravimų jų paaiškinimuose nenustatyta, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados ir NKA1 padarytų sužalojimų nevertinti kaip sunkaus sveikatos sutrikdymo.Dėl NUT1 veikos kvalifikavimoApeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo NUT1 veiką kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį arba pagal BK 138 straipsnio 2 dalį, arba pagal BK 136 straipsnį. Tokį savo prašymą nuteistojo gynėjas argumentavo tuo, kad abejoja dėl nukentėjusiajai nustatyto sužalojimo masto teisingumo, nes po patirtų sužalojimų jai nekilo jokių pasekmių, ji buvo darbinga. Nuteistojo veikos kvalifikavimą pagal BK 136 straipsnį argumentavo tuo, kad nukentėjusioji pirma sudavė NUT1 į veidą, toks nukentėjusiosios elgesys buvo įžeidžiantis, dėl ko NUT1 susijaudino ir padarė jam inkriminuotus veiksmus.Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad NUT1 du kartus ranka trenkė nukentėjusiajai NKA1 į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajai kairės akiduobės viršutinės sienelės (kaukolės pamato priekinės duobės) lūžį, žaizdą kairės akies apatiniame voke, poodinę kraujosruvą kairės akies srityje, kurie vertintini kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Nuteistasis NUT1 teisiamojo posėdžio metu neginčijo, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajai buvo sutrikdyta sveikata ir atsirado NKA1 medicininiuose dokumentuose nustatyti sužalojimai (t. 2, b. l. 183–184). Kaip jau buvo aptarta šiame procesiniame sprendime, aplinkybę, kad nukentėjusiajai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, patvirtina specialisto išvada Nr. G 442/2025(04) ir teismo ekspertų paaiškinimai teisme.Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Kiekvienu atveju kvalifikuojant veiką pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį privalu nustatyti ne tik pavojingą kito žmogaus sveikatai veiką (veikimą arba neveikimą), paminėtame straipsnyje nurodytus padarinius – sunkų sveikatos sutrikdymą, bet ir priežastinį ryšį tarp kaltininko pavojingos veikos ir kilusių padarinių. Būtina nustatyti, kad būtent kaltininko pavojinga veika objektyviai ir dėsningai nulėmė kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. buvo tokių padarinių atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-628/2025, 7, 8 punktai). Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnis) gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kitam žmogui sveikatą. Esant tiesioginei tyčiai, jis tokių padarinių nori, o esant netiesioginei tyčiai, nors jų nenori, nesiekia, kaltininkas sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas numato įvairių padarinių galimybę – nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties, taigi atsako už faktiškai atsiradusius padarinius. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199-976/2021, 16 punktas; ir kt.). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog nukentėjusiajai nebūtų nustatytas kairės akiduobės viršutinės sienelės (kaukolės pamato priekinės duobės) lūžis bei žaizda kairės akies apatiniame voke, poodinė kraujosruva kairės akies srityje, jeigu nuteistasis nebūtų sudavęs smūgių nukentėjusiajai į veido sritį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia, t. y. jis galėjo ir turėjo suprasti, kad trenkdamas nukentėjusiajai į veidą gali sukelti sunkias pasekmes nukentėjusiosios sveikatai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido joms atsirasti. Aplinkybę, kad nuteistasis nesiekė sukelti nukentėjusiajai tokių sunkių padarinių, patvirtina tiek paties nuteistojo, tiek nukentėjusiosios parodymai, kuriuose jie patvirtino, kad abu buvo apsvaigę nuo alkoholio, nukentėjusiosios vertinimu, būtent dėl pavartoto alkoholio kiekio, nuteistasis tapo agresyvus, taip pat buvo įsižeidęs, kad ji sudavė antausį (t. 2, b. l. 186–187), o nuteistasis parodė, kad kambaryje buvo tamsu, jo tikslas buvo suduoti nukentėjusiajai atgal už antausį, tačiau jis nematė, kur trenkė, į veidą tyčia nesitaikė (t. 2, b. l. 183).Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo veika pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai kvalifikuota. Niekuo nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo prašymas dėl nuteistojo veikos perkvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ar BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kadangi pagal šiuos straipsnius baudžiamoji atsakomybė kyla, jeigu nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas ar nežymiai sutrikdyta sveikata (BK 140 straipsnis) arba buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata (BK 138 straipsnis). Šiuo konkrečiu atveju nuteistojo veiksmais nukentėjusiajai lūžo kaukolės pamatas, toks sužalojimas, kaip jau buvo aptarta, vertintinas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl nuteistajam baudžiamoji atsakomybė kyla už sunkaus savo sutuoktinės sveikatos sutrikdymą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Pagal BK 136 straipsnį atsako tas, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Kvalifikuojant sunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 136 straipsnį, turi būti nustatytos visos šio straipsnio dispozicijoje nurodytos sąlygos: 1) susijaudinimą neteisėtais savo veiksmais – smurtu (fiziniu, psichiniu) ar sunkiu įžeidimu turi sukelti pats nukentėjusysis; 2) susijaudinta turi būti staiga; 3) susijaudinta turi būti labai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-628/2026, 22 punktas). Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo, kad NUT1 veiksmai buvo reakcija į nukentėjusiosios suduotą antausį, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad dėl tokių nukentėjusiosios veiksmų nuteistajam būtų aptemusi sąmonė ir jis būtų praradęs savitvardą. Nuteistasis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusiosios suduotas antausis jam buvo neskausmingas, ji antausį sudavė dėl to, kad jis norėjo ją pabučiuoti, nukentėjusioji bandė jį atstumti ir trenkė delnu jam į veidą, todėl jis jai sudavė atgal (t. 2, b. l. 183). Nukentėjusioji patvirtino nuteistojo parodymus, nurodydama, kad nuteistasis kvietė ją į lovą mylėtis, tačiau dėl jo girtumo ji nenorėjo, todėl sudavė jam rankos delnu į veidą; taip pat nurodė, kad po antausio nuteistasis supyko, parvertė ją ant lovos, užlipo ant jos ir sudavė į veidą (t. 2, b. l. 185). Tačiau nuteistasis teisiamojo posėdžio metu nenurodė, kad tokie nuteistosios veiksmai jį įžeidė taip, kad jam aptemo sąmonė ar sukėlė tokį susijaudinimą, dėl ko jis negalėjo valdyti savo veiksmų. Nuteistasis apklausos metu pabrėžė, kad jis nukentėjusiajai trenkė atgal, nors nukentėjusiosios smūgiai jam buvo neskausmingi, kas patvirtina, jog nuteistasis puikiai suprato savo veiksmus, juos galėjo valdyti ir jo veiksmai buvo kerštas už antausį. Todėl nėra pagrindo vertinti, kad NUT1 įvykio metu buvo laikino psichikos sutrikimo būsenos, dėl to negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, ar kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto ar kitos stipraus emocinio susijaudinimo būsenos, kuri galėjo turėti esminę įtaką jo sąmonei ir veiklai. Taigi, byloje nėra nustatytos sąlygos nuteistojo NUT1 veiksmus kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį.Dėl NUT1 atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkteBK 27 straipsnio 1 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiam, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (BK 97 straipsnio 1 dalis).Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ankstesnės redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalį, atskirai priimti sprendimą asmenį pripažinti recidyvistu nebuvo reikalaujama, o recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi. Sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026, 20 punktas).Skundžiamu nuosprendžiu sprendžiant klausimą dėl NUT1 skirtinos bausmės, buvo pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu. NUT1 Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu buvo pripažintas recidyvistu, nuosprendis įsiteisėjo 2025 m. balandžio 24 d. Nagrinėjamu atveju, nuteistasis veiką padarė 2025 m. balandžio 12 d., t. y. dar nesiteisėjus nuosprendžiui, kuriuo jis buvo pripažintas recidyvistu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino NUT1 atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jis padarė veiką būdamas recidyvistu. Atsižvelgiant į tai, NUT1 atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte naikintina.Dėl NUT1 paskirtos bausmėsNuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų dėl neteisingai nuteistajam paskirtos bausmės, prašymą dėl bausmės vykdymo atidėjimo siedamas su skundo prašymu nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį. Teisėjų kolegijai ankstesniuose šio nuosprendžio punktuose pasisakius dėl apelianto argumentų, susijusių su nusikalstamų veiksmų perkvalifikavimu, nepagrįstumo, šiuo aspektu nėra pagrindo nuteistajam švelninti bausmę ar taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Nėra pagrindo ir išvadai, jog nuteistajam paskirta bausmė neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės paskirties ar kad nebuvo tinkamai atsižvelgta į aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės rūšies parinkimui ir jos dydžio nustatymui, visumą.Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmes, ne tik laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų, bet ir pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Paminėtina, kad BK 135 straipsnio 2 dalyje numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų. Pirmosios instancijos teismas paskyrė NUT1 artimą sankcijos minimumui bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams.Pirmosios instancijos teismas, skirdamas NUT1 bausmę, įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių visumą, o kartu ir BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Kaip matyti, vertinant nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, buvo atsižvelgta į tai, kad NUT1 padarė viena tyčinį labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nuteistasis savo noru atlygino padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas NKA1 elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šios veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir tai, kad veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas, ši sunkinanti aplinkybė šiuo teismo nuosprendžiu yra naikinama).Teismas įvertino nuteistojo NUT1 asmenybę charakterizuojančius duomenis. Nustatyta, kad nuteistasis yra ne kartą baustas administracine tvarka, taip pat teistas 3 kartus, veiką padarė neišnykus teistumui, taip pat praėjus vos 9 dienoms nuo paskutinio nuosprendžio paskelbimo, smurtavo prieš sutuoktinę ne pirmą kartą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nuteistasis nėra linkęs keisti savo elgesio. Byloje buvo įvertinta ir nuteistojo darbinė veikla, šeiminė padėtis. Nustatyta, kad nors nuteistasis buvo sudaręs darbo sutartį su Vokietijos Federacinės Respublikos įmone „(duomenys neskelbtini)“, tačiau teismui nebuvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad nuteistasis šioje įmonėje dirba, taigi duomenų, kad NUT1 yra dirbantis byloje nėra. Tačiau teismas parinkdamas bausmės dydį, atsižvelgė ir į tai, jog nuteistasis atsiprašė nukentėjusiosios, nukentėjusioji patvirtino, jog atleido, jie kartu augina du nepilnamečius vaikus, įvertino, kad padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas nesukėlė reikšmingų neigiamų padarinių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje sąlygos švelnesnės bausmės skyrimui, numatytos BK 62 straipsnyje, nėra nustatytos. Taip pat nenustatyta ir jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ar jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad NUT1 už BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu galėtų būti skirta kitos rūšies, nei numatyta įstatyme, bausmė ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis.Nukentėjusioji ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės. Sutiktina, kad nukentėjusio nuo nusikaltimo asmens nuomonė individualizuojant bausmę yra svarbi, tačiau tokia nukentėjusiosios pozicija pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertinta parenkant nuteistajam bausmės terminą artimą minimaliam, taip užtikrinant balansą tarp bausmės tikslų pasiekimo ir socialinių ryšių išsaugojimo galimybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas NUT1 bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, nustatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą jam paskyrė jo asmenybę ir nusikaltimo pavojingumą atitinkančią bausmę. Nuteistajam paskirta artima sankcijos minimumui bausmė pripažintina teisinga, nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra teisinio pagrindo. Nors apeliacinės instancijos teismas šiuo procesiniu sprendimu panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintą NUT1 atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu dėl šios priežasties mažinti paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės dydžio nėra pagrindo. Visų pirma, nuteistasis buvo ne kartą teistas, taip pat ir už smurtą artimoje aplinkoje nukentėjusiosios NKA1 atžvilgiu (t. 3, b. l. 6–9). Šioje byloje inkriminuotą nusikalstamą veiką jis padarė tuoj po paskutinio nuosprendžio paskelbimo. Nors teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad daugiau nesmurtauja prieš savo sutuoktinę, tačiau praėjus beveik 4 mėnesiams nuo šio įvykio, jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kuriame nukentėjusiąja vėl pripažinta NKA1 . Taigi akivaizdu, jog nuteistasis nėra linkęs keisti savo elgesio, laikytis įstatymų. Be to, iškart po įvykio, sužinojęs, kad yra iškviesti policijos pareigūnai, pasišalino iš gyvenamosios vietos, pareigūnams prašant sugrįžti negrįžo, todėl net ir įvertinus tai, kad sunkų sveikatos sutrikdymą NKA1 atžvilgiu jis padarė pirmą kartą, tačiau prieš tai jau buvo smurtavęs prieš savo sutuoktinę, todėl tik realus laisvės atėmimas, kuris yra artimas minimaliai sankcijoje numatytai bausmei, padės pasiekti bausmės tikslus. Netenkinus apeliacinio skundo dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, nuteistasis lieka pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo, todėl jo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo.Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis – tikrinti pirmosios instancijos nuosprendžių pagrįstumą ir keisti paskirtąsias bausmes tais atvejais, kai buvo paskirtos aiškiai neteisingos ir akivaizdžiai neproporcingos bausmės. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Baudžiamojoje byloje buvo tinkamai nustatyta pusiausvyra tarp tikslo kaltininką nubausti ir kitų bausmės paskirčių, tame tarpe siekio užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas NUT1 bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai paskyrė bausmę, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, pagrindo nėra.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, n u s p r e n d ž i a : Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. nuosprendį ir panaikinti nuteistojo NUT1 atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalis 13 punktas). Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.Nuteistojo NUT1 gynėjo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinį skundą atmesti.