Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas K. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 25S108260, kuriuo nuspręsta nepakeisti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi, Leidimas), nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) 2025 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 25S111343, kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) 2025 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 25S116177, kuriuo nuspręsta įsiteisėjus sprendimui panaikinti leidimą nuolat gyventi išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusiją; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos 30 mėnesių (2,5 metų); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2,5 metų) (toliau – ir Sprendimas Nr. 3). Pareiškėjas skundą grindė argumentais, kad Departamento priimti Sprendimai Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 (toliau kartu – ir Sprendimai) buvo grindžiami pareiškėjo keliama grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2025 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-389S (toliau – ir Išvada) pateiktas išvadas. VSD Išvadoje, taip pat ir Sprendimuose pareiškėjo keliama grėsmė siejama su tuo, jog jis turėjo ryšių su Rusijos Federacijos federalinio saugumo tarnybos (toliau – ir FSB) padaliniu, dėl kurių jis gali būti užverbuotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, t. y. kad pareiškėjas, būdamas vienas iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktinių savininkų bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovų, turėjo ryšių su FSB padaliniu, vykdančiu techninio prasiskverbimo operacijas į užsienio valstybių kompiuterius ir telekomunikacijų tinklus, todėl pareiškėjo dalyvavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdyme ir jos įgyvendinamame duomenų centro projekte „(duomenys neskelbtini)“ įvertintas kaip keliantis riziką Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo teigimu, Sprendimuose neatskleista, apie kokius konkrečius ryšius su FSB padaliniu yra kalbama, ar šie ryšiai yra pakankami daryti išvadą, kad pareiškėjas gali dominti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybas ir kad jis sutiktų su jomis bendradarbiauti. Pareiškėjas tvirtino, kad iš jo biografijos aiškiai matyti, jog jis nekelia realios grėsmės valstybės saugumui: a) pareiškėjas nėra valstybės tarnautojas ar pareigūnas, jis užsiima privačiu verslu; b) pagrindiniai pareiškėjo verslo partneriai yra JAV ir Vakarų Europos įmonės; c) pareiškėjas laikosi opozicinių pažiūrų, smerkia Rusijos politiką ir aktyviai dalyvauja opozicijos renginiuose, finansiškai remia Ukrainos ginkluotąsias pajėgas ir kt.; d) jei pareiškėjas būtų lojalus Rusijos valdžiai arba ketintų atvykti į Lietuvą destruktyviai veiklai, jis nebūtų atskleidęs Departamentui duomenų apie save ir savo verslą; e) pareiškėjas nuo 2008 metų su pertraukomis, o nuo 2014 metų – nuolat gyvena Lietuvoje, per visą šį laiką neatliko jokių prieš Lietuvą nukreiptų veiksmų; f) nenustatyti pareiškėjo nusikalstami veiksmai ar kėsinimasis juos padaryti; g) nenustatyti jo veiksmai, tiesiogiai ar netiesiogiai, tyčia ar dėl neatsargumo nukreipti prieš Lietuvą; h) nenustatyti jo motyvai imtis veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai būtų nukreipti prieš Lietuvą; i) nenustatyta, kad jo pažiūros neatitinka Lietuvos visuomenėje vyraujančių moralės normų ar Lietuvos politikos vertybinio pagrindo (priešingai, pareiškėjo atsakymai Departamento klausimyne patvirtina, jog jis nepalaiko Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje, laiko Krymą teisėta Ukrainos dalimi, dalyvauja Laisvosios Rusijos forumo veikloje); j) Sprendimuose vengiama konkretaus pareiškėjo įvertinimo, teigiant, kad jis gali būti išnaudotas, o ne kad jis bus išnaudotas specialiųjų tarnybų.Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Departamentas neatliko savarankiško tyrimo, kurį privalėjo atlikti, o Sprendimus grindė tik VSD Išvada. Sprendimai yra nemotyvuoti, neatitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 13 punkte įtvirtinto išsamumo principo, taip pat pareigos motyvuoti administracinį sprendimą. Pareiškėjui pritaikytos poveikio priemonės yra neproporcingos, Sprendimais keliama grėsmė pareiškėjo šeimos vientisumui, Sprendimai neatitinka teisėtų lūkesčių principo ir Lietuvos migracijos politikos. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 6 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Sprendimo Nr. 3 dalį, kurioje nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegija, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 30 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėją ir vieną UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdančių asmenų (V. A. (toliau – ir V. A.)) sieja ne tik su šios įmonės valdymu susiję verslo ryšiai: V. A. yra Naujosios Zelandijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas; įmonė „(duomenys neskelbtini)“ kartu su pareiškėju valdo Jungtinėje Karalystėje registruotą įmonę „(duomenys neskelbtini)“; įmonė „(duomenys neskelbtini)“ 2022 metais pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 110 000 Eur. Iš pateiktų BK Software, UAB banko sąskaitos išrašų matyti, kad ši įmonė reguliariai gauna mokėjimus iš Čekijos Respublikoje registruotos įmonės S.R.O. „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkė yra „(duomenys neskelbtini)“, o direktorius – V. A.. UAB (duomenys neskelbtini) didžiąją dalį akcijų (87,76 proc.) valdo „(duomenys neskelbtini)“ (kurios akcininkai yra pareiškėjas ir V. A.), o pareiškėjas ėjo (iki 2025 m. birželio 27 d.) UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus pareigas. Taip pat pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisija 2016 m. rugpjūčio 16 d. posėdžio protokole Nr. NS-23 nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri per tarpininkaujančias bendroves yra valdoma keturių Rusijos piliečių (tarp jų – pareiškėjo), turi Lietuvos nacionaliniam saugumui riziką keliančių ryšių su žvalgybos operacijas prieš Lietuvą vykdančia FSB, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Lietuvos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo numatytų sąlygų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ keliamą riziką nacionaliniam saugumui didina tai, kad vienas iš šią bendrovę valdančių asmenų (V. A.) anksčiau dirbo Rusijos įmonėse, kurios yra tiesiogiai susijusios su Rusijos valdžios ir teisėsaugos institucijomis, o jų veiklą prižiūri FSB. V. A. 2006–2009 metais buvo Rusijos dujų koncerno antrinės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ padalinio Kaliningrade direktoriumi, 2009–2014 metais buvo Kaliningrade veikiančios įmonės „(duomenys neskelbtini)“, užsiimančios muitinės tarpininkų veikla, steigėju ir direktoriaus pavaduotoju. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3729-415/2018 pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus (UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2009 m. gruodžio 24 d. yra vienintelis UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas) pripažino, kad minėtas Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo palaikomi ryšiai su V. A. yra ilgalaikiai, tęstinio ir sistemingo pobūdžio. Pareiškėjas nepagrįstai sumenkino bendravimo su šiuo asmeniu reikšmę, tvirtindamas, kad tai tik šio asmens biografijos aplinkybės, neturinčios jokios įtakos pareiškėjo situacijai. Dabartinės geopolitinės situacijos kontekste ši aplinkybė savaime suponuoja būtinybę atsiriboti nuo tokio asmens ir nebūti siejamam su jo vykdoma veikla. Aptarti pareiškėjo palaikomi ryšiai savo pobūdžiu suponuoja jo pažeidžiamumą ir sudaro pagrindą daryti išvadą apie realią prieš valstybės ar visuomenės saugumo interesus nukreiptų jo veiksmų tikimybę.Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas prašė apklausti liudytoju VSD pareigūną, kuris, pareiškėjo teigimu, galėtų paliudyti pareiškėjo bendradarbiavimo su VSD faktą, nes pareiškėjas pasitraukimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos veiksmus derino su VSD, tačiau šiuo atveju nėra ginčo dėl paties pareiškėjo bendravimo su VSD fakto, o liudytojo parodymai būtų iš esmės skirti detalizuoti tik patį pareiškėjo bendravimo su VSD faktą ir tokie parodymai negalėtų turėti esminės reikšmės atsakovo Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šio liudytojo apklausa nebūtų procesiniu požiūriu tikslinga priemonė ir neturėtų esminės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamų Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl netenkino pareiškėjo prašymo dėl liudytojo iškvietimo.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. eA-3729-415/2018 priėmimo 2018 m. birželio 28 d. iki Sprendimų priėmimo praėjo 7 metai, tačiau pareiškėjas nepasitraukė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, o jo pateikti argumentai ir dokumentai nesudarė pagrindo vertinti, kad siekdamas nebūti siejamas su nacionaliniam saugumui grėsmę keliančios įmonės veikla jis ėmėsi realių ir efektyvių atsiribojimo priemonių. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad VSD pateikti duomenys apie tai, jog pareiškėjas yra Rusijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, valdantis 100 procentų įmonės akcijų, neatitinka tikrovės. Byloje nustatytų šiuo aspektu reikšmingų aplinkybių visuma nepagrindė, kad įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sandoris iš tiesų buvo įvykdytas.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir pagrįsta objektyviomis, byloje nustatytomis ir atskleistomis faktinėmis aplinkybėmis. Tai, kad pareiškėjas neužima pareigų valstybės tarnyboje, nėra reikšminga, nes jo keliama grėsmė sietina su jo, kaip verslininko, palaikomais ilgalaikiais ir sisteminio pobūdžio verslo ryšiais, neatitinkančiais nacionalinio saugumo interesų. Pareiškėjas nuo 2013 metų itin dažnai lankėsi Rusijoje ir, nors nuo karinės invazijos į Ukrainą pradžios (2022 m. vasario 24 d.) tokius vizitus sumažino, jų nenutraukė. Pareiškėjo turimas nuolatinio gyventojo statusas ir jo šeiminės aplinkybės suponuoja būtinybę Sprendimu Nr. 1 ir Sprendimu Nr. 2 sukeltą neigiamą poveikį jo ir jo šeimos bendram gyvenimui vertinti taikant griežtesnio pobūdžio proporcingumo testą. Teismas nenustatė pagrindo nepritarti atsakovo atliktam konstitucinių vertybių – nacionalinio saugumo bei teisės į privatų ir šeimos gyvenimą – balanso vertinimui, prioritetą suteikiant nacionalinio saugumo interesams. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo žmona ir abu nepilnamečiai vaikai yra Rusijos Federacijos piliečiai, kurie, net po 2022 m. vasario 24 d. Rusijos karinės agresijos, reguliariai lankosi Rusijoje. Rusijoje gyvena pareiškėjo mama ir sesuo, su kuriomis jis palaiko ryšius. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nėra pagrindo teigti, jog Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 yra neproporcingi, atsižvelgiant į šiame procesiniame sprendime atskleistas konkrečias aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo keliamą tikrą ir realią grėsmę nacionaliniam saugumui.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sprendimo Nr. 3 teisėtumą, nurodė, kad atsakovas, Sprendimu Nr. 3 pareiškėjui nustatydamas išsiuntimo ir draudimo atvykti priemones, minėtą sprendimą pakankamai motyvavo ir individualizavo pagal galiojantį teisinį reguliavimą, atsižvelgdamas į nustatytas reikšmingas su pareiškėju susijusias aplinkybes. Tačiau Sprendimo Nr. 3 dalis dėl perspėjimo į SIS įtraukimo neatitinka imperatyvių reikalavimų, nes joje nėra motyvų dėl taikomos priemonės proporcingumo, pagrįsto pareiškėjo individualiu vertinimu, kuris apimtų pareiškėjo asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse padarinius. Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimo Nr. 3 dalį dėl perspėjimo įvedimo į SIS kaip neproporcingą priemonę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2742-556/2025 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimą nepakeistą.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, byloje esančius dokumentus ir VSD pateiktą įslaptintą informaciją, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, ginčo šalių argumentus bei teismų praktiką, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog pareiškėjas yra vienas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktinių savininkų ir vadovų (nuo 2013 m. balandžio 12 d. pareiškėjas dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi, nuo 2024 m. gruodžio 30 d. – UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo plėtros direktoriumi). Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisija 2016 m. rugpjūčio 16 d. posėdžio protokole Nr. NS-23 nutarė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi Lietuvos nacionaliniam saugumui riziką keliančių ryšių su žvalgybos operacijas prieš Lietuvą vykdančia FSB, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Lietuvos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo numatytų sąlygų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, jog jis siekia pašalinti ryšius su verslo partneriu V. A. (UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai nusprendė nušalinti V. A. nuo šių įmonių valdymo ir susitarė parduoti verslą kitam subjektui, atitinkančiam Lietuvos saugumo reikalavimus; tai padaryti nepavyko, nes pareiškėjas neturėjo lėšų išpirkti V. A. akcijas, o pastarasis nepageidavo įsigyti pareiškėjo akcijų), nepaneigia VSD ir Departamento konstatuotų grėsmių. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutarties priėmimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nenutraukė veiklos Lietuvos Respublikoje, pagrindiniai įmonę kontroliuojantys asmenys išliko tie patys. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis siekė parduoti verslą ir šiuo klausimu bendravo su VSD pareigūnu, iš bylos medžiagos (be kita ko, pateiktų darbo sutarčių) matyti, jog pareiškėjas, praėjus pakankamai ilgam laikui, dar vis tęsia veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėją ir V. A. sieja ne tik su UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdymu susiję verslo ryšiai: V. A. yra Naujosios Zelandijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas; įmonė „(duomenys neskelbtini)“ kartu su pareiškėju valdo Jungtinėje Karalystėje registruotą įmonę „(duomenys neskelbtini)“; įmonė „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. pervedė 110 000 Eur UAB „(duomenys neskelbtini)“. Į bylą yra pateikti UAB „BK Software“ banko sąskaitos išrašai, iš kurių matyti, kad ši įmonė reguliariai gauna mokėjimus iš Čekijos Respublikoje registruotos įmonės S. R. O. „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkė yra „(duomenys neskelbtini)“, o jos direktorius – V. A.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ didžiąją dalį akcijų (87,76 proc.) valdo „(duomenys neskelbtini)“ (kurios akcininkai yra pareiškėjas ir V. A.), o pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ėjo generalinio direktoriaus pareigas.Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų rašytinių dokumentų (įskaitant 2024 m. gruodžio 30 d. neterminuotą darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“) matyti, kad pareiškėjo ryšiai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir, atitinkamai, V. A. faktiškai nėra nutrūkę ar reikšmingai susilpnėję. Taigi ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo iškviesti ir apklausti kaip liudytoją VSD pareigūną, su kuriuo pareiškėjas bendravo (byloje pateiktos SMS žinučių ir skambučių išklotinės už 2020–2021 m. laikotarpį) ir kuris, pareiškėjo teigimu, galėtų paaiškinti bendradarbiavimo su VSD faktą, nelaikytina proceso teisės normų pažeidimu, dėl kurio byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo ryšių su Rusijos įmone „(duomenys neskelbtini)“ argumentų ir tik palaikė savo poziciją, kad pareiškėjas po šios įmonės akcijų pardavimo 2019 metais liko įrašytas registre kaip akcininkas dėl akcijų pirkėjo V. M. netinkamo veikimo (neveikimo), nors realiai pareiškėjas nevaldo šios įmonės ir nedalyvauja jos veikloje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde užsiminė apie galimybę per advokatą Rusijoje surinkti duomenis apie įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, tačiau jis apeliaciniame skunde nepateikė jokių su šios įmonės veikla ar akcininkais susijusių papildomų duomenų, taip pat nenurodė objektyvių kliūčių gauti atitinkamus duomenis ar dokumentus. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, jog VSD pateikti duomenys apie tai, kad pareiškėjas yra Rusijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, valdantis 100 procentų įmonės akcijų, neatitinka tikrovės.Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 turinį, sprendė, kad šiuose ginčijamuose sprendimuose buvo tinkamai išnagrinėtos su pareiškėjo individualia situacija susijusios aplinkybės (be kita ko, pareiškėjo ryšiai, dėl kurių jis laikytinas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, taip pat pareiškėjo šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva) ir kad iš jų turinio galima suprasti priežastis ir motyvus, dėl kurių buvo priimti pareiškėjui nepalankūs sprendimai, t. y. sprendimai atsisakyti pakeisti Leidimą ir panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus, jie yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo juos naikinti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybes, jog pareiškėjo žmona ir vaikai yra Rusijos piliečiai, pareiškėjo žmonos leidimas nuolat gyventi Lietuvoje nėra išduotas šeimos susijungimo pagrindu, todėl dėl ginčijamų Sprendimų priėmimo pareiškėjo šeima ir vaikai nebus priversti išvykti iš Lietuvos. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo žmona ir vaikai dažnai lankosi Rusijoje, ir nėra duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjo ir jo šeimos susijungimas, bendravimas nėra galimas už Lietuvos ribų. Pareiškėjas lankėsi Rusijoje ir po to, kai jis pradėjo teikti finansinę paramą organizacijoms, kurių veikla yra opozicinio pobūdžio (pvz., išvyko 2025 m. kovo 11 d.), o apeliaciniame skunde, išskyrus Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso normų pacitavimą, pareiškėjas nepateikė duomenų apie kilmės valstybėje kylančią realią grėsmę jo gyvybei, sveikatai ar kitoms teisėms. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentavo savo vaikų teisę bendrauti su Rusijoje gyvenančiais seneliais, tačiau nepaaiškino, kaip Sprendimai daro įtaką jo vaikų galimybei matytis su artimaisiais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino Sprendimo Nr. 3 dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos ir draudimo atvykti 30 mėnesių, šioje dalyje atsakovo motyvai yra aiškūs ir pakankami, todėl nebuvo pagrindo panaikinti šią ginčijamo Sprendimo Nr. 3 dalį.