- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-30
- Bylos Nr.
- e2S-1569-565/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16996-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Burdulienė (pran.)
- Pareiškėjas
- PRS1
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys antstolė Daiva Milevičienė, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 30 d. nutartimi iškelta fizinio asmens PRS1 bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas Mindaugas Kazlauskas. Pareiškėjo nemokumo administratorius kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas baigti fizinio asmens PRS1 bankroto bylą ir nurašyti bankrutavusio asmens PRS1 likusį nepatenkintą vienintelės pareiškėjo kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) finansinį 455 044,62 Eur reikalavimą. Pareiškėjo nemokumo administratorius nurodė, jog: plano įgyvendinimas vyko sklandžiai, pareiškėjas gavo nuolatines pajamas, dėjo maksimalias pastangas dirbti ir uždirbti daugiau, komunikavo su bankroto administratoriumi. Nuo bankroto bylos iškėlimo iki mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo akto surašymo kreditorei VMI prie FM buvo pervesti visi plane numatyti mokėjimai, tai yra 8 858,98 Eur. Pervestų lėšų buvo daugiau, nei buvo numatyta plane. Kreditorės nepatenkinto finansinio reikalavimo likutis 455 044,62 Eur; kreditorė VMI prie FM atsisakė pasirašyti pateiktą mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo aktą, nurodydama, kad likęs nepatenkintas reikalavimas 455 044,62 Eur sumai negali būti nurašytas pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 29 straipsnio 7 dalį, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui faktiškai būtų buvusi paskirta bauda. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 42 straipsnyje nustatytas baigtinis bausmių sąrašas, tarp jų ir bauda. Turto konfiskavimo suma nėra priskirta prie bausmių (baudų). Turto konfiskavimas savo prasme nėra bausmė, tačiau poveikio priemonė, kurią PRS1 jau įgyvendinęs, tai yra vykdomojoje byloje buvo išieškotas visas materialusis PRS1 turtas, daugiau konfiskuotino turto nėra; iškeliant bankroto bylą buvo įvertintas pareiškėjo sąžiningumo aspektas, atlikta sandorių analizė, lėmusi fizinio asmens nemokumą. Turimo vienintelės kreditorės VMI prie FM finansinio reikalavimo teismas neįvardijo kaip nenurašomo, taigi po trejų metų bankroto proceso pareiškėjui susiformavo pagrįstas lūkestis, jog bankroto procedūra bus sėkmingai baigta – likę neįvykdyti finansiniai reikalavimai bus nurašomi FABĮ tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 25 d. nutartimi nutraukė pareiškėjo PRS1 bankroto bylą; kreditorės VMI prie FM finansinį reikalavimą 455 044,62 Eur sumai paliko nenurašytą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį nenurašomi reikalavimai, kylantys iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus arba nusikalstamas veikas. Turto konfiskavimą skiria ir panaikina teismas baudžiamojo proceso tvarka. Baudžiamojoje byloje teismo paskirtas turto konfiskavimas negali būti panaikinamas civilinėje byloje. Tiek bauda, tiek turto konfiskavimas skiriami už nusikalstamas veikas, dėl to negali būti nurašomi, nes bauda už nusikalstamas veikas pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį apima ir turto konfiskavimą kaip baudžiamojo poveikio priemonę. Todėl 455 044,62 Eur neišieškotas turto konfiskavimo sumos likutis priskirtinas nenurašomiems reikalavimams, kurie nelemia fizinio asmens nemokumo, todėl sudaro teisinį pagrindą fizinio asmens bankroto bylos pabaigimui ją nutraukiant FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Pareiškėjas PRS1 pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 25 d. nutartį ir priimti naują nutartį – tenkinti pareiškėjo prašymą baigti fizinio asmens PRS1 bankroto bylą; nurašyti bankrutavusio asmens PRS1 likusį nepatenkintą kreditorės VMI prie FM finansinį reikalavimą 455 044,62 Eur sumai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
2022 m. rugsėjo 30 d. iškeliant bankroto bylą, buvo visapusiškai įvertintas pareiškėjo sąžiningumo aspektas, atlikta sandorių analizė, lėmusi fizinio asmens nemokumą, tai yra buvo vertinami nurašomi fizinio asmens turimi įsipareigojimai, nesąžiningo veikimo byloje nenustatyta. Iškėlus bankroto bylą pareiškėjas kruopščiai laikėsi įstatyme nustatytos bankroto procedūros ateinantiems 36 mėnesiams. Bankrutuojantis PRS1 patvirtintą mokumo atkūrimo planą įvykdė sąžiningai, dirbo dvejose darbovietėse, uždirbo daugiau lėšų kreditorės VMI prie FM finansiniam reikalavimui dengti, nei buvo numatyta mokumo atkūrimo plane;
teismas atsisakė nurašyti likusį kreditorės reikalavimą vadovaujantis FABĮ 29 straipsnio 7 dalimi. Kyla klausimas, kokia buvo viso bankroto prasmė, nes teismas, iškeldamas bankroto bylą, sudarė aiškų lūkestį, jog turima pareiškėjo skola yra nurašytina. Nenurašomų kreditorių reikalavimų sąrašas įgyja esminę reikšmę bankroto bylos iškėlimo stadijoje, nes būtent šioje stadijoje jis lemia, ar fiziniam asmeniui apskritai galės būti iškelta bankroto byla. Kartu jau šioje stadijoje susiformuoja skolininko – fizinio asmens, o ir kreditorių, teisėtas lūkestis dėl galimo fizinio asmens bankroto bylos pabaigos rezultato. Šiuo atveju susiklostė situacija, jog vykdžius mokumo atkūrimo planą trejus metus, bankroto pabaigoje nebuvo nurašyta jokia skola, tai yra trejus metus pareiškėjas vykdė mokumo atkūrimo planą dėl nenurašomos skolos. Kitų skolų, apart VMI prie FM, mokumo atkūrimo plane nebuvo;
nagrinėjamoje byloje nėra faktinių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusi paskirta bauda, kuri galėtų būti nenurašoma FABĮ prasme. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 42 straipsnyje nustatytas baigtinis bausmių sąrašas, tarp jų ir bauda. Šios bylos atveju turto konfiskavimo suma nėra priskirta prie bausmių (baudų), todėl draudžiama taikyti įstatymo analogiją specialiosioms įstatymo normoms. FABĮ 29 straipsnio 7 dalis laikytina būtent specialiąja įstatymo norma, todėl turto konfiskavimas negali būti priskirtas prie baudų, numatytų BK 42 straipsnyje;
baigus fizinio asmens bankroto procesą, turi būti nenurašomi būtent tie reikalavimai, kurie atsiranda dėl fizinio asmens veiksmų, kuriais pažeisti įstatymų nustatyti reikalavimai, kai už tokius įstatymų pažeidimus įstatymo nustatyta tvarka kompetentingų valstybės institucijų tam asmeniui paskirta valstybei mokėtina bauda. Taigi, įstatymų leidėjas, nustatydamas nenurašomus reikalavimus baigus fizinio asmens bankroto procesą, juos susiejo su aiškiais kriterijais – jie gali atsirasti tik dėl įstatymų pažeidimų, tik esant įstatymų nustatyta tvarka kompetentingos valstybės institucijos priimtam atitinkamam sprendimui ir tik kai tokiu sprendimu asmeniui paskirta valstybei mokėtina bauda. FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje išdėstytas reikalavimų, kurie turi būti vykdomi net ir pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, sąrašas yra išsamus, taigi negali būti aiškinamas per plačiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-378-915/2016, 34 punktas). Visi kiti fizinio asmens iš jo turėtų skolinių įsipareigojimų kylantys reikalavimai, pasibaigus bankroto procesui, nurašomi, tai yra nebeturi būti vykdomi;
Žemesnės instancijos teismas
Konstitucinis Teismas nutarimu Nr. KT36-N5/2024 pažymėjo, kad pagal pradedant fizinio asmens bankroto procesą galiojantį teisinį reguliavimą nustatyta fizinio asmens turimų skolinių įsipareigojimų apimtis (nustatoma įvertinus, be kita ko, ir baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomus reikalavimus) ne tik lemia, ar bankroto byla fiziniam asmeniui gali būti iškelta, bet ir leidžia fizinio asmens bankroto procesą inicijuojančiam asmeniui pagrįstai tikėtis, kad atitinkami skoliniai įsipareigojimai, vadovaujantis fizinio asmens bankroto proceso pradžios metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, priskirti prie baigus fizinio asmens bankroto procesą nurašomų reikalavimų, tokie išliks viso fizinio asmens bankroto proceso metu.
Atsiliepimas
Kreditorė VMI prie FM prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo šiuos esminius argumentus:
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.
Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo nutraukta fizinio asmens bankroto byla ir bankroto byloje patvirtintos kreditorės finansinis reikalavimas paliktas nenurašytas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl naujų rašytinių įrodymų
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikiami dokumentai jau yra civilinėje byloje, o ir pati kreditorė neprašo šių dokumentų priimti kaip naujų įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikiamus dokumentus atsisakoma priimti kaip teikiamus pakartotinai.
Dėl pareiškėjo prievolės kvalifikavimo kaip (ne)nurašomos bankroto procese
Iš bylos duomenų nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 30 d. nutartimi iškelta fizinio asmens PRS1 bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas Mindaugas Kazlauskas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančio fizinio asmens PRS1 kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas: patvirtintas vienintelės pareiškėjo kreditorės VMI prie FM 463 903,60 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 14 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančio fizinio asmens PRS1 2023 m. vasario 6 d. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atstatymo planas. Iš nemokumo administratoriaus į bylą pateikto mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo akto matyti, jog pareiškėjas kreditorei VMI prie FM grąžino visus plane numatytus mokėjimus, tai yra 8 858,98 Eur. Įgyvendinus mokumo atkūrimo planą, kreditorės VMI prie FM nepatenkinto finansinio reikalavimo likutis – 455 044,62 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
FABĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kai atliktas paskutinis plane nustatytas mokėjimas, bankroto administratorius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šio mokėjimo dienos privalo parengti plano įgyvendinimo aktą, kurį pasirašo fizinis asmuo, bankroto administratorius ir kreditorių susirinkimo pirmininkas. Bankroto administratorius šį aktą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jo pasirašymo dienos pateikia teismui, plano įgyvendinimo akto kopiją – fiziniam asmeniui ir kreditorių susirinkimo pirmininkui. Jeigu bent vienas iš šioje dalyje nurodytų asmenų atsisako pasirašyti plano įgyvendinimo aktą, surašomas akto nepasirašymo protokolas, kuriame nurodomos nepasirašymo priežastys, ir teikiamas teismui kartu su plano įgyvendinimo aktu.
Pagal FABĮ 30 straipsnio 2 dalį teismas, gavęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytą aktą, priima nutartį baigti fizinio asmens bankroto bylą arba nutraukti fizinio asmens bankroto bylą.
FABĮ 10 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu yra nors viena iš šių sąlygų: 1) nustatytais terminais planas nepateikiamas teismui tvirtinti; 2) teismas nepatvirtina plano; 3) paaiškėja, kad fizinis asmuo pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis ar kita ir dėl to plane numatytos priemonės gali būti neįvykdytos; 4) paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus per paskutinius 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo ar negalėjo atkurti mokumo iškėlus bankroto bylą dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytų veiksmų ar 5 straipsnio 8 dalies 3 punkte nurodytų žalingų įpročių; 5) paaiškėja, kad fizinis asmuo buvo teistas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207, 208, 209, 216, 222 ir 223 straipsniuose ir teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus; 6) fizinis asmuo nuslepia nuo bankroto administratoriaus bankroto proceso metu gautas lėšas ir kitą turtą, kurių vertė viršija vieną bazinės socialinės išmokos dydį per mėnesį, ir tai gali pakenkti kreditorių interesams ar turėti įtakos fizinio asmens mokumui atkurti; 7) iškeliama neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla; 8) fizinis asmuo nevykdo kitų FABĮ nustatytų reikalavimų; 9) fizinis asmuo miršta; 10) kitais šio įstatymo nustatytais atvejais. Teismas gali priimti nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu plane numatytos priemonės neįgyvendinamos ir dėl to kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška viršija visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų 2/3 sumos, kreipiasi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo (FABĮ 10 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo PRS1 nemokumo administratorius 2026 m. vasario 10 d. pateikė teismui prašymą pabaigti fizinio asmens PRS1 bankroto bylą ir nurašyti bankrutavusio asmens PRS1 likusį nepatenkintą kreditorės VMI prie FM 455 044,62 Eur finansinį reikalavimą (dok. reg. Nr. DOK-21543). Pirmosios instancijos teismas 2026 m. vasario 25 d. nutartimi pareiškėjo PRS1 bankroto bylą nutraukė ir kreditorės VMI prie FM finansinį reikalavimą 455 044,62 Eur sumai paliko nenurašytą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo kreditorės VMI prie FM finansinis reikalavimas negali būti nurašomas pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį.
Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas plečiamai aiškino FABĮ 29 straipsnio 7 dalį, kadangi įstatymo leidėjas į nenurašomų reikalavimų sąrašą neįtraukė turto konfiskavimo. Be to, teismas, iškeldamas bankroto bylą, pareiškėjui sudarė pagrįstą lūkestį, jog jo turima skola VMI prie FM yra nurašytina. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, atsižvelgęs į aktualią kasacinio teismo praktiką, neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.
Pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį (2021 m. birželio 29 d. redakcija) plane numatyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, išskyrus FABĮ 30 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą atvejį, nurašomi, išskyrus reikalavimus dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) ir reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus arba nusikalstamas veikas, kitų įstatymų pažeidimus, įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimus, jeigu šie kreditoriai ir fizinis asmuo susitarė dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, nebent FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytame susitarime susitarta kitaip. Taigi, net ir baigus fizinio asmens bankroto procesą, skolininkas privalo visiškai įvykdyti FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2021 m. birželio 29 d. redakcija) nurodytus reikalavimus.
Kasacinis teismas yra nurodęs, jog pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį nenurašomi reikalavimai, kylantys iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus arba nusikalstamas veikas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67, 72 straipsniuose nustatyta, kad turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, ji turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Turto konfiskavimą skiria ir panaikina teismas baudžiamojo proceso tvarka. Baudžiamojoje byloje teismo paskirtas turto konfiskavimas negali būti panaikinamas civilinėje byloje. Tiek bauda, tiek turto konfiskavimas skiriami už nusikalstamas veikas, dėl to negali būti nurašomi, nes bauda už nusikalstamas veikas pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį apima ir turto konfiskavimą kaip baudžiamojo poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018). Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2024 m. balandžio 24 d. nutarimu byloje Nr. KT36-N5/2024 išaiškino, kad vadovaujantis FABĮ 29 straipsnio 7 dalimi, baigus fizinio asmens bankroto procesą turi būti nenurašomi būtent tie reikalavimai, kurie atsiranda dėl fizinio asmens veiksmų, kuriais pažeisti įstatymų nustatyti reikalavimai, kai už tokius įstatymų pažeidimus įstatymo nustatyta tvarka kompetentingų valstybės institucijų tam asmeniui paskirta valstybei mokėtina bauda.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo (2006 m. kovo 14 d., 2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gegužės 19 d. nutarimai); pagal Konstituciją teisinių santykių subjektai yra įpareigoti elgtis sąžiningai, nepažeisdami teisės (2007 m. birželio 27 d., 2020 m. vasario 6 d. nutarimai). Už padarytus teisės pažeidimus yra nustatomos įvairios, taip pat ir turtinės, sankcijos: bauda, turto konfiskavimas ir kt. (1997 m. balandžio 8 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Įstatymuose nustatydamas, kokios veikos yra priešingos teisei, taip pat nustatydamas teisinę atsakomybę už teisei priešingas veikas, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją; atsižvelgdamas į įvairius svarbius veiksnius, jis gali ir keisti atitinkamą teisinį reguliavimą (2008 m. sausio 21 d. nutarimas).
Iš bylos duomenų nustatyta, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-43-177/2018 nusprendė: Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendį, kuriuo PRS1 išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių, panaikinti ir priimti naują nuosprendį: PRS1 pripažinti kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti laisvės atėmimo bausmes: pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl 217 215,01 Eur pasisavinimo) – 2 metams ir 6 mėnesiams; pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl 781 974,05 Eur pasisavinimo) 3 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir PRS1 paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 4 metams. PRS1 taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. redakcija) ir paskirtos bausmės – laisvės atėmimo 4 metams – vykdymą atidėti trejiems metams <...>. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi iš PRS1 ir E. P. lygiomis dalimis išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią 999 189,06 Eur sumą, tai yra po 499 594,53 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 14 d. išdavė vykdomąjį raštą Nr. 1-91-655/2017, kuriame nurodyta, jog išieškotoja – Valstybė (atstovaujama VMI prie FM), skolininkas – PRS1. Vykdomajame rašte perkelta Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl piniginių sumų išieškojimo: iš PRS1 ir E. P. lygiomis dalimis išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią 999 189,06 Eur sumą, tai yra po 499 594,53 Eur.
Pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-43-177/2018 taikė turto konfiskavimą, nes PRS1 pasisavintos lėšos nebuvo grąžintos. Šiuo atveju visas VMI prie FM pareiškėjo bankroto byloje patvirtintas reikalavimas yra kildinamas būtent iš vykdomojo rašto, išduoto baudžiamojoje byloje, dėl 499 594,53 Eur konfiskavimo iš PRS1 valstybės naudai.
Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, kad bauda už nusikalstamas veikas pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį apima ir turto konfiskavimą kaip baudžiamojo poveikio priemonę, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog turto konfiskavimas yra tiesiogiai susijęs su apelianto padaryta nusikalstama veika, todėl, vadovaujantis FABĮ 29 straipsnio 7 dalimi, likusi pareiškėjo valstybei nesumokėta 455 044,62 Eur suma negali būti nurašoma. Tokia išvada atitinka ir fizinio asmens bankroto instituto tikslą užtikrinti skolininko bei kreditorių interesų pusiausvyrą. Nenurašant reikalavimų, kilusių dėl padarytos nusikalstamos veikos, yra užkertamas kelias situacijoms, kai skolininkas, padaręs nusikalstamą veiką, turėtų naudos iš savo neteisėtų veiksmų.
Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-313/2019, 18 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nenurašęs kreditorinio reikalavimo, kuris teismo patvirtintame mokumo atkūrimo plane buvo nurodytas kaip nurašytinas, pažeidė teisėtus apelianto lūkesčius.
Asmens teisėti lūkesčiai gali būti ginami, jeigu jie yra kilę iš teisėto pagrindo; asmuo gali turėti teisėtų lūkesčių tik dėl teisėtai įgytų teisių ir teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-933/2025).
FABĮ 7 straipsnio 1 dalyje nėra nurodyta, kad mokumo atkūrimo plane bankrutuojantis asmuo turi nurodyti nurašytinus kreditorių reikalavimus, o teismas, spręsdamas mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą, turi spręsti ir tai, ar bankrutuojantis asmuo teisingai nurodė nurašytinų reikalavimų dydį. Mokumo atkūrimo plane pateikiama informacija apie skolininko turtą, jo realizavimą, planuojamas pajamas ir atsiskaitymo su kreditoriais tvarką, tačiau įstatymas nesuteikia kreditoriui teisės nuspręsti dėl konkrečių kreditorių prievolių (ne)pasibaigimo. Teismas, tvirtindamas mokumo atkūrimo planą, tikrina tik tai, ar planas atitinka įstatymo jam keliamus reikalavimus bei ar užtikrina kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Teismas neprivalo ir neturi kompetencijos patvirtinti ar pripažinti teisinga visą fizinio asmens ar administratoriaus pateiktą informaciją, kuri nėra tiesiogiai susijusi su FABĮ 7 straipsnio reikalavimų vykdymu. Juolab, kad kreditorių reikalavimai, kurie gali būti nurašyti baigus fizinio asmens bankroto procesą, nurodyti įstatyme (FABĮ 29 ir 30 straipsniai), o sprendimą dėl konkrečių kreditorių reikalavimų nurašymo priima teismas, užbaigdamas bankroto bylą. Vadovaujantis imperatyviais teisės aktų reikalavimais, kreditorinių reikalavimų nurašymo klausimas neturi būti nagrinėjamas teismui sprendžiant mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą (FABĮ 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnis). Taigi mokumo atkūrimo plano patvirtinimas teismo nutartimi negalėjo sukurti apeliantui teisėto lūkesčio dėl visų kreditorinių reikalavimų nurašymo. Be to, VMI prie FM viso pareiškėjo bankroto proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kuri nurodyta iš esmės visuose VMI prie FM bankroto procese teiktuose raštuose, tai yra, kad VMI prie FM finansinio reikalavimo suma negalės būti nurašyta teismui paskelbus fizinio asmens bankroto pabaigą. Dėl to pareiškėjui nustatytomis sąlygomis negalėjo susiformuoti teisėtas lūkestis dėl viso jo turimo finansinio reikalavimo nurašymo.
Dėl atskirajame skunde nurodomų argumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. KT36-N5/2024, pažymėtina, jog minėtu nutarimu: 1) pripažinta, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalis (2021 m. birželio 29 d. redakcija; TAR 2021-07-08, Nr. 15469) tiek, kiek pagal ją baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomi reikalavimai, kylantys iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (pirma nutarimo rezoliucinės dalies pastraipa); 2) pripažinta, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 5, 6, 7, 8, 14, 21, 23, 25, 29, 30, 31 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo (TAR, 2021-07-08, Nr. 15469) 13 straipsnio 5 dalis tiek, kiek pagal ją Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalies (2021 m. birželio 29 d. redakcija) nuostata, pagal kurią baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomi reikalavimai, kylantys iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, taikoma iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtiems ir nebaigtiems fizinių asmenų bankrotams, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (antra nutarimo rezoliucinės dalies pastraipa).
Šiuo atveju pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo apeliantas Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė 2022 m. rugpjūčio 17 d. (bankroto byla pareiškėjui iškelta 2022 m. rugsėjo 30 d. nutartimi), galiojant FABĮ 29 straipsnio 7 dalies redakcijai (2021 m. birželio 29 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad nenurašomi reikalavimai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) ir reikalavimai, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus, arba nusikalstamas veikas, kitų įstatymų pažeidimus, įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimai <...>. Taigi pareiškėjo kreipimosi į teismą metu galiojant teisiniam reglamentavimui, kad pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, kilę iš pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos atlyginimo, nenurašomi, pareiškėjas nepagrįstai remiasi minėto Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinės dalies antra pastraipa, nes, kaip jau nurodyta, pareiškėjo bankroto byla buvo iškelta po FABĮ 29 straipsnio 7 dalies 2021 m. birželio 29 d. redakcijos įsigaliojimo.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą.