- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-11
- Bylos Nr.
- eCIK-559/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-07264-2024-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Kasacinė instancija
- Teisėjai
- Sigita Rudėnaitė (pirm.), Agnė Tikniūtė, Eglė Zemlytė
- Atsakovas
- T. Ž., E. Ž.
- Trečiasis asmuo
- UAB Kauno vandenys, VĮ Registrų centras, Kauno miesto savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos
Nr. DOK-1955 Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07264-2024-7 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.4 (S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkės), Agnės Tikniūtės ir Eglės Zemlytės, susipažinusi su 2026 m. gegužės 25 d. pateiktu atsakovų T. Ž. ir E. Ž. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 26 d. nutarties peržiūrėjimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
atsakovai padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl statinio pripažinimo savavališka statyba, deklaracijos apie statybos užbaigimą pripažinimo neteisėta, statinio rekonstrukcijos teisinės registracijos panaikinimo ir kadastro duomenų pripažinimo neteisėtais. Byloje Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 26 d. nutartimi paliktas nepakeistas Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovių S. B., L. Š., R. N. ir V. J. patikslintas ieškinys ir atsakovų atlikta statinio – ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcija pripažinta savavališka ir pažeidžiančia teisės aktų reikalavimus statyba; atsakovai įpareigoti per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai atliktą, neatitinkančią teisės aktų reikalavimų ūkinio pastato rekonstrukciją ir atstatyti ūkinį pastatą pagal VĮ Registrų centro įregistruotus šio pastato 1995 metų kadastro duomenis; pripažinta neteisėta 2024 m. liepos 23 d. deklaracija apie statinio užbaigimą ir ji atitinkamai panaikinta; panaikinta pirmiau nurodyto ūkinio pastato rekonstrukcijos teisinė registracija VĮ Registrų centre; pripažinta, kad nurodyto ūkinio pastato 2023 m. spalio 2 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodyti pastato rekonstrukcijos pradžios 2010 metai ir pastato rekonstrukcijos pabaigos 2011 metai bei Nekilnojamojo turto registre su tuo susiję įregistruoti kadastriniai duomenys neatitinka tikrovės ir atitinkamai jie panaikinti.
Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 26 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Atsakovų kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.
Motyvuojamoji dalis
Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.
Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.
Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:
1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnį. Ieškovėms teigiant, kad ūkinio pastato statyba yra savavališka, joms ir kilo pareiga tai įrodyti bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, tačiau teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, netinkamai ištyrė ir įvertino su šiuo klausimu susijusius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas (CPK 176, 177, 178, 263 straipsnius, 270 straipsnio 4 dalį, 331 straipsnio 4 dalį). Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo dalyką sudarė statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas, todėl tam, kad būtų pagrindas taikyti vienus ar kitus CK 4.103 straipsnyje nustatytus neteisėtų statybų šalinimo padarinius, byloje būtina nustatyti ir įvertinti normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimus. Visgi bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 ,,Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ patvirtinimo“ nuostatas, padarydami neteisingą išvadą, kad ieškovių sutikimo dėl ūkinio pastato rekonstravimo nebuvimas automatiškai patvirtina statybos teisės aktų normų pažeidimus. Byloje nebuvo įvertinta aplinkybė, kad ūkio pastatas dar iki rekonstravimo darbų tiek faktiškai, tiek teisiškai buvo pastatytas neišlaikant reikalingo atstumo iki gretimo žemės sklypo ribos. Kasacinis teismas taip pat yra pateikęs išaiškinimų dėl esamo teisėtai pastatyto mažesniu atstumu iki sklypo ribos statinio rekonstravimo vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2012). Be to, pagal teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą vykdyti naują statybą yra reikalingas gretimo žemės sklypo savininko sutikimas, o siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą vykdyti rekonstravimą toks sutikimas nėra reikalingas. Byloje liko neįvertinta ir ta aplinkybė, kad nesuformuoto valstybinio žemės sklypo patikėtinis niekada atsakovams jokių pretenzijų dėl ūkinio pastato rekonstravimo arčiau ieškovių sklypo ribos nereiškė; priešingai, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – NŽT) 2022 m. balandžio 22 d. Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 8ŽN-61-(14.8.66.) pažymėta, kad žemės sklypas yra naudojamas pagal nustatytą paskirtį ir ribas. Juolab kad pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 13 punktą tik NŽT kompetencijai priskirta kreiptis į teismą, kai yra pagrindas manyti, kad viešasis interesas pažeistas valstybinės žemės naudojimo, valdymo ir disponavimo ja srityje. Atsakovams rekonstruojant ūkio pastatą ir rekonstravimo metu nekeičiant statinio matmenų taip, kad būtų dar labiau mažinamas esamas statinio ir sklypo ribos atstumas, toks minimalių atstumų nesilaikymo pažeidimas byloje neturėjo būti pagrindas pripažinti statybos neteisėtumo faktą. Juolab kad teismai neįvertino, jog ūkinio pastato rekonstravimas nemažinant esamo atstumo nuo rekonstruojamo statinio konstrukcijų iki sklypo ribų nepažeidžia ne tik statybos techninių reglamentų reikalavimų, bet ir pačių ieškovių teisių.
2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.138 straipsnio 1 punktą, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl civilinių teisių gynybos būdų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012; 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022; 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-684/2023, 62 punktas), nevertino atsakovų argumentų, jog ieškinio reikalavimas nustatyti faktą negali būti nagrinėjamas kaip materialinis teisinis reikalavimas ir tai neatitinka CK 1.138 straipsnyje įtvirtintų civilinių teisių gynimo būdų. Dėl to teismai nepagrįstai reikalavimą pripažinti ginčo ūkinio pastato 2023 m. spalio 2 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodytas pastato rekonstrukcijos pradžios ir pabaigos datas kaip neatitinkančias tikrovės, nepagrįstai pripažino pažeistos teisės gynimo būdu. Fakto pripažinimas negali atkurti pažeistos teisės ar įtvirtinti ginčijamos teisės, toks ieškovių reikalavimas yra susijęs su faktinių aplinkybių nustatymu ir jų vertinimu, o ne su savarankišku ieškinio dalyku. Be to, teismai nepagrįstai pripažino ieškovių teisę reikšti ieškinį dėl pažeistų teisių, nors, minėta, privataus asmens teisė kreiptis į teismą ir ginčyti statybų teisėtumą pagal CK 4.103 straipsnį negalima. Privatus asmuo kreiptis į teismą ir ginčyti statybų teisėtumą gali tuo atveju, kai yra pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai, o reikšti reikalavimą dėl visų neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, kai dėl statybos to privataus asmens teisės nėra suvaržomos, jis neturi teisės, nes tokiu reikalavimu būtų ginamas viešasis interesas, o tokios teisės įstatymas jam nesuteikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-8-916/2015).
3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos. Nors teismai pripažino, kad ieškovės apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2018 m. gegužės 21 d., tačiau vis tiek nepagrįstai konstatavo, jog ūkinis pastatas neva buvo nuolat savavališkai rekonstruojamas iki pat 2023 m. spalio 2 d. ir ieškovėms tapo žinoma apie jų teisių pažeidimą nuo to momento, kai ūkinio pastato rekonstrukcija buvo įregistruota VĮ Registrų centre. Teismai nepagrįstai laikė, kad kadastrinių matavimų atlikimas ir daikto bei daiktinių teisių registracija viešame registre yra statybos darbų dalis ir daikto statybos pabaigos momentą susiejo su kadastro duomenų nustatymo ir registravimo momentu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartyje Nr. 3K-7-230/2010 pasakyta, kad ieškinio senaties taikymas reikalavimams pripažinti statybą neteisėta reikšti yra specifinis dėl teisių pažeidimo ypatumų – norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimai statybų srityje paprastai yra akivaizdūs, ir išaiškinta, kad toks pažeidimas nelaikytinas trunkamuoju, jis įvyksta tuo momentu, kai statinys pastatomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos raštuose, kurie yra oficialūs rašytiniai įrodymai, konstatuota, kad ginčo ūkinio pastato statybos darbai baigti 2008 metais ir nuo tada jokių ūkinio pastato statybos darbų nebuvo atlikta.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.
Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).
Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Gražinti K. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2026 m. gegužės 25 d. už kasacinį skundą AB SEB banko mokėjimo nurodymu Nr. 1779690389452 sumokėtą 595 (penkių šimtų devyniasdešimt penkių) Eur žyminį mokestį, mokėjimo užduoties kodas (ID):ZP53524. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.